Atsiliepimai

Arūnas Bliūdžius, Vilnius

Izmaelio abejonės ir tiesa

"Izmaelis" – kūrinys, kuris iš karto priverčia susimąstyti, sustoti, palaukti, pagaliau, – atsigręžti ir dar kartą susimąstyti – ar iš tikrųjų šitas pasaulis, mūsų civilizacijos ir mūsų kultūros pasaulis – tik Dievo sapnas.

Nors kūrinys yra pakankamai išgirtas, o pats autorius tarsi įvardijamas kaip naujosios pasaulėjautos pradininkas, tačiau prieš vertinant norėtųsi atskirti tris esminius "Izmaelio" dalykus – problemos aktualumą, formos savitumą ir, aišku, svarbiausia, pačios knygos kaip literatūros reiškinio originalumą.

Plačiau ties pirmaisiais dviem dalykais neapsistosiu, nes tiek pati problema – ekologinis žmonijos kūno ir dvasinis žmonijos sielos užterštumas XX a. pab., tiek neįprasta forma – gorilos diskusija su žmogumi dėl dabartinio pasaulio vientisumo ar ateities, – abu šie "Izmaelio" kaip knygos bruožai iš tiesų būtų ryškūs jos privalumai.

Tačiau, visų pirma, "Izmaelis" – kontraversiškai originali knyga, kurioje, nepaisant būtinojo "žmogaus grįžimo į gamtą" ir harmoningo žmogaus ir pasaulio sugyvenimo teigimo, yra kažkas, kas iš tikrųjų priverčia patikėti A.Einšteino Reliatyvumo teorijos realumu – anapusinė realybė ne tik egzistuoja, ji yra žymiai realesnė už šiapusinę, nes Laiko ir Erdvės kaip pagrindinių žmogiškojo gyvenimo kategorijų santykinis išsisklaidymas, išnykimas, o galų gale, ir visiškas jų nebuvimas pagrindžia amžiną Minties Laisvės pojūtį, kai viskas, kas tikra, yra neapčiuopiama, o viskas, kas tėra iliuzija, yra perdaug lengvai suvokiama, nes turi ribas, kurių išplėsti neįmanoma, šias ribas galima tik peržengti.

Kokias ribas nori peržengti "Izmaelis"? Ir ar iš viso šie tariami "Izmaelio" herojai nori kur nors nueiti, žengdami per kliūtis? Ar pats "Izmaelio" tiesos priėmimas ir yra tas žingsnis, kurį reikia žengti, norint suprasti ne tik kūrinio esmę, bet ir patį žmogaus Minties vyksmą?

Į šiuos klausimus negalima taip paprastai atsakyti, norint pajusti ir suvokti "Izmaelį" kaip vientisą kūrinį. Tam reikėtų analizuoti visas menkiausias turinio detales. Tačiau norint "pagauti" "Izmaelio" kuriamą tiesą, užtenka vienu ypu pasinerti į patį knygos gylį ir sklandžiai stuktelti į jos branduolį…

…kas priverčia atsibusti iš saldaus ir palaimingo "Izmaelio" sukelto "miego" ir pažvelgti į šį kūrinį visiškai iš kitos pusės.

Autorius transformuoja klasikinę Darvino evoliucijos teoriją į savotišką "laipsniško gyvosios gamtos tobulėjimo" teoriją, nepripažindamas jokių kūrybinių pokyčių Visatos ir Gamtos sąrangoje ir vystymęsi. Pats Izmaelio – gorilos – iškėlimas virš eilinių pilkų žmonių masės atspindi esminę ir nekintamą autoriaus poziciją, kuri išlaikoma visoje knygos siužetinėje linijoje – jokio kardinalaus lūžio, žmogbeždžionėms tampant beždžionžmogiais, neįvyko. Ir negalėjo įvykti. Nes, autoriaus nuomone, evoliucijoje iš principo negali būti jokių staigių, netikėtų ir sukrečiančių posūkių. Tolesnis žmonijos skirstymas į "akmeninius" ir "dalginius" yra jau tik apibrėžta tokio požiūrio pasekmė.

"Akmeniniai" žmonės, kurių dauguma yra pirmykščių bendruomenių palikuonys, išlaikė autentišką gyvenimo būdą, beveik nepakitusį per ištisus amžius, tuo pačiu patvirtindami "stabilios evoliucijos" nuostatą, kurios laikosi knygos autorius. "Dalginiai" žmonės, pradėję kultivuoti žemdirbystę, "sulaužė" nusistovėjusią tvarką gyvosios gamtos grandinėje ir pradėjo kurti "baisiausią" evoliucijos istorijoje bendruomeninę sistemą – žmogiškąją kultūrinę civilizaciją, kuri vis labiau ir labiau tolo nuo to meto natūralių evoliucinių procesų, kol galų gale pradėjo juos stabdyti, niveliuoti ir net naikinti.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad knygos autorius – dar vienas žemiškosios aplinkos apsaugos šalininkas, ekologas, bandantis siūlyti visuomenei dar vieną neįprastą planetos, gamtos ir žmogaus kaip biologinio organizmo išsaugojimo alternatyvą. Tačiau toli gražu yra ne taip. Daniel Quinn, prisidengęs iš tikro gražiais ketinimais, bando diskredituoti visą civilizuotos žmonijos istoriją, įžvelgdamas vien bloguosius pradus, tuo pačiu paniekinant visus moderniojo pasaulio privalumus. Daniel Quinn tarsi paneigia visą neišsenkamą žmonijos kūrybą. Pagaliau, Daniel Quinn išdrįsta nuvertinti Bibliją iki tokio masto, ko nebūtų išdrįsę padaryti net atkakliausieji ateistai. Be gailesčio ir neklysdamas. Jis tiesiog mėgaujasi, mėgaujasi, mėgaujasi…

Daniel Quinn – tai visų pirma amerikietišku civilizacijos modeliu nusivylęs žmogus, ryžęsis mesti pasauliui radikalų iššūkį. Postmodernioje visuomenėje egzistencializmas ir jo atmainos nebemadingi, nereikalingi ir jau nebepriimtini, nes tokia lokalizuoto pobūdžio filosofija nebepadeda išspręsti šiuolaikinio žmogaus globalinių problemų. Todėl Daniel Quinn pradeda p a s k u t i n ę M i n t i e s i r D v a s i o s k e l i o n ę, po kurios žmogaus Minties ir Dvasios paprasčiausiai nebeliks. Nebeliks nieko, dėl ko žmogus galėtų, turėtų ar privalėtų pergyventi. Nes žmogus po šios kelionės taps mirtingu, nebegalinčiu pasiekti Vieno Nemirtingojo Dievo. Labai liūdna. Tačiau tokia yra "Izmaelio" propaguojama tiesa.

Mindaugas Račkaitis, Kaunas

Gimė naujas žmogus. Visi aplinkiniai džiaugiasi ir sveikina tėvus. Nors ir linki jam užaugti doru žmogumi, niekas niekada nežino kaip pakryps jo gyvenimas. Toliau per pirmuosius gyvenimo metus tas mažas žmogus yra stipriai prižiūrimas ir mokomas. Ko gero per šiuos metus jį supantys žmonės daugiausiai ir pastebi jo sugebėjimus ir nenumaldomą norą viską pažinti ir išmokti. Tai lydi žmogų visą gyvenimą mūsų totalinės technologijos visuomenėje. Be naujovių pažinimo ir taikymo gyvenime žmogus darosi svetimas vidutinei visuomenei. Net menininkai, kurie stengiasi atsiriboti nuo technologijos sunkiai skinasi kelią. Tačiau kodėl žmogus pasidarė toks priklausomas nuo jo aplinką užgriozdinusių daiktų? Žvelgiant į evoliuciją galime pamatyti, kad gamta sukūrusi žmogų tikėjosi, kad jis puoselės esančią darną. Tačiau kaip tik noras viską pažinti ir išbandyti ribas didžiąją dalį žmonijos privedė prie savo "lėktuvo" kūrimo. Perdėta savimonė – žmogui negalioja gyvosios gamtos dėsniai – privedė prie nežabotų gamtinių resursų panaudojimo ir gyvosios gamtos naikinimo. Ir daugeliui žmonių, kaip pradžioje ir Izmaelio mokiniui atrodo, kad tai yra teisinga ir kad pavergti gamtą ir yra žmonijos paskirtis. Tačiau palyginus tik nedaugelis suvokia kokią žalą žmonijos veikla neša aplinkai. Apie žmogaus evoliuciją šiuo metu vargu ar kas nors bešneka. Čia taip pat pasireiškia žmonijos arogancija – mes esame aukščiausia evoliucijos pakopa. Tačiau D. Quinn'as savo knygoje taikliai pastebėjo, kad kaip tik tuo momentu, kai žmogus suprato galįs pareikalauti iš gamtos jam užauginti tik jo norimo maisto, jis savanoriškai "pasitraukė" iš biologinės maitinimosi sistemos ir tuo pačiu iš evoliucijos. Tačiau paskutiniu metu kaip ir D. Quinn "Izmaelyje" vis daugiau žmonių skelbia harmoningo sugyvenimo su gamta gyvenimo būdą. Kaip pavyzdį parodydami "akmeninių" kultūros žmonės. Nors, aišku, nedaugelis gali įsivaizduoti kaip galima būtų staiga pamiršti visas technologijos teikiamas galimybes ir pasitraukti atgal. Net D. Quinn'as knygoje nepateikia savo versijos kaip tai reikėtų padaryti.

Sekdami "Izmaelyje" pateikta schema, mes galime pasistengti įsivaizduoti ir sudėti visus technologijos atsisakymo už ir prieš:

Prieš:

1. Negalime staiga pereiti gyventi į žiemą neapšildomus namus.
2. Negalime atsisakyti karšto vandens.
3. Negalime atsisakyti dujotekio, elektros, kanalizacijos ir t.t.
4. Negalime atsisakyti automobilio, kompiuterio, televizoriaus ir t.t.
5. 5. ....

Už:

1. Mes suprantame kad daugiau taip negalima.
2. ?

Kaip matome su motyvacija pakeisti gyvenimo būdą mūsų kultūros žmonėms yra labai sunku. Bet kaip tik tai ir parodo kaip giliai yra įsiskverbęs mitas, kad kitaip gyventi negalima. Kaip tik dėl tos pačios priežąsties D. Quinn'as nepateikia jokio problemos sprendimo būdo. Tačiau jo indėlis pateiktas "Izmaelyje" yra nenuginčijamas – jis vienas pirmųjų sugebėjęs atrasti metalinio narvo strypus, kurie mus varžo. Kaip tik čia reikėtų pasitelkti Izmaelio gabumus ir per tuos strypus stebėti gyvenimą, kuris yra atskirtas nuo mūsų ir stengtis kuo daugiau išmokti ir suvokti savo vietą tame globaliąjame zoologijos sode, kur mes – žmonės esame stebimi.

Priešingai nuo Izmaelio, mes nebuvome atimti iš savo motinos, tiesiog mes jos neklausėme ir nutarėme gyventi savaip. Kaip tik tai mus ir atskyrė nuo jos. O mūsų nesusiformavusį mąstymą užvaldė pamotė Kultūra. Kadangi šiuo metu mes vis dažniau keliame klausimą ar tikrai mūsų veikla yra teisinga. Tai parodo, kad mes vis labiau bręstame savo mąstyme. Ir tik keli žmonės sugebėjo pastebėti, kad mūsų mąstymas yra persunktas Kultūros nuostatų. Tačiau tai yra labai daug. Dėl šios priežąsties manau, kad D. Quinn'o "Izmaelio" įnašas į pasaulinę mąstymo įstoriją yra labai svarus. Labai tikiuosi, kad jo įnašas į žmonijos savimonės pakeitimą taip pat bus didelis. Ir nors kol kas nėra aišku, kaip reiktų keisti mūsų visuomenės gyvenimą ir požiūrį į aplinką, tačiau manau yra labai svarbu pripažinti, kad kaip tik "Izmaelyje" yra išdėstytos pagrindinės mintys nurodančios esančią problemą. O vis tik įdomu, kaip patekti už to narvo grotų?

Virginija Juknevičienė, Kaunas

"Izmaelis" nepanašus nei į romaną, nei į kokį kitą literatūros žanrą. Tai tikra minties ir dvasios kelionė. Ir šioje kelionėje aš patyriau visko: baimės ir drąsos, nevilties ir vilties.

Tai knyga, kuri griauna žmogaus nusistovėjusias kultūros normas. Motina kultūra – čia išverčiama į blogąją (išvirkščiąją) pusę. Viskas, kas nusėdę žmogaus sąmonėje, ko tėvai, seneliai, visuomenė mokė – pakimba tarsi muilo burbulas ore. Skaitant išgyvenau siaubą – "kur mes nuėjome?" Ar čia ta evoliucija? Atrodo, gyveni, turi savo nuomonę, požiūrį į gyvenimą ir kitus dalykus, ir staiga į rankas patenka "Izmaelis". Manyje įvyko katastrofa. Ilgai skaičiau tą knygą, nes reikėjo daug ką "suvirškinti".

Susidariau įspūdį, kad šios knygos autorius daug mąstė, svarstė, išgyveno, kol priėjo tokių minčių. Čia yra visko: ir mitologijos, ir religijos, ir filosofijos, ir psichologijos. Ir viskas taip originalu. Nuostabu.

Labai įdomu, kad autorius mokytoju pasirinko gorilą. Tarsi, kaip galimos evoliucijos įrodymą. Beždžionė moko žmogų. Ji protinga, mąstanti būtybė.

Patiko nuoseklus aiškinimas, geri pavyzdžiai, kurie padėjo suprasti minčių prasmę.

Autorius Izmaelio lūpomis žmones kategoriškai suskirsto į "dalginius" ir "akmeninius", pateikdamas jų apibrėžimus. Atrodo visai nepaliekama erdvės. Tačiau knygos pabaigoje viskas labai gražiai išsirutulioja. "Dalginiai" gali būti geri, draugiški, nors ir yra žemdirbiai. Tai gražus akordas, tarsi užuomina, kad žmogus dar turi laiko susimąstyti ir kažką pakeisti!

Labai netikėta, negirdėta "Ievos ir Adomo" interpretacija.

Žmonės neišvengiamai artina katastrofą, ir norint to išvengti – laikas sustoti ir viską keisti. Bet juk tai žmogui per sunku. Daug lengviau judėti prie mirties. Žmonės paniškai bijo mirties, bet koks paradoksas – jie patys eina link jos.

Jeigu kas nors pradėtų aiškinti, kokia svarbi natūralioji atranka, kad išliktų visa populiacija – tas būtų nušvilptas kaip nehumaniškas, žiaurus beprotis. O kalbant apie gyvūnų rūšių nykimą nelabai kas užsimena apie humanizmą. Juk žmogus yra pats svarbiausias pasaulyje. Jis yra Dievas! Čia ir išlenda žmogaus proto silpnumas. Jis eina viena kryptimi – link mirties. Pasirodo, gyvūnai daug protingesni. Žmogus atsipeikės kai liks vienas pasaulyje, prie pat savo išnykimo ribos. Tačiau kam eiti link mirties? Izmaelis pataria tik netrukdyti kitoms gyvoms būtybėms, jis juk nesiūlo visko atsisakyti ir eiti gyventi į miškus. Keista, kad žmogus atsisako evoliucionuoti į tobulesnę formą. Juk evoliucionuoti reikštų tik netrukdyti šalia esantiems evoliucionuoti. Vietoj to, žmogus renkasi lėtą ir skausmingą mirtį.

Tie, kas skaitė ir skaitys šią knygą turbūt pasakys: "Viską pakeisti galima, nes aš esu pasaulio dalis ir galiu daryti įtaką tam, kas dabar vyksta!"

Visiems žmonėms įprasta ieškoti saugumo, užsitikrinti ateitį, pragyvenimo šaltinį ir t.t. Tai atrodo ne patys susigalvojome. Tai tarsi užprogramuota mūsų sąmonėje. Bet kai gerai pagalvoji – dažnai tai būna beprasmiška arba nereikalinga, arba viskas gali greitai apvirsti aukštyn kojom.

Manyčiau, kad pozityviai mąstančių žmonių yra daugiau. Gerai būtų, kad ši knyga atsidurtų visų rankose. Perskaitę šią knygą galime žengti pirmą žingsnį išsigelbėjimo link, sutaupę kelis metus protavimo ta tema. Juk už mus tai padarė Daniel Quinn. Ačiū Jam už tai. O mums belieka žengti pirmyn.

Lukas N., Mažeikiai

Taigi. Knygą sukramčiau per porą vakarų. Tiesą pasakius, gal trejetą kartų norėjosi mesti tą, anot vietinio kritiko, nuobodų nesusipratimą į šoną, bet susikaupęs sugebėjau įveikti visą kelionę. Ir nesigailėjau. Nors iš pradžių skeptiškai vertinau gan ilgus Izmaelio samprotavimus ir mokinio nemokšiškumą, galų gale radau tai, kas mane sudomino. Būtent "pirmojo žmogaus" kilmės interpretacija, legenda apie dievus, "akmeninių" ir "dalginių" kova 4000 m.pr.Kr. pastatė mane į mokinio (pasakotojo) vietą – tradicinio mąstymo žmogų, priimantį logiškai pagrįstas naujoves. Pasijutau taip, tarsi niekados nebūčiau supratęs Šv.Rašto ar bent jau suvokęs iš savo, "dalginio", pusės. Tai didelis atradimas. Visi, keliavę ir mokęsi kartu su "Izmaeliu", turėtų dar (arba pirmą?) kartą susipažinti su Biblija ir pažvelgti į "šventas" idėjas iš to taško, kurį nurodo Gorilla gorilla sapiens. Tai iš tiesų keičia, ar tiksliau, užpildo pasaulėžiūros skylutes.

Norėčiau palyginti "Izmaelį" su kitomis knygomis – kelionėmis. Buvau įsikandęs "Sofijos pasaulį" (iš serijos "Garsiausios XX a. pabaigos knygos"). Tiesa, knygos pobūdis kiek kitoks – supažindinti su filosofija ir jos istorija, bet vis tik J.Gaardner (autorius) mane nuvylė. Nepatiko man tas kelias, kuriuo turėjau eit su Sofija. Per lengvas, pernelyg vaikiškas, gan neinformatyvus, o romano siužeto linijos nepatrauklios ir nepririšančios. "Teo kelionė" taip pat kitokio pobūdžio, sunkiai užvedanti. Įdomesnė man pasirodė "Alchemiko" (Paulo Coelho) kelionė per dykumą, ieškant savo lobio, savojo "aš". Tai nuostabi istorija su padrąsinančiomis mintimis ir skaniai virškinamu turiniu. Tačiau "Izmaelis" užsikrovė naštą kur kas didesnę – įeiti į žmogų, jo sielą per visai žmonijai aktualią problemą – pasaulio praeitį, dabartį bei ateitį. Izmaelio samprata provokuojanti ir pasiekiantį minimalų tikslą – klausimą sau: ar aš su tuo sutinku? Ar taip galėjo būti ir ar taip dabar yra? Man, bandančiam kurti, tie klausimai padarė teigiamos žalos: nubraukė daugybę klaustukų banalių ir man nebereikšmingų minčių gale. "Pagaliau nustojau kvailioti..."

Aš, kaip laužantis galvą dėl stiliaus naujovių bei ypatybių, norėčiau truputį ir sukritikuoti "Izmaelio" raštus. Nepaisant to, kad pasirinktas neblogas pasakotojo ir skaitytojo santykis (gorila atstovauja rašytoją, o mokinys – mus, skaitytojus), nežiūrint į tai, kad Izmaelio ir mokinio dialogo stilius išlaikytas vieningas iki galo, aš pasigedau įdomesnės kalbos. Tarkim, kad ir veiksmas už dialogo aprašytas banaliai. Pats vyksmo vystymo (mokinys su gorila bute – gorila cirke – gorila miršta) sumanymas neblogas, bet menine prasme įgyvendintas pusėtinai. Suprantu, kad autorius siekė ne to, bet vis dėlto: "ką darai, daryk gerai ir iki galo". O įspūdis, kaip po krepšinio varžybų: finalas laimėtas, tačiau blankus žaidimas iš pradžių blukino rungtynių grožį. Ir visgi mes – čempionai. Toks jaučiuosi ir aš – čempionas, pakilęs aukščiau nei neskaitę Daniol'io Quinn'o šedevrėlio.

Algirdas Brukštus, Vilnius

Gamta, aplinka, žmogus. Galėtumėme sakyti, kad tai šiuo metu pati madingiausia tema, jei nebūtų taip baisu. Kas toliau? Visu greičiu lekiantis traukinys, kuriame niekas nežino, kur dingo mašinistas, o girtas iešmininkas seniai pamiršo kurioje pusėje bėgiai. Gyvenimas ne traukinys, jo nesustabdysi ir nepradėsi važiuoti atgal. Ar bandėte kada sustumti išspaustą dantų pastą atgal į tūbelę?

Gamta ir žmogus, pasaulis ir žmogus. "Akmeniniai" – gamtos vaikai, "dalginiai" – pasaulio valdovai. "Akmeniniai" geri, "dalginiai" blogi. Baikime būti blogais, atgal į gamtos glėbį. Atvirai pasakius nieko naujo, o hipiai net pabandė tai daryti. Įdomu, ar pats Daniel'ius Quinn'as atsisakė daug "dalginių" gyvenimo malonumų – iš internete ( http://ishmael. ogr/Origins/DQ/ ) esančios nuotraukos nepasakytum. Deja, knygoje taip ir nepamačiau išeities, net ir priežąsties, kodėl taip atsitiko. Negi dievai tokie kvaili?

O kodėl nepažvelgus į "dalginių" istoriją kaip į evoliucijos dalį, o ne iškritimą iš evoliucijos proceso? Gal mes ir vėl sureikšminam savo vaidmenį, tik jau iš negatyviosios pusės? Kaip vis tik sunku atsikratyti savo reikšmingumo – tai mes pasaulio valdovai, tai mes didžiausi parazitai ir pasaulio griovėjai. Juk tame pačiame Šventajame Rašte, kurį taip laisvai interpretuoja Autorius, yra pasakyta, kad nė vienas plaukas negali nukristi be Dievo žinios. Tai kaip čia taip, kad ne tik plaukas, bet ir visa žmonija baigia nukristi.

Ar mes tikrai suprantame, kas yra evoliucija? Ne mūsų valioje ją sustabdyti, todėl ir negalime vėl tapti "akmeniniais". Šis pasakojimas man panašus į lėliukės šauksmą (jei toks būtų įmanomas):

– Žiūrėkite kas darosi, kokie mes šaunūs kirminai buvome, kaip graužėme lapus, džiaugėmės saule ir lietumi, augome, o dabar kabome papilkėję, negalėdami nė menkiausios kojelės pajudinti. Tai kas buvo geriausio – pražuvo.

Lėliukė pamena tik kirmino gyvenimą, ji nežino, kad praeis dar kiek laiko ir į dangų pakils spalvingas drugys. Gal žmonijoje vykstantys procesai panašūs į lėliukės viduje vykstančius biocheminius virsmus: kirminas virsta koše iš kurios formuojasi drugys. Gali būti, kad dėl daugelio priežasčių drugys ir neišsiris, tačiau, kodėl gi ne. Kiek mažai mes težinome ir kaip aukštai mes riečiame nosį, manydami, kad dievai kvaili, o gamta silpna...

Sigitas Juknevičius, Kaišiadorys

"Izmaelyje" viskas prasidėjo tuščiai ir nepatraukliai, nesudomino, neužkerėjo ir faktas, kad gorila galvoja, ir tas šūkis "Ar atsiras šansas gorilai, ar žmogui". Tai ta tuštybė, kuri išlenda per visą kūrinį. Tai vienaip ar kitaip tuštybė, kuri džiaugiasi savo sumanumu. Galbūt tik toks įtaigos būdas labiausiai tinka tam, kad būtų pasakytos ir taip įkyriai kartojamos idėjos, kurios labai taiklios ir iššokančios iš bendro mums teikiamų žinių konteksto. Juokinga tai, kad buvo lūžimo taškas. Vien tik tai, kad viskas buvo kaupiama ir paveldima, ir tobulinama, o taip pat ir tai, kad tarp bet kurių mus supančių gyvų organizmų yra hierarchinis paskirstymas, kuris galėjo būti agrarinės ekspancijos atsiradimo išdava. Aš nelinkęs manyti, kad reikia stabdyti krintantį lėktuvą, stabdyti, tai kas vyksta irgi būtų žinojimas, kas gera, ir kas bloga. Tai tas pats "dalginių" požiūrio transformavimas. Kaip niekas nebuvo nubaustas ir pasaulio pabaiga neatėjo (ta prasme, kad gyvenimas tęsiasi), taip ir dabar niekas nebus nubaustas, gyvenimas tęsis. Ir jei įvyks ekologinė, demografinė ar kitokia katastrofa – visa tai evoliucijos, žmogaus evoliucijos, eiga.

Susidaro vaizdas, kad viską reikia sustabdyti, nes gali būti blogiau negu dabar yra, nes nebus gamtos išteklių, nebus švaraus oro ir ką valgyti. Bet tai vėlgi "dalginio" požiūris. Daryti tai, kas gerai ir kad vėliau būtų dar geriau arba bent neblogiau civilizacijos augimui. Vėl mes protingesni už dievus, ne jiems spręsti ką mums daryti ir kas su mumis bus. Pati pasaulio gelbėjimo idėja – "dalginio" idėja, valdanti žmogų visą "dalginių" kultūros laikotarpį. Taigi reikia sustabdyti į katastrofą artėjančią civilizaciją, nes gali nelikti "dalginių". O dar baisiau – žlugs pasaulis.

Gerai, atsidavėm dievams jau tada, kai suvalgėm tą gyvenimo pasiūlytą vaisių, ir tapom tokiais, kokie esame ne per vieną dieną. Bausmė, kurią užsitarnavome, bus įvykdyta. Tai tik laiko klausimas.

Ieškantis žmogus gali rasti, bet tas, kuris neieško – taps tik naujos aklos religijos sekėju, mase, kurią galima minkyti.

Aš už žmogų, supratimo nenusipirksi.

Kai aš paimu knygą, kaip Dievo duotą daiktą, jį pradedu vertinti patogumo ir funkcionalumo atžvilgiais. Taigi, kiek ši knyga man patogi lig šiol buvusiam pasaulio suvokimui ir ar duoda ko nors naujo ieškojimams, užžiebia žiburius už esamo pažinimo ribos. Atokvėpio minutę galiu džiaugtis jos funkcionalumu, nes patogiai besijausdamas su malonumu galiu ja naudotis.

O kai nėra už ko užsikabinti, nerangus ir tuščias dėstymas, persunktas diktantiško žinojimo verčia bodėtis, muistytis, prakaituoti ir paieškoti kabliukų. Kur kur tas visą tai lemiantis akibrokštas, kuriam lemta viską surišti? Kaip tik čia ir išnyra autorius. Žmogus padėjęs potepį, raidę ant tuščio lapo, savaime įgyja laidininką, pažinėją, interesantą.

Vienokiu ar kitokiu būdu asmeniškumas išlenda kūrinių vertinime.

Suerzino kūrinyje minčių dėstymas, idėjos perteikiamos i tuščio į tuščią.

Toks pastebėjimas: žmogus ir gamta –> žmogus ir gamta, bet ne būtent čia man atrodo yra nepajėgūs, inertiški ir sustoja kažkokiam pažinimo aukšte. Pokalbis su mirštančiu protu ir paliegusiu kūnu prieina tik išvados, kad mirtis artinasi.

Pasaulio gelbėjimas negali būti kelrode žvaigžde ar tai naujas dievas. Žmogus turi save keisti, o ne pasaulį. Noras keistis turi eiti iš vidaus, o ne būti primetamas kaip lažas. Tik tuo atveju kai esi nepriekaištingas – gali keisti aplinką (t.y. žmones ir jų būtį).

Manau knyga, kaip kūrinys, savo pasiekė: sujaudino ir nuteikė mane būtent taip. Ji nepaliko galimybės abejingai praslysti pro šalį.

Giedrius Tonkūnas, Kaunas

Konkursui "O kas toliau?"

Perskaitę knygą, tikrai suvoksime, jog vienintele gyvenimo vilties forma išlieka kultūra (nesakysiu – civilizacija). Gyvoji kultūra. Būnanti kultūra. Būnanti su žmogumi.

Pati bet kokios idėjos esmė – užvaldyti žmogaus protą: kūrybingos idėjos užvaldo lengvumu ir juoku griauna pasenusias "žmogaus", "gorilos", "akmens" ar "dalgio" dogmas. O nekūrybingos idėjos gali užvaldyti tik įniršiu: kas esi jau nematai, o ką matai, tai tavo šešėlis.

Noriu pakalbėti be recenzijos "plytų, betono ar medinių ramsčių". Noriu pakalbėti ne apie atskiras emocijas, bet kaip visą apimančią būseną, kurioje retkarčiais (kartais ne savo valia) atsiduriame. Tai veda tolyn, ir tokie svarstymai veikiau panašūs į vėjo šokį pušies šakose, o ne į suplūktą statinį, kuriame miegi, o gal ir bandai gyventi!

Kultūroje visada (kur nors, kada nors) vyksta kokia nors kova. Ir visada ji labai įnirtinga – kol kas nors sunaikinama arba kas nors susinaikina. Gal tai tiesiog ištrūksta iš vidinės žmogaus patirties: nuolatinis vystymasis (akmuo, dalgis, gorila, žmogus) neleidžia reiškinių atskirti. Rimtis yra tam tikras vystymosi momentas, kitimas sustoja tarsi viename kuriame taške: atsiranda apibrėžtas reiškinys – vienas kitą pamato ir žmogus, ir daiktai…

Galbūt yra žmoguje tokia vieta, iš kurios įmanoma stebėti visą tikrovę? Tą dieną, kai išmoksime paklausti, prasidės dialogas. O dabar mes klausinėdami velniškai tolstame nuo atsakymų. Taip, deja, patys vertingiausi pokyčiai išlieka neapčiuopiami ir neišreiškiami, nors tiksliai išreikštas pats "dvasinis krustelėjimas", kai viskas, kas paliečiama, prie ko prisiliečiama paverčiama savu: dalgis ir "dalgininkai", gorila ir žmogus.

Tačiau kartu viskas pasunkėja ir padidėja: maža gyventi nuošalyje nuo išviršinio laiko, kur viskas turi ženklo, nukreipiančio link ribų, prie kurių dar laukia žmogus. Vis dar laukia žmogus. Nuo A iki Ž. Nuo "aš" iki "žmogus": amžina kultūros kova. Pergalė yra tiktai kova, pati kova, o ne kokie nors tokios kovos vaisiai. Tikroji kova iš viso – ne su kitais. Su savimi, su laiku. Nors ir bergždžias dalykas manyti, jog suvokiame, ką daro laikas: jis laidoja savo mirusius. Akmuo, dalgis, gorila, žmogus. Tik žmogus žino, jog laiko lenktynėse jis slubčioja paskutinis, žino, kad nubėgs tik ten, kur jam leis… nors privalo savo gyvenimu tai neigti.

Kas jis? Jis moka pamatyti daug miestų, žmonių ir daiktų, moka grįžti nežinomais keliais, prisiminti nelauktus susitikimus ir atsisveikinimus, kuriuos seniai buvo numatęs, prisiminti nesuprastas vaikystės dienas, tėvus, kuriuos užgaudavo, kai jie norėdavo jį pradžiuginti, o jis to nesuprasdavo, vaikystės ligas, kurios taip keistai prasidėdavo nešdamos tiek sunkių ir gilių pakitimų, ir dienos tyliuose kambariuose, ir rytmečius pajūryje, ir iš viso jūrą, ošiančias ir su visomis žvaigždėmis kelionių naktis. Jis dar turi prisiminti mirštančius, pabudėti prie mirusių kambariuose atvirais langais, kupinuose tylaus triukšmo. Ir negana tai atsiminti, reikia mokėti tai užmiršti, nes prisiminimų daug, ir kantriai laukti, kad jie sugrįžtų. Tada jie virsta mūsų krauju, žvilgsniu ir mostu, tada, labai retą akimirką, juose išsirita ir iš jų iškyla pirmieji žodžiai: žmogus yra, aš esu… Toks žmogus nebemoka sugrįžti į savo gyvenimą, jis laukia užkeikimo, kuriuo bus nugalėtas laikas. Toks žmogus jau nebemoka suprasti, jis toks išmintingas, jog gali vien tikėti. Ar žinau, kas esu? Nežinau, kas esu, tik žinau, kad esu, tik žinau, kad nesu… Pabaiga, su kuria niekas nesibaigia. O kas toliau?

J.Dambrauskas, Kaunas

Sakoma, kad pirmas įspūdis dažnai būna teisingiausias, tad ir aš savo bendrą nuomonę apie knygą paliksiu tokią, kokia susiformavo tik ką ją perskaičius: ne toks "genialus atradimas" kaip žadėjo Rėjus Bredberis, bet pasakyti, kad gailiuosi perskaitęs "Izmaelį" taip pat negaliu.

O dabar kiek plačiau: kokios "Izmaelio" stiprios ir silpnos pusės? Kaip grožinės literatūros kūrinys "Izmaelis" yra labai silpnas, kaip mokslinis (antropologinis, istorinis, filosofinis) jis taip pat nėra aukštumoje – daugelis idėjų yra tiesiog pasiskolintų. Bet kad ir daug skolintų minčių, jos pateikiamos suprantamai, paprastai, o dar tiksliau – taip, kad skaitytojas kartu su autoriaus "aš" pats viską apmąstytų ir padarytų atitinkamas išvadas. Šiuo atžvilgiu ši knyga artima pratarmėje paminėtiems Platono dialogams, kur gorilos–guru Izmaelio vaidmenį atlieka Atėnų miesto išminčius Sokratas. Skaitytojas yra įtraukiamas į "minties ir dvasios kelionę", t.y. papurtomos jo smegenys, ir jei žmogus jų dar turi, jos pradeda veikti. Knyga, kaip jau minėjau, parašyta dialogo forma, o dialoge žmogus geriausiai ir mokinasi kritiškai protauti, o ne pasyviai praryti protingas idėjas. Ir jei aš dabar ir išsakysiu kelias kritines mintis knygos atžvilgiu, tai tik parodo, kad ir aš buvau išprovokuotas pagalvoti, o ši provokacija (pavykusi!) ir yra pati stipriausia knygos pusė.

13 psl. autorius sako, kad jam "nereikėjo nei guru, nei dvasinio vadovo", nes "tokios rūšies menas ir mokymai galėjo patenkinti tik visišką savanaudį, nes visi jie skirti tobulinti mokinį, o ne pasaulį". Kitaip tariant, jis nori pasakyti, kad su juo viskas tvarkoje, o štai pasauliui reikia remonto. Tai aiški "dalginio" nuostata. Štai kaip kalba Izmaelis 149 psl.: "Būtent šitaip kalba tie, kurie įsivaizduoja esą dievų skirti pasaulio valdovai: "Aš jiems neleisiu badauti. (…) Tik dievai leidžia arba neleidžia vykti tokiems dalykams, o jūs nieko negalite leisti". Taip pat apie pasaulio pertvarkymą galima pasakyti – kas sukūrė, tas tik ir gali jį pertvarkinėti.

Kita vertus visa ši knyga atspindi autoriaus pasaulio suvokimo kitimą, pasaulėžiūros transformaciją, o tai jau ir yra "mokinio tobulinimas", kurio iš pat pradžių lyg ir nereikėjo.

Na, bet gal galų gale jis atsikratė "dalginių" mąstymo stereotipų (arba "mito") ir dabar taps "akmeninių" mito šalininku. Kokie tolimesni veiksmai? Aš manyčiau kad verta būtų pasisemti tos "akmeninių" išminties ir pabandyti pritaikyti savo kailiu. Čia net galima prisiminti patarlę: "gydytojau, pirma išsigydyk pats save". Bet ar tikrai knygos pasakotojas "išsigydė" nuo "dalgiškumo"?

Aš tuo suabejojau perskaitęs knygos pabaigoje autoriaus pastabą: siūloma išsaugoti likusius "akmeninius" žmones. Kitaip tariant: mes neleisime jiems išnykti! Ir vėl tas pasaulio valdovo, kuris gali leisti ar neleisti, gestas… Komiškas vaizdas – tas pats "dalginis" viena ranka saugos "akmeninių" gentis kur nors Amazonės džiunglėse, o kita juos naikins Tibete ar Ramiojo vandenyno salose.

Na, bet gal kitose knygose autorius pasiekė didesnės išminties, kaip kad C.Castaneda buvo protingesnis su kiekviena nauja savo knyga. Tikiuosi perskaityti ir "Izmaelio" tęsinius.

Povilas Kuprys, Kaunas

Sunku šiais laikais surasti labiau užburiančią ir patraukiančią knygą už "Izmaelį". Patraukliausia joje pati forma: žmogaus ir beždžionės dialogas, nors iš tiesų tai dviejų žmonių – Mokytojo ir mokinio – dialogas apie įvairias Vakaruose, o jau ir pas mus, žinomas ideoogijas ir teorijas.

Mokytojas Izmaelis puikus aiškintojas–strategas nuosekliai įveda terminus, po to žemėlapį, po to – apibrėžimus. Laikomasi tarsi mokslinio aiškinimo stiliaus ir metodų.

Pradžioje bandoma įrodyti, kad kiekvienas esame individas, ir norėdami tapti asmenybe, turime daug patirti, daug iškentėti. Tačiau po patrauklia forma slypi daugeliui žinoma pasaulio evoliucijos teorija ir istorija, apytikrės datos, kurios pateikiamos nė kiek neprieštaraujant mokslininkų nustatytoms ir žinomoms datoms ir skaičiams. Pasaulio vystymosi pradžia, žemdirbystės radimasis, pirmieji miestai, technologijų atsiradimas ir taip toliau. Šalia pristatoma ir bandoma paaiškinti dar viena žmogaus evoliucijos raida nuo "stačiojo" žmogaus iki "protingojo" (habilus habilus).

Pagrindinė knygos idėja akivaizdi – niekada žmogus nežinojo kaip gyventi ir dabar to nežino.

Patrauklūs ir unikalūs, vos ne Sokratiški dialogai, intriguojančios situacijos, skyriai pabaigiami taip, kad negalima toje vietoje užversti knygą ir nueiti. Traukia tuoj sugrįžti. Tai ko gero pati stipriausia knygos savybė. Tačiau po šia įdomia forma slypi paprasta tiesa – vos ne siūloma grįžti į gamtą, kaip tai darė Kampanela, Toro. Kvietimas grįžti į primityvią gamtą, o taip pat prie paprastų žemiškų žmonių santykią yra tam tikras knygos primityvumas, tarsi tuomet visi visiškai galės draugiškai gyventi arba praeityje primityviose bendruomenėse buvo gyvenama broliškai. Tarsi žmogaus sukurtos technologijos atneša vien blogybes. Tai ne pirmas kartas, kai literatūroje natūra priešpastatoma kultūrai ir kviečiama grįžti vos ne į akmens amžių tam, kad žmogus vėl sugrįžtų prie tariamai žmogiškų santykių.

Žinoma, knygoje suduodamas smūgis žmogaus išdidumui, leidžiama suprasti, kad žmogus nėra ir negali būti pasaulio valdovas ir užkariautojas. Gyvojoje gamtoje – visi lygūs. Bet tai jau vėl žinomos teorijos, kurias propagavo A.Šveiceris arba tai dabar daro Azarovas. Tik dviejų žmonijos rūšių išskyrimas – "dalginių" ir "akmeninių" – labai supaprastintas ir schematiškas. Pasaulis juk daug margesnis.

Manau, kas šis D.Quinn romanas yra dar vienas modernus žmonijos vystymosi ir evoliucijos pristatymas, panaudojant labai patrauklią intrigą, tinkamai sukurtą formą, išlaikant pirmuose dviejuose knygos trečdaliuose tam tikrą įtampą. Vėliau darosi viskas aišku.

Žmogaus niekas negali išmokyti KAIP gyventi. Jis renkasi pats, ugdydamas save ir ugdydamas kitus. Ši knyga padeda žmogui žvilgtelėti dar sykį giliau ne tik į save, bet ir į visą gyvąją gamtą ir viso pasaulio tolimesnį "strateginį" vystymąsi, kurį gal kas nors ir reguliuoja, o gal tai palikta savieigai – patiems žmonėms. Autorius nepaklausia, bet skaitytojui rūpi – o kas tada?

Tai, kas parašyta po pavadinimu – minties ir dvasios kelionė – yra daugiau autoriaus noras ir ketinimas, bet ne įgyvendinimas, priverčiantis patiklų skaitytoją pirkti šią knygą, džiaugtis jos puikia forma, gėrėtis intelektualiu dialogu ir sužinoti tai, kas jau seniai visiems žinoma – niekas nežino kurlink vystosi žmonija, ne tik tie, kurie vadinasi "habilus habilus", bet ir tie, kurie universitetuose dirba mokslinį darbą ir kuriems prie pavardės yra habil.dr.

Darijus Burneika, Kaunas

Aš norėčiau sutikti tik su keliomis mintimis išsakytomis knygoje "Izmaelis". Teisinga nuomonė, kad kiekviena kultūra turi savo mitą. Aš tik norėčiau suabejoti apie patį "akmeninių" egzistavimą – mano manymu, tai "gero laukinio" mito atgarsis, kuris vakarų kultūroje egzistuoja bent jau nuo renesanso pradžios. Šis mitas piešia primityvius žmones esant tauriais, darbščiais, kilniais, paprastais, gyvenančiais darnoje su gamta, kitaip tariant jų gyvenimo būdas – tai civilizuotos žmonijos prarastas rojus. Tik antropologų darbai, jų užrašytos primityvių tautų legendos rodo, kad ir pačios primityviausios kultūros turi savo "prarasto rojaus" mitą.

Visos gyvybės rūšys turi genetiškai užprogramuotas elgesio taisykles (instinktus), kurios tarsi duoda jų egzistavimui prasmę – atkurti save savo palikuonyse. Joks gyvūnas negali peržengti savo rūšies instinktų rato, neturi pasirinkimo laisvės. Tai reiškia, kad bet koks pasirinkimas, kurį atlieka gyvūnas, tarsi būtų iš anksto apspręstas biologiniame lygmenyje. Bet kokio gyvūno gyvenimo trajektorija principe jau apspręsta, kaip jau minėjau, jo genuose. Ir todėl šią trajektoriją galima apskaičiuoti iš anksto: iš principo vienodose gamtinėse sąlygose bet kokie du vienos rūšies atstovai elgsis iš principo vienodai. Tai, jei taip galima išsireikšti, absoliutus gyvenimo dėsnis. Ir yra tik vienas gyvis, kuris nesilaiko šio dėsnio, todėl negalima iš anksto nuspėti jo elgesio. Šis padaras, suprantama, ir yra žmogus.

Pagrindinė žmogaus fenomeno problema, mano manymu, yra ta, kad be savo biologinės gyvenimo erdvės, kurią turi kiekviena gyvybės rūšis, jį dar supa ypatinga kultūrinė erdvė, kuri numato tokius elgesio motyvus, kurie toli peržengia biologinio tikslingumo ribas.

Žmogus tarsi nustoja tarnauti visuotinės evoliucijos dėsniui, kuris griežtai verčia kiekvieną biologinę rūšį daugintis. Jis (žmogus) numaldo savo seksualumą savo paties sugalvotais kultūriniais įstatymais (kiekvienoje gentyje – savais), kurie sumažina iki minimumo mutacinio kitimo galimybę ir smarkiai apriboja mutavusios medžiagos pateikimą evoliucinei atrankai ir naujų rūšių kūrimui. Jis įveda griežtas kultūrines ribas, kurios smarkiai apriboja laisvą seksualinio partnerio pasirinkimą ir plačius genetinės medžiagos mainus, kas taip pat smarkiai riboja naujų rūšių atsiradimą. Pagaliau žmogus pažeidžia natūralios atrankos dėsnį, nes leidžia išgyventi net patiems labiausiai neprisitaikiusiems ir biologiškai silpniems savo rūšies atstovams.

Tokiu būdu žmogus sukurdamas kultūrą (ir nesvarbu kieno ji – "akmeninių" ar "dalginių") tarsi pats nukerta savo bambagyslę, jungiančią jį su biologinės evoliucijos dėsniais. Žmogaus kaip biologinės rūšies vystymasis tarsi sustojo – kai kurie mokslininkai mano, kad žmogaus genai iš esmės nekinta jau milijoną metų. Jis kaip ir jau nebegyvena, jei gyvenimą suprasti kaip priklausymą evoliucijos medžiui.

Bet tai dar ne viskas. Svarbiausia, kad žmogui pasikeitė pačios gamtos statusas.

Priminsiu, kad gyvūnui gamta – tai būtina sąlyga gyvybei ir tuo pačiu priemonė jai palaikyti. Gamta yra draugas arba priešas priklausomai nuo to ar ji padeda ar trukdo gyvybės įsitvirtinimui.

Nieko panašaus nėra su žmogumi. Žmogus tarsi pajuokai sukuria sudėtingą kultūros pasaulį, kurį tarsi tinklelį kultūrinių šifrų užmeta ant visos jį supančios gamtos, ant viso pasaulio. Ir tai reiškiasi visų pirma tuo, kad žmogus įvardina visą jį supantį pasaulį, priskirdamas kiekvienam gamtos pasaulio daiktui kažkokias keistas, kultūrines–mitologines prasmes, kurios neturi nieko bendro su organiniu objektyviu šių daiktų buvimu.

Tokiu būdu žmogus tarsi sukuria antrą pasaulį (kultūrą), kuris yra paralelus gamtos pasauliui.

Kaip jau minėjau, žmogus biologiškai nustojo vystytis. Bet užtat evoliucija žmogui tęsiasi kultūros plotmėje. Ir čia taip pat yra atrankos dėsnis: kultūros mutuoja, keičiasi, atsiranda naujos, senos išnyksta. Juk daugelis "akmeninių" savanoriškai pasirenka "dalginių" kultūrą.

Aš tik nenoriu teigti, kad mūsų pasiektas kultūrinis lygis yra tobulas. Jis netgi nėra stabilus. Bet perspektyvoje reikia žengti į priekį, t.y. kultūriškai "mutuoti", kurti naujas kultūras senųjų sąskaita.

Čia išsakytos mano mintys yra subjektyvios ir ginčytinos kaip ir knygos turinys.

Raimonda Kubiliūtė, VDU, menų fak., Kaunas

Protinga Daniel knyga nepaprastai naudinga – gelbstinti ir autentiškai originali. Jos turinys autoriaus išgyventas. Jis skatina saugoti Gamtą. Jos Fauną ir Florą. Imtis Veiklos, tą žinojimą perduoti savo vaikams. Skatina pažinti ir saugoti Gorilas. Kaip mūsų artimiausius draugus Gyvūnų Pasaulyje. Pagaliau šis pasakojimas kupinas simpatijos ir dėmesio gentims gyvenančioms savo nepalaužiamai ramų "akmeninį" Gyvenimą. Jų dabarčiai, ateičiai.

IZMAELIS – "praktikuoja", kaip psichologas, viską apversdamas aukštyn kojom. Tai pagrindinė mano mintis. Izmaelio "praktikuojama" psichologija, tiriant paties žmogaus elgesį per ištisus šimtmečius ir tą akivaizdžiai nubrėžiant, parodant ir įrodant bei pagrindžiant – nepaprastai veiksmingo ir vertingo Naujo Istorijos vadovėlio–įvado apmatai.

Pasakojime patsai Izmaelis – visai tolerantiškas Istorijos Mokytojas. Izmaelis – Filosofas. Mąslus ir tiriantis Jo žvilgsnis vis aiškiau padeda suvokti tikrovę, sėkmingiau įsisavinti gaunamą informaciją. Savo Mokiniui Izmaelis draugiškas ir kantrus. Izmaelio elgesy derinasi atsargumas ir drąsa, retsykiais – apsimestinis nesusidomėjimas. Galima būtų jį laikyti tikruoju Magu. Izmaelis be Praeities ar Ateities kartais visiškai dingdavo iš akiračio.

Keisti jo sąmonės užkaboriuose šmėstelėję prisiminimai yra nuostabūs, kaip ir pačios Istorijos sekimas: ilgai ilgai per rūką ir lietų, be Namų, Tėvynės, artimųjų, draugų… Tuo jis panašus į Didįjį Pranašą ar amžinai klajojusio išvarytojo Žydo likimą.

Knyga pakeri savo magiškumu ir pats Izmaelio Bičiulis tą beatodairiškai pajuto: kuo labiau Jis artėjo link savo Mokytojo, tuo labiau nuo Jo tolo. Kuo labiau suprato, pažino, tuo Paslaptis darėsi Mistiškesnė. D. Quinn'o herojus atsidavė tai globai, klaidžiodamas po Istoriją, Žemės Gyvenimą drauge su senu bičiuliu, brangiu Jam, amžių Pranašu Izmaeliu – nugalėjusiu savo Minties Jėga.

Dievų komiškumas knygoje tik pakelia nuotaiką, tai Intarpas. Čia nėra ironijos, manau, tik draugiškas "šaržavimas" jų atžvilgiu metodologinėm aplinkybėm.

Nenustoju vilties, kad iš visos nuostabios Izmaelio knygos būtų galima parašyti scenarijų filmui. Tikiuosi net, kad jis yra rašomas (Nepaprastas Izmaelio sujungimas su žydais, Išvarytojų Istorija, bandymas patekti į Sokolovo rezidenciją, patalpinimas į viešbučius ar į nuosavus namus). Iš viso to galima padaryti išvadą, kad knygos stilius lankstus ir labai modernus.

Norėčiau "Izmaelį" priskirti prie tokių knygų, kaip Bhagavad Gita, Senojo Don Chuano mokymai K. Kastanedos knygose, A. Miuntės "Apie San Mikelę", "Apie žmones ir žvėris", Kafkos cirkininkų – "Bado Meistrų" istorijų. "Izmaelis" – visiškai pralenkė "Sofiją" (norvegų rašytojo filosofo knyga "Sofijos pasaulis").

Ši knyga atitinka ir išreiškia amerikiečių poeto ir rašytojo V.Vitmeno dvasią.

Taip pat norėčiau "Izmaelį" statyti tarp savo dviejų kraštutinybių – aukščiausiojo Tikėjimo Pjero Šardeno ir visiško Netikėjimo pilkomis gyvenimo minutėmis – Alberto Camiu absurdo.

Kartais atrodo, kad Izmaeliui pačiam būdinga viską laikyti ABSURDU atsidūrus absurdiškoje situacijoje. Ir manojo garsaus prancūzų rašytojo ir mokslininko Pjero Šardeno pagrindinės mintys: pats Dievas su Žemės Gyvybe – evoliucionuoja ir patiria progresą, "Dievas yra amžinas nesuinteresuotas liudininkas", atitinka Izmaelio skelbiamas tiesos vertybes.

P.Šardenas rašė mokslinius straipsnius ir tyrė Gyvūnų Antropoidų gyvenimo būdą, jo aplinkybes, ieškojo sykiu ir Žmogaus kilmės pėdsakų, tyrė jo atsiradimo ir vystymosi problemas. Gyveno Afrikoje – Somalyje, Etiopijoje, Birmoje; Indijoje.

Dienos praleistos su Izmaeliu liks kaip laimingiausias ir gražiausias prisiminimas. Tegaliu palinkėti sėkmės Jam bei Izmaelio broliams – laisvo Gyvenimo kalnuose dar Nepaliestuose godaus Žmogaus ir jo kaimenių. Ponui Quinn'ui jo giliai išgyventos kūrybos netikėčiausių posūkių.

Izmaelis PRABUDINO mane.

Buvo liūdna, kad realiai neturiu galimybės atsisveikindama parodyti šiam nuostabiam Gyvūnui, kaip Jį gerbiu ir myliu.

Turiu kuo nuoširdžiausiai padėkoti visiems, kas įvėlė mane į šią neįtikėčiausią Istoriją.

Izmaelis mirė. Viskas baigėsi, bet su Viltimi ir Džiugesiu norėjosi padėkoti už viską, ko Jis išmokė ir davė galimybę pažinti Gyvenimą, Jo neatsiejamą pabaigą, pačią save.

Paskui sapnavau sapną.

…Izmaelis. Buvo Jis atėjūnas po Tamsos Priedanga per stiklą vogčiomis žvelgiąs į pačią Žemės Širdį. Jis buvo Vedlys.

Pamažu pajutau, kaip Izmaelio kūnas pasiliko kažkur, kaip koks Juodas ar sustingęs Kalnas. Aplinkui buvo tylu ir jokio Gyvybės ženklo – taip kaip buvo pradžių pradžioje, kuomet Žemė tebebuvo jauna ir nebuvo joje gyvybės ženklo.

Buvau čia viena. Akis į akį su Visata. Dar niekuomet taip skaudžiai nejutau savo menkumo. Iš vienos pusės buvau nušviesta nirtulingos pašvaistės…, supratau - Žemė visai jau netokia patikima ir tvirta vieta.

Iš kitos pusės pro Neaprėpiamas Kosmoso erdves ant manęs krito Žvaigždės ir liejo savo galingas Mėlynųjų Vandenų Jūrų bangų šviesas Mėnulis…

V.Vitmenas

Daina apie save

…Aš norėčiau,
Gyventi kartu su Gyvūnais.
Jie ramūs, tokie santūrūs.
Aš stoviu ir žiūriu į Juos taip ilgai ilgai…
Jie neliūsta.
Likimu nesiskundžia. Jie Nemigo Naktimis
neverkia dėl Nuodėmių savo.

Jie nekankina
manęs savo svarstymais apie pareigas Dievui.
Jie neturi pamišėliškos gobšumo manijos.
Niekas iš Jų Neklaupia prieš kitą ant
kelių ir negarbina panašių į save.

Tų, kurie gyveno prieš tūkstančius metų.
Visoje Žemėje nėra Jų nei garbinamų,
nei nelaimingų.

Rimas Šuopys, Teologijos m. bakalauras, Kaunas

"– Atrodo, širyt būsi
pamiršęs drauge pasi–
imti savo smegenis."
    169 psl.

Atrodo, kad mes, visa civilizuotoji žmonija, tas smegenis kažkur nukišom; nukišom ir pamiršom; ir nė kiek nė nemanom prisiminti kur gi jas užkišom. O kam? Juk be jų lengviau lengvabūdiškai elgtis, vaizduotis neatsakingais už tokio elgesio pasekmes. Deja, jau ir besmegeniui aišku, kad ilgai taip nebetrauksim. Civilizuotieji "dalginiai" taip atsimuš į "akmeninius", kad daugiau nebegalės šienauti dar necivilizuotų žemės kampelių, ir galiausiai apsižiūrės, jog krenta žemyn... nors propeleriai ir sukas. Ir tada jau post factum. Tada mūsų Motina Kultūra tegalės apraudoti savo vaikus, nebegalėdama jiems padėti...

"Gudrus veršis dvi karves žinda," – kodėl to nepadarius mums, – jei jau vadinamės "civilizuotais"? Kadangi "dalginiai" ir "akmeniniai" kaupia visiškai skirtingų rūšių informaciją (223 psl.), – tai mums objektyviai ir bešališkai susipažinus su "akmeninių" turima informacija, bus lengviau išsaugoti tiek "akmeninius", tiek ir "dalginius".

Manau verta būtų kiekvienoje šalyje (ir Lietuvoje) įsteigti tokios veiklos centrus, kurių koordinatorius būtų 184 psl. minima organizacija.

Suprantama, tam reikia sukurti (ar suburti) "taikius dalginius". Beje, ar nereiktų pakoreguoti pavadinimą, mat jau pačiame įvardijime glūdi būsimo konflikto užuomazgos.

Taigi "reikia ne sugrįžti, bet žengti pirmyn" (269 psl.). Tačiau tai turi būti naujas, visai kitoks žengimas. Nesuskubus mums šito padaryti "bus suskubta" mus pačius... Dabartinė pasaulio padėtis tai labai aiškiai byloja. Taigi, nedelsiant reikia keisti savo ir kitų mąstymą ir suprantama, – atitinkamai elgtis...

...atitinkamai elgtis...

Pradėkime iš tikro civilizuotai elgtis!!!

Knyga parašyta lengvu, įdomiu stiliumi, neatidėliotinai aktualia tema. Naudojamas geras, švelnus pribuvėjos (Sokratas) metodas, kuriuo galima patraukti ir pasyviuosius.

Asmeniškai su knygoje gvildenama problema susiduriu nebe pirmą kartą. Daug apie tai esu skaitęs C.Levi–Strauss'o knygose. Tačiau D.Quinn'o knyga itin žavi savo originaliu stiliumi. Nekantraudamas laukiu knygos tęsinio.

Mane taip pat domina iš surinktų nuomonių padarytos išvados ir rezultatai.

Jonas Varza, Panevėžys

Nesant profesionaliu literatūros kritiku arba rašytoju, neturint netgi žurnalistinio mandato gana sunku (jei apskritai įmanoma) pretenduoti į kvalifikuotą vertinimą tokios išskirtinės knygos, kaip Daniel Quinn'o "Izmaelis". Bet, kaip šioks toks grafomanas, leidėjų geranoriškumo paskatintas, vis dėlto noriu pateikti kažką panašaus į eseistinį koliažą. Suprantama, būtų buvę lengviau orientuotis žinant, kokiuose savo mėgėjiškos recenzijos kiekybiniuose rėmuose privalėčiau išsitekti…

Jūs, suprantama, išanalizuosite "Izmaelio" kelionės iš knygynų pas skaitytojus ypatumus, bet bijau, kad čia, Lietuvoje, jis vargu ar sukels tokį keletos leidimų daugiatūkstantiniais tiražais bumą kaip užsienyje. Nežiūrint to, jog poilsiui skirtų knygų medžiotojai lyg ir sotūs įvairiais "mylis–šaudo– gaudo"; nežiūrint to, kad gausu plačiausio spektro literatūros ir rimtesnės prozos gerbėjams; nežiūrint to, kad kas gerkle, kas alkūnėmis, kas purvinais batais, o kas su gyvate užantyje, veržiamės į europinę kultūrų bendriją, dažnam Gutenbergo Europiečio išradimo vaisių vartotojui nepasitikėjimą sukelia kiekviena knyga, pagrindinių idėjų perteikimo būdu nors kiek juntamiau išsiskirianti iš klasikinės "kalbos vaizdais". Lengvai "virškinamų", tam kartui intriguojančių, pikantiškų, seklios fantastikos ar smurto–siaubo beletrizuotų kompozicijų išlepintus paviršutiniško skaitymo entuziastus itin nervina tekstai, kuriuose vaizdiniją nustelbia žurnalistinis pasakojimas ir sociokultūriškai angažuoti svarstymai tiesioginės kalbos priemonėmis. Jiems ne motais, kad toks "sprangus" kūrinys gali būti pateiktas ne mažiau apgalvotais žodžiais, kaip nuotykiniai "bestseleriai" ir nė kiek ne prastesnių sakinių bei frazių konstravimo stiliumi. Dar daugiau: visas, nesvarbu, pagrįstai ar klaidingai, žurnalistikos etiketėmis ženklinamas knygas jie laiko kažkokiu nepilnaverčiu, antrarūšiu grožinės literatūros žanru. Labai pamokantis šiame kontekste yra visokiais publicisto–pseudorašytojo epitetais įžeidinėto, bet paskui, uoliausių "teisėjų" gėdai, plačiai pripažinto, Džordž Orvel (George Orwell) slapyvardžiu knygomis leistas publikacijas pasirašinėjusio Arturo Blairo atvejas…

Nežinau, "tikrų" žodžio meistrų kūrybos, ar laikraščiuose nebeišsitenkančių korespondentų ir reporterių "eksperimentų" ketegorijai "liaudis" priskirs "Izmaelį", bet kad jis anai pasirodys nevertas ypatingo dėmesio, beveik garantuota. (Išties, ką atseit įdomaus rasi banaliuose dialoguose, kur tiek "gudrusis" moralizuotojas, tiek "žioplesnis" jo pašnekovas savo nuomonę dėsto visiškai vienoda maniera? O neradęs intrigos, žiūrėk, pasigesi dar tikroviškiau personažus individualizuojančio "sceninio veiksmo", išorinio judesio, ne tik "akademiškai" nuobodžiais ir statiškais pokalbiais perteikiamų vidinių kiekvieno jų charakteristikų). Tačiau, pavyzdžiui, kad ir su išlygom priėmęs autoriaus siūlomas "žaidimo taisykles", juk negali lyg niekur nieko vėliau peikti ar neigti rašytojo meninių sugebėjimų vien dėlto, kad pamokintum jį "daryti" knygas pagal savo išmanymą. Jeigu man nepatiko tas arba anas kūrinys, vadinasi, jis buvo rašytas ne man. Vadinasi, kūrėjui aktualūs dalykai manęs nejaudina tiek, kad pajėgčiau jų neignoruoti – ir čia jokia tragedija, kadangi net artimiems bendraminčiams daug kas iš vienodų interesą keliančio taip pat yra suprantama ir aiškinama labai skirtingai. Ir "Izmaelio" gimdytojui formos klausimus galbūt nusvėrė primygtinos realizacijos reikalaujantis, ilgai viduje brendęs kažkada "sudygusių" idėjų turinys. Iš esmės knygoje viską lemiantis faktorius yra MINTYS. Jos ten ir "gamtovaizdis", ir svarbiausias veikėjas. Visa kita tėra reikalinga kaip priemonė, kurios pagalba tos mintys įgautų konkrečios raiškos pavidalą, kaip mechanizmas jų kondensavimui ir paskleidimui į mentalinę erdvę. Tik tiek. Nes meninį idėjų transformavimo pobūdį kūrinyje didžiausia dalimi apsprendžia tie ar kiti akcentai. Jei autoriui peizažų, buities, etnografijos, "tipiškų charakterių tipiškomis aplinkybėmis" vaizdavimas šiuo metu nėra svarbus, tai dar nereiškia, jog, reikalui esant, jis visiškai nesugebėtų to padaryti…

Kad "Izmaelis" nėra kai kam (gal net daugumai) itin imponuojančio išorinio veiksmo kūrinys paaiškėja tuoj pat iš paantraštės – "Minties ir dvasios kelionė". O būtent taip įvardijama kelionė, kurion esi kviečiamas, be abejo, reiškia, jog šios knygos negalvodamas tiesiog nepaskaitysi. (Įdomu, kita vertus, kuris iš siužetinės dinamikos pasigendančių intelektualinėje prozoje drįstų teigti, kad giluminiai pasąmonės virpesiai ar minties darbas negali būti suprantami kaip pats tikriausias veiksmas?). Trumpai "Izmaelį" apibūdinčiau kaip drąsų priekaištą, kaip iššūkį, kaip badantį krislą civilizuotos visuomenės akyje. Čia autorius be sentimentų išsklaido pražūtinga didybės manija apsėsto homo sapiens (išmintingojo žmogaus) puikybės aureolę. Iš knygos imlų skaitytoją netikėtai "užgriūvantys" doroviniai kaltinimai turėtų ne priblokšti, o priversti kritiškai peržiūrėti ligšiolinius mąstymo stereotipus. Kitas reikalas – ne visiems spausdinto žodžio mylėtojams "Izmaelyje" aptiktos skaudžios tiesos tokios jau nelauktos. Juk dažno, gebančio bent kiek pakilti virš kasdieniškų buities rūpesčių, tie dalykai mažesniu ar didesniu laipsniu buvo ir anksčiau spėjami, nujaučiami ar kitaip suvokti…

D.Quinn'as savo herojaus mokytoju, be abejo, galėjo pasirinkti jeigu ne žmogų, tai nors truputį simpatiškesnį ir ne tokį "grėsmingą" padarą kaip gorilą. Tačiau, tikėtina, šitokio varianto atsisakyta specialiai: galbūt reikėjo parodyti, kad sąmoningo gyvūno deklaruojamos "laukinės" mintys daugeliui žmonių yra "mirtinai pavojingos", griaunančios visas teorijas apie savanaudžio žmogaus išskirtinumą. Perdėm protingo su savo "eretiškomis" nuostatomis civilizuotų kultūrų atžvilgiu, stipraus ir didelio žvėries įvaizdis parankus dar ir tuo, jog tartum pateisinamas tampa instinktyvus noras matyti tokį sutvėrimą geriausiu atveju izoliuotą nuo žmonių. Izoliuotą dėl viso pikto, – ne, veikiau iš baimės – apsidraudžiant. Nesunku tad atspėti, kodėl į beprotnamius uždarinėjami "visuotinų elgesio normų" nepaisantys pamišėliai… Ir genialiojo gorilos mintis – taip pat, ko gero, logiškas "išsišokėlių" sizifiškos veiklos finalas.

Dar vienas įdomus aspektas. Kad ir kokia talentinga būtų bedžionė, kalbėti žmogiškai ji vis tiek nepradės. Taigi, negana, kad mokytojauti pasišovusio gorilos aiški išvaizda ir neaiškūs ketinimai patys savaime nekelia pasitikėjimo, be viso to jis neturi ir žodinės komunikacijos galimybių. Čia, regis, vėl aptinkame "užmaskuotą" kūrybinio sumanymo elementą. Pašnekovą, žinia, išgirsti gali tik tas, kuris klausosi ne vien savęs, tas, kuris moka ir nori girdėti. Beje, klausytis patartina kur kas įdėmiau širdimi nei ausimis. Antra vertus, mokytojo "nebylumas" iš suinteresuotojo reikalauja pastangų bandyti užmegzti su juo tiesioginį kontaktą be jokio garsinio tarpininkavimo; kontaktą mentaliniame "diapazone", kuomet mintimis, nepaisant atstumų ir kitokių barjerų, sąveikaujama telepatijos technika… Kita versija: į herojaus ("mokinio") ir jo pasaulėžiūrai oponuojančio švietėjo "pamokas" galime žiūrėti kaip į vieno žmogaus dviejų, kartais ganėtinai prieštaringų, sąmonės polių dialogą–diskusiją. Toks susidvejinimas ar dar smulkesnis vidinio "Aš" susikaidymas intensyvių problemos sprendimo paieškų momentais bei kolizinėse pro ir contra batalijose turbūt pažįstamas bet kuriam asmeniui…

Na, o dabar konkretesnis žvilgsnis į tekstą, t.y. į tai, kas jame parašyta nebe tarp eilučių. Bene pirmuosiuose knygos puslapiuose yra atskleidžiamas bagalinis herojaus troškimas gelbėti pasaulį. Tačiau nuo ko jį reikėtų gelbėti? Nuo žmogaus? O galbūt vaduoti skubiausiai derėtų kaip tik žmogų? Nuo jo ydų, paklydimų, nemokšiškumo, dvasinio sustabarėjimo, – vaduoti žmogų iš jo paties nežmoniškumo. Ten pat nuskamba pesimistinė gaida, kad visi šiuolaikiniai mokymai yra skirti vien mokiniui, o ne pasauliui tobulinti. Kažin, ar tokia padėtis labai bloga? Manyčiau, tik esmingai tobulėjančių mokinių augantis skaičius gali lemti pasaulio kokybinį pakitimą linkme priešinga žiojėjančiai bedugnei. Šiaip jau, užsidegti abstrakčia meile visai žmonijai, ko gero, daug paprasčiau negu, tarkim, prabudėti kokią naktį prie sunkaus ligonio…

Pradėjęs skaityti ir kaip reikiant dar nesusikaupęs, visgi užfiksuoji Izmaelio lyg tyčia abejingai konstatuojamą žmonių žiaurumą. (Įspūdžio nemenkina supratimas rašytoją naudojantis amato gudrybėmis, kada efektas gaunamas "kontrastinio vaizdavimo" būdu, akcentuojant "išvirkščią" daikto ar reiškinio savybę taip, jog suvokėjas būtinai išprovokuojamas nesutikti ir galvoti priešingai, ko iš tikrųjų ir yra siekiama). Tik vienareikšmiškai galima vertinti tokią "atrakciją", kai iš nužudomų gyvūnų patelių paimami bejėgiai jaunikliai visokiems cirkams, žvėrynams ir zoosodams. Visa tai – atseit natūralios faunos demonstravimas pažintiniais tikslais. Kurgi ne, surasti "argumentų" savo beširdystės pateisinimui žmonėms fantazijos vargu ar kada pristigs… Antai begodojant apie humaniško jautrumo deficitą, spontaniškoje asociacijoje ką tik šmėstelėjo krauju nutaškyta aptvertos arenos iškaba su žodžiais, kurių prasmę Ispanijoje, Portugalijoje, pietinėse Prancūzijos srityse ir gal poros Lotynų Amerikos šalių gyventojai žino iš ankstyvos vaikystės: CORRIDA DE TOROS (bulių kova –nors išties pramoginės bulių žudynės). Jaučiate, koks vampyriškai klaikus čia tas pratisas Rrrr?…

Grįžtame prie "Izmaelio". Kažkada iš gimtųjų vietų į betonines didmiesčių džiungles atgabenti ir užaugę "eksponatai", aišku, laikomi narvuose. Gorila savo mokiniui pasakoja, jog žvėrys juose nesuvokia esą belaisviai. Lygiai kaip ir žmonės nesijaučia esantys įkaitai savo pačių susikurtuose kalėjimuose. Pastarųjų "funkcinė paskirtis" – iki oficialiai leistino minimumo apriboti ne tiek kūno laisvę, kiek tramdyti nepaklusnias mintis, dvasią ir širdį… Tenka pritarti mokytojo nuomonei, kad ne tik "primityvių" indėnų, pigmėjų, aborigenų, čiukčių, eskimų… etc. gentinių bendruomenių "čiabuviai" ir ne vien, jau "civilizuoti", kai kurių monarchijų valdiniai ar gyventojai valstybėse su ten šeimininkaujančiais diktatoriais, bet ir visiškai laisvais save vadinantys demokratiniais principais tvarkomų respublikų piliečiai seniai tapo priklausomi nuo "tautos vadų". Tie išrinkti arba save išsirinkę politiniai lyderiai sėkmingai manipuliuoja masiniuose "kryptingos hipnozės" seansuose apkvaišintos minios neišmanymu, kantrybe ir patiklumu. Pasitelkiant visą informacijos priemonių arsenalą, žmonėms į galvas kasdien metodiškai brukama "einamiausios" legendos medžiaga. Net ir suprantantys, jog tai tik masėms skirta "produkcija", nejučia pasiduoda jos poveikiui. Na o atsispyrę tiek pačios legendos žavesiui, tiek jos turinį garsiausiai aiškinančių įtaigai, vis tiek neišvengiamai tampa bejėgiais šapeliais sraunios upės tėkmėje, – tokiais juos paverčia būtent aplinkiniai. "Esi kaip gyvūnas, staiga atsidūręs vidury paniškai bėgančios savo gentainių kaimenės", – sako Izmaelis. Taip, arba lėk kartu su visais, arba paprasčiausiai tave sutryps…

Nebuvau, prisipažinsiu, užsimojęs kruopščiai nagrinėti visą knygą. Tokiu atveju interpretacija su "lyriniais nukrypimais" pasiektų geros brošiūros apimtį, jeigu ir dabar to neatsitiks. Gal apsiribosiu keletos didžiausią atgarsį mano sieloje sukėlusių netikėtai "atrasto" amarikiečių rašytojo idėjų trumpais apmąstymais. Juolab, kad tikrai nematau reikalo skaičiusiam (dar labiau – skaitysiančiam) "Izmaelį" tendencingai atpasakoti fabulą, kuri, kaip jau minėjau, nėra paviršutiniškai intriguojanti, sudėtinga, kupina dramatiškų įvykių, aistrų–emocijų siautėjimo. Atvirkščiai, mums dovanojama "minties ir dvasios kelionė" – tai rimtas užsiėmimas, kantrus darbas, tai proto ir jausmų koncentravimas, akstinas jų evoliucionavimui pozityvia kryptimi, t.y. aukštyn. Tai nelyg akistata su pačiu savimi, apvalant prigimties tauriąją, skaisčiąją dalį nuo nuolat prie jos limpančio šviesos ir gėrio antipodo.

Man labai suprantamas autoriaus požiūris į gundančiai iliuzišką paradigmą, kad pasaulinės evoliucijos viršūnė yra žmogus. Išties, kur neginčijami to įrodymai?… Tiek pat suprantamas ir jo priešiškumas nuomonei, esą žmogus yra absoliutus Gamtos valdytojas ir savininkas, kadangi Visata kaip tik ir buvo sukurta dėl jo ir jam. Izmaelį, be abejo, piktina dažni grobuonišką žmonių egoizmą liudijantys išsireiškimai: mūsų jūros, mūsų miškai, mūsų uolienos, mūsų atmosfera, mūsų saulės sistema. Piktina ne todėl, kad taip būtų pabrėžiamos kolektyvinės atsakomybės (drauge su visomis Žemės gyvūnų rūšimis) dėl minėtų objektų būklės prisiėmimo nuostatos, o todėl, jog tuo yra reiškiamos pretenzijos į šių "gyvybinės erdvės" sričių priklausomybę, vienvaldę jų turtų eksplotaciją, beatodairiškai viską eikvojant bei teršiant, mažai galvojant apie pasekmes. Fatališką žmonių (civilizuotų žmonių) nemokėjimą ir nenorą sugyventi harmonijoje su pasauliu dar iliustruoja "homo sapiens" žūtbūtinis troškimas nugalėti tą pasaulį it pikčiausią savo priešą. Vos ne kasdien per radiją, televiziją, spaudos puslapiuose gali išgirsti arba perskaityti: žmogus užkariauja dykumas ir okeanus, pažaboja atomą, įkinko vėją, priverčia vandenį, užvaldo…, atkovoja…, įveikia…, įsisavina… Tarkim, "pasaulio viešpačiai", sėkmingai šturmuodami kosmosą, savo dideliam džiaugsmui jau prišiukšlino artimiausią erdvę aplink Žydrąją Planetą visokiausiomis skraidymo aparatų nuolaužomis, atitarnavusių palydovų "lavonais" ir kitokiomis savo techninės veiklos atliekomis – kitaip tariant, visiškai tą "laukinę erdvę" "sukultūrino"…

Nežinau, kaip pats Daniel Quinn'as, bet jo Izmaelis išsivysčiusių kultūrų žmogaus "lėtinės savižudybės" priežastis regi ne tame, kad žmogus yra blogas pats savaime. Jis, anot mokytojo, tiesiog įprasmina ydingą, destrukcinę legendą, raginančią daryti su "jam tarnaujančiu" pasauliu viską, ką tik užsimano… Nebeverta spėlioti, kiek ilgai taip pažemintas, erzinamas ir galiausiai konkrečiais veiksmais atakuojamas pasaulis dar kentės, be perstojo traukdamasis iš kelio pasiutusiems "kolonistams". Juk jei žmonės gyvame gamtos organizme elgiasi kaip parazitai, jei dergia, nuodija, ardo savo buveinės vidų tartum piktybinis auglys, be abejonės, anksčiau ar vėliau organizmas bus priverstas susidoroti su progresuojančios infekcijos židiniu.

Žmones, pagal tai, kokią legendą jie įprasmina, mokytojas skirsto į dvi grupes – vieną, kuri paneigė natūralius gamtinės–gyvybinės raidos dėsnius, kuri stumia save bei nieko dėtus aplinkinius į nuolat artėjančią pražūtį; tačiau kuri išdidžiai apsiskelbė esanti civilizuota; ir kitą, "nekultūringų, atsilikusių, puslaukinių" individų, manančių, kad žmogus yra "tik" pasaulio dalis ir jam priklauso. Pirmieji sąlygiškai pavadinti "dalginiais", antrieji – 'akmeniniais". Vėlgi įtariu – čia ne vien tiesioginė "klasifikacija". Beje, autorius Izmaelio lūpomis vienoje vietoje taip ir paaiškina; "Pagrindinis "akmeninių" gyvenimo principas – ne medžioti ir rinkti augalus, bet leisti laisvai vystytis šalia esančiai gyvybei. Šitaip gyventi gali tiek žemdirbiai, tiek medžiotojai bei augalų rinkėjai". Vadinasi… "akmeninių" nepritapėlių gali būti ir "dalginių" stovykloje. Vadinasi, takoskyros tarp dviejų priešingybių – dalgio ir akmens – galima paieškoti ne tik tarp "degradavusių", Amerikos ir Afrikos džiunglėse besislapstančių, pirmykštės bendruomenės kultūrinį išsivystymo lygį tepasiekusių genčių ir civilizuotosios visuomenės, ne tik tarp skirtingų interesų bei kitoniško mąstymo "idealistų" ir "materialistų" kurioje nors "pažangios" kultūros šalyje, ne tik tarp konfliktuojančių, kompromisą randančių arba nerandančių dviejų žmonių, ne tik tarp vyriškos ir moteriškos pasaulėjautos, bet ir vieno žmogaus viduje. Jokia paslaptis, gėrio ir blogio, proto ir beprotystės, kūrimo ir naikinimo jėgų kovos frontai eina būtent per žmogaus širdį. Tad visai logiška, kad Daniel Quinn'as savo kritikos ugnį nukreipia prieš "dalginę" filosofiją ir "dalginį" gyvenimo būdą ne tik žmonėse, bet ir žmoguje. Kaip tik ši aplinkybė neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog visi "labiau" kultūringi žmonės yra blogi, o likusieji – geri. Nelaimės esmė ta, kad "pasaulio valdymo svertai", t.y. Žemės planetos likimas yra atsidūręs uzurpatorių "dalginių" rankose… Agituodamas už naują savęs ir pasaulio suvokimą, autorius komentuoja chroniškas, anaiptol nė kiek nemažėjančias paskutinio laikotarpio bėdas, kamuojančias išsivysčiusių valstybių gyventojus. Izmaelis savo mokinį protina tokiais žodžiais: "…nusikaltimai, psichinės ligos, savižudybės ir narkotikų vartojimas – tai toli pažengusios ir modernios kultūros bruožai". (Šia prasme mes, lietuviai, itin sparčiai "kultūringėjame"). Mokytojui pasibaisėjimą kelia eilinių "dalginių" skurdaus gyvenimo beprasmybė ir absurdiškumas. Dieną dirbę kaip juodi jaučiai, pastebi gauruotasai pedagogas, vakare jie apkvaišta nuo pramogų, alkoholio ar televizijos, stengdamiesi nors trumpam pabėgti, nors tam kartui atitolinti visus įgrįsusius buitinius rūpesčius ir globalaus masto problemas. Kita vertus, taip užsibrėžus daug lengviau negalvoti, kokį pasaulį paliksi savo vaikams ir anūkams…

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad gorila, tegu labai protingas, bet vis dėlto žvėris, norėtų grąžinti žmones į akmens amžiaus laikus, suvaryti juos atgal į miškus ir olas, idant jie, it kokie gyvuliai, kliautųsi vien dievais, o ne tikėtų pirmučiausia savo jėgomis, sumanumu ir protu. Kokią akimirką netyčiom taip pamanęs, tuoj pat būsi priverstas mintyse atsiprašinėti garbingojo mokytojo už šiuos slaptus įtarinėjimus. Mat veikiai atsimeni, kad keršto, neapykantos, pavydo, pagiežos ir kitokie, narvo grotų apsuptyje žmogiškai mąstančiam gyvūnui "teisėtai priklausantys", jausmai Izmaeliui, priešingai daugeliui mūsų, nėra būdingi. (Jo kilnumą bei dvasinę stiprybę įrodo ūmios savo ligos nuslėpimas nuo pagelbėti kuo tik įmanoma ketinusio, bet taip ir nesuspėjusio to padaryti mokinio). Vainodamas ydingąjį civilizuotą žmogų, demaskuodamas baisiausias jo nuodėmes, Izmaelis greta to jokiu būdu pastarojo neniekina. Kuo gi smerktinas "žemesnio statuso" būtybės noras, kad ant aukštesnio hierarchijos laiptelio stovintys protingesni jo giminaičiai taptų pasaulio gyvūnų bendruomenės lyderiais, o ne tik nusikaltėliais, norinčiais sunaikinti pasaulį? Knygos herojui (tuo pačiu ir mums) flegmatiškasis "guru" kiekvienąkart atseikėja didesnę ar mažesnę išblaivinančių pamokymų dozę. Štai kelios nuotrupos jo svarstymų apie tikrąją žmogaus misiją Planetoje. "Žmogaus lemtis yra visiškai paprasta. Nes jis yra žvalgas, pirmeivis, rodantis kitiems kelią.. (…) Žmogus pasaulyje vaidina savo vaidmenį, bet tai – ne valdovo vaidmuo. (…) Žmogui skirta būti pirmuoju ir drauge sugebėti išlikti…" Toliau Izmaelis, aiškindamas būtinybę keisti žmonių mąstymą, perspėja, kad negalima taip paprastai su šaknimis išrauti grėsmę keliančių idėjų ir jų vietoje palikti tuštumą. Jo nuomone, reikia įdiegti naują mintį, jog žmogaus viešpatavimo epocha, kai jie viską šluoja nuo žemės paviršiaus, yra košmaras, kuris nieko gero neduos ir iš kurio žmonėms nebus jokios naudos.

Papildydamas tai, kas bent probėgom jau apžvelgta, turiu paminėti netiesiogines Daniel Quinn'o abejones, kad žmonės niekuomet neatsisakys pasauliui primestos savo valdžios. Žmogaus aklumas, kurtumas, hiperišdidumas, jo išpuikimas tiesiog sutrukdys geruoju kam nors užleisti užgrobtą Žemės sostą. Kaip rodo pastovi tendencija, žmogus verčiau bus linkęs pasitikti beprasmišką žūtį, negu laisva valia nusiimti labai brangiai kainuojančią pasaulio valdovo karūną.

Atskiro žodžio, manyčiau, nusipelno civilizuotose šalyse gan plačiai bujojančio "daiktizmo" kritika knygoje. Izmaelio "užvestas", paskutinis jo klausytojas pats supranta, kad mokindami vaikus gaminti kuo daugiau ir gražesnių daiktų, skatindami žavėtis tais gaminiais kaip savaimine vertybe, jų sąmonėje mes nejučiom užprogramuojame liguistą potraukį daiktams ir priklausomybę nuo pastarųjų. Vaikystėje nemokomi to, kas iš tikro žmogui naudinga, tampame daiktų, prie kurių prisirišame ir kurių trokštame, vergais. Mums, beje, ir ima atrodyti, kad iš visų pasaulio gėrybių tik žmonių padaryti materialūs DAIKTAI yra būtiniausiai reikalingi. Šia metodika esame tebeauklėjami besaikiam (begalviui) vartotojui skirtų spaudos puslapių, radijo programų, televizijos laidų, o labiausiai visagalės REKLAMOS, dažnai įperšančios mums ką nors, be ko ir taip kuo puikiausiai apseitume.

Baigiant tenka pareikšti nuoširdų apgailestavimą, kad į publicistinę savo mozaiką nebesugebėjau įkomponuoti Šventraščio istorijos apie Kainą ir Abelį. Pagal autorizuotą biblinio pasakojimo versiją Izmaelis, pavyzdžiui, šį brolių susidūrimą supranta metaforiškai – ne kaip dviejų žmonių mirtiną konfliktą, bet kaip žymiai platesnę taikių pirmaujančių semitų ("akmeniniai" – Abelis) tragediją, ištiktą agresyvių Tarpupio žemdirbių ("dalginiai" – Kainas) "kultūrinės" ekspancijos į "laukiniją" metu. Ekspancijos, pridurkim, kruvinos, žudikiškos…

Tokiais pat, per trumpomis rankomis kažko neapglėbusio, padūsavimais tegaliu prisiminti daug peno apmąstymams suteikiančią "įžūliai" drąsią mokytojo frazę, jog Adomas su savo didžiuoju nuopuoliu nebuvo žmonijos pirmtakas, jis tebuvo mūsų "dalginės" kultūros pradininkas…

O kur dar "praslydusi" gimstamumo kontrolės problematika? Čia Izmaelis samprotauja jau beveik tikrai iš "žvėriškų" pozicijų. Jis remiasi "ekologijos abėcėle", kurią išsamiai dėsto nesupratingam "studentui": "Jei natūraliai besivystančioje bendruomenėje padidėja maisto ištekliai, atitnkamai didėja ir populiacija. Kai daugėja tai populiacijai priklausančių gyvūnų, mažėja jiems tinkamo maisto ištekliai, ir tuomet ima mažėti pati populiacija. Kaip tik ši sąveika ir padeda gamtoje išlaikyti pusiausvyrą". Izmaeliui daugiau negu akivaizdu, jog protingiausiais bei išmintingiausiais save laikantys padarai fanatiškai atkakliai ignoruoja visiems galiojančius biologinius dėsnius. Kad tai tik klaidingas užsispyrimas, o ne išeitis, jis ir bando įrodyti civilizuotajam "nemokšai": "Motina Kultūra tvirtina, jog šiuo požiūriu žmonės yra išimtis, ir kai didėjant žmonių skaičiui ima trūkti maisto produktų, ji lengva ranka jų švysteli, nors visiškai aišku, jog dar daugiau gimstančios kartos atstovų sužinos, kas yra badas. Kadangi šiai populiacijai neleidžiama sumažėti tiek, kad jos atstovams užtektų natūraliai mūsų planetoje atsirandančio maisto, vis daugiau ir daugiau žmonių priversti badauti"… Turėdamas, gaila, menkesnę nuovoką už Quinn'o herojų, ne viską šioje Izmaelio teorijoje kaip reikiant perpratau. Savotiška antiiliustracija dedukcinėms mokytojo abstrakcijoms galvon lenda esamos padėties šiuo klausimu gimtojoje Lietuvoje žinojimas. Maisto, ne paslaptis, mūsų respublikoje prigaminama didesnis ar mažesnis perteklius, o gyventojų skaičius (arba gimstamumas) nuolat mažėja. Veikia ydinga sistema: nupiginti tų perteklinių produktų, kad juos galėtų įpirkti vargingiausi gyventojai nenorima, o parduoti kitur, kad nebūtų nuostolinga, taip pat neišeina. Kažkam kažkodėl atrodo, geriau saviškiams tiekti pigesnius ir chemizuotus produktus iš užsienio, kad žlugtų vietinis žemės ūkis… Duok Dieve, keturiais sunkvežimiais iš "neliečiamų atsargų" Kosovo albanų pabėgėliams pasiųsta lietuviškų pieno ir mėsos konservų humanitarinė pagalba atitolins mirtį šimtui–kitam ginkluotų serbiškų barbarų iš tėvynės išvarytų civilių. Ir koks akmenširdis cinikas drįstų įrodinėti, kad tokios akcijos yra neleistinas kišimasis į natūralių gamtos dėsnių sąlygojamą savaiminį "viršnorminių" žmonių pasitraukimą iš "biologinės apyvartos"?.. Pavyzdžiu paimtas alkstančių karo pabėgėlių atvejas, žinoma, yra vienas iš kraštutinių, bet ar problemos esmė keičiasi vargšui mirštant iš bado namuose, niekieno niekur neišvarytam? Tiesa, Izmaelio garbei pasakytina, kad jis nepasididžiuoja tuoj pat patikslinti savo šokiruojančių teiginių. Mokytojas, pasirodo, nė netvirtina, esą gyventojų padaugės būtinai ten, kur pagaminam vis daugiau maisto. Jis kaip rezultatą tik garantuoja žmonių skaičiaus padidėjimą apskritai – nesvarbu, kuriame žemyne ar valstybėje. Agrariškai klestinčiose vietose kaupiamas maisto atsargas kažkas juk suvartoja, antraip tenykščiai fermeriai tiek daug visko neaugintų. Pagrindinė tezė – išsivysčiusių šalių žemdirbiai skatina nevaržomą Trečiojo pasaulio gyventojų prieaugį… Izmaelio samprotavimuose logikos šiaip jau nestokojama. Šit jis pastebi: "Šiandien žemėje gyvena penki su puse milijardo žmonių, ir nors tik keli milijonai iš jų badauja, jūs gaminate tiek maisto, kad jo pakaktų šęšiems milijardams gyventojų. Ir būtent todėl biologiškai yra neišvengiama, jog po trejų ar ketverių metų jūsų ir bus tie šeši milijardai. O kai ta diena ateis, jūs jau gaminsite tiek maisto, kiek jo užtektų šešiems su puse milijardo gyventojų, nors badaus tik keli milijonai jūsų bendruomenės narių. Tikriausiai nereikia nė aiškinti, jog po kiek laiko žmonių skaičius neišvengiamai pasieks šešis su puse milijardo. O tuomet jūs parūpinsite maisto septyniems milijardams (nors badaus vėl tik keli milijonai), o tai reiškia, kad dar po trejų ar ketverių metų jūsų jau bus septyni milijardai. Norėdami išsiveržti iš šio užburto rato, turite kartą ir visiems laikams pripažinti akivaizdžią tiesą, kad gamindami vis daugiau maisto, jūs nepamaitinate badaujančių, o tik paskatinate gyventojų prieaugį". Dabar, iš beveik dešimties metų distancijos, kuriems prieinami tikslūs ir objektyvūs demografiniai duomenys viso pasaulio mastu, gali nuspręsti, kiek apsiriko ir kiek buvo teisus su savo prognozėmis ir apibendrinimais knygos herojaus mokytojas…

…Aš svajoju, kad vienądien Homo aniums (dvasingas žmogus) užims aukščiausią vietą žmogiškosios evoliucijos piramidėje, žemiau palikdamas savo netobulą brolį Homo sapiens. Taip, dvasiniame ir kultūriniame vystymęsi mes teturime vienintelį kelią – nuo racionalumo iki dvasingumo. Kad tas kelias nebūtų toks duobėtas, reikia apsivalyti, kas dar nespėjo, ir kantriai mokyti savo širdį kalbėti bei girdėti. Būtent to mums linki ir "Izmaelio" autorius Daniel Quinn'as.