Givis Givišvilis. Žmogus yra matas ir … superstiprusis antropinis principas. MiniPedia: Lithuanian

Givis Givišvilis. Žmogus yra matas ir … superstiprusis antropinis principas, 2007

Sunku pasakyti, ar atsiras filosofijos istorijoje kitas teiginys, kurį neigtų su didesniu užsidegimu ir ginčytų didesnis kritikų skaičius nei Protagoro maksimą: „Žmogus yra visų daiktų matas: egzistuojančių, kad jie egzistuoja; nesančių, kad jų nėra“. Jau Aristotelis nurodė, kad jis turi vidinį prieštaravimą, nes jei koks daiktas suvokiamas vieno, o nesuvokiamas kito žmogaus, tai tas daiktas kartu tarsi ir egzistuoja, ir neegzistuoja („Metafizika“). Ir, ko gero, tik mūsų laikais išaiškėja tikroji prasmė, nes tik dabar pradeda aiškėti išskirtinė žmogaus vieta gamtoje – kaip jos savimonės instrumento. Ji nusakoma superstipriuoju antropiniu principu, skelbiančiu: „Nestacionarių visatų kilties ir žūties procesus valdo žmogus“. Žmogumi čia suprantama bet kokia mąstanti būtybė, žemiškos ar nežemiškos civilizacijos, o nestacionariomis visatomis - nesuskaičiuojamas baigtinių erdvėje ir laike mažų visatų, panašių į mūsiškę, iš kurios sudaryta stacionari begalinė Visata arba, kitaip, Gamta.

1. Paaiškinimai. Dabartinė mokslo būsena leidžia pamatyti tai, apie ką numanė I. Kantas – būtent, kad mūsų kosmose karaliauja griežčiausia ir tiksliausia visų tarpusavio sąryšių harmonija be jokių atskirų sudedamųjų išskyrimo - nuo elementariųjų dalelių iki kultūrinių reiškinių. Tai sukėlė silpnojo antropinio principo formuluotę, pagal kurią pasaulis suręstas taip, kad tam tikru momentu mąstančios substancijos (žmogaus) atsiradimas buvo iš esmės iš anksto nulemtas. Kreacionistai tai išaiškino savo naudai, jį priskyrė Sutvėrėjo valiai (stiprusis antropinis principas. Sekant Okamo patarimu negausinti esybių be reikalo, atmetame sutvėrėją kaip tikrovės elementą ir laikom, kad jis randasi tik mūsų vaizduotėje. Todėl negalime sutikti su stipriuoju antropiniu principu. Tačiau ir silpnasis antropinis principas nepajėgus mus patenkinti, nes gamtoje egzistuoja ne tiesiog ir ne tiek visuotinis sąryšis, kiek visuotinė dalykų ir reiškinių tarpusavio priklausomybė. Tai reiškia, pagal N. Boro papildymo principą, Paukščių tako akivaizdoje

kad ne tik žmogus priklauso nuo gamtos, bet ir ji, savo ruožtu, priklauso nuo jo. Iš čia seka, kad žmogaus atsiradimas buvo ne tik dėsninga, bet, kas dar svarbiau, būtina mūsų Visatos egzistavimo sąlyga.

2. Tą mintį įtakojo tokie samprotavimai. Kanoninis besiplečiančios (besipučiančios) visatos modelis pripažįsta ją vienintele ir nepakartojama, o taip pat skelbia jos būties pradžią ir pabaigą, kurių negalima apmąstyti išvengiant loginių prieštaravimų. Nes Visata egzistuoja! Tai reiškia, kad joje vykta įvairūs visokių materialių objektų judėjimai ir įvyksta visokiausi įvykiai, nulemti įvairių priežastinių-pasekminių ryšių. Už to aiškiai matosi griežtas jos būties tvarkingumas ir „dėsningas paklusimas“. Ji apibrėžta savo konstitucijos, kuri įpareigoją ją vystytis, t.y. rastis nuolatiniame ir nepertraukiamame vystymesi.

Laikoma, kad viso to visiškai nebuvo pradinėje singuliarumo būsenoje, nuo mūsų laikų atskirto maždaug 15 mlrd. m. Mums įteiginėja, kad iki tol nebuvo nieko, net erdvės ir laiko.
Maža to, laikoma, kad tolimoje ateityje iš mūsų matomos visatos neliks nieko, tiesa, be nepabaigiamai besiplečiančios tuštumos (skaitykite Nuo šičia iki begalybės). Čia „tuštuma“ įgauna absoliuto prasmę, kai, pvz., viena elementarioji dalelė užims trilijonų dabartinių visatų tūrį.

Kitaip tariant, kosminis modelis teigia tokią regimos visatos evoliucijos seką: visišką NEBŪTĮ, kurią keičią neaišku kaip kylanti, tačiau pilnai apmąstoma ir dėsninga BŪTIS, toliau vėl pereinanti į begalinę NEBŪTĮ, tik kiek kitokio „pobūdžio“. Logikos požiūriu, tokia įvykių seka yra visiškas absurdas. Ji. Tam tikra prasme, dar fantastiškesnė nei kreacionizmo modelis, paaiškinantis būties kiltį iš nebūties kažkokio aukštesnio proto valia, esančio net nesant erdvės ir laiko (beje, lieka nežinoma, kame jis pats tada randasi).

Siekiant išvengti neišsprendžiamų vidinių šio modelio prieštaravimų ir, ypač, jo ribinių sąlygų paradokso, superstiprusis antropinis principas teigia du tokius principus. Pirmasis – mūsų regima visata tėra tik viena iš daugelio „ramiai įsižiebiančių“ baigtinių (mažų) Heraklito visatų, sudarančių „amžiną, begalinę ir visur vienodą“ didžiąją Meliso Visatą. Antrasis - fazinius perėjimus tarp žūstančių ir vėl gimstančių baigtinių visatų valdo žmogus (plačiąja prasme).

3. Žūtis ir atgimimas yra neišvengiami pereinamieji baigtinių visatų procesai, nes žinoma, kad aktyvaus žvaigždžių ir galaktikų gyvavimo trukmė ribota. Praėjus keliems milijardams metų jš energetinė kokybė tiek suprastėja, kad jos atvėsta ir gęsta, prarasdamas gebėjimą energija ir šviesa aprūpinti aplinkinę erdvę. Sendamos jos liaujasi būti energijos, būtinos, tame tarpe, ir organinės gyvybės palaikymui, šaltiniais. Tas procesas negrįžtamas. Mūsų kosmoso ateitis neturi pasirinkimo: jo laukia neišvengiama žūtis. Tačiau būtent čia ir atsiranda jam šansas!

Jis susijęs su tuo, kad baigtinės visatos nestacionarios: pvz., dabartiniu momentu mūsų visata plečiasi. Ir jei šis procesas stęsis nesiliaudamas, ji žus, išsklidusi vis platėjančiose erdvės apimtyse. Kitu atveju, jei plėtimąsi pakeis susispaudimas, tai jos vėlgi laukia žūtis, tačiau jau visiškai kitokia – gravitacinio kolapso. Ir tai iš esmės keičia reikalus, nes jis siūlo radikalų medžiagos-energijos „atjaunėjimą“. Faktiškai tai reikš naujos baigtinės visatos gimimą iš mūsų visatos atsinaujinusios materijos-energijos. Žinoma, kolapso metu žus visa buvusi joje organinė gyvybė, tačiau po susispaudimo seksiąs plėtimasis suteiks pradžią naujam fiziko-cheminiam žvaigždžių ir galaktikų evoliucijos ciklui, o jame ir geo-biologinei planetinių sistemų su jų organika evoliucijai. Tad, „krestelėjimas“ kolapsu reikš ne ABSOLIUČIĄ, o tik SANTYKINĘ visatos žūtį, kurią teisingiau būtų vadinti atgimimu (skaitykite Didysis atšokimas).

4. Kyla klausimas: o koks vaidmuo skirtas žmogui? Pastaraisiais metais tarsi pasirodo liucijimų, kad mūsų Visata plečiasi greitėdama. Paliktas sau tasai procesas bus negrįžtamas. Iš to seka, kad mūsų visata pasmerkta absoliučiai žūčiai. Matyt, vienintelė jėga, pajėgi pakeisti natūralią įvykių eigą ir ją apsukti, glūdi žmogaus prote (plačiąją prasme, tame tarpe ir žemiškajame). Nes tik protas pajėgus, pažinęs paslaptis ir poveikio materijai būdus, sulėtinti jos plėtimąsi ir vėliau pakeisti į neigiamą žvaigždžių ir galaktikų judėjimo vektorių.

5. Visa rodo tai, kad pažinimo siekis, mums suteiktas gamtos, skirtas ne tik tuščio smalsumo patenkinimui. Už jo glūdi kai kas žymiai daugiau nei mūsų egoistinis siekis priversti mums tarnauti gamtos jėgas. Už jo randasi intuityvus pripažinimas to, kad, ankščiau ar vėliau, tačiau būtent iš gamtos dėsnių pažinimo priklausys mūsų gebėjimas paveikti gamtos ateitį.

Gali būti, kad mes – vienintelis „gamos“ tvarinys, gebantis būti jos savimonės instrumentu. Ir tik per mus gali vykti gyvenimo estafetės perdavimas iš vienos baigtinės visatos į kitą baigtinę visatą, iš vieno „ramiai užgęstančio“ kosmoso kitam „ramiai užgęstančiam“ kosmosui. Ir gali būti, su tuo tampa suprantamesnė giluminė Protagoro maksimos prasmė: „Žmogus yra visų daiktų matas: egzistuojančių, kad jie egzistuoja; nesančių, kad jų nėra“.

Mūsų neturėtų trikdyti skeptiški klausimai apie: a) „niekingos dulkelės“ gebėjimą paveikti Visatos įvykių seką; b) laikas, būtinas tos kosmogoninės funkcijos atlikimui.

Per mažiau nei 400 m. eksperimentinio mokslo egzistavimą jo sąlygota žmonijos galia augo eksponentiškai. Šiandien sunku net įsivaizduoti, į kokias aukštumas mus užneš toji eksponentė per kitus 400 m. Ir jei mes pajėgsim įveikti smulkius tarpusavio nesuarimus, keliamus instinktų griaunančios stichijos, jei mes nepasiduosim visokioms įmanomoms provokacijoms, tai likusių mūsų daliai kelių milijardų metų užteks gamtos mums iškeltų uždavinių sprendimui.

Žinoma, Protagoras į savo tezę apie žmogų kaip visų dalykų matą įdėjo ne tą prasmę, kuri glūdi superstipriame antropiniame principe. Juk jis negalėjo žinoti visko, ką gamtos mokslai atskleidė per pastaruosius šimtus metų. Be to, dėl savo epochos nuostatų, jis pripažino žmogui visai pakankamą bešališko teisėjo, sprendžiančio pažinimo likimą, vaidmenį. Juk bet kurią intelektualią veiklą, siekiančią praktinės naudos, Antikoje pripažino kaip nepadorią laisvam žmogui. Tuo įdomesnė toji gili intuicija, kuri „pakišo“ jam mintį apie neribotą gamtą pažįstančio žmogaus galią.

Redaktoriaus pastaba:
Autorius praleido trečią mūsų Visatos pabaigos scenarijų. Jei mūsų Visata plėsis nesustodama, ir randasi begalė kitų „baigtinių“ visatų (galbūt taip pat besiplečiančių ir „išskystančių“), tai, anksčiau ar vėliau, ji pasieks kurias nors jų ir mūsų Visatos medžiaga pradės susilieti su kitų visatų medžiaga taip ją tankindama ir vėl po kiek laiko sudarydama sąlygas pradėti susidarinėti naujoms žvaigždėms. Galaktikos ir kitiems kosmoso dariniams…