Tiesa, vakar čia sutikau Emą. Mes su studentu atsitiktinai trynėmės prie vasaros diskotekos. Ir tai vadinasi sumauta "aikštelė", - tiesiog žavinga komedija. (...) O kokia diskotekos salė ! Tikras mažytis stadijonas. Pro vienintelį siaurą įėjimą matėsi, prie galinės sienos išdėstyta aparatūra. Bet visas pastatas buvo išnaudotos ypač ekonomiškai, tiesiog komunistiškai, - langų ir durų virtinė sudarė išorines "stadijono" sienas. Tai - kambariukai, kurių lubas atstojo į viršų kylantys laiptai- suolai. Tik dabar, sėdėdami ant žolės, pastebėjome tą siurrealistišką durų eilę. Jau nemažai šokėjų susirinko vidun. Mes su pusbroliu likome išsitiesę, priešais įėjimą į salę. Panašu, kad Belas tikrai nemanė ten eiti. Cigaretė smilko, o rimtos mano bičiulio akys melancholiškai žvelgė į viską aplinkui... ne, rimtai į viską jos nežiūrėjo. O! Kokie gyventojai, muzikai užgrojus, pasipylė iš "kambarių". Kaip šauniai jie derinosi prie dun-dančio, dun dun dam, dun dun iki pusės dvylikos ritmo ir prie viso kito, kas čia dėjosi ! Vargšai pensininkai vienas po kito lindo pro savo baltas duris ir traukė ieškoti prieglobsčio tolyn į parką. Žinoma ir mažų vaikų būrys su jais. Seniai nugalėti ! Ema, nejaugi ji, po galais. Išstypusi mergelė sukėsi prie vartų, - ji čia turėjo šimtus draugių ir su visom reikėjo pačiauškėt, - taip, tai tikra Ema. Manęs ji žinoma nematė, nors galėjo ir pastebėt. Keletui minučių atsitraukiau šneka su Belu ir Ema dingo. Greičiausiai įėjo į vidų. Tik dabar pastebėjau, kad "klientai" perka bilietus. - Aišku, kad už pinigus, - patvirtino Belas, - ir dar pamatysi kiek kainuoja. Kaip sužinojau vėliau, bilietas kainavo 80 kapeikų. Tą dieną mes neketinome eiti į vidų. Tiksliau mano pusbrolis nė iš tolo nemanė to daryti. (...) Truputėlį po devynių atsiradome parke, skandalingoje Aikštelėje. Kaip visada, aplinkui jau trainiojosi būreliai new wave želmenų. Oh God, kokie jie dar vaikai! Trylikametės - keturiolikmetės dryžuotomis siaurėjančiomis kelnėmis, su sandalais ar baltais kedais, trumpais pašiurusiais plaukais, papuoštais juostomis apie galvą ir net su auskarais ausyse, - o, jau arčiau punk! Taip čia aišku buvo ir tikrų, kitaip tariant, - paniūrėlių. Ar net persidažiusių plaukus, kaip kad legendinis Gedas, geltonpūkis, nusidažęs garbanas viščiuko plunksnų spalva, ir tai paprasčiausioje V. kirpykloje už tris rublius, - štai jį aš ir išvydau priešais savo akis. (...)
- Kaip jums šita diskoteka? - tariau besidairydamas į liaudies mases prie įėjimo. - Labai neblogai, - geltonpūkis rausėsi kišenėse. Diana meiliai nusišypsojo. - Sako, čia būna muštynių, - pastebėjau, kad aplinkui šlamantį new wave jaunimą spėjo gerokai praskiesti bičai iš Kauko, apsirėdę bananiniais džinsais arba savo įprastine uniforma - suomiškais treningais. Jiems tai turbūt atrodė velniškai jau galingi drabužiai. - Buvo porą kart, bent prie manęs... - nerūpestingai prisiminė Gedas,- vis su provincijom... (...) Toliau visi drauge šliejomės palei fasadinę sieną, Denis su bičais jau ketino pirkti bilietus. Ir priešais mano akis didingai pražygiavo Ema, - į lauką, tiesiog pro paradines duris ! Neįtikėtina, nejau jos ką tik sumokėję po 80 kapeikų, po kelių minučių įnoringai viską metė? Stop, - wrong answer! Mat, išeinant pro duris išduodamos, taip vadinamos, kontramarkės, kad parodžius galėtum įeiti atgal. Taip, šalia mūsų atsirado ir bendramokslis Ernstas, taip pat išėjęs iš vidaus pabinzinėt. Mokykloje Ernstas priklausė neaiškiai oficiozinei organizacijai, KDB - komjaunimo draugovės būriui, ir turėjo raudoną pažymėjimą. Jis praeidavo į aikštelę be jokių bilietų. Porą kart Ernstas įejo- išėjo, įėjo-išėjo - ir kelios kontramarkės jau rankose ! Labai malonu, ponai, - taip jis pavaišino mus leidimais įeiti. (...) Nutaisę šaltus veidus mudu su Deniu pagaliau įžengėme į salę. Nemažai šokėjų jau trypė medines grindis. Vaizdą staiga užstojo kažkieno galva. O, tai juk girtasis iš Kauko. Taip, jis stovėjo, nei kiek neprablaivėjęs, gal net dar labiau apsinešęs, - trumpam pasilenkė prie manęs ir sušnabždėjo, - Sėskit dešinėje pusėje, o po jau žinokitės... Denis taip pat nugirdo šį keistą patarimą, - Atrodo, kad čia tikrai jau kažkas bus, - šyptelėjo. Mes slapukiškai nusijuokėme, bet nusprendėme, kad geriausia bus sėstis ne dešinėje stadijono pusėje, bet nutūpti kur viduryje, tarp kairės ir dešinės, priešais pačią garso aparatūrą. Prisėdom ir Denis pasiūlė užsirūkyt. Prisiminiau, kad iš tiesų sėdžiu ant kažkieno galvų ir smagiai treptelėjau koja. Tolumoje priešais mus puikavosi iš žemės išdygusi milžiniška pabaisos galva, kurios tamsiuose nasruose buvo įmontuoti stalai su juostiniais magnetofonais, šviesos valdymo pultas, keturios galingiausios kolonėlės, stiprintuvai ir - vienas nedidelis vedantysis. Kažkoks pankelis šalia paprašė cigaretės ir aš eilinį kartą paklausiau, ar dažnai čia vyksta kovos. - Vakar buvo pirma taiki diena be muštynių... - atsakė. Bet tas mūsų kažkodėl nenudžiugino. Dairiausi aplinkui. Netoliese sėdėjo įmantrios panelės juodom striukėm, coolest things. (...) Mane tiesiog pagavo liūdesys. Suskambo Radio Ga Ga, mūsų šaižus pulsas, Queen. - Ar mes šoksim, Deni ? - paklausiau retoriškai. - Nežinau... Taip, matant tuos angelus, nupuolusius ant scenos, nesinorėjo nieko kito. Nieko kito gyvenime. Bent kurį
laiką...  1994 m.
Kiekvieną rytą Palangos gatvėse šluojami pageltę, karščių išdeginti lapai. Na, negaliu tvirtai pasakyti, ar kiekvieną - bet dar tik rugpjūtis, o sudžiūvusių lapų krūvos leistų pilnai patikėti, kad čionai atėjo keistas tvankus ruduo. Pasileidus tolyn į pietų pusę, pagrindine (Vytauto) gatve, kuri ilgainiui virsta savotiška miško alėja, mano judėjimas tampa mitologiniu, kaip kelias į pasakišką nežinomybę, - kaip tik taip daugelis mūsų eidavome su džiugiu nerimu ten, kur baigiasi miestas, ir - kairėje visad gali išvysti ramybės lankoje besiganančius kelis arklius, - o jau toliau tave pasitinka muzikos garsai iš pačios svajonių Aikštelės. Pirmą kart išvydau legendinę Aikštelę prieš dešimt metų, ir nuo tada ji visad primena man aksomines atostogas, kurių jubiliejaus aš slapta atvykau paminėti. Taip jau buvo lemta, kad ta jaunystės vasara išpuolė 1984- aisiais, o tai tikri futuristiškieji George Orwello metai, - todėl dažnai atrodo, kad jie dar tik bus. Bet šiemet kažkas iš tikrųjų yra. Šių metų laiko kelionei ruošiausi ypač kruopščiai, paskutiniu metu klausiausi vien 1984 muzikos (o kokios dainos - Princeo Purple Rain, Blue Bells Young At Heart, Cindy Lauper Time After Time, Tina Turner Whats Love (Got To Do With It), QUEEN I Want To Break Free, romantiškoji grupės ART COMPANY Suzanna ir daugybė kitų). Netrukus pastebėjau, kad taip darau ne aš vienas, - komercinės radijo stotys lyg tyčia paleisdavo vieną ar kitą žymią tų metų melodiją. Vaikštinėjant mieste (dar Vilniuje) vis dažniau pasitaikydavo nugirsti ir man pagrindinę 1984 dainą - George Michaelo Careless Whisper. Tada, visos naujienos buvo klausomos daugiausiai per nepamainomą Radio Luxemburg, naktimis, - ir klausytis reikėdavo įtempus ausis, lyg karo metų žinių, - banga plaukiojo, vis įsiterpdavo kaimyninės arabiškos maldos - tikra Radio Ga Ga (dabar, girdint švariai, kartais atrodo, kad tos dainos skamba net kažkaip silpniau). Bet nedaugelis tų nakties melodijų pasigirsdavo Aikštelėje. Ten tikru hitu buvo MODERN TALKING Do You Wanna Take Me Tonight, kaip ten bebūtų, taip pat istorinė dainelė.
Tą vasarą buvau ką tik perskaitęs Jack Kerouaco Kelyje (On The Road), nė nemanydamas, kad man tai gali turėti kokios nors įtakos. Dabar aš nešuosi su savimi kitą jo knygą Big Sur (pajūrio vietovės pavadinimas), kuri baigiasi ilga spontaniška poema Jūra (Sea): ...even the sea cant stop me from (net ir jūra negali sulaikyti manęs nuo Taip aš galiausiai pasiekiu Aikštelę. Nejau tai tas pat griausmingas medinis stadijonas? Apgriuvusi, bet dar vis didinga, kaip Amfiteatras, ji skęsta nostalgiškoje prieblandoje. Žali dažai baigia nusilupti nuo sienų, išlūžę suolai, tuščia scena, išdegusios medienos kvapas ir ...tyla. Įėjimas - laisvas. Tuo ši, kiek metaforiška istorija ir baigiasi. Rašydamas negali nepagalvoti apie tuos šimtus, o gal ir tūkstančius šokėjų, kas vakarą sausakimšai
užpildydavusius vasaros salę po atviru dangumi. Ir kaip taikliai šiandien skamba paprasti žodžiai iš tos pat
Careless Whisper:
...and I never gonna dance again, (...ir niekada daugiau nešoksiu,
Tyla. Įėjimas - laisvas. Amfiteatras apgriuvęs, galima sakyti, kad liko tik jo kontūrai ir pro kiaurymes matosi dailiai žaliuojantis tankus miškas. Gali laisvai užlipti ant scenos, pasislėpti nuo lietaus po šiokiu tokiu kupolo stogu, tik aplink - nemažas šiukšlynas, bet - laisvė atlikti kokią nori dainą ! Žiūrovų suolai galutinai išardyti, visos lentos kažkur išnykę. Tokiu būdu pradingo kažkada buvusių poilsio kambarėlių lubos ir atsivėrė baltos atraminės sienos, dalijančios visą statinį į maždaug 16 kambarių. Dabar jie iš tiesų tapo vėl panašūs į kambarėlius - kiekvieno viduje suregztas stalas iš cementinių nuolaužų ar rasto ritinių, kėdės, suolai ar gultai. O svarbiausia, - visos sienelės išmargintos puikiausia graffitti. Švelnių, pastelinių spalvų veidai, komiškos išraiškos, ežerai, laiveliai, vaikštantys ar skraidantys žmogeliukai, linksmi užrašėliai, kaip kad jūra su portretu šalia - Jura (t.y. ju-ra rusiškai) ir pan. Niekas tiksliai nepasirašo po piešiniais (neskaitant Jūros) ir neaišku, kas tie naujieji stadijono kambarėlių gyventojai. Tai, neabejotinai tik dar labiau paaštrina Aikštelės mitologinį pojūtį... kai stovi ant geriausiai išlikusios asfalto dangos, virš kurios tripseno tūkstančiai kojų. Ir gal būt, kartais net patirdavo vienovę. Prieš gerą dešimtmetį Aikštelė kažkodėl atrodė didesnė, to nepaisant, pati statinio konfigūracija gali priminti senųjų civilizacijų šventąsias vietas. Gal būt naivu būtų lyginti, bet yra dar vienas dalykas, leidžiantis pratęsti šiuolaikinės laisvalaikio mitologijos kūrimą - tai šokiai. Nuo pat to laiko, kai viešpats Šyva (ar Šyvas?) šokdamas pradėjo tverti pasaulius, šokis lieka vienas akivaizdžiausių gyvybės judėjimo ir evoliucijos simboliu. Nesvarbu, kad tai ne ritualiniai šokiai, o tik pramoginiai, bet šalia Korėjos vienuolio Vienišojo ar Sibiro šamano Būgno (drumnbass?) šokio vyksta ir kvailas kažkieno jaunystės šokis, kaip nesąmoninga iniciacija į visą tolimesnį gyvenimą. Punks not died!  1994 m. ©1999, Lukas Vangelis | |
