Skaitykite:

Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“

Herodotas. Istorija

Laiškas apie įvykius Žemaitijoje

G. Beresnevičius. Erazmo Stelos paraštėse

Požalgirinė Lietuva Europos akimis

Ar seniai kalbama lietuviškai?

Kazys Saja. Molynė

Šiaulių mūšis

Karolio Europos slinktys

Bulgarų pavasario šventės

R. Tamošaitis. Perkantis žmogus

Vytautas Didysis

Baltai ir Europa

Papročių paskirtis

KITA:

Ivanas Naživinas. Judėjas

Nuslėptoji istorija

Pažinkime kitokius Druskininkus

Mūsų universalioji civilizacija

G. Beresnevičius. Autsaideriai

Janas Ščepanskis. Majai

Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas

J. Kunčinas. Vilnius po senovei

Džidi Krišnamurti citatos

I. Gamajunovas. Nepririšta valtis

8 proto lavinimo stulpeliai

Ž. P. Sartras. Šleikštulys

Adomo nuopuolis

Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose
Motiejus Miechovskis

1 knyga. 1 traktatas. Apie Azijos Sarmatiją 4 skyrius. Apie totorių imperatoriaus Batyjaus kruviną Vengrijos niokojimą Nuniokojęs ir sunaikinęs Rusiją, Batyjus su 500 tūkstančių karių surengė žygį į Vengriją. Tarp Sarmatijos kalnų, vadinamajame Rusų tarpeklyje1), jam norėjo pasipriešinti ir sutrukdyti praėjimą vengrų palatinas, pasiųstas su kariuomene Vengrijos karaliaus Belos IV2), tačiau Batyjus užgriuvęs ant jo, užvaldė perėją. Degindamas miestus ir kaimus, jis greitai pasiekė Tisos upę, liaudyje vadinama Ciza (Ticia – Cicza), tekančia nuo Sarmatijos kalnų į Dunojų pietuose. Darydami iš ten antpuolius, totoriai išnaikino ir sudegino Vaciją su jos katedra. Jie pasiekdavo ir Peštą, kur karalius Bela IV rinko prieš juos kariuomenę, bet iškart ir pasitraukdavo; tai prisiartindami, tai pabėgdami pagal savo karinę taktiką. Kai karalius Bela surinko prieš totorius didelę armiją iš kilmingųjų ir dvasininkijos, jis pasistūmėjo į priekį ir įrengė stovyklą prie Tisos upės. Pastatęs prie tilto apsaugą iš 1000 karių, jis manė, kad totoriai nepereis per upę, nes ji gili, šaltiniuota ir nepraeinama. Tačiau totoriai, įveikę ir didesnes upes, suradę brastą, naktį perplaukė Tisą ir švintant apsupo iš visų pusių vengrų kariuomenę su karaliumi Bela. Tankiu debesiu paleidę nesuskaičiuojamą strėlių kiekį (tarsi smarkią krušą, griaudinčią lietaus rūke), jie sukėlė sumaištį vengrų gretose, daugelį išmušė ir dar daugiau sužeidė. Netikėtai užklupti, vengrai netvarkingai atsimušinėdami, žūdavo. Kiti, matydami tai, bandė paslapčia prasmukti ir pabėgti, o gudrūs totoriai netrukdė jiems praeiti pro savo gretas. Karaliaus brolis Kolomanas3) ir karalius Bela pasislėpė neatpažinti, o likusius totoriai apsupo ir žiauriausiu būdu išmušė visus iki paskutinio. Tame tarpe žuvo ir aukšti dvasininkai Strigonijo arkivyskupas Matviejus; Koločo arkivyskupas Ugolinas; Javrijsko vyskupas Georgijus; Transilvanijos vyskupas Reinaldas; Nitrėjos bažnyčios vyskupas; Scibino vyresnysis Nikolajus, karaliaus vicekancleris; Bachijos arkidiakonas Eradijus, Strigonijo arkidiakonas magistras Albertas4). Žuvo nesuskaičiuojamas skaičius pasauliečių, kilmingų ir nekilmingų, o pabėgę buvo pavyti ir krito negyvi ant kelių. Daug prastuomenės, susirinkusios į Peštą, atėjus totoriams žuvo nuo kalavijo. Karalius Bela paskubomis bėgo link Austrijos sienos, kur Austrijos hercogo buvo sučiuptas ir įkalintas, o kai pagaliau paleistas, atvyko pas savo žmoną karalienę, paskui pasitraukė į Slavoniją ir liko ten iki Kadano atvykimo. Išnaikinę Vengriją vienoje Dunojaus pusėje, totoriai persikėlė į kitą, kai žiemą Dunojus užšalo, ir įsirengė stovyklą tarp Jaurino ir Strigonijo. Ten ir dabar matomi grioviai ir kalvos, likę po jų buvimo. Iš čia jie žiauriai siaubė Uždunoję grobdami, degindami ir žudydami. Kai ruošėsi grįžti į Totoriją, kunigaikštis Kadanas pasuko į Slavoniją, kad užpultų karalių Belą. Karalius iš baimės nuo jo pabėgo prie jūros, o tada į Polo miestą. O Kadanas, kaip buvo sutaręs su Batyjumi, perėjęs ir nusiaubęs Bosniją, Serbiją ir Bulgariją, sustojo prie Dunojaus, kad sulauktų Batyjaus ordos. Nuėjus Kadanui, Batyjus apgulė ir paėmė puikų buvusį tuo metu Strigonijo miestą, kuriame gyveno įvairūs vokiečių, galų ir italų pirkliai. Kadangi gyventojai paslėpė ir suslėpė žemėje savo brangenybes, kurių reikalavo totoriai, tai be pasigailėjimo buvo išžudyti nepaisant lyties ir amžiaus. Sugriovę Strigonijų ir perėję Dunojų, totoriai atėjo pas juos laukusią kunigaikščio Kadano kariuomenę, o tada pagaliau tuo pačiu keliu pro Meotidų pelkes išėjo į Totoriją. Vengrijoje totorių plėšimai ir visokie naikinimai truko beveik dvejus metus.

Komentarai

¹⁾ Visas šis skyrius perimtas iš Rogerijaus Vengro ir tik dalinai iš Dlugošo, kuris ir pats rėmėsi Rogerijumi. Pas Rogerijų: "...Rusijos vartai vadinami kalnuose, per kuriuos atsiveria praėjimas į Vengriją..."

J. Dlugošo variantas atskirame puslapyje: J. Dlugošas. Vengrijos užpuolimas
Tomo iš Splito kronikoje Vengrijos užpuolimas: Salonos ir Splito arkivyskupų istorija

²⁾ Bela IV, Andrejaus II sūnus, Vengrijos karalius (1235-1270). Jo kova valdymo pradžioje su feodalų kilmingaisiais sukėlė dalies dvarininkų sujudimą. Jie pakvietė į Vengriją Austrijos hercogą Fridrichą II. Karaliaus kariai laimėjo prieš jį, tačiau, kai po pralaimėjimo prie Sajo, Bela IV bėgo į Austriją, Fridrichas priėmė jį perimdamas, tiesa, visą jo iždą ir tris vengrų komitatus.

³⁾ Kolomanas, Andrejaus II sūnus, Vengrijos karaliaus Belos IV brolis. 1219 m. iš Galičo išėjus kun. Mstislavui Mstislavičiui, Galicijos karalius, nuo 1226 m. – Kroatijos hercogas.

⁴⁾ Strigonijo arkivyskupas Matviejus - 1240 m. kovo 6 d. – 1241 m.; prieš tai
Vacijos vyskupas (1238-1239 m. lapkričio 29 d.);
Ugrinas (Ugolinas, Ugerinas) – Koločo arkivyskupas 1219-1241;
Gregorijus – Javrijsko vyskupas 1223-1241;
Rainaldas (Rinaldas, Reginaldas) – Transilvanijos vyskupas 1223-1241;
Adomas, Nitrėjos vyskupas – 1241.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė