Mankurtas

...žanžuanai, kadaise užgrobę sarozekus, nepaprastai žiauriai elgėsi su nelaisvėn paimtaisiais kariais. Pasitaikius progai, jie parduodavo juos vergijon į kaimyninius kraštus, ir belaisviui tai buvo LAIMĖ, nes parduotasis vergas anksčiau ar vėliau galėjo PABĖGTI į savo tėvynę. Siaubinga dalis laukė tų, kuriuos žanžuanai palikdavo vergauti pas save. Baisiai kankindami - uždėję aukai širį - sunaikindavo jie vergo ATMINTĮ. Paprastai tokia dalia ištikdavo jaunus vaikinus, sučiuptus mūšyje. Iš pradžių jiems plikai nuskusdavo galvas, kruopščiai nugremždavo kiekvieną plaukelį iki pat šaknų.

Tada, kai jau būdavo baigiama skusti galva, prityrę skerdikai žanžuanai čia pat papjaudavo stambų kupranugarį. Dirdami jo kailį, pirmiausiai nulupdavo sunkiausią, standžiausią sprando odos dalį. Supjaustę ją į gabalus, tuoj pat, dar garuojančią, užmaudavo belaisviams ant nuskustų galvų, ir ji kaip mat prilipdavo tarsi trauklapis - panašiai kaip dabartinės maudymosi kepuraitės. Tai ir būdavo širi. Tas, kuriam atlikdavo tokią procedūrą, arba, neatlaikęs kančių, mirdavo, arba visam gyvenimui netekdavo atminties, tapdavo MANKURTU - vergu, neprisimenančiu savo praeities. Vieno kupranugario sprando odos pakakdavo penkiems šešiems širi.

Uždėję širi, kiekvieno pasmerktojo kaklą įsprausdavo į medinį šiekštą, kad kankinamasis negalėtų paliesti galva žemės. Taip sukaustytus nugabendavo toliau nuo žmonių, kad be reikalo nesigirdėtų širdį veriančių jų klyksmų, ir palikdavo plyname lauke surištomis rankomis ir kojomis, saulėkaitoje, be vandens ir maisto. Kankinimas trukdavo keletą parų. Sustiprintos sargybos saugodavo prieigas, nes belaisvių giminaičiai galėjo mėginti išvaduoti juos, kol jie dar gyvi.

Tačiau tokių mėginimų pasitaikydavo labai retai, nes atviroje stepėje bet koks judėjimas greitai pastebimas. Ir jeigu vėliau pasiekdavo gandai, kad tas ir tas žanžuanų paverstas mankurtu, tai net artimiausi giminaičiai nemėgindavo išgelbėti ar išpirkti jį, nes tai buvo ne kas kita, kaip susigrąžinti ankstesniojo žmogaus iškamšą. Ir tik viena naimanė motina, padavime jos vardas Naimanė Ana, nesusitaikė su tokia sūnaus dalia. Apie tai pasakoja sarozekų legenda. Nuo to ir kapinės vadinamos Ana Bejitu - Motinos Atilsiu.

Daugumas tų, kuriuos palikdavo laukuose žiauriai kankintis, žūdavo nuo sarozekų saulės. Gyvi išlikdavo vienas ar du mankurtai iš penkių šešių. Žūdavo jie ne nuo alkio ar net nuo troškulio, o nuo nepakeliamų, nežmoniškų kančių, kurias kėlė džiūdama ir galvą gniauždama žalia kupranugario oda. Pamažėl traukdamasi nuo kepinančios saulės spindulių, širi verždavo ir spausdavo nuskustą vergo galvą kaip koks geležinis lankas. Jau antrą parą nuskusti kankinių plaukai pradėdavo vėl augti. Šiurkštūs ir tiesūs azijietiški plaukai kartais įaugdavo į žalią odą, o dažniausiai, neturėdami kur tiestis, užsiriesdavo ir susmigdavo galais į galvos odą, keldami dar didesnes kančias. Į kankinimų pabaigą visiškai aptemdavo protas.

Tik į penktą parą žanžuanai ateidavo patikrinti, ar kas iš belaisvių liko gyvas. Jei bent vieną iš kankinių rasdavo gyvą, tikslą laikydavo pasiektu. Tokį pagirdydavo vandeniu, nuimdavo šiekštą ir pamažu sugrąžindavo jam jėgas, pastatydavo ant kojų. Tai ir būdavo vergas mankurtas, kuriam prievarta atimta atmintis ir kuris todėl LABAI BRANGUS, vertas dešimties sveikų belaisvių. Buvo net tokia taisyklė - jei tarpusavio susidūrimuose kas užmušdavo tokį vergą mankurtą, išpirka už tokį nuostolį būdavo tris kartus DIDESNĖ nei už laisvo gentainio gyvybę.

Mankurtas nežinodavo, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo vardu, neprisimindavo vaikystės, tėvo nei motinos - taigi, nesuvokdavo savęs kaip žmogiškosios būtybės. Praradęs savojo "aš" supratimą, mankurtas ūkiniu požiūriu turėjo daug pranašumų. Jis buvo tolygus bežadžiam padarui ir todėl absoliučiai paklusnus ir nepavojingas. Jis niekada negalvojo apie pabėgimą.

Kiekvienam vergvaldžiui baisiausias dalykas - vergo maištas. Kiekvienas vergas - potencialus maištininkas. Mankurtas buvo vienintelė išimtis šia prasme - jam iš esmės buvo svetimi kėslai maištauti ir nepaklusti. Tokių troškimų jis neturėjo. Tad nereikėjo saugoti jį, laikyti sargybinius ir įtarinėti turint kokių slaptų ketinimų. Mankurtas kaip šuo pripažino tik savo šeimininkus. Su kitais jis nebendravo. Vienintelis jo noras buvo patenkinti pilvo poreikius. Kitų rūpesčių jis nežinojo.

Užtat pavestą užduotį vykdydavo aklai, uoliai, atkakliai. Mankurtus paprastai versdavo dirbti juodžiausius ir sunkiausius darbus arba pristatydavo prie pačių grasiausių ir labiausiai varginančių užsiėmimų, kuriems reikia bukaprotiškos kantrybės. Tik mankurtas galėdavo iškęsti vienatvėje, toli nuo žmonių, bekraštę sarozekų gūdumą, kai jį palikdavo ilgam laikui prie besiganančių kupranugarių kaimenės. Jis vienas tokioje tolybėje atstodavo daugelį darbininkų. Pakakdavo tik aprūpinti jį maistu, ir tuomet jis be pertraukos darbuodavosi sau žiemą ir vasarą, nepaklaikdamas nuo sulaukėjimo ir nesiskųsdamas dėl nepriteklių. Šeimininko paliepimas mankurtui būdavo viskas. O sau jis nieko nereikalavo. Tik valgio ir skarmalų, kad nesušaltų stepėje…

Daug lengviau nukirsti belaisviui galvą ar kaip kitaip jį sužaloti, kad jis įsibaugintų, negu atimti iš žmogaus atmintį, sunaikinti jo protą, išrauti pačias šaknis to, kas jame glūdi iki paskutinio atodūsio, kas visą gyvenimą yra vienintelis jo turtas, išnykstantis kartu su juo ir neprieinamas kitiems.

Tačiau klajokliai žuanžuaniai, atsinešę iš savo istorijos tamsybių pačią žiauriausią barbarystės atmainą, pasikėsino ir į šventą žmogaus esmę. Jie išrado būdą atimti iš vergų jų gyvą atmintį ir tuo padaryti žmogaus prigimčiai pačią žiauriausią iš įsivaizduojamų piktadarybių. Ne be reikalo juk Naimanė Ana, pakvaišus iš sielvarto ir nevilties dėl mankurtu paversto sūnaus, raudojo:

"Kai atmintį iš tavęs plėšė, kai galvą tavo, sūneli, lyg riešutą žnyplėmis gniuždė, veržė iš lėto kiaušą džiūstančios kuprio odos spaustuvu, kai lanką nematomą ant galvos tau užmovė taip,kad akys tavo iš akiduobių lipo, pūlingais siaubo kraujais apsipylusios, kai ant bedūmio sarozekų laužo priešmirtinis troškulys tave kamavo ir nebuvo nė lašelio, kad iš dangaus ant lūpų nukristų, - ar neatrodė tau saulė, visiems dovanojanti gyvastį, kaip neapkenčiamas, aklas šviesulys, pats juodžiausias iš visų pasaulio šviesulių.?

Kai draskomos skausmo tavo kraupios dejonės dykumoje aidėjo, kai tu rėkei ir blaškeis per dienas ir naktis ir dievo šaukeisi, kai pagalbos tu laukei iš bergždžio dangaus, kai dusai nuo vėmalų, kūno kančios išverstų, ir mėsle bjauriame raiteisi. Tekančiame iš traukulių perkreipto kūno, kai tu slopai toj smarvėj, iš proto eidamas, musių debesio graužiamas, - ar NEPRAKEIKEI tu iš paskutinių jėgų dievo, kam sutvėrė jisai mus visus jo paties apleistame pasauly?

Kai kančių amžinai sužalotas protas į sutemas grimzdo, kai tava atmintis, smurtu suardyta, saitus su praeitimi negrįžtamai naikino, kai taip klaikiai blaškeisi, jog pamiršti ėmei ir motinos žvilgsnį, ir kaip klega upelis pakalnėj, kur žaisdavai vasarą, kai vardas tavo paties ir vardas tavo tėvo sugniuždytoj sąmonėj išnyko, kai veidai tų žmonių, tarp kurių tu užaugai, išblėso ir vardas mergaitės išblėso, kuri tau šypsojos nedrąsiai, - negi tu NEPRAKEIKEI, užmaršties jau bedugnėn krisdamas, baisiais prakeiksmais savo motinos už tai, kad įsčiose tave pradėti ir į margą pasaulį išleisti išdrįso, idant šios dienos sulauktum?…"

Tragiškoji Naimanės Anos ir jos sūnaus mankurto istorija bus pateikta vėliau.

Čingizas Aitmatovas. Ilga kaip šimtmečiai diena.