Čarlzas Teiloras
Čarlzas Teiloras (Charles Taylor, g. 1931 m. lapkričio 5 d.) katalikiškų pažiūrų Kanados filosofas. Dažnai laikomas "bendruomeninku", tačiau pats kratosi šio epiteto.
Mokėsi Monrealio McGill (istorijos bakalauras 1952 m.) ir Oksfordo (filosofijos, politikos ir
ekonomikos bakalauras 1955 m., magistras 1960 m., filosofijos daktaras 1961 m.)
universitetuose. Studijavo pas Isaiah Berlin ir G.E.M. Anscombe. Dirbo Socialinių ir politinių
mokslų chichele profesoriumi Oksfordo universitete bei Politinių mokslų ir filosofijos
profesoriumi Monrealio McGill universitete. Daugelis jo studentų tapo žinomais filosofais.
Keturis kartus dalyvavo rinkimuose kaip socialdemokratinės Naujosios demokratinės partijos atstovas.
Jis rašė apie Vitgenšteiną, Heidegerį ir Merleau-Ponty. Kaip "post-analitikas", jis nepripažino natūralizmo ir to, ką, sekdamas Michailu Bachtinu, vadino "monologine sąmone" (arba intelektualistine perspektyva).
Viena jo įdomiausių esė yra "Laikytis taisyklės", - Vitgenšteino taisyklių laikymosi analizė. Joje jis nagrinėja, kodėl žmonės gali liautis laikytis taisyklių ir kokio tipo žinios leidžia asmeniui laikytus taisyklių, tokių, kaip nuoroda į vakarėlį ar rodyklės ženklas. Pagal intelektualistinę tradiciją laikoma, kad sąmonė saugo prielaidų ir sąlygų rinkinį apie tai, kaip reikia suvokti nuorodas. Tačiau kaip mes žinome, kad nuorodos yra teisingos, t.y. kaip išvengiama skeptiškos rodyklės ženklo sampratos. Intelektualistui, prieš laikantis kokios nors taisyklės, tuos klausimus reikia išspręsti.
Teiloras tvirtina, kad Vitgenšteino sprendimas yra supratimo pagrindo interpretacija. Tas pagrindas jau nėra taisyklės arba prielaidos, bet tai, ką Vitgenšteinas vadino "gyvenimo formos". "Filosofiniuose tyrinėjimuose" Vitgenšteinas rašo "Paklusti taisyklei yra praktika". Priežastis, dėl kurių taisyklės laikymasis gali nutrūkti, Teiloras tai įžvelgia mūsų pasaulio sampratoje, t.y tame, ką sukaupiame kūne kaip įpročius, nuostatas ir polinkius. Palyginimui pažvelkime, kaip mokomės vairuoti. Automobilio vairavimas yra tarsi taisyklių laikymasis, tačiau iš tikro mes niekada nesinaudojame taisyklėmis, kai lekiame greitkeliu. Ir netgi mūsų dėmesys yra kitur ir atrodo, kad mes panaudojame įgūdžius, kuriuos turime, ir reaguojame į situacijas, kurios įvyksta. Teiloras tvirtina "Pats mūsų supratimas yra įkūnytas. T.y. mūsų kūniškasis know-how ir būdas, kaip veikiame ir judame, gali apimti mūsų pačių ir pasaulio supratimo komponentus".
Teiloro pozicija yra ta, kad mums nėra reikalo žmogiškosios būtybės imti kaip reprezentacinio objekto norint suprasti taisyklių laikymosi elgseną ar ką nors tokio, kaip važiavimas greitkeliu. Sekdamas Heidegeriu, Merleau-Ponty ir Vitgenšteinu, Teiloras teigia, kad yra neteisinga laikyti, kad mes esame visiškai atskirti nuo pasaulio ir kad jo supratimą gauname per tarpines apraiškas. Kai ką nors darome, darome savo kūno priemonėmis, lingvistiškai arba apkabindami ranka. Tačiau nedaug to, ką apima mūsų veiksmas, tai būtų veiksmo tikslas ar taisyklės, pagal kurias veikiame, yra mūsų sąmoningai suvokta.
Pagrindo samprata padeda mums suvokti, kas yra tai, ką suprantame savo kasdieninėje veikloje. Tai yra, kai einame, mūsų kūnas žino, kur padėti pėdą ir tam mums nereikia jokių taisyklių. Nes mūsų sugebėjimas vaikščioti yra kūno žinojimas. Ir netgi mūsų sugebėjimas laikytis taisyklių randasi sąryšyje tarp praktikos ir kūniškųjų įpročių. Kartais mes laikomės taisyklių, tačiau Teiloras nori pabrėžti, kad taisyklės neturi mūsų pačių dalyvavimo jas taikant principų. Turime suprasti sudėtingesnius sąryšius tarp mūsų kūniškojo know-how ir socialinių bei istorinių "gyvenimo formų", kurios paaiškina mūsų veiksmus ir kurių taisyklės tik užtikrina vėlesnį poelgių paaiškinimą.
Bendruomeninė liberalizmo kritika
Teiloras yra gretinamas su kitais politiniais teoretikais, tokiais kaip Michael Walzer ir Michael Sandel dėl bendrumų kritikuojant 'aš" supratimo liberaliąją teoriją. Bendruomenininkai pabrėžia socialinių ir bendruomeninių susitarimų bei institucijų svarbą individui.
1991 m. paskaitoje "Dabarties negalavimas" Teiluras išdėstį požiūrį į pagrindines šių dienų visuomenės problemas arba "ligas". Taip kitų dalykų, jis tvirtino, kad tradicinė liberaliojo individualumo koncepcija yra pernelyg abstrakti, sudaiktinta ir vienmatė. Liberalūs teoretikai (nuo Dž. Loko ir T. Hobso iki John Rawl ir Ronald Dworkin) nevertino individo ryšių su bendruomene. Tik per tokius ryšius žmogaus pasirinkimas įgauna svarbą ir prasmę. Kitaip gyvenimo pasirinkimai yra susiaurinami iki Nyčės koncepcijos, kai visi pasirinkimai yra vienodos vertės ir todėl, tam tikra prasme, beverčiai.
Svarbesnės knygos
- Elgsenos paaiškinimas, 1964
- Hėgelis, 1975
- Hėgelis ir šiuolaikinė visuomenė, 1979
- Filosofiniai rašiniai, 2 tomai, 1985
- Savasties šaltiniai: šiuolaikinės tapatybės susikūrimas, 1989
- Dabarties negalavimas, 1991 (JAV perspausdinta kaip Autentiškumo etika, 1992)
- Pripažinimo politika, 1992
- Filosofiniai argumentai, 1995
- Katalikiškoji dabartis? 1999
- Šių dienų socialiniai įsivaizdavimai, 2004
Ciceronas
Heraklitas
Egzistencializmas
Roger Vernon Scruton
Postmodernistas Žakas Derida
Graikų matematikai - filosofai
R. Descartes. Cogito ergo sum
Mokslo filosofas Tomas Kunas
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Filosofijos atsiradimo problematikos istorija
Simonas Samarietis: pirmasis gnostikas;
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Blezas Paskalis: mokslas ir tikėjimas
Gabrielis Marselis - prancūzų egzistencialistas
Visapusiškas ir nerimstantis Hansonas
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Kinų filosofija: Konfucijus
Mano sielos liūdesiai
Maksas Vėberis
Egzistencija