 Savieji - atstumtieji (1999) Negaliu negerbti tolimuose užsieniuose gyvenančių lietuvių pastangų atkrapštyti mums akis, kad pagaliau įsižiūrėtumėm, ką darom iš savo viešosios kalbos. Šiuokart, taip sakydamas, pirmiausia turiu galvoj Rimvydą J. Sidrį (1922-2010) ir jo Kalbos vėžį, arba Svetimžodžių blūdą, po kuriuo dar ir kitus prabilti akstinantis redakcijos prierašas, bei keistuolį (daugiau tokių!) Algimantą P. Taškūną*), papasakojusį apie Lituanistinį židinį Tasmanijoje; abu straipsniai išspausdinti antrame šių metų Dienovidžio numery. Gaila, kad man po akim nėr patekęs A.P. Taškūno Nereikalingų svetimžodžių rinkinys: laikyčiau jį ant savo darbastalio greta kad ir pasenusio Tarptautinių žodžių žodyno (Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985) bei tikros brangenybės - daktaro Prano Skardžiaus Lietuviškų tarptautinių žodžių atitikmenų (Čikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1973), mūsų šeimos gebėtų įsigyti dar anais laikais, kai dar daug baisiau mūsų kalbą ėdę svetimžodžiai, kėsinęsi patogiai įsidrėbti joje vyresniųjų brolių teisę. Po teisybei, niekad nemaniau, kad didžiausia grėsmė lietuvių kalbai kyla kaip tik iš tų pavienių žodžių įsibrovėlių. Visada kur kas baisesnė man regėjosi, o ir dabar regisi - nejučia iš vidaus mūsų kalba, jos sandara, ką jau kalbėt apie nepakartojamą intonaciją, - taigi pačius kalbos pamatus graužianti, pačią jos dvasią darkanti svetima sintaksė. Pavieniams svetimžodžiams, ypač seniesiems skoliniams, per amžių ilgatį spėjusiems prigyti net ir dainuotinėje liaudies lyrikoje, buvau ir esu gan pakantus: jie, vartojami jaučiant saiką ir laiką, kai kuriuose tekstuose, ypač grožiniuose, gali sau ir sušvytruot. Visai kas kita - įžūlusis dabartinių svetimžodžiu plūsmas. Nenumaldomai artėja tūkstantmečių riba. Artėja ne vien išprotėsiančiu kompiuteriu, priartėjo ne vien įmanomos techninės, politinės ar kitokios, bet ir dvasios sumaištys, siautėjančios Žemės kaime, veik nepastebimai įsisuko ir Lietuvos kieman. Jos jau gan informacinėn ir... atlapon visuomenėn. Tikrai atvirai visuomenei, tiksliau, jos atvirumui reikia subręsti. Abipusiškai. 1989 m. "Vyturio" leidykla išleido mano sudaryta ekologinės lietuviu poezijos antologiją. Kiek pakeitęs Nijolės Miliauskaitės žodžius, knygą pavadinau - "Namai, kuriuose visados". O gal skaudi poetės nuojauta ir čia bus buvus teisesnė: iš tikrųjų ji sakė - "Namai, kuriuose niekados". Gal mums liko - tik prarastis? Tik šviesus santarvės, žmogaus ir žmonių, žmogaus ir pasaulio darnos prisiminimas? Kai mano namų (ir kalbos - tikrųjų būties namų) durys išverčiamos kojos spyriu ir pro tas atlapas duris įsiveržęs nepažįstamasis mano namuos išdarinėja ką įmanydamas, gožia mane, mano kultūros, dorovės sampratą, mano kalbą, - ar tie namai, buvę mano namai, - bėra atviri namai? Ar jie - iš viso namai? Juk normalūs žmogaus namai yra tie, kuriuos svetingas šeimininkas atveria - tik jo laukiamiems, pageidaujamiems, pasirenkamiems. Kurie atėję - jaučiasi ir elgiasi kaip namie, vadinasi, laisvai ir jaukiai, svarbiausia - paisydami šių namu ir apskritai civilizuoto pasaulio papročių, įpročių, saiko ir draudimų. Ar savo kalbos namuose mes dar šeimininkai, ar jau susigūžę kampininkai, nebrendilos, būgščiai stebeilijantys šeimininkiškai nesivaržančio svečio burnon? Taip, pernelyg dažnai matome, anot R.J. Sidrio, "laikraštyje arba knygoje išprievartautą žodį". Ypač - kokioj geltonojoj klaikraštienoj. Bet ne vien... "Autorius operuoja naujomis meno kūrinio suvokimo per burnoje esančius skonio receptorius galimybėmis", - dienraščio menų priede praneša autorė, dailėtyrininkė, grįžusi iš tų rūmų, kurie kadaise gėdingai neįmantriai taip ir vadinti - Dailės parodų rūmais. Tada, kadaise, ten ir buvo rodoma dailė. O dabartės, kai rūmai vadinami Šiuolaikinio meno centru, dailėtyrininkės viso labo norėta (ar kaip tik konceptualiai postmodernistiškai nenorėta?) pasakyti, kad tas autorius parodoje iš kažkokio kavos indo dalija šokoladinius saldainius ir tas viskas yra šiuolaikinio meno kūrinys. K>alba, jos sakinių sandara, vadinasi, ir mūsų mąstysenos, pasaulėjautos, pasaulėvokos pagrindus, vėl iš vidaus urzia - dabar jau anglicizmai. Ir tie aiškiai matomi pavieniu piktžodžių augliukai, ir ypač plika akim iškart nepastebimos pažodinių vertalų metastazeė, ištisi jų tumulai, kuriais daugelis jau ir stengiasi iš paskutiniųjų verstis kalbėti, rašyti, mąstyti. Taip gražiai gyvenam ir tvoras kūrenam. Anava nespėjom nė mirktelėt, kaip iš mūsų gyvenimo išnyko visi vargai, visos bėdos, keblumai ir nepatogumai. Užtat kiek problemų! Kai per televiziją beveik kasdien priverstinai girdžiu įteiginėjant, jog "šampūnas sprendžia plaukų problemas", plaukai pasišiaušia... Po teisybei, nesmagu ir prasižioti, nes, vos tik kepštelėjus... Iš tikrųjų, ponas R.J. Sidry, "turime Valstybinės kalbos įstatymą, turime komisiją prie LR Seimo", "turime kalbos inspekciją". Turiu antai prieš akis ir keletą prabangių lankstinukų, kur sąrašais, skaičiais, lentelėm kruopščiai išaiškinta, kaip labai Tamstos minima komisija dirba. O Tamsta negražiai abejoji... Vien tokiem ataskaitiniam lankstinukam parengti, vien radijo laidom, leidžiamom geriausiu klausytis laiku, pasirengti kiek laiko reikia. Daugiausia vėl - ataskaitinėm laidom: kiek susekta kokių valdininkėlių, raštelį vienas kitam parašiusiu - ne valstybine kalba. Turiu čia surimtėt ir patikint, kad ir mano požiūriu valstybinės kalbos įstatymo nepaisymas - smerktinas nusikaltimas. Vis dėlto, nors jau vienąkart už nekaltutį mėginimą viešai paabejoti kai kuriais oficialiųjų kalbos tvarkybos institucijų polinkiais tuoj sulaukiau tos pačios minėtos radijo laidos, skirtos ne tik man, bet ir kone visai Rašytojų sąjungai pasmerkti (nors rašiau, kaip ir dabar, vien tiktai savo vardu), - vis dėlto turiu pasakyti, kad ir dabar kai kurie tų institucijų polinkiai man neatrodo patys rimčiausi ir tikslingiausi. Jie nekintami. Kaip ir Tamsta, širdy gangreit kasdien esu priverstas kartoti: "Dievuliau brangus, betgi kasdieninėje spaudoje lietuviu kalba yra pažeidžiama daugiau negu 84 sykius per dieną"! Žmogus, nepraradęs kalbos skonio, klausos, - iš tos Tamstos minimos Lietuvos spaudos, o gal dar labiau iš radijo, iš televizijos nesulaikomu srautu plūstančio kalbos negrabumo, derglumo yra žeidžiamas nuolat ir veik ištisai: ir ta pati nelaimingoji plaukų problemas šampūnu sprendžianti reklama, ir įmantri valdininkų puskalbė, ir ypač dainos, traukiamos jaunimėlio ir jau seniai nebe jaunimėlio... Užtat, taip kiekvienądien skaudinamas, ir manau, kad ne kas kitas, bet oficialioji kalbos tvarkyba turėtų pirmučiausia atsigręžti - į viešąją kasdienę kalba. Teisiniai jos, tvarkybos, įgaliojimai - pakankami. Kiek mirtingam žmogui žinoma, pinigėlio valstybė skiria - taip pat pakankamai. Na, neišleiskit, tarkim, dar vieno ataskaitinio leidinuko, o prirakinkit už tą pinigėlį prie radijo ar televizoriaus koki pyktelėjusį prietranką, ir tikrai pamatysit surašytus tuos 84 kalbos pažeidimus ne tik per 1995-1998 metus... Tada jau, kaip pratę, įspėkit, skirkit baudas. Tik, būkit geri, nevainokit tų, kurie kuo nuoširdžiausiai nori būti ir iš tikrųjų yra jūsų sąjungininkai, nečiaupkit burnų nei esamiems kalbos, nei numanomiems savo draugams. Ne jiem reikia duoti per snapą, o drauge - tokiems, pavyzdžiui, nepraustaburniams sporto komentatoriams, kurie, naiviai iš nežinia kur ištraukę kažkokį "čiurkšlinį spausdintuvą", kaip neva iš kalbininkų malonės privaloma, tyčiojasi ant visos Lietuvos, įžūliai gardžiuodamiesi savo pusmoksliškumu... Jei jau prakalbau apie žurnalistus, turiu paminėt ir dar vieną, iki šiol, regis, niekieno lyg ir nepastebėtą, o vis dėlto labai bauginančią kai kurių, ypač dienraščių, sąmoningą ir nepalenkiamą nuostatą, prie kurios, beje, ir Valstybinės kalbos įstatymui prikibti būtų veik neįmanoma: žodžiai vis dėlto daugiausia lietuviški... O ta apmaudžioji nepalenkiama kai kurių dienraščių nuostata - verstis vien tik tokia lietuviška esperanto, kuriai turi pakakti kokio dešimtadalio "Dabartinės lietuvių kalbos žodyno", apie Didįjį - geriau nė neužsimink! Iš pradžių gyvą kalbą genėti, matyt, buvo prigrumenta vadinamosioms stilistėms, o paskiau ir patys žurnalistai, kad dar ir jautė kalbos galimybes iškėlė rankas ir patys, užuot sodinę gyvus kalbos medžius, pradėjo kalti reikalaujamus stuobrius - nuogai nutašytus, grubius, visus vienodus. Šitaip atseit siekiama informacijos objektyvumo, keistais pasiteisinamais išvedžiojimais tatai net plakama su žurnalistų etika - ko tik neprisiklausysi!.. Bet šitas vadinamojo objektyvaus rašymo užkratas veikiai persimetė ir i tuos spaudos puslapius, kuriu paskirtis nėra vien tik glaustai ir nešališkai pateikti esminius įvykius, atsitikimus, reiškinius (lyg gyva kalba tam trukdytų!). Ir pradeda, sakysim, dienraščio žurnalistai leisti žurnalą "Stilius" - dienraščio išprievartauto "stiliaus". Kitaip, matyt, nebeįstengia, nors netikiu, kad patys, jau nekalbant apie skaitytojus, nejaustų, kad čia šitoks "stilius" - kaip karvei balnas. Ir jiem jau padaryta - kaip tam stiliui. Ir jie jau ilgam, jei ne visam laikui, suluošinti. Na, nenoriu taip jau apibendrint ar išskirt kaip tik šį vieną: čia to leidinio pavyzdį pats pavadinimas bus pakišęs... Oi kaip neleistinai pasakiau! Regiu raudoną stilistės brūkšnį ant bus pakišęs, o šalia riebiai parašyta: pakišo. Net ne: pasufleravo! Kad kiekvienas lietuvis suprastų. Ar dar neapsižiūrėjot, mielos (ir mieli) lyčių lygybės įstatymų kovotojos, kad nuo priekabiavimo bei, jūsų žodį vartojant, diskriminavimo kur kas labiau kenčia ne jūsų, o kalbos lytys?!. Jus, aišku, nepatikėsit, bet ir dabar sukrūpsiu, kai įsivaizduoju vyriausiąjį redaktorių sakalo akim bėgantį per kompiuterių ekranų eiles ir ūmai sustabarėjantį lyg gaisro nutvilkytą: "Pavadinime - padalyvis!" Nesusivokusiam, šventai pamaniusiam, kad ponas vyriausiasis taip savitai juokauja, kuo griežčiausiai paaiškinama: "Jau metai, kai įsakyta - jokiu padalyvių, jokiu pusdalyvių!.." Seniai pastebėjau - ir kuo mažiau sudėtingesniu tariamųjų nuosakų, nors žmoniškai (ir objektyviai!) be jų niekaip nepasakysi. Antai skaitom: "Iki praėjusio trečiadienio Vyriausybės posėdžio visi galvas guldytų (=būtų guldę), kad tai neįmanoma". Arba: "Ir nors kancleris nepateikė nė vieno konkretaus pavyzdžio, kada ir kuriame laikraštyje tai buvo padaryta, pasvarstykime, kam, pavyzdžiui, reikėtų (=būtų reikėję, butu prireikę) užsakinėti mokamus straipsnius prieš buvusi sveikatos apsaugos ministrą J. Galdiką arba nieko nespėjusį nuveikti finansų ministrą R. Matiliauską?" Gamtoje prie Seimo nutaręs pabadauti Pasvalio aludaris irgi "neslėpė": "Jei nebūtų (=nebūtų buvę) palapinių, gal ir nebūčiau drįsęs". Ne, ponai, aludaris - ne žurnalistas: aludaris būtų pasakęs žmoniškai. Dar gražiau. Tame pat dienrašty kalba atseit Prezidentas: "Jei oras būtų (=būtų buvęs) geresnis, daugiau laiko galima buvo (=būtų buvę galima) praleisti gamtoje". Gal ir turėjo kada Valdas Adamkus visai suprantamu, anot dienraštinio stiliaus, "kalbos problemų", bet užmuškit nepatikėsiu, kad šitie abrakadabriški žodžiai - Prezidento, o ne žurnalisto A.Z. Na, virš pirmo sakinio yra apžvalgininko R.V. pavardė, po antru - Seimo nario G.K. Leidiniu vadovus, žurnalistus - baust už lyčių diskriminavimą, "stilistes" - už lytinį priekabiavimą?.. Va dar ir šitaip, ponas R.J. Sidry, ir šiuokart be jokių anglicizmų, "mūsų gimtosios kalbos skurdinimas vyksta ir plečiasi". Gražios ir kalbai būtinos, nepamainomos lytys ujamos daugelyje laikraščių, gujamos - iš daugelio. Viena pažįstama kalbininkė, mokanti lietuviškai kitakalbius Lietuvos žmones, prisipažino, kai tik prireikia kokio supaprastinto, adaptuoto teksto, tuoj tą dienraštį vertimui ir pasitelkianti. Tik įdomu būtų paklausyt, koks kitakalbis sugebėtų išverst kad ir ta pati objektyvųjį sakinį Jei oras būtų geresnis, daugiau laiko galima buvo praleisti gamtoje... Kaip tokia pat kalba kad sako apžvalgininkas A.C., Jeigu dramblių ir triušių patelės suprastų (=būtų supratusios), kas darosi jos būtų turėjusios piktai liežuvauti. Dailininkas, literatas Rudolfas Baranikas, Lietuva vėl aplankęs tik po gero pusšimčio metų, šitaip pasakojosi (Literatūrai ir menui): Negalėjau su gimtine susieti mieste girdimos stakatinės lietuvių kalbos, nes negirdėjau lietuviškų gaidų. Bet Anykščių turguje sutikau savo pažįstama Lietuvą. Nusipirkau iš kaimietės mėlynių ir padėkojęs atsisveikinau su viso gero. Ji atsakė Ko čia viso gero, kai nieko nėra... 'Sudiev, sakau, sudiev...' Taigi taigi... Mieste girdima stakatinė lietuvių kalba, žiniasklaidoj girdimi ar skaitomi - stakatinės anglų kalbos vertiniai į stakatinę lietuvių kalbą. Rašinys bus be pabaigos. Kaip trokštu, kad ir gyva lietuvių kalba - būtų be pabaigos. Kad jos savieji - žodžiai, žmones - niekad nebepasijustų atstumti. *) Algimantas Patricijus Taškūnas (g. 1929 m.) gimė Alytuje; į Australiją atvyko 1949 m.
Dieną dirbdamas studijavo naktimis ir baigė tris Australijos universitetus.
Baltų kalbos | |