Amerikos dinozaurai: tarp meno ir istorijos  

Taip pat skaitykite: Paslaptingos Naska linijos    

Milžiniškų roplių - dinozaurų egzistavimas buvo atrastas tik 18 a. pabaigoje, labai nesenai, jei lyginant su jų epocha, kuri tragiškai baigėsi, kaip teigiama, prieš milijonus metų. Ar tikrai baigėsi? Žmonija, atradusi dinozaurus, jau nebegalėjo jų pamiršti. Nepamainomi gigantiški ropliai tapo populiarios kultūros dalimi, fantastinių knygų, komiksų herojais, o vystantis technologijoms – stulbino savo didingumu kino ekranuose. Ironiška, kad mokslo progresas, ir ypač vaizdo kūrimo technika, kompiuteriniai efektai suteikė galimybę vis tikroviškiau išvysti šį neretai bauginantį priešistorinį gyvį. Tuo tarpu, kai šnekamojoje kalboje dinozaurais imta vadinti tai, kas beviltiškai nusenę, nors kartais ir atkakliai nepasiduoda užmarščiai, sakykim, kaip „roko muzikos dinozaurai".

Bene viena žymiausių kino juostų, pasakojančių apie dinozaurus išlieka Steven Spielberg'o „Juros periodo parkas" (Jurassic Park, 1993) ir bent keli tęsiniai. Pirmojo filmo konsultantas paleontologas Jack Horner'is visai šviežiai parašė knygą „Kaip atkurti dinozaurą: išnykimas neturi tęstis amžinai" (How to Build a Dinosaur: Extinction Doesn't Have to Be Forever, 2009), teigiančią, jei dinozaurai yra tolimi paukščių protėviai, kodėl nepabandžius iš viščiuko embriono išauginti kažką didesnio, panašaus į dinozaurą. Idėja - artima Holivudo tradicijai.

Dinosaures of el-Toro: Waldemar Julsrud Meksikoje, dar 1944-ųjų vasarą archeologijos entuziastas Waldemar Julsrud'as atrado neįprastus keramikinius dirbinius, užkastus El Toro kalno žemutiniam šlaite, Akambaro miesto apylinkėse. Padedamas kelių vietinių gyventojų, Waldemar Julsrud'as galiausiai sukaupė apie 33 tūkst. keramikinių figūrėlių, daugumoje, gerai išsilaikiusių ir netipiškų žinomoms Meksikos praeities kultūroms - čia, o taip pat Chivo (Ožkos) kalne, kitoje miesto pusėje. Panašūs regione rasti artefaktai buvo siejami su Čiupikuaro kultūra (800 m. pr.m.e.-200 m.).

Dar 1923-ais Waldemar Julsrud'as, kartu su šventiku Jose Marie Martinez'u kasinėdami atrado Čiupikauro civilizacijos liekanas, vietovėje, esančioje visai netoli Akambaro, vos už 8 mylių nuo El Toro. Archeologai pradžioje radinius klaidingai prikyrė taraskanų kultūrai, tačiau vėliau išskyrė naują Čiupikauro kultūrą, apie tūkstantmečiu senesnę už taraskanų.
Tik šį kartą radinys išpuolė kur kas paslaptingesnis. Meistriškai išpildytos, daugumoje keramikinės, bet ir akmeninės figūros aiškiai vaizdavo įvairių rasių atstovus: eskimus, afrikiečius, barzdotus kaukaziečius, mongolus. Bet labiausiai šokiruojanti buvo gyvūnijos kolekcija, kurioje puikavosi keli šimtai dinozaurų, įvairių spalvų molio, kruopščiai dekoruoti ir aiškiai žiesti atviroje ugnyje. Nei viena skulptūrėlė nesikartojo, jos buvo padarytos individualiai ir, greičiausiai, nemažo kiekio meistrų. Įvairaus dydžio figūrėlės, pasak specialistų, tiksliai atitiko virš dvidešimt dinozaurų rūšių, nuo visuotinai atpažįstamų, kaip Tyranosaurus Rex iki mokslui dar nelabai žinomų. Kai kurios rūšys atspindėtos taip detaliai ir taikliai, kad gerokai pranoksta 19 a. darytas dinozaurų iliustracijas. Dinozaurai laikomi išnykusiais prieš 65 mln. m., tad prieš 2500 m. žmonių atmintyje tikrai negalėjo likti atsiminimų apie juos.

Japonų kompanija „Nissi“ parėmė TV komandos nuvykimą į Akambarą programos apie figūrėles parengimui. Laida „Ar senovės žmonės matė dinozaurus?“ parodyta 1997 m. vasario 2 d. joje yra įdomus epizodas, kai dinozauro figūrėlės spalvos atitinka Amargasaurus cazaai nuspalvinimą knygoje. Taip pat yra ir su kita figūrėle. Tada pastebima, kad atradėjams (tarkim, R. Owen‘ui) atradus dinozaurų skeletus, jų pirmieji realaus dydžio modeliai buvo labai netikslūs.

Nors pavieniai žymūs mokslininkai bei žurnalistai kruopščiai tyrę radinį, nustatė, kad skulptūrėlių amžius siekia mažiausiai kelis tūkstančius metų, plačioji archeologų bei istorikų bendruomenė galiausiai ėmė visiškai ignoruoti Julsrudo kolekciją, kaip tik dėl dinozaurų, kurie, kaip teigiama, negalėjo būt žinomi jokiai senajai kultūrai. Išvada - visos figūrėlės padirbtos kelių vietinių valstiečių mūsų laikais.

1954 m. Meksikos vyriausybė pasiuntė 4-is gerai žinomus archeologus (E. Noquera - vadovas, R. Orellana, P. Salazar, A. y Pompa) situacijos tyrimui. Kasinėjimams buvo pasirinkta kita, tačiau netoliese esanti vieta. 6-ių pėdų gylyje jie rado panašių figūrėlių ir padarė išvadą, kad Julsrud‘o radiniai tikri. Tačiau po 3 sav. ataskaitoje paskelbė, kad Julsrud‘o kolekcija yra apgaulė, nes kartu aptikti neįtikėtini žmogaus ir dinozaurų bendri atvaizdai.

Įdomu, kad tyrimo ėmėsi ir Earle Stanley Gardner'is, žinomas detektyvinių romanų autorius (išgarsėjęs su „Perry Mason“), iki tol teismo ekspertizės profesionalas bei advokatas, atvykęs su Č. Hapgudu 1968 m. Jis pareiškė, kad nei vienas individas ar net jų nedidelė grupė negalėjo pagaminti šių dirbinių. Tą patvirtina ir faktai, kad Dinosaure of el-Toro: Waldemar Julsrud Akambaro apylinkėse keramikos darbo tradicijų nebuvo šimtmečiais, taip pat ir "atviros ugnies" molio žiedimui reikalingų sąlygų. Tam pritarė ir menotyrininkai, kurie, skirtingai nuo mokslininkų, vieningai reiškė žavesį kiekvienam Waldemar Julsrud'o kolekcijos eksponatui. Buvo iškeltos prielaidos, kad radinys byloja apie galimas savotiškos meno mokyklos dirbtuves, kur galbūt buvo atliekamos senesnių akmeninių skulptūrėlių keramikinės kopijos, o gal tai panašiau į edukacijos centrą, skirtą perduoti paleontologijos žinias iš kartos į kartą, kaip tik pasitelkiant menines priemones. Pagaliau, meninė išraiška, dar nuo piešinių uolose, kaip pripažinta, yra ankstyviausia informacijos perdavimo forma.

Už ribos, kur mokslas atsisako komentuoti, menotyra visad gali tęsti studijas. Šiuo atveju, pirmiausi peršasi išvada, kad margaspalves figūrėles kūrė nemažas kolektyvas, tikrų meistrų, sugebančių perteikti gyvūno dinamiką bei charakterį, išties, lyg būtų kada matę juos gyvus. Greičiausiai tradicinis mokslas eilinį kart pernelyg menkai vertina žmogaus kūrybiškumo bei įžvalgos galią. Gal būt švietėjiški idealai, žinių kaupimas bei saugojimas, meninis ugdymas yra puoselėtas ankstyvosiose, mažai žinomosiose ar "laukinėse" kultūrose dar labiau nei šiuolaikinėje, visur skubančioje visuomenėje.

Waldemar Julsrud'as užpildė skulptūrėlėmis visą savo namą, vėliau jos ilgą laiką dulkėjo merijos sandėlyje, kol galiausiai buvo atidarytas jo vardo muziejus Akambaro mieste. Muziejus, gąsdinantis mokslininkus, viliojantis neįprasto meno tyrinėtojus bei turistus.

1961-aisiais metais, Peru miestelyje Ika ir aplinkinėje dykynėje, beraštis fermeris rado įvairaus dydžio akmenų su neįprastais piešiniais, išgraviruotais juose. Fermeris ėmėsi pardavinėti šias įdomybes turistams, kol valdžios institucijų buvo sulaikytas ir vėliau pareiškė, ar buvo priverstas pareikšti, kad išgraviravo visus akmenis pats. Tuo istorija ir baigtųsi, tik ... akmenų skaičius viršijo 10 000, įvairiausių dydžių ir sveriančių nuo kelių šimtų gramų iki dešimčių kilogramų. Didžiąją dalį artefaktų surinko gydytojas Javier Ica Stone: Javier Cabrera Cabrera, pradžioje ir pats tikėjęs, kad gauna keisto meistro bei pokštininko kuriamus darbus. Tačiau netrukus logika privertė tuo suabejoti - jei fermeris graviruotų akmenis, tai kasdien turėtų pagaminti po vieną, ištisų dešimtmečių laikotarpiu. Įdomu ir tai, kad dar ispanų kolonistų kronikose minimi išpiešti akmenys, randami Peru teritorijoje (taip pat apie tai rašoma ir 10 keistų radinių bei Senovės astronautai).

1966-aisiais minėtasis gydytojas Javier Cabrera gavo dovanų nuo vaikystės draugo, akmenį, siūlomą naudoti dokumentams prispausti. Ant akmens buvo išgraviruota žuvis, tačiau ne bet kokia, o priešistorinė, kaip manoma, išnykusi prieš milijonus metų. Ši dovanėlė pervertė visą Javier Carbrera'os gyvenimą. Tolimesnius trisdešimt metų jis kaupė, registravo ir tyrinėjo akmenis, išleisdamas tam visas savo santaupas.

Akmenų dydžiai gausiai varijuoja, nuo telpančio į delną iki arbūzo dydžio, kartais, žmogui iki juosmens, kai kurių svoris siekia šimtą kilogramų. Tačiau jų piešinių išpildymo technika labiau unifikuota, galbūt priskirtina vienai meistrų tradicijai. Tūkstantmečių "nušlifuotame" tamsiame vulkaninės kilmės akmens - andezito fone išraižymai pasilieka balsvų linijų pavidalu. Tačiau išraižymai padengti blizgančių apnašų, kaip ir fonas, kas byloja apie seną kilmę.

Ikos akmenų kolekcija, kaip ir Akambaro figūrėlių rinkinys, perskyrė mokslo bendruomenę į dvi stovyklas ir ginčai tęsiasi iki šiol. Nors daugelis archeologų patvirtina jų autentiškumą, teigdami, kad artefaktai išties atkeliavę iš senųjų amžių, platesniuose akademiniuose sluoksniuose abu keistieji Pietų Amerikos radiniai ignoruojami, arba laikomi falsifikacijomis, didele dalimi dėl vaizdinių tematikos, neatitinkančios evoliucijos teorijos modelio. Daugelyje Ikos kolekcijos akmenų pavaizduoti dinozaurai, gal ne taip detaliai, kaip pateikia Akambaro skulptūrėlės, užtai čia vaizduojami žmonės, vienaip ar kitaip kontaktuodami su didžiaisiais ropliais, ar bent juos stebėdami.

Kreacionistinės žmogaus kilmės teorijos šalininkai pripažįsta abu minėtus archeologinius atradimus, džiugiai vertindami artefaktus, kaip įrodymą, kad anatomiškai šiuolaikinis žmogus ir visa likusi kūrinija gyvavo drauge galybę metų, nuo pat amžių pradžios. Ica Stone: Javier Cabrera Dinozaurai neišgąsdino ir menotyrininkų, kurie įvertino pasakišką kompozicijos pojūtį akmens piešiniuose, nepamirštant, kad viskas buvo graviruojama sferiniame paviršiuje. Kai kuriuose akmenyse piešiniai milimetru aukščiau, nei fonas, - sunku susigaudyti, kokiais įrankiais, ir kokią techniką naudojo praeities meistrai.

Pasak Javier Cabrera'os, akmenis galima suskirstyti pagal temas, kiekvienai temai įskaičiuojant nuo šešių iki keliasdešimties artefaktų.
Tai – stulbinantys medicinos pasiekimai, astronominiai stebėjimai, geografinės žinios bei žemėlapiai, gyvūnija, augmenija ir kt. Galima teigti, kad nėra vaizdelių, pasakojančių apie kultūrinį gyvenimą, tačiau apie tai byloja vaizduojamojo meno lygis akmenų piešiniuose.

Šie "akmenraščiai", ar „gliptolitai", kaip juos pavadino Javier Cabrera, yra lyg knygos, ar knygos skyriai, o visą kolekciją Cabrera įvardino biblioteka akmenyje. Šauni koncepcija, taikliai apibūdinanti sumanymą perduoti žinias laikui atsparioje medijoje. Jei ši biblioteka ir atėjo išpraeities, - tai gerai tiktų mūsų laikmečiui. Žinių sąvadas, įamžintas akmenyje greičiausiai būtų pati patikimiausia ir ilgiausiai išliekanti laikmena. Vėlgi piešinys, kaip simbolių kalba, nors gali sudaryti daug interpretacijos keblumų, galiausiai pranoksta kalbos barjerus ir keliasi per tūkstantmečius.
Įdomu pamąstyt ir tai, kaip mūsų civilizacija atvaizduotų akmeninėje bibliotekoje svarbiausius savo pasiekimus bei vertybes, kokie vaizdai turėtų apsireikšti tenais?

Balbūt manoma, kad tik mūsų, naujausiame amžiuje išdrįstama suabejoti mokslo teiginiais, kad visi didžiausi žmogaus kūrybiniai pasiekimai įvyko šiomis dienomis, o esminiai dalykai žmonijos „tamsioje praeityje" yra tiksliai žinomi. Tačiau Lietuvoje dar 20 a. pradžioje tokias nuostatas naujai permąstyti kvietė Vydūnas.
"Be abejonės, žmonės kitaip kalbėtų apie gyvenimą, kad išmoktų akis pakelti ir ilgus amžius apžvelgti. Paprastai mūsų laiko žmonės tiktai numano pilną dabartį ir tuščiąjį be pradžios amžių, kurs pirm to buvęs, ir tą tuščiąjį begalinį, kurs ateis. Pats „mokslininkas" tik tepažįsta „istorijos amžių", tai yra gal 3000 ar 4000 metų. Gyvenimo bėgį per milijonus metų pasekti tai žmogui negalima, kurs bando pajausti vien tik akies mirksnį." - rašoma filosofiniame veikale "Žmonijos kelias", kuris užpildė visą Vydūno leidžiamo žurnalo „Šaltinis" šeštąjį numerį, 1907-aisiais; ten pat tęsiama - „Paprastai šios dienos kultūros žmogus labai pasididžiuoja savo kultūra. Lyg būtume labai toli iškilę. Bet vis tankiau randasi senų kultūrų liekanos. O nuostabiu būdu ir tos liekanos atitinkamų mūsų kultūros dirbinių nepasiektos."

Pradinį variantą parengė Lukas Devita   

Papildymai: Nazca apylinkėse, Paracas’e netoli Pisco (Peru) 3-iame dešimtm. archeologas Jullio Cesar Tello rado vazų (priskiriamų 600 m. pr.m.e.-200 m. laikotarpiui) fragmentų, kuriose buvo pavaizduota ir llamos su 5 pirštais. Šių dienų lamos turi po 2 pirštus, bet prieš 10 tūkst. metų jos buvo su 5 pirštais.


Julsrud‘o kolekcija rodo, kad kadaise ten buvo gausiai miškais apaugusi sritis, o ne sausi slėniai kaip dabar. Geologai nustatė, kad slėnyje maždaug prieš 5-6 tūkst. m. tyvuliuvo didelis ežeras, o keramikinių figūrėlių radimvietė buvo jo paplūdimyje, kažkodėl užkastos smėlyje. Tos nežinomos civilizacijos objektai vaizdavo tų miškingų vietų fauną ir florą.

Julsrud‘as bandė nesėkmingai atkreipti mokslo visuomenės dėmesį, o tada išleido knygą „Enigmas Del Pasado“ (1947). Jis bandė aiškinti, kad figūrėles gamino katastrofas patiriantys žmonės – ir kad galėjo egzistuoti jų sunaikintos senovinės civilizacijos, gyvavusios dinozaurų laikais.

Kolekcijoje buvo neabejotinai Amerikos ledynmečio laikų vienkupris kupranugaris, žirgai, o taip pat išnykusių rūšių raganosiai., o taip pat didžiosios beždžionės, kadaise tikrai gyvenusios Pietų Amerikoje pleistoceno epochoje. Kasinėjant tarp figūrėlių buvo rasti keli dantys. Juos 1955 m. paėmė George G. Simpsonas iš Amerikos Gamtos istorijos muziejaus ir nustatė juos esant Equus Conversidans Owen, išnykusio ledynmečio laikų arklio. Kolekcijoje yra dvi jo figūrėlės, o taip pat jis išgraviruotas ant puodo.

Išleidus knygą, vos keli laikraščiai trumpai apie tai paskelbė. 1950 m. į Akambarą susipažinimui su kolekcija atvyko JAV laikraštininkas Lowel Harmer‘iui. Bet mokslininkai ir toliau tylėjo, tarsi nieko nebūtų nutikę. Scenoje netrukus pasirodė reporteris William W. Russel iš Los Angeles, nufotografavęs kasinėjimus. Naujai iškastus radinius buvo apsiviję šaknys – tad jie turėjo būti žemėje pakankamai ilgai, kad 5-6 pėdų gylyje apie juos susiraizgytų medžių šaknys. Laikraščiuose ir žurnaluose pasirodantys pranešimai 1952 m. sudomino Ch.C. Dipeso iš „Amerind fondo“ ir jis atvyko į Akambarą ir, atseit, vos per 4 val. apžiūrėjo 32 tūkst. pavyzdžių (ko neįstengtų net Heraklis), padarydamas išvadą, kad figūrėles pagamino vietinė šeima „žiemomis, kai nebuvo darbų laukuose“. Bet atrodo, kad jis pats nelabai tikėjo apgaule, nes prašė Julsrud‘ą parduoti kelis pavyzdžius, tačiau tasai nesutiko ir nusiuntė pas vietinį senienų pardavėją. Tad aišku, kodėl buvo sukurpta istorija apie padirbinėtųjų šeimą: a) Dipeso negalėjo teisėtai išvesti senienų iš šalies; b) juodosios rinkos pardavėjas nebuvo suinteresuotas, kad būtų perkama iš Julsrud‘o. Akambaro savivaldybės vadovas J.T. Carranza 1952 m. liepos 23 d. oficialiai paneigė Ch.C. Dipeso teiginius. Tačiau tasai nenurimo ir toliau tvirtino savo (1953 m. rašiniai). Padėtis ėmė taisytis tik 1955 m. čia atvykus prof. Č. Hapgudui ir kelis mėnesius tyrinėjusio kolekciją.

O dabar pagalvokime iš ekonominės pusės – kokia prasmė būtų žiesti figūras, parduodamas už 12 centų? Vargšas valstietis Tinajero niekaip nebūtų įstengęs prigaminti 33 tūkstančius, visas skirtingas ir dar meistriškas. O tuo labiau jis privalėjo įsigilinti į paleologinę literatūrą – tebaigęs 4 klases ir vargiai bemokėjęs skaityti ir rašyti. Be to, figūrėlės buvo degintos atviroje ugnyje, o tam reikėjo nemažai kuro, kuris toje sausoje ir nemiškingoje vietovėje gana brangus. O gausiai kylančius dūmus neabejotinai būtų pastebėję kiti vietiniai.

Akambaro Aukštesniosios mokyklos istorikas Ramon Rivera mėnesį tuo tikslu apklausinėjo vietinius. Kitas faktas, į kurį retai atkreipiamas dėmesys, yra tas, kad nemažai tokio pat stiliaus artefaktų yra pagaminti iš kieto akmens – ir jie turi visus erozijos požymius, kurių praktiškai neįmanoma sufalsifikuoti.


Papildymai: radinių tikrumo patikinimas

Yra spėjančių, kad, atseit W. Julsrud‘as pats pagamino minėtas figūrėles. Šiais paliudijimais bandome paneigti tokius spėjimus.

Waldemar Julsrud‘as buvo gerai išsimokslinęs vokietis, persikėlęs į Meksiką kažkur amžių sandūroje. Čia panaudojo savo archeologinį išsimokslinimą ir yra žinomas kaip vienas iš Čiupikauro kultūros (apie 800 m. pr.m.er.-200 m.) atradėjų, Jo knyga „Del Pasado paslaptys“ aprašo jo surastų ir sukauptų šios kultūros keramikinių figūrėlių kolekciją (apie 37 tūkst.). Apie 2600 jų priskiriamos dinozaurams. Waldemar Julsrud

V. Julsrud‘as vieną 1944 m. liepos saulėtą rytą jojo El Toro (Jaučio) kalno šlaitu ir pastebėjo iš žemės kyšančius tašytus akmenis ir keramikinio dirbinio dalį. Jis atkasė tuos akmenis ir kelis keramikinius dirbinius. Julsrud‘as buvo susipažinęs su taraskanų, actekų, toltekų, Čiupikauro, inkų ir iki-inkinių kultūromis, tačiau jo radiniai aiškiai skyrėsi nuo tų kultūrų artefaktų. Jis pasamdė vietinį valstietį Odilon Tinajero, kad pakasinėtų tą vietą. Už radinį pažadėjo po 1 pesą (apie 12 centų). Netrukus šio karutis buvo pilnas keramikinių radinių. Tinajero buvo atidus ir kasinėdamas nesudaužydavo radinių, o sudaužytus sucementuodavo prieš perduodamas Julsrud‘ui.

Dinozaurų buvo kuo įvairiausių rūšių – nuo ančiasnapių Trachadon iki raguotų Monoclonius, o taip pat ir nenustatytų rūšių. I.T. Sandersonas 1955 m. stebėjosi tiksliu Brachosaurus, tuo metu nežinomu plačiajai visuomenei, pateikimu. Jis apie tą figūrėlę rašė: „Toji figūrėje yra labai puiki, juoda, tarsi poliruota; apie pėdos aukščio. Pažymėtina, kad ji tikslus Brachosaurus, žinomo tik Rytų Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje, pavaizdavimas. Literatūroje yra keletas jo eskizų, tačiau mačiau tik vieną pilną rekonstrukciją. Ji tiksliai tokia kaip ši“.

Kartu su tėvu kasinėjo bei figūrėles rasdavo ir jo sūnus Carlos (Voldemaro anūkas Carlos Julsrud II taip pat sakosi kasinėjęs figūrėles kartu su savo seneliu), kuris tėvo išsaugojo iki pat savo mirties. Iš jo interviu dažnai ėmė prof. Ch. Hapgood‘as ir E.S. Gardner‘is - šiedu patys yra iškasę kelias dešimtis figūrėlių; kasinėjo po Akambaro policijos vado majoro Altimarino gyvenamuoju namu ir rado 43 figūrėles, pastatytu 25 m. prieš atvykstant W. Julsrud‘ui į Meksiką; kasinėjo po sienomis ir keliais, neliestais šimtmečius. Niu Hempšyro un-to Istorijos ir antropologijos prof. Ch. Hapgood‘o 1955 m. atlikti trys C14 ir termoliuminescenciniai matavimai 18-ai pavyzdžių rodo, kad figūrėlėms yra per 2500 m. Jis savo tyrinėjimus aprašė knygoje „Akambaro paslaptis“. E.S. Gardner‘is yra patyręs kriminologas ir detektyvinių knygų autorius.
[ Minėtas Altimarino per 3 mėn. apklausė apylinkės gyventojus, bandydamas nustatyti, ar galėjo W. Julsrud‘o „dinozaurai“ būti suklastoti, ir nerado įrodymų.]

Carlos Perea buvo Meksiko Antropologijos muziejaus Akambaro zonos archeologijos direktoriumi ir buvo atsakingas už W. Julsrud‘o radinių aprašymą ir registraciją. Jis neretai pyktelėdavo ant Voldemaro, nes atsai ne visada pasirūpindavo reikiamais leidimais. Tačiau jis patvirtino, kad Voldemaro figūrėlės yra iš Akambaro apylinkių, o valstiečiai nuolat randa to paties tipo artefaktus. Jis dalyvavo oficialiuose Nacionalinio muziejaus ir JAV Gamtos istorijaus muziejaus kasinėjimuose, per kuriuos irgi rasda daug figūrėlių, tarp kurių buvo ir dinozaurų atvaizdų. O federalinės policijos vadas Ernesto Narrvete Marines 1978 m. Chivo kalne pagavo nelegalius kasinėtojus ir iš jų atėmė apie apie 3000 tokio tipo figūrėlių, tarp kurių 9-ios buvo ir su dinozaurais. Tie radiniai buvo pagrindiniu įrodymu teisme, o kaltinamieji uždaryti į kalėjimą. Jei radiniai būtų padirbti, jie nebūtų nubausti kalėjime.

Su čia minėtais ir kitais žmonėmis kalbėjosi ir dr. Don R. Patton‘as. Į Akambarą daug kartų vyko ir radinių patikimumą tikrino Dennis Swift‘as, patikrinęs tūkstančius artefaktų.
Jiedu atvyko 1999 m., kad patikrintų vietoje. Jie aptiko, kad kolekcija užrakinta ir neprieinama viešai. Po poros dienų derybų jiems buvo leista ją apžiūrėti – pats meras iškilmingai atrakino saugyklą, kur dulkėtuose kambariuose iki palubių buvo sukrautos dėžės, kuriose artefaktai buvo suvynioti į laikraščius ir sudėti į kartonines dėžes. Juos saugojo du automatais ginkluoti policininkai. Swift‘as išvyniodavo artefaktus, o Patton‘as profesionaliai juos fotografavo.

Per trumpą 6 val. laiką buvo peržiūrėta 14 dėžių su per 800 artefaktų. Tarp jų buvo apie 75 dinozaurų figūrėlės. Jiedu iškart tapo vietinėmis įžymybėmis, duodančiomis interviu Meksikos radijo ir TV stotims. Trys pagrindiniai Guanajauto regiono laikraščiai apie juos rašė pirmuosiuose puslapiuose. Jie net sukėlė vietinį skandalą, kai paklausė: „Kiek dėžių yra saugykloje?“ Pasakymą, kad 64-ios ir pridūrus, kad kadaise figūrėlių buvo per 33 tūkst., bet belikę tik 5000-6000 – nugirdo reporteris ir kitą savaitę apie tai vėl prabilo laikraščiai.

Jie kalbėjosi ir su daugeliu liudininkų. Jie patvirtino matę, kaip W. Julsrud‘as iškasdavo radinius, ant kurių buvo apnašos. Taip pat jie susitiko su gydytoju J. Antonio Villia Hennejon‘u, kuris asmeniškai buvo iškasęs keramikinių radinių Jaučio ir Ožkos kalnuose. Jis sakėsi dukart lydėjęs Julsrud‘ą prie Ožkos kalno, netoli ežero, ir terasoje, apaugusioje žole ir kaktusais, iškasę daug keramikinių radinių, tarp kurių buvo ir dinozaurų, kurių prikrovė du krepšius. Be to, jis atkreipė dėmesį, kad 5-6 dešimtm. niekas nežinojo, kad kai kurios „zaurų“ rūšys ant nugaros turėjo odinius spyglius – tik 1992 m. S. Czerkas atkreipė dėmesį į tą dinozaurų anatomijos ypatybę (Geology, v.20, no 12).
J. Antonio Villia Hennejon buvo Guadalajara gydytoju, savaitgaliais atvykstančiu į Akambarą, kad suteiktų medicininę pagalbą vargšams. Jaunystėje jis irgi kasinėjęs su W. Julsrud‘u ir iškasęs šimtus figūrėlių – tačiau jos jam tada tebuvo keisti gyvūnai. Su juo kasinėjo ir Akambare dirbęs apskaitininkas Porfirio Martinez Espinoseo.

1990 m. tyrimus atliko Meksikos vyriausybės pasamdytas nepriklausomas archeologas Neal Steedy, pasirinkdamas kitą kasinėjimo vietą. Jis rado duženų, tačiau nerado figūrėlių. Julsrud‘o kolekcijos pavyzdžių radioaktyviosios anglies tyrimai rodė juos esant nuo 4000 iki 1500 m. senumo. Tačiau nusprendė nepripažinti tų rezultatų, nes manė, kad figūrėlės yra per minkštos, kad išbūtų per 20 m. grunte. Jis ignoravo faktą, kad Čiupikuaro radiniai yra tos pačios konsistencijos, tačiau gerai išsilaikę. O kai kurie Julsrud‘o kolekcijos pavyzdžiai buvo gerai išdegti. Tad N. Steedy išvados labiau patvirtino, nei paneigė kolekcijos autentiškumą.
1997 m. BC Video parengė programą „Juros periodo menas“ su Akambarui skirtu skyriumi, pradžioje ketintą tapti NBC „Paslaptingos žmogaus kilmės“ dalimi. Jame N. Steede bando įteigti, kad Jalsrud‘o kolekcija yra klastotė. Tačiau programos pabaigoje atskleidžiama, kad du pavyzdžiai buvo išsiųsti C14 analizei ir gautas atsakymas, kad žmogaus figūra yra 4000, o dinozauro - 1500 m. senumo. N. Steede pripažino žmogaus figūros tyrimo rezultatą, tačiau atmetė dinozauro (nes tai nedera su oficialiu mokslu).

Kai kurie skaitiniai šia tema:

  1. Ch. Hapgood. Mystery in Acarnbaro: An Account of the Ceramic Collection of the Late Waldemar Juisrud in Acumbaro, 1972
  2. L. Harmer. Mexico finds give hint of lost world// Los Angeles Times, March 25, l951.
  3. W.N. Russell. Did Man Tame the Dinosaurs?// Fate, March, 1952
  4. Ch.C. Dipeso. The Clay Figurines of Acambaro // American Antiquity, April 1953
  5. Ch. Dipeso. The Clay Monsters of Acambaro// Archaeology, Summer 1953
  6. J.H Tiemey. Pseudoscientific Attacks On Acambaro Artifacts: The Ceramic Technology of Intellectual Suppression// World Explorer Magazine, vol.1, no.4
  7. R.N. Luis. Las misteriosas figurillas de Acįmbaro// La Nave de los Locos, no.20, 2003
  8. A. Pezatti. Mystery at Acįmbaro, Mexico// Expedition Magazine. 47(3), 2005

Priedas. Acambaro

Acambaro: Iglesia de Tamazulapan Acambaro - yra miestas Meksikos Guanajuato valstijos pietryčiuose prie Lerma upės; per 55 tūkst. gyv. Jis yra vienas pagrindinių geležinkelių mazgų ir šalyje garsios Akambaro duonos tėvynė. Tačiau plačiausiai išgarsėjo keramikos figūrėlėmis, kurios, vienok, kai kurių įtariamos esančios falsifikacijomis.

Vietinių indėnų kalba Acambaro reiškia magueyes vieta. Pirmieji vietovės gyventojai priklausė Čiupikauro kultūrai, kuri yra viena seniausių Mesoamerikoje. Čia rasta vertingų archeologinių keramikos radinių, saugomų vietos muziejuje (Museo Local de Acambaro - jame yra ir paveikslai, perteikiantys kolonijinės Meksikos vaizdus). Prieštaringai vertinami W. Julsrud‘o radiniai demonstruojami „Museo Waldemar Julsrud“, o mažiau įtartini – „Museo de Chupicuaro“, atskleidžiančiame Čiupikauro kultūrą..

Miestas įkurtas 1526 m. ir buvo pirmuoju miestu Guanajuato krašte. Apkrikštijimu rūpinosi pranciškonai, pastatę puikius statinius, išlikusius iki šių dienų: Ligoninės šventykla, akvedukas bei akmeninis tltas per Lerma upę. Čia įvyko pirmosios bulių kautynės „Naujojoje Ispanijoje“, ką žymi „Fuente Taurina“ fontanas.

Akambaro suklestėjo 18 a. ir tada pastatyti svarbūs religinės ir viešos paskirties pastatai, išlikę kaip kolonijinės architektūros paminklai. Čia 1810 m. spalio 22 d. Don Miguel Hidalgo pasiskelbė Didžiuoju Amerikų generolu – svarbus įvykis Meksikos nepriklausomybės istorijoje.

Čia yra vienintelė visapusiško garvežių taisymo įmonė Lotynų Amerikoje – ir garo variklis tapo Akambaro simboliu. Todėl mieste yra ir Geležinkelių muziejus. Akambaro duona (Pan de Acambaro – panaši į žydų čalachą, ir laikoma, kad panašumas nėra atsitiktinis) yra žinomiausia Akambaro kulinarinė eksporto prekė.

Ar tai jau buvo?
Jie tebegyvena!?
Paslaptingos Naska linijos
Žmonių aukojimas actekuose
Nežinoma pirmapradė jėga
Peru iki-ispaniškas paveldas
Dinozaurų palikuonys Afrikoje
10 didžiųjų senovės civilizacijų
Plazma įrankiai; požeminis transportas
Š. Amerikos indėnų pasaulio tvėrimo mitai
Senovės semitų gyvačių užkalbėjimas
Tektitai ir kitos akmenų anomalijos
Sikanų civilizacijos atradimai
Mėnulio dievinimo ištakos
7 spindulių Saulės brolija
Paslaptingi Dropa diskai
Los Lunas dekalogas
Slibinai-gundytojai
R. Schmitt. Arijai
Kinijos piramidės
Mitologijos skyrius
Atlantidos skiltis
NSO.LT svetainė
Vartiklis