Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“. Vartiklis

15-16 a. naujų atradimų įtakoje atsirado būtinybė aprašyti žemės paviršių, kas tuo metu vadinta kosmografijomis. Jos apimdavo ne tik geografines žinias, tautų ir jų papročių aprašymus, bet ir archeologijos ir valdovų dinastijų faktus. Iš tų kūrinių vienas populiariausių buvo vokiečio S. Miunsterio^*), kuriam priklauso ir daugiau veikalų. Jis gimė 1489 m. Ingelgeime, mokėsi Heidelberge ir Tiubingene, o nuo 1529 m. tapo Reformacijos šalininku. Heidelberge dėstė žydų kalbą ir teologiją, o vėliau Bazelyje – matematiką. Jis pirmasis iš vokiečių išleido Bibliją žydų kalba, su lotynišku vertimu ir komentarais (1535) bei chaldėjų kalbos gramatiką (1527). Tačiau išgarsėjo savo „Kosmografija“ (matyt, 1544 m.). Prie jos dirbo 18 m., kruopščiai rinkdamas duomenis iš tuo metu turimų šaltinių, kuriuos jam pateikdavo įvairūs asmenys. Nepaisant jos apimties (per 1100 psl.), ji buvo daug kartų pakartotinai išleista, verčiama į prancūzų, italų ir kt. kalbas.

Be atskirais lapais įdėtų ir pačiame tekste esančių žemėlapių, joje buvo valdovų ir jų herbų atvaizdai bei daugybė piešinių, suteikiančių supratimą tiek apie asmenį, tiek jį supančią aplinką, gyvūniją ir augmeniją.

Po 1525 m. Vakarų Europoje ima atsirasti kūriniai, kurių pagrindinė tema yra Moskovija, ir įdomu, kad juos pagal rusų pasakojimų parengė asmenys, niekada nebuvę Rusijoje. Viena jų – 1525 m. Romoje išleista istoriko Jovijaus “Libellus de legatione Basilii magni principis Moschouiae ad Clementem VII...”, o vėliau pakartota 1527, 1537 (Bazelyje), 1545 (Romoje ir Venecijoje), o tada Bazelyje leisti 1551, 1557, 1571, 1578 m. Buvo ir dar daug jos leidimų.
Daugiau apie ją >>>>>
Miunsteris ištraukas iš Jovijaus pradeda Gercino miško aprašymu, kokie žvėrys jame gyvena; tada pateikiamia žinių apie kelią iš Vilniaus į Maskvą, Moskovijos prekes, perpasakojamas žinomas Gerasimovo pasakojimas apie medžio drevėje įstrigusį valstietį, kuris gudrumu priverčia mešką išlaisvinti jį. Toliau pateikiama žinių apie lokius iš Aristotelio ir Plinijaus. Dar iš Jovijaus pateikiama žinių apie moskovitų tikėjimą, apeigas su gira, žuvų gausą Volgoje ir eršketus ir kt.
Kitas toks kūrinys – Vienos vyskupo Joano Fabro „Ad serenissimum principem Ferdinanduin Archiducem Austriae, Moscovitarum juxta mare glaciale religio“ (1526). Jos irgi buvo keli leidimai, o dalis apie religiją išversta į anglų kalbą M. William Palmer. Dissertatiors on subjects relathing to the ortodox or Eastern catholic communion (1853) ir prancūzų kalbą „Biblioteque russe et polonaise“ (1860).
1543 m. A. Manucio rinkinyje pasirodė Josafato Barbaro 1436 m. kelionės į Tanu aprašymas (kuriame šiek tiek rašoma apie Maskvą), o Venecijoje „Lettera d‘Alberto Campense...“, kurių šaltiniu buvo M. Miechovskio kūrinys.
Kaip matosi, dauguma kūrinių pasirodė Venecijoje, su kuria dalykinius santykius užmezgė kunigaikštis Ivanas III.
[ Įdomus Jovijaus fragmentas:
„Moskovitai kalba ilirų kalba ir, panašiai kaip slavai, dolmatai, bohemai, lenkai ir lietuviai, taip pat naudoja ir oilirų rašmenis. Ši kalba, kaip sako, plačiausiai paplitusi iš visų, nes naudota Konstantinopolyje Osmanų rūmuose, o [ilirų] kalbą su malonumu neseniai klausė ir Egipte, pas Memfio sultoną ir mameliukus. ]

Po Lenkijos aprašymo eina Lietuvos, Žemaitijos ir Rusijos aprašymai. Apie jas šaltiniais buvo: Enėjaus Silvijaus Pikkolomini „De Polonia, Lithuania et Prussia siue Borussia“; Decijaus^**) „De vetustatibus Polonorum“; Matvėjaus Miechovskio „Tractatus de duabus Sarmatiis Asiana et Europiana“ (apie jį žr. >>>>).

Enėjas Silvijus Pikkolomini, 1458 m. tapęs popiežiumi Pijumi II, pasižymėjo ir kaip politinis veikėjas, kurio laiškuose yra svarbios informacijos apie daugelio Europos šalių istoriją, bei geografas ir istorikas. Vienu reikšmingesnių jo kūrinių yra „La Descritione de l‘Asia et d l‘Europa“. Jo 1531 m. leidime, kaip atskiras skyrius, ir yra minėtas kūrinys „De Polonia...“. Jo nuorašai ir sudaro Lietuvos gamtos aprašymo pradžią. Iš ten pat Miunsteris sėmėsi žinių ir apie lietuvių šeimų papročius, apie lietuvių žmonų neišmanumą (dėl ko vėliau 1550 m. apgailestavo Michalonas Litvinas), apie tikėjimus, dar išlaikiusius pirmapradį griežtumą. Šie įsidėmetini tuo, kad Enėjus juos surinko, kaip pats patikino, iš Jeronimo, skleidusio krikščionybę tarp lietuvių. [ Jeronimas buvo Pijaus II nuncijumi 1459 m. (jį mini J. Dlugošas, apie Jeronimą truputį daugiau yra I. Iaroszewich „Obraz Litwy“, 1844) ]

Iš Justo Decijaus (1490-1547) veikalo, kuris buvo išleistas 1521 m. kartu su M. Miechovskio „Kronika...“, Miunsteris paėmė duomenis apie Algirdą ir Jogailą (Olgeridus/ Olgerdus; Iagello).

M. Miechovskio „Kronika...“ pirmąkart išleista 1517 m. Krokuvoje ir jos buvo keletas leidimų, ji išversta į vokiečių ir italų kalbas. Ji ir buvo pagrindiniu šaltiniu apie mažiau žinomus Rytų Europos kraštus.

Jos žinias apie lietuvius Miunsteris papildė pastaba, kad tarp lietuvių paplitusi girtuoklystė yra yda, bendra visoms šiaurėms tautoms. Prancūziškame 1552 m. „Kosmografijos“ leidime, po iš M. Miechovskio paimtų žinių, kad žydai Lietuvoje užsidirba pragyvenimui savo darbu, užsiima prekyba, valdo muitines ir kitus valstybinius pastatus, pridurta, kad kitose šalyse žydai gyvena tik iš to, kad ima procentus nuo kapitalo („et ne vivent point d‘usures comme font les autres Juifs allleurs...“).

Į Lietuvos aprašymą įsiterpia Žemaitija (Samogitia), kur suteikiama žinių apie lietuvių kunigaikščius, beje supainiojant Algirdo sūnus Skirgailą su Švitrigaila, o vėliau vėl tęsiamas Lietuvos aprašymas pagal M. Miechovskio „Traktatą...“. Žemaitijos aprašyme pateikiamas totorių apgyvendinimas prie Vilniaus. Iš daugelio paliudijimų matome, kad tas įvykis buvo isidėmėtinas. Turkų istoriografo sultono Miurado IV-Pečevi, gyv. 16 a. pab.-17 a. pr., liudijimu, iš Timūro užpulto Kipčako 1391 m. pabėgę totoriai apsigyveno Lietuvoje. Anot padavimų, jų buvo iki 40 tūkst. 6 m. po to, kai Vytauto nugalėtos Azovo ordos totoriai, paimti į nelaisvę 1397 m. mūšyje, įvykusiame tarp Dono ir Volgos, buvo įkurdinti prie Vaki upės, 14 varstų nuo Vilniaus, pačiame Vilniuje, Ašmenoje, Trakuose, Lydoje, Naugarde, Breste, Volynėje ir Augustave. Vytautas tiems totoriams davė nemažas teises ir jie jį prisiminė geruoju.

Po Lietuvos jau seka Moskovijos aprašymas. Spėjama, kad jis parengtas 16 a. 4 dešimtm. Tais laikais Vakarų Europoje buvo labai mažai spaudinių su Maskvos Rusios aprašymu. 1487 m. Venecijoje išleistas Ambrosijaus Kontarini 1474-ų metų kelionės aprašymas (žr. >>>> ). 1543 m. Antonijo Manucijo rinkinyje pasirodė Josafato Barbaro kelionės aprašymas.

^*) Sebastianas Miunsteris (Sebastian Munster, 1488-1552) - vokiečių pranciškonas, kartografas, kosmografas. Jo „Cosmographia“ (1544) yra ankstyviausias pasaulio aprašymas vokiečių kalba. Taip pat išleido Europos žemėlapį (Mappa Europae, 1536). Heidelberge dėstė hebrajų kalbą ir teologiją, o vėliau nuo 1529 m. Bazelyje matematiką (ir tada priėmė liuteronų tikėjimą). Skatino hebrajų kalbos žinias tarp krikščionių, iš hebrajų išvertė Bibliją, parengė kelias hebrajų kalbos gramatikas. Be kita ko, išleido pora traktatų, susijusių su astronomija.

^**) Justas Decijus (Justus Ludwik Decjusz, 1485–1545) – vokiečių kilmės miestietis ir diplomantas Krokuvoje; Žygimanto I Senojo finansų ministras ir sekretorius. Parašė plačiai žinomą „De vetustatibus Polonorum“, kurioje pateikė ankstyvąją versiją apie sarmatišką Lenkijos karalių kiltį. Taip pat, remdamasis asmeniniais pastebėjimais, parašė „Księga o czasach króla Zygmunta“, esančią vienu pagrindiniu šaltiniu apie 16 a. Lenkiją. 1528 m. prie Krokuvos nusipirko pora kaimų ir pradėjo statyti vilą, tapusią vietinių susirinkimų vieta aptariant įvairius kasdienius, politikos ir religinius klausimus. Ši praktika tebetęsiama iki mūsų dienų.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis