Naktis astronomų šalyje
Stasys Stacevičius

Per teleskopą žiūrime į Žiedo ūką – tik dviem, trim minutėm prilimpame prie okuliaro, nes per dvi dešimtis ekskursantų laukia Etnokosmologijos muziejuje netoli Molėtų... Kiekvienas įregi, kiek sugeba, visatą mato pagal tai, ką turi savyje... Jaunas gidas aiškina, jog regime mūsų Saulės ateitį po 4,5 milijardo metų... Išeikvojusi vandenilį ir helį, Saulė ims gaminti sunkesnius elementus, nusimes dujų apvalkalą, išsiplės per visą regimą dangų, sudegins
Moon and Jupiter
Mėnulis ir Jupiteris, 2009 m. rugpjūčio pabaiga
© 2009, "Vartiklis" (nuotraukai)
Merkurijų ir Venerą, lyžtelės Žemę, bet mūsų čia jau nebus... Tris tūkstančius metų skrieja iki Žemės to Žiedo ūko, mirusios saulės šviesa, bet astronominiu požiūriu, tai nedaug, nes ilgiausiai keliavusi iš mūsų visatos pakraštėlių šviesa mus pasiekė per 14 milijardų metų.

Laukiantiems po užtemdytu teleskopo kupolu gidas pasakoja šviežią istorijėlę. Vienas vaikinas labai norėjęs su savo mergina pasižvalgyti per teleskopą artimiausio šeštadienio naktį, bet vietų jau nebuvo... Vaikinas labai prašės, sakė norintis per teleskopą pasipiršti savo merginai, žvaigždėtom akimirkom... Bet gidas atsakęs: vis tiek nėra vietų, perpildyta, užsakyta... Paskui gidas persigalvojęs, paskambinęs vaikinui, pasakė, kad priims, bet su sąlyga: vaikinas savo išrinktajai turės pasipiršti prie teleskopo, jiems žiūrint į Žiedo ūką, t.y. gražiausi žodžiai turės skambėti „prie Žiedo".

Žiūrėjo jauna pora į tą Žiedo ūką, jaunas gidas laukė mistiškos akimirkos, bet vaikinas taip ir nepasipiršo.. Vėliau gidas pagalvojo, kad gal ir geriau, kad pasipiršimas neįvyko „prie Žiedo ūko", juk jisai reiškia mirtį, vienos iš saulių perdegimą... Fizikos požiūriu visi esame žvaigždžių žmonės – visi cheminiai elementai mūsų kūne yra pasigaminę jau perdegusiose saulėse, esame visumos dalis.

Tą giedrą rugpjūčio naktį dar stebėjome Jupiterį ir Heraklio žvaigždžių spiečių, į kurį 1974 m. iš Žemės buvo pasiųstas radiosignalas – žmonijos laiškas protingoms būtybėms. Skriedama šviesos greičiu – beveik 300 tūkst. km per sekundę žinia tą, artimiausią Saulei žvaigždžių spiečių pasieks po 20 tūkst. metų. Dar tiek lauksime atsakymo, jeigu jis bus... Anot gido, visatos evoliuciją, trukusią keliolika milijardų metų, galime prilyginti vieneriems metams, ir tąsyk aptinkame, kad žmonijos karai ir išradimai prasideda gruodžio 31 d. 23 val. 50 min. 50 sek.

Gerokai atjaunėję, naktį lėkėme namo nereikšmingus du šimtus km… ir kaip smulkmenėlė atrodė Seimo pirmininko Arūno Valinsko problemos – gal jau po 20 metų nieks jo neprisimins. Naujos partijos Lietuvoj įsikuria ir perdega akimirksniu, kuro jos neturi, juk pažadai – ne benzinas... Prie to reiktų įžvalgų, mąstymo, susigrojimo, ryškaus ir atsparaus lyderio. Tačiau trijų milijonų tautoj to gero yra ribotai – gal dviem, trims partijoms... Dar paskaičiavome, kad Lietuvoj yra per tūkstantį politikų bei vietinių politikėlių, kelios dešimtys tūkst. biurokratų ir maždaug tik dvi dešimtys profesionalių astrofizikų. Tačiau pastarųjų ir turtingiausiose šalyse nedaug, ir pagal astronomų skaičių tūkstančiui gyventojų (kad ir su kableliu po nulio) užimame vieną pirmųjų vietų pasaulyje, galime vadintis kaip artojų, taip ir astronomų šalimi.

Kodėl labiausiai esantis savo vietoj pasijuntu žiūrėdamas į žvaigždes.

O kai žiūriu į Arūną Valinską, kyla jausmas, kad esu ne savo vietoje...

Panašiai ir su dauguma kitų politikų irgi biurokratų... gal todėl, kad jų akys nepritaikytos žiūrėti į žvaigždes, ir jie užmiršta, jog žvaigždės žmonių ligomis neserga, tik sukuria galimybes... Jau pradėjo augti Prancūzijos ir Vokietijos ekonomikos, gal po metų plačiau prašviesės. Ir piningiausieji „žvaigždžių žmonės" vėl pradės kurti naują ekonominį burbulą... Todėl kartais taip gera be jų – plika akim įregimų penkių tūkstančių žvaigždučių viešbutyje.

© Giružis, Nr. 63 (617), 2009 m. rugpjūčio 25 d.    
Perspausdinta redakcijos leidimu.    

Į ką verta žvalgytis 2018-ųjų rugpjūtį?

Rugpjūtis vadinamas „krentančių žvaigždžių“ mėnesiu dėl Perseidų meteoritų lietaus. 2018 m. jie, balti ir gelsvi, pasipils rugpjūčio 11-12 dienomis ir tos dienos sutaps su jaunu mėnuliu – taigi, dangus tada bus itin tamsus, o dar ir savaitgalį! Aišku, perseidai švysčioja ne tik 11-12 dienomis, juos galima stebėti nuo liepos pradžios iki rugpjūčio galo; tačiau kadangi šis lietus stiprėja pamažu, o silpsta sparčiai – minėtos dienos yra geriausia laikas juos stebėti (laukiama apie 110 meteorų per valandą).

Aišku, 2018 m. dar bus ir „uodeguotoji“ C/2017 S3, kurią bus galima stebėti pro nedidelį teleskopą. Tačiau kometos neprognozuojamos – jos silpnai suspindi, kai jų lauki, o ryškiai plyksteli, kai to nesitiki.
Ji dėl žalsvos spalvos pavadinta „Neįtikėtinu Halku“ ir rugpjūčio 7 d. priartės arčiausia Žemės, o jos dujų-dulkių apvalkalas gali paveikti elektromagnetinius procesus (pvz., sukelti gigantišką žaibą, kuris panašus į karinius elektromagnetinius impulsus, tačiau gali net pražudyti žmoniją) - tad paranojikai jau muša aliarmo būgnus. Jos apvalkalas du kartus viršija Jupiterį ir jo skersmuo apie 260 tūkst. km. Be to, ši kometa neturi šiems dangaus kūnams būdingos „uodegos“. „Halkas“ atskrenda iš Oorto debesies ir pirmąkart pastebėta 2017 m. rugsėjo 23 d. – ir prieš tai niekada nebuvo lankiusi vidinių planetų, tad niekas negali pasakyti, kaip ji elgsis. Rugpjūčio viduryje (15-16 d.) kometa labiausiai priartės prie Saulės ir bus už Merkurijaus orbitos. Dulkių-dujų debesis labai nestabilus, ir jis gali tada net išsisklaidyti. Šaulio žvaigždynas

Tad geriau pasidomėkime, o kas gi prognozuojama.
Liepos 27 d. prasidės didysis suartėjimas su Marsu; ir jis bus matomas nuo aušros iki sutemų prie Ožiaragio ir Šaulio žvaigždynų, šviesdamas 4 k. stipriau nei Sirijus – ir trečiu pagal šviesumą dangaus šviesuliu jis bus iki rugsėjo 6 d.. Tokie suartėjimai, kai Marsas priartėja 60 mln. km, įvyksta kas 15-17 m. (kitas bus 2035 m.).

Netrukus po Veneros nusileidimo priešingoje dangaus skliauto pusėje patekės Marsas. Marso stebėjimui geriausia turėti 150 k. didinantį teleskopą, per kurį matytumėm, kad didesnę jo paviršiaus dalį užima oranžiniai „žemynai“, o mažesnę – tamsesnės „jūros“. Dėl jo geriausia pasikonsultuoti pas A. Klarką („Marso smėlynai“, 1951):
„Iki Marso liko mažiau nei 1000 km, kai Gibsonas paleido savo auką ir ėmėsi apačioje atsivėrusio peizažo apžiūrėjimo. Niekas nepastebėjo, kokią akimirtą Marsas iš planetos virto kraštovaizdžiu. Po jais plaukė dykumos ir oazės“.

O jei žvilgsnis pakils dar aukščiau?! Pamažu šviesėja Paukščių takas, ir tegu mūsų negąsdina jame Šaulio strėlės! Kiek aukščiau horizonto išsirikiuoja trys žvaigždės, - jos rugpjūtį matosi dar geriau. Kairėje Albaldahas (p, 510 švm.), viduryje baltai žydra Sagira (s, Nunki, 228 švm.), antra pagal ryškumą Šaulyje, o dešiniau - oranžinė Kaus Borealis (l, 77,3 švm).

Šaulio žvaigždyne įsikūrusi ryškiausia, „žvaigždiškiausia“ mūsų Galaktikos dalis – tik gaila, kad ją slepia kosmoso dulkių vualis. Jei ne jis, galėtume tiesiogiai stebėti mūsų galaktikos branduolį. S. Sniegovas „Atvirkštinio laiko žiede“ (1977) dalijasi įspūdžiais:
„Štai taip ir pasibaigė mūsų įsiveržimas į branduolį dengiančius tamsiuosius debesis. Pirmiausia atsisakė veikti erdvės bangų generatoriai – ir mes praradome ryšį su baze Trečiojoje planetoje, o tada užpuolė plėšri planeta...“

O koks dangus buvo 1999 m. kovo mėn.?
Dangaus akmenys 2018 m. spalį

Meno skiltis
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklis