Aš jį išsunkiau savo nevaržomais jausmais 1838 m. rudenį 34-metė Aurora Diudevan, pagal gimimą Diupen, savo kūrinius spausdinusi Žorž Sand pseudonimu, užmezgė santykius su 28-mečiu Frederiku Šopenu, tuo metu išsiskyrusiu su savo sužadėtine Marija Vodzinska. Vietoje deserto Marija buvo naivi ir drovi, tyros sielos. Išsiskyrusi su Šopenu ji liko ištikima viskam, kas priminė jį. Ji dukteriškai rūpinosi jo tėvais ir Šopeno tėvas nenorėjo, kad portretas, kurį ji nupiešė vilties dienomis, būtų pakeistas kitu. Vėliau Marija ištekėjo už kito, turtingesnio vyriškio, o Šopenas sunkiai išgyveno šį išsiskyrimą. Atvykęs į Paryžių, jis surengė keletą koncertų, sukėlusių gyvą nuostabą tiek aukštuomenei, tiek jauniems atlikėjams. Tačiau jie nė karto nepasidavė išdidumo jausmui. Todėl Šopenas ilgokai buvo nuošaly nuo Paryžiaus įžymybių. Tačiau gana irzliai atsakydavo tiems, kurie bandė neatsargiai pasinaudoti jo talentu. Kažkaip po pietų vienas ponas prieš Šopeną atidarė fortepijoną, svečiams pažadėjęs vietoje deserto kokią nors pjesikę. Šopenas pradžioje atsikalbinėjo, bet kai prašymai jam nusibodo, pareiškė šeimininkui: Maloningas pone, juk aš beveik nepietavau. Šmaikštumas patiko aukštuomenei ne mažiau už kompozitoriaus koncertus. Ir aišku, kad pasižymėjus žurnalistė ir rašytoja, pasisakanti už moterų emancipaciją, lyčių lygybę ir santuokos patobulinimą, atkreipė dėmesį į jaunuolį ji žinojo jo kūrinius ir jais žavėjosi. Kas per pasibaisėtina moteris? Pirmąkart su Žorž Sand jis susitiko aukštuomenės vakarėlyje pas jų bendrą pažįstamą. Šeimininkė nusprendė, kad dvi kūrybinės asmenybės būtinai turi susipažinti, tačiau tada muzikantas tam neteikė jokios reikšmės. Jis netgi rašė tėvams, kad Žorž Sand veidas jam pasirodė nesimpatišku ir joje yra kažkas atstumiančio. Draugai matė, kad ji neatitinka Šopeno idealo. Be to ji buvo skandalingos reputacijos. Aišku, Šopenas negalėjo žinoti visos jos istorijos, tačiau F. Listas su drauge Mari dAgu labai vertino ją kaip rašytoją. Jie pasirūpindavo Žorž Sand pasirodymu muzikiniuose Šopeno vakaruose. Vėliau Šopenas jų klausinėjo: Kas per pasibaisėtina moteris Žorž Sand? Ir ar aplamai ji moteris? Jį tiesiog šokiravo ekstravagantiška jos išvaizda. Muzikas rūpestingai vengė jos, o toji, matyt, iš karto užsėdo jaunąjį kompozitorių. Ji nebuvo iš tų, kuri lengvai pasiduoda, o jisai tuo metu iš Vodzinskių laiškų suprato, kad su Marija viskas baigta. Kelias artumui su Žorž Sand buvo atviras ir jie ėmė atvirai gyventi kartu. Ir tai iškart sukėlė gandų ir apkalbų srautą, dėl kurių Šopenas nusprendė bent laikinai išvažiuoti iš Paryžiaus. Tikra laimė 1838 m. rudenį F. Šopenas sunkiai susirgo ir nusprendė vykti į pietus, kad ten praleistų
žiemos šalčius. Jis nuvyko į Perpinjaną, kur susitarė susitikti su Žorž Sand ir jos vaikais Morisu ir Solanžu. Iš ten jų kelias ėjo į Barseloną. Lapkričio 7
d. laivu išplaukė į Maljorką. Čia praleistos dienos Šopeno sielą užpildė džiugesiu; jis ten gyveno tarsi devintam danguje.
Savaitę pabuvęs Barselonoje, Šopenas kuriam laikui apsistojo Marselyje. Balandžio 24 d. jis grojo vargonais gedulingų pamaldų metu, kai į Marselį pakeliui į Paryžių buvo užvežtas operos dainininko Adolfo Nuri kūnas. Jis nusižudė Neapolyje po iškilmingo jo priėmimo. Kartais šlovė žengia koja kojon su depresija. Šopenas buvo liūdnas, tačiau atrodė, kad liga dar gali pasitraukti. Gegužę Žorž Sand pasiūlymu jie dvi savaites praleido Genujoje. Grįžę į Marselį išvyko į Noaną, Žorž Sand dvarą, esantį 250 km į pietus nuo Paryžiaus. Jie buvo labai skirtingi. Šopenas drovus, jautrus, subtilus. Būdamas 176 cm ūgio tesvėrė 46-48 kg! Atrodo, kad jis neturi fizinio kūno, o vien tik ilgi plaukai, erelio nosis ir ilgi-ilgi pirštai... jis buvo švelnaus kūno ir proto, tačiau visiškas grubios valingos ir kūniškos muskulatūros nebuvimas leido jam išsaugoti kažkokį ypatingą patrauklumą, neturėjusį, taip sakant, nei amžiaus, nei lyties. Tai buvo, kaip parašė vienas amžininkas, kažkokia ideali būtybė, su nuostabiu tarsi moters veidu, panirusiu į liūdesį, tyrų ir grakščių formų tarsi jauno olimpiečio... F. Šopenas turėjo dar vieną įdomų įprotį nematyti ir negirdėti to, kas nemaloniai lietė jo asmeninius polinkius. Kitaip manę žmonės jam atrodė tarsi pamėklės. O štai Aurora Diudevan ne veltui paėmė vyrišką Žorž pseudonimą. Jos visus protėvius kaitinusios aistros joje susiliejo į kažkokį baisų seksualių kompleksų bei nuslopintų vaikiškų troškimų konglomeratas, kuris suaugus pasireiškė ir aršaus feminizmo apraiškomis. Tai buvo tikra amazonė, vampyrė. Ji išsiskyrė staigiais sprendimais ir judesiais, grubiu balsu ir visišku įsitikinimu savo teisumu. Taigi, ji save laikė naujosios šeimos vade, gyveno tik dėl vaikų, Šopeno ir savo kūrybos. Mazurka f-moll F. Šopenas (1800-1849) 8-nerius metus draugavo su rašytoja Ž. Sand. Tai buvo paskutinioji kompozitoriaus meilė, kurios pabaiga buvo to lemtinga tiek jo kūrybai, tiek jo gyvasčiai. 1846 m. lapkritį jis visam laikui palieka Noaną, Ž. Sand sodybą, kurioje jie praleido 8-ias vasaras ir kur buvo sukurti brandžiausi jo kūriniai ir vienas grįžta į Paryžių. Ji atsitoks ne anksčiau, kol nepajus skausmo širdyje, kurią dabar visiškai užgožusi galva, Aš praradau bet kokią viltį. Tegu jai atleidžia dievas, kad ji nemoka atskiri tikro prieraišumo nuo pataikavimo. Nors, galimas daiktas, tik aš įžiūriu kituose pataikūnus, o ji randa savo laimę ten, kur aš jos nematau. [ ] Matyt, niekas negali supaisyti šios dvasios kaprizų. Aštuoneri metai kaip jie ten bebūtų praėję vis dėlto buvo pernelyg daug!.. Tačiau, galbūt, visa tai jos gyvenimo sąlygos, - jos literatūrinių gabumų, jos laimės? Nereikia krimstis dėl to, todėl kad jau seniai viskas pasibaigė. Laikas didysis gelbėtojas. Aš iki šiol dar kaip nesavas, todėl ir nerašau jums: ką beparašau, viską sudeginu. O aš galėčiau tiek daug papasakoti! Arba geriau nieko! - taip jis rašė 1848 m. vasario 10 d. artimiesiems į Lenkiją.
Tai buvo pernelyg skirtingos natūros: ji stipri, atvira išorės pasauliui, apsupta gerbėjų triukšmingų, gausių, nuolat besikeičiančių, įsisupusi į žodžių mantiją mėgstanti pakilias, rafinuotas, išdabintas frazes, tikinti jų magija; reiškianti savo jausmus garsiai, gyvenanti tarsi scenoje, veikianti tarsi pompastiškos dramos herojė stebint daugybei akių, viešumoje. Jis fiziškai silpnas ir menkas, atėjo į Noaną iš tylaus pasaulio; ilgam nuo išorinio pasaulio atsitvėręs fortepijono garsais savo kambaryje, - nuo svečių, lankytojų tuštybės, savo jausmus reiškiąs šviesotamsos spalvomis, pusbalsiu, sotto voce, ir, matyt, nepaisant prieraišumo, tų 8 m. pastovumas be ištikimybės buvo ne jo jėgoms. 1848 m. kovo 4 d. jie susitiko paskutinį kartą atsitiktinai, prabėgomis, prasilenkiant. Tą susitikimą F.
Šopenas aprašė laiške Ž. Sand dukrai Solaž: Vakar aš buvau pas Marlianį ir išeidamas prieškambario duryse
susidūriau su jūsų motina, įeinančia su Lamberu. Aš pasisveikinau su jūsų motina, - ir mano antrasis žodis buvo klausimas, ar jis seniai gavo žinią iš jūsų. Prieš savaitę, -
atsakė ji man
Tokiu atveju galiu jums pranešti, kad jūs tapote bobute: Solaž gimė mergaitė. Ir aš džiaugiuosi, galėdamas jums pirmas pranešti
tą naujieną. Aš nusilenkiau ir nulipau laiptais. Mane lydėjo Kombas
Kadangi pamiršau pasakyti jai, kad jūs sveika juk tai labai
svarbu žinoti, ypač motinai (dabar jūs pati tai gerai suprasite, motuše Solaž), tačiau negalėdamas pats sugrįžti laiptais, paprašiau
Kombo, kad jis pakiltų ir pasakytų, kad jūs sveika ir kūdikis taip pat. Aš laukiau Kombo apačioje. Su jo kartu sugrįžo jūsų mama
ir labai susidomėjus klausinėjo apie jūsų sveikatą. Aš atsakinėjau, ką buvau sužinojęs iš jūsų laiško. O paties jo sveikata seko ir nyko. Išsiskyrimas jį galutinai pakirto. Seko ir kūrybinės jėgos. 1847 m. pradžioje, tikriausiai, kai galutinai paliko Noaną, išsiskyrimo nuotaikų lydimas ir paveiktas parašo dainą Melodija (pagal Z. Krasinskio1) žodžius): Nuo kalnų jie matė pažadėtąją žemę Iš ten sklido nuostabi šviesa, į kurią jų gentis jau šimtmečius traukia Tačiau jie patys nebepatirs nusiraminimo, ir nelemta jiems ateiti į tą šviečiančią žemę Ir laukia jų užmiršimo tamsa Tai buvo viena paskutiniųjų F. Šopeno melodijų Ji sielvartingas rečitatyvas, kuris dažnai skamba pats vienas, be jokio pritarimo. Palydintys akordai reti, sunkūs, lyg kokios retos sijos per Stikso upę, o jas jungianti melodija rečitatyvas pasimato kaip lengvai ažūrinės arkos, žemėjančios, tolstančios, nykstančios, grimztančios į kitą krantą, į nežinią Apie šio opusą nepasakysi, kad jis gražus, kai netikėtai atsivėręs reginys: tarytum nepastebi formų grakštumo, proporcijų pusiausvyros, kurios tokios aiškios, tokios įsidėmėtinos ankstyvesniuose, prieš metus, prieš pusmetį parašytuose kūriniuose Ne tai, kas išrašyta natomis, traukia dėmesį, sustabdo mintį, o ko jose nepamatysi, - žmogaus tikrenybė, išreikšta taip paprastai, su tiek mažai žodžių... Daugiau jo kūrinių 1847 m. pasaulis neišgirdo; kompozitorius tylėjo ir 1848-ais. Jį apėmė apatija, dvasinis vangumas. Ankstesnius ligos priepuolius (jis sirgo plaučių liga) padėdavo nugalėti tikėjimas meile, valia gyventi, kurti. Jį ne kartą gelbėjo muzika. Dabar valia gyventi jį paliko. Jis rašė: Aš piktas ir man liūdna; ir žmonės man įsipyksta savo nuolatiniu rūpesčiu. Ir atsikvėpti negaliu, ir dirbti negaliu. Jaučiuosi lyg būčiau visiškai vienas, vienas, vienas, nors mane ir supa žmonės.... Apie tas kompozitoriaus dienas savo dienoraštyje rašė jo bičiulis Eženas Delakrua: Jis sakė man, kad patį didžiausią skausmą jam sukelia nuobodulys Aš paklausiau jo, ar anksčiau jis yra patyręs nepakeliamą tuštumą, kurią aš kartais jaučiu. Jis atsakė, kad anksčiau visuomet sugebėdavo kuo nors užsiimti; pats menkiausias darbas užpildo laiką ir nutolina visokiausias chimeras. Kitas dalykas širdgėla (tikra). 1848 m. - tuos žodžius lapkritį F. Šopenas rašė draugui Voicechui Gžimalai2): Dabar galvoju tik apie namus, motiną, apie seseris Tegu tik jos nepraranda dvasinio guvumo. O kur dabar pradingo mano menas? O mano širdis kur ją iššvaisčiau?.. š vos galiu beprisiminti, kaip dainuoja mano tėvynėje. Šioji šviesa praeina pro šalį manęs nebeužkliudydama, aš užsimirštu ir beveik nebeturiu jėgų. Jeigu kuo trumpai susivilioju, tai po to dar labiau krentu mano dvasia gana rami. Aš susitaikiau.... Paskutiniuosius du žodžius F. Šopenas išbraukė, - sunku buvo pasakyti paskutinįjį ne, ir nėra didesnio skausmo, kaip prisiminti laimingas dienas nelaimėje Nella miseria (nelaimėje) tuos žodžius iš Dantės dieviškosios komedijos jis įrašė savo draugės Delfinos Potockos3) albume. Sunku susitaikyti. Ir jis, kai kurių draugų patariamas, bando išsiveržti iš kūrybą, veiklą, šviesą gožiančio rato. 1848 m. balandį išvyksta į Londoną tikėdamasis, kad naujos vietos, nauji žmonės, nauji įspūdžiai padės užmiršti tai, nuo ko jis negalėjo išsivaduoti, duos naujų impulsų Deja, deja Oficialūs priėmimai, nuolatinė globa ir Anglijos drėgnas klimatas jį dar labiau išsekino. Lapkričio pabaigoje jis į Paryžių grįžo jau visai paliegęs... Atėjo 1849-ieji Pavasarį dainininkė Polina Viardo4) rašė Ž. Sand į Noaną: Klausėte naujienų apie Šopeną. Štai jos: jo sveikata iš lėto silpsta, pakenčiamas dienas, kai su ekipažu gali išvažiuoti į Paryžiaus gatves, keičia kitos, kai jį kankina kraujoplūdis ir smaugiančio kosulio priepuoliai. Vakarais jis daugiau niekur neišeina. Tačiau jis dar sugeba retkarčiais verstis pamokomis ir kartkartėmis, geromis dienomis, būti linksmas. Štai visa tiesa Jis visada apie jus kalba su didžiausia pagarba, ir aš nenustoju tvirtinti, kad jis NIEKADA KITAIP nekalbėjo Materialiniai reikalai taip pat blogėjo. Naujos muzikos neberašė, verstis pamokomis nebuvo jėgų, o taupyti jis nemokėjo. Gžimalai birželio 18 d. jis rašė: Skambinti dar nepradėjau. Kurti negaliu Baigiu, nes rašyti, netgi tau kančia. Kiek dalykų išsprunka iš po plunksnos! Gegužės mėnesį, apimtas gilios apatijos, sudegina dalį savo rankraščių; apie kitus pasako savo paskutinę valią, - kad niekada nebūtų spausdinami. Ir štai tokiu laiku, tomis atsisveikinimo su kūryba, su gyvenimu (kurio pabaigą, aišku, nujautė) jis parašo savo paskutinį opusą Mazurką f-moll. Anot J. Fontanos5), pats kompozitorius jos paskambinti jau negalėjo. Jos klausantis nepalieka nuojauta, kad to, ką girdi, to, kas dabar įvyksta, žmogui nelemta dar kartą pakartoti. Pasakyti dar ką nors - nėra jėgų, nėra laiko, nėra žodžių. Tai paskutinieji žodžiai Juos ištardamas žmogus negalvojo apie juos, o tik tai, ką rūpėjo pasakyti...
Sveikatai nuolat silpstant, F. Šopenas prisimena artimiausius žmones, nori juos pamatyti, su jais praleisti paskutiniąsias dienas. Jam net atrodo tai geriausias vaistas koks dar beliko pasaulyje. Jis juo tiki tarsi stebuklu Taip patikrinamos ir iš naujo įvertinamos vertybės. Tai ir artimieji Lenkijoje, ir vyresnioji sesuo Liudvika, o ir jaunystės draugas Titas Matyt iki paskutinės akimirkos galvojo ir apie Ž. Sand (anot bičiulio Frankomo, jis prieš mirtį ištaręs: Ji man pasakė, kad aš mirsiu tik ant jos rankų). Jis artimiesiems rašė birželio 25 d.: Jei galite, atvažiuokite. Aš sergu, ir nepadės jokie gydytojau taip kaip jūs. Jei jums neužteks
pinigų, pasiskolinkite jei mano sveikata pagerės, tai tuomet aš juos greit uždirbsiu ir atiduosiu tam, kuris jus sušelpė, tačiau
dabar aš pernelyg neturtingas, kad galėčiau jums pasiųsti
Rugpjūčio 9 d. į Paryžių atvyko Liudvika. V. Gžimala laiške Augustui taip aprašo paskutines F. Šopeno akimirkas: Tik vienas tikras džiaugsmas vėl vertė plakti jo silpną širdį. Atvažiavo Šopeno sesuo, kurią jis taip labai mylėjo; atvažiavo nepaisydama didžiulių sunkumų, kuriuos turėjo įveikti, kad gautų leidimą išvažiuoti iš Varšuvos [ ]. Praėjus kelioms dienoms matėsi akivaizdus pagerėjimas, tačiau tai buvo paskutinis gyvenimo šypsnis. Naktį iš spalio 16 d. į 17 d. jis paprašė Potockos, kad ji padainuotų kelias Belinio ir Rosinio melodijas, kurias ji dainavo kūkčiodama, o jis klausė susikaupęs paskutiniųjų garsų iš pasaulio, kurį palieka [ Po kelių valandų jis išėjo ] Atsisveikinant buvo grojama Mocarto Rekviem ir jo Gedulingas maršas, kuriuos atliko L. Lablašas6), ponia Viardo ir Koncertinė draugija ... 1) Zigmundas Krasinskis (Napoleon Stanisław Adam Feliks Zygmunt Krasiński, 1812-1859) lenkų grafas, romantikas poetas ir dramaturgas. Nuo 1829 m. daugiausia gyveno užsienyje. 1838 m. susipažino su Delfina Potocka, ilgiems metams tapusia jo mūza. Pagrindinės jo temos: konservatizmas, mesianistinė krikščionybė, būtinybė aukotis ir kentėti, providencializmas (apvaizda). Žinomiausi kūriniai sukurti 4-me dešimtm., o žinomumą atnešė drama Nedieviškoji komedija (1835). Kiti žinomesni kūriniai: drama Iridionas (1833-36), poema Prieš švintant (1843), Ateities psalmės (1845-48) ir kt. 2) Voicechas Gžimala (Wojciech Grzymała, 1793-1871) lenkų politikas, bankininkas. Po 1830-31 m. sukilimo liko Paryžiuje ir tapo įtakinga visuomenine figūra. Buvo F. Šopeno patarėjas, susirašinėjo su Šopenu ir Ž. Sand. 3) Delfina Potocka (1807-1877) lenkų grafienė, F. Šopeno ir Z. Krasinskio draugė ir mūza. Pasižymėjo grožio, proto ir meniniais sugebėjimais. Išsiskyrusi su vyru gyveno Paryžiuje. Laiškai Z. Krasinskiui yra vertingi lenkų epistografijai. 4) Polina Viardo (Pauline Viardot, 1821-1910) ispanų kilmės prancūzų daininikė, mecosopranas, kompozitorė ir pedagogė. Garsėjo Fidesės (Pranaše), Orfėjaus (Orfėjas ir Euridika), Rozinos (Rosinio Sevilijos barzdaskučio) ir kitomis partijomis. 5) Julianas Fontana (Julian (arba Jules) Fontana, 1810-1869) lenkų pianistas, kompozitorius ir pedagogas, artimas F. Šopeno draugas ir jo kūrinių atlikėjas. 1830 m. sukilimo dalyvis; po jo emigravo į Paryžių. 1855 m., prieš F. Šopeno valią, išleido šio neskelbtų rankraščių rinkinį. Išleido knygą, skirtą liaudies astronomijai (1869). Senatvėje prarado klausą ir nusižudė. 6) Luidžis Lablašas (Luigi Lablache, 1794-1858) prancūzų ir airių kilmės italų operos solistas, bosas, žinomas komiškais vaidmenimis (buvo stambaus sudėjimo). Viena garsesniųjų buvo Leporello partija iš V. Mocarto Don Žuano. Sukūrė bosinio dainavimo mokyklą (Dainavimo metodas, 1846). Taip pat skaitykite: |
Nuo vaikystės buvo labai silpnos sveikatos ir kentėjo nuo tuberkuliozės. Jį kankino kosulio priepuoliai; ir jis tikėjosi, kad
švelnus Viduržemio jūros klimatas padės pataisyti sveikatą. To tikėjosi ir Žorž Sand, tačiau jos viltys neišsipildė, prasidėjo
lietų sezonas ir Šopenui prasidėjo nauji priepuoliai. 1839 m. vasarį įsimylėjėliai grįžo į Prancūziją.
