Skaitykite:

Hanukos ištakos

Herodotas. Istorija

Heraklitas iš Efeso

Kur mirė Sokratas?

Pasaulio pažinimo samprata

Abraomas nebuvo žydas?

Graikų architektūros orderiai

Judaizmas kaip filosofija

K. Tacitas apie žydus

Traktatas apie dvi Sarmatijas

,,Aš" problema ir genialumas

Filosofijos atsiradimo problematika

Tomas Akvinietis

Ką reiškia būti šikšnosparniu?

Judafobija

KITA:

Judėjai

Kiti žydai

Žydai Ukrainoje

Karolio Europos slinktys

Džidi Krišnamurti

Kodėl žydai Kristaus nepripažįsta mesiju?

Kabala ir šviesos knygos

Francas Kafka ir judaizmas

Nyčė ir Vaildas: estetizmas

Adventas ir angelas

Kentauriškoji literatūra

Origenas apie Trejybę

Krikščionybė Egipte

Unitarizmas

Judėjas Ivanas Naživinas   1 dalis     4 dalis     5 dalis     6 dalis     7 dalis   20 dalis         Judėjas VII. Tarp Ilususo oleandrų Turtinguose Joachimo namuose sukosi dideli reikalai. Iš visų pasaulio kraštų pas jį suvažiavo valdytojai; ir jis, tarsi koks dievas, vos pastebimai valdė bendrą reikalą ir tūkstančiai žmonių visuose pasaulio galuose vykdė jo valią ir kaupė auksą bei visokius turtus. Dabar ypatingą dėmesį skyrė kviečiams nuo Borisfeno krantų, per Olbiją, - ji iš ten buvo gerokai pigesnė, nei iš Egipto – nuostabūs kailiai, pristatomi nuo tos paslaptingos upės ištakų ir, pagaliau, brangusis gintaras nuo rūsčios Šiaurės jūros. Poreikis jam nuolat augo, o kartu su poreikiu augo ir kaina. Atskiru atveju, Neronas ėjo iš proto dėl gintaro. Romoje nedidelė gintaro figūrėlė buvo vertinama daug labiau nei gyvas vergas. ... Tuo tarpu Joachimas rengė didelę vilkstinę, turėjusią lydėti jo sūnų nežinomais kraštais, o pakeliui ir surinkti juose, ligi pat Gintarinio kranto, informaciją dėl prekybos – už siauros graikų kolonijų juostos šiauriniame Ponto krante buvo visiškai nežinomos šalys, tačiau pagal visus požymius nepaprastai turtingos... Jazonas, džiaugdamasis būsima įdomia kelione, nepaliaudamas gėrė šviesią pamėgto filosofo išmintį. Filetas visaip bandė patraukti jį paklausyti žinomų Atėnų filosofų – stoikų, epikūriečių, pitagoriečių, kinikų, eklektikų, tačiau nieko su tokiu dėmesiu neklausė Jazonas, kaip jo paties. Paprastomis tunikomis, neuždengtomis galvomis, su ryšulėliais rankose jie palikdavo prabangius rūmus, sklidinus paklusnių belaisvių ir nuostabių belaisvių, skaistų rytą ar auksinį vakarą, kai iš už Salamino kyla auksinis, tarsi didvyrio skydas, mėnulis, jiedu traukdavo į Ilususo slėnį, kur gausiai žydėjo oleandrai, giedojo lakštingalos ir kur, rodėsi, dar šmėkščiojo senojo Sokrato šešėlis – tasai slėnis buvo senojo išminčiaus mėgstama pasivaikščiojimų vieta. - Čia jo klausėsi ir vėliau pagarsėjęs mokinys Platonas, o, galbūt, ir Aristotelis Platono, - kalbėjo, žvelgdamas į saule pagirdyto Ilususo sroves Filetas, - Tačiau, jei jau niekas, be cikadų, mūsų negirdi, galime ramiai aptarti, ar taip jau tvirtai pagrįsta jų šlovė, kaip priimta jei ne manyti, tai bent kalbėti prie žmonių... Neneigsiu, kad ir tas, ir kitas turėjo daug puikių puslapių, tačiau jei paimsime jas visa apimtimi, tai... mūsų nesiklauso net cikados, nes jos klausosi tik savęs... tai mus sukrės – teatleidžia man didieji dievai! – jų minčių skurdumas. Nes jie žmogaus asmenybę paaukoja valstybei. Tačiau kodėl aš turiu būti tik plyta pirma Eliadės bokšte, vėliau Makedonijos, tada Romos, man neaišku. Ir kodėl aš, plyta, turiu paklusti tiems, kurie landumu arba kumščiu užėmė namo valdytojo vietą? Platonas savo "Respublikoje", užsikalbėjęs – ta nuodėmė būdinga toli gražu ne vien jam vienam – pasiekė komunizmą žmonų ir vaikų atžvilgiu. Valdyti valstybę turi filosofai. Tačiau kaip jie gali ką nors valdyti, jei nesutaria vienas su kitu? Ir kaip gali Sokratas valdyti Atėnus, kai negali suvaldyti vienintelės Ksantipės? Ir kas yra filosofas, o kas ne? Filosofas ar ne filosofas, tas silpnakalbis judėjas, kurio prieš kelias dienas klausėme areopage? Aristotelis santūresnis, tačiau irgi nusikalbėjo iki beprasmybės. Jo nuomone, valdyti valstybę gali tik kariai, politikai ir teisėjai, turintys sudaryti vieną sluoksnį. Kas jaunystėje buvo kariu, tas ir senatvėje, apsiginklavęs patirtimi ir išmintimi, galės, Aristotelio manymu, tvarkyti valstybės reikalus. Tačiau kaip karys, mosuodamas kardu, skaldydamas kaukoles ir degindamas miestus, pasiekia išmintį, man nesuprantama. Man visi tie mąstytojai, statantys vargšą mūsų pasaulį – ko jų, tarp kitko, daryti niekas ir negalvojo prašyti – atrodo panašūs į vaikus, iš kaladėlių statančių savo namučius, bokštelius, tvirtoves ir kita. Tai labai gražu, tačiau, kas be ko, be užsiėmimo jiems paties, visiškai nereikalinga. O Aristotelį aukština iki šiol. Jam lenkėsi Ciceronas. Garsusis Seneka nesiliauja gyręs jo aukštąją išmintį... Tik maloningasis Epikūras bei Kirenės hedonistai su Aristipu priekyje pabandė išlaisvinti žmogų ir tos žeminančios vergystės, į kurią jį nuvijo filosofai – senovės sergėtojai... - Tai kas, pagal tave, turi valdyti valstybę? – paklausė Jazovas. Filetas, sustojęs, ilgai žvelgė į saulės žaismą Ilususo srovėje. - Nežinau... - tarė. – Nežinau, kas turi vadovauti valstybei. Žmonės šioje srityje išbandė viską, ką tik buvo galima sugalvoti, tačiau nieko nesigavo . Vienintelė išvada, kurią iš tos milžiniškos patirties gali padaryti išminčius, - tai, kad niekas neprivalo vadovauti valstybei... arba, bent jau, aš neturėčiau valdyti valstybės net tada, kai to manęs prašo. Protingiausias kada nors ta tema ištartas žodis – tai Diogeno žodžiai Aleksandrui: "Nevadovauk man, prašau, visai – tik pasitrauk, netrukdys šildytis saulėje!" Iš tikro, kodėl amžinai girtas Aleksandras turėtų vadovauti Diogenui, man neaišku. Ir kuo greičiau užmes filosofai ar aleksandriečiai savo susirūpinimą žmonijos santvarka, tuo bus geriau. Kai žinau, Aleksandrijos bibliotekoje sukaupta jau apie 700 tūkstančių knygų – nemanau, kad nuo to aleksandriečiai tapo nors truputį protingesni... - Tačiau vis tiek noriu žinoti, ką man daryti, - kalbėjo Jazonas. – tu tik leidi. Kur ta Ariadnės gija, kuria galėčiau sekti gyvenimo labirintu? - Tokios gijos nėra, mielasis, - tarė Filetas. – Mes pasmerkti amžinajai tamsai. Šios giedančios cikados, kurių garsai taip dera tam saulės spindeliui ir šilumai, žmonėms kalba apie tikrą gyvenimo išmintį: štai jau tūkstantmečius jos gieda apie tai, tačiau jų neklausome. Taip-taip, nesirūpink rytdiena, kuri ne tavo valdžioje, o džiaukis šiandien tuo, ką siunčia likimas, - kaip cikados, kaip gėlės... Gyvas – ir šlovė dievams! Gyvenimas ne toks jau ir blogas. Štai apelsinmedžiai ir kiparisai – kaip malonu po jais mintyti, klausantis Ilususo čiurlenimo!.. Štai pušų giraitė, kurioje taip raminančiai kvepia sakais ir saule... P pasėdėti pilnatyje sode, grojant fleita? O išeiti į kalnus, kur ant šniokščiančio upokšnio kranto suvalgyti duonos riekę užgeriant vynu, o tada tarp skambių uolų sudainuoti senovinę meilės dainą... O tiedu drugeliai, žaidžiantys virš mieguistų oleandrų?.. Dievai žmogaus kelią apipylė daugeliu šviesių džiugesių ir jie nekalti, kad žmogus nemoka vertinti tai, kas jam duota trumpam laikui... Tačiau štai nepastebimai pasiekėme namus. Kas ten stovi prie įėjimo? . . . Filetas su menininku dingo didžiuliame vestibiulyje. Jazonas nuėjo į parką, kur ausinėje vakaro tyloje tingiai snūduriavo fontanai. Baltos statulos žvelgė nuo žalių krantų į mieguistą , visą aplietą auksu tvenkinio vandenį. Ir staiga jaunoje širdyje sūkuriu sukilo liūdesys ir išplaukė nuostabus Berenikės vaizdas. Nusikabinęs nuo lauro medžio ryte pamirštą kitarą, Jazovas prisėdo ant žalios žolės ant tvenkinio kranto ir gyvi, nervingi pirštai perbėgo skambiomis stygomis. Tą pačią susitikimo su Berenike dieną jis įkvėpimo minutę rado muziką nuostabiai Sapfo dainai "Atsisveikinimas". Ir kiekvienąkart, kai stebuklingas gražuolės vaizdas – padėkojusi areopagui už jo nutarimą pastatyti jos statulą Akropolyje, nuostabioji valdovė jau paliko Atėnus – iškildavo jos šypsenos nudegintoje dūšioje, jis rasdavo nusiraminimą puikiose nuostabios lezbietės eilutėse. - O kaip dievai dangaus aukštybėj, - tyliai uždainavo jis skambant kitarai, - Laimingas tas, kurio vaizdą žavų Nuolat regi prieš save, Saldus tavųjų kalbų skambesys girdo Ir tavo lūpų šypsenoje perskaito, Kad karštai mylimas tavo!.. - Nuostabu, nuostabu! – jis išgirdo Fileto balsą. – Štai jau ir prisiklausei sparnuotų cikadų mokymo... Užmesk rūpinimąsi, kaip sutvarkyti žmonių gyvenimą, ir padovanok geriau jiems štai šitą savo dainą... Jie, leisdami įstatymus, greičiausia suklys, o tu savojoje dainoje – ne... - Na, kažkas vis tik turi pasirūpinti, - nuleisdamas kitarą atsiliepė Jazonas, - ir duoti man duonos, užtikrinti man ramybę, kad galėčiau sukurti šią dainą. Reikia būti teisingu, Filetai. Tu kartais užsivedi. Ir dar kartą prašau atsakyti, ką galvoji apie žmonių santvarką. - Nieko negalvoju, - atsakė Filetas. – Galvojau daug, tačiau nieko neradau. Įsimink, mielasis: patys protingiausi žodžiai žemėje yra "nežinau". Tas kreivakojis judėjas žino viską, o aš nieko nežinau. Kas dėl valstybės vyrų rūpesčio mūsų saugumu, tai teisus tik dalinai: šiandien, tiesa, jie apgina mus nuo užpuolikų, tarkim, ir suteikia mums galimybę vakaro tyloje mėgautis muzika ir poezija, tačiau rytoj jie sutrimituos iš miesto bokštų ir nuvarys į kruviną mūšį už mums nesuprantamą ir bereikalingą reikalą – ir nutrauks mums galvas, kurias dar vakar gynė nuo užpuolikų. Valstybinė santvarka – tai Pandoros dėžė, mielasis, ir palaimingas vyras, kuris ras būdą, kaip pavargusiems žmonės išsivaduoti nuo tos Likimo dovanos. Aš tokio būdo neradau. Ir nieko nežinau. O tai jau kažkas. Tačiau pakartok, prašau, nuostabiosios lezbietės odę arba padainuok man jos epitalamą, kurią taip puikiai suderinai su muzika: "Kaip po piemens pėda hiacintas kalnuos žūsta..."

Komentarai

Ilususas Ilisusas (Ilissos) tekėjo per Atėnus ir įtekėjo į Sarono įlanką piečiau Peiraios uosto. Jis tekėjo pro Atėnų Licėjų. Prie Ilisuso vykdavo Mažosios Eleusino misterijos, buvusios pasiruošimu Didžiosioms misterijoms, kaip manoma, skirtoms Persefonei. Jos sietinos su Persefonės pirmuoju apsilankymu Hade prieš jai grįžtant ir tampant Hado tikrąja žmona (tad neatsitiktinis sutapimas, kad Ilisuso vandenyje vykdavo jaunikių ir nuotakų apsivalymo vandeniu apeigos prieš vedybas). Vienų iš misterijų metu žemėje būdavo užkasami miežiai tarsi simbolizuojant Persefonės nusileidimą į požemį ir/ arba granatų vaisių valgymą – kaip iliustruoja citata iš Euripido: "Užkasa vaikus, užaugina naujus vaikus, miršta pats; tie žmonės sunkiai neša žemę į žemę. Tačiau būtina pjauti gyvenimą kaip vaisius, užderančius iš sėklos, kad vienas būtų, o kitas ne". Atėnų lyguma ribojama keturių kalnų. Vakaruose link jūros leidžiasi Aigaleos kalnas; perėja per jį Šventuoju keliu veda į Triasijos lygumą ir svarbų Eleisino miestą, kuriame buvo Demetros šventykla. Šiaurėje Parnaso kalnas skyrė Atėnus nuo Tėbų ir Boeotijos. Į šiaurės rytus yra Pentelės kalnas, kuriame buvo išgaunamas puikus baltasis marmuras. Pietryčiuose, atitverdamas Atėnus nuo likusios Atikos, yra Hymettos kalnas su Dzeuso kaip orų dievo šventykla. Senovėje buvo garsus puikiu medumi. Šiaurės rytuose buvo įsikūrę Rhamnous ir Maratono miestai – ant jūros kranto priešais Euboia salą. Piečiausias taškas buvo Sauniono iškyšulys, kuriame garbintas jūrų dievas Poseidonas. Rajonas buvo sausokas ir jame nebuvo užauginama daug maisto. Negausu ir medienos. Tai ribojo gyventojų augimą. Trys upės tekėjo lyguma, iš jų dvi didžiausios už senojo miesto ribų. Šiaurėje Kefisas nuo Parnaso kalno 27 km vandenis nešė į Falerono jūrą. Pietuose Ilisusas vingiavo palei Hymettos kalną link Atėnų pietrytinės dalies. Tarp jų Eridanas ištekėjo iš Lykabettos kalvos šlaitų ir tekėjo link šiaurinės Akropolio pusės, pratekėdamas pro agorą. Toliau tekėjo į šiaurės vakarus palikdamas miestą pro Šventuosius Vartus, kur dabar dingsta po žeme už kelių šimtų metrų ties Kerameikos, nuo kur suteka į jūrą. Nuo 5 a. pr.m.e. kanalu paversta didesnė miestu tekėjusi jos dalis. Senovės šaltiniai liudija, kad ji buvo užteršta dar senovėje. Kalimachas savo "Upių rinkinyje" rašė, kad jį prajuokina, kai kažkas parašo, kad Atėnų merginos "semia tyrą vandenį iš Eridano", kai net galvijai laikosi nuo jo nuošalėje (Strabonas, 9.1.19). 5 a. įrašai draudžia raugti odas aukščiau Heraklio šventyklos. Iki 6 dešimt., Ilisusas tekėjo priešas Panathinaiko stadiono įėjimą. Dabar jis užklotas ir teka po Vasileos Konstantinou aveniu. Ilisusas buvo Atikos upių dievas pietų Graikijoje; Jo tėvais laikomas Okeanas ir Tetidė, o jo duktė buvo Farmakėja. Kita atėniečių personifikuota upė buvo Eridanas, nedidelis Ilisuso intakas, bei dvynė upė Kefisas. Vakarinėje Partenono pusėje išsiskyrė milžiniškos Atėnės ir Poseidono skulptūros. Trikampės kompozicijos postamento kampuose esančios pusiaugulos figūros, tikriausiai, vaizdavo Atikos upes. Esanti dešiniajame kampe esanti skulptūra, manoma, yra Ilisuso upės personifikacija – panašiai kaip Pausanijas vietos upėmis įvardijo postamento figūras Olimpijos Dzeuso šventykloje. Nuoga nuobodžiaujančio jaunuolio figūra gerai dera postamento kampe. Atrodo, kad užfiksuotas momentas, kai jis keliasi. Nuo kairės rankos kabo drėgni drabužiai. Platonas. "Faedras" (229) Faedras: O Sokratai, norėčiau sužinoti, ar netoliese nėra vietos, iš kurios Borėjas pagrobė Oreitiją nuo Ilisuso kranto. Sokratas: Tokia tradicija. Faedras: Ar čia tiksliai ta vieta? Mažas upeliukas [Ilisusas] yra nepaprastai švarus ir skaidrus; galiu įsivaizduoti, kaip netoliese žaidžia merginos. Sokratas: Manau, kad toji vieta yra ne tiksliai čia, bet apie ketvirtį mylios žemyn palei srovę, kur pereini jį prie Artemidės šventyklos ir ten, manau, tam tikras aukuras Borėjui… Oreitija žaidė su Farmakėja [l aikoma najadės ir Ilisuso dukra], kai šiaurės gūsis nusinešė ją per aplinkinius kalnus; ir tokia būtų jos mirtis, nors sakoma, kad ją nusinešė Borėjas. Atėnų Licėjus Licėjaus pavadinimas kilo nuo Apolono epiteto Licėjus (Vilkinis, nes manyta, kad jis apsaugo nuo vilkų). Atėnų Licėjus nuo seniausių laikų buvo apibūdinamas plačiomis erdvėmis ir medžių giraitėmis, supamas Ilisuso upės pietuose, Eridano upės ir Lykabettos kalno šiaurėje. Į Licejų vedė keletas kelių iš Atėnų ir kitų vietų. Nuo 6 a. pr.e. iki 6 a. čia buvo pastatyta įvairios paskirties pastatų. Čia, iki 335 m. pr.m.e. įsteigiant Aristotelio mokyklą, vyko filosofiniai debatai, kuriuose dažnai dalyvavo Sokratas (Platono "Euthydemas" [271a], "Euthyphro" [2a] ir "Simpoziumas" [223d]), Prodikas iš Chios (Platono "Eryxias" [397c-d]) ir Protagoras (Diogenas Laertietis, 9.54), o taip pat kiti sofistai ir filosofai. Čia 4a. pr.m.e. pirmoje pusėje retorikos mokė didžiausias Platono konkurentas Isokratas, o taip pat Rapsodas (Aleksis, Antifanas ir Isokratas "Panathenaecus", 33.5). Licėjus, kaip ir kitos garsios Atėnų gimnazijos (Akademija bei Cynosarges) buvo ne tik vieta gimnastikos užsiėmimams ir filosofiniams pokalbiams. Jame buvo Hermio, Mūzų ir Apolono kulto vietos. Kol 5 a. pr.m.e. nebuvo įrengta pastovi vieta ant Pnykso kalvos, Licėjuje vyko Atėnų susirinkimai. Sakyta, kad jau nuo 6 a.pr.m.e. čia štabą įsirengęs buvo polemarčas (kariuomenės vadas) [pagal Hesychius. "Epilykeion" ir Suda. "Archun"]. Čia vyko karinės pratybos ir žygiavimo mokymai [Suda. "Lykeion"; Aristofanas. "Taika"]. Čia vyko kavalerijos pasirodymai [Ksenofonas. "Kavalerijos vadas"]. Atėnų bazilika Leonidas (3 a.) buvo Atėnų vyskupas, imperatoriaus Decius valdymo metu miręs kankinio mirtimi Korinte apie 250 m. kartu su 7 moterimis diakonėmis. Jo palaikai buvo perkelti į Atėnus 4 a. viduryje, pastatyta koplyčia palaikų laikymui, prie kurios vėliau prijungta bazilika. Bazilika prie Ilisuso yra vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės paminklų Atėnuose. Ji yra į pietryčius nuo Olympeion, kur upė išsišakoja sudarydama salelę. Vieta pasiekiama iš Ardittou gatvės. Bažnyčia pastatyta 5 a. pirmoje pusėje ir glaudžiai susijusi su imperatorės Athinais-Eudokijos veikla. Bazilika yra trinavė, pradžioje mediniu balno formos stogu. Tik šventorius buvo dengiamas skliauto arba kupolo, kaip galima spėti iš keturių plačių kolonų pusapskritimio formos apsės galuose. Aukštos kokybės grindų mozaika vaizduoja paukščius ir augalus. Tos mozaikos dalys išsaugotos ir saugomos Atėnų Krikščionybės ir Bizantijos muziejuje. Bažnyčią savo Leonido paminėjimui skirtoje kalboje minėjo Atėnų vyskupas Michael Choniates (1138-1222). Iš kalbos aišku, kad Leonido palaikai jo vyskupystės metu buvo palaidoti. Jis mini, kad bažnyčios būklė yra tragiška. Bažnyčios visiškas sunaikinimas galėjo įvykti išsiliejus Ilisusui, tačiau galėjo būti ir įsakius otomanų skirtam Atėnų gubernatoriui Ali Haseki, kuris, statydamas gynybinę Atėnų sieną 1778 m., naikino senuosius paminklus. Michael Choniates buvo rašytojas ir Atėnų vyskupas (1182-1204), dažnai minėjęs kultūrinį Atėnų nuosmukį. Jis buvo prieš didelius mokesčius gyventojams ir vadovavo gynybai Atėnų apgulties metu 1203 m. Leo Sgrouros maišto metu. 1204 m. frankams užėmus Atėnus, Choniates atsisakė paklusti ir buvo ištremtas, pradžioje į Kea salą, o vėliau Euboea. 1233-34 m. Atėnų bažnyčiose gausiai pasirodę Choniates atvaizdai leidžia spėti, kad netrukus po mirties jis buvo kanonizuotas. Aristipas Aristipas iš Kirenės (Aristippos, apie 435-366 m.pr.m.e.) – senovės Graikijos filosofas iį Kirenės Šiaurės Afrikoje, Sokrato mokinys ir draugas. Pasižymėjo pakraipa į sofizmą. Jis (arba jo anūkas Aristipas) įkūrė Kirenės arba hedonistinę (egoistinę) mokyklą. Minima, kad jo vyriausioje duktė Aretė iš Kirenės irgi buvo filosofė, mokiusi jaunesnįjį Aristipą, vėliau pravardžiuotą Metrodidactus (Motinos išmokslintu). Neišliko jokių Aristipo veikalų. Jis minimas Ksenofono kūriniuose. Aeschines Socraticus mini, kad Aristipą į Atėnus patraukė "Sokrato šlovė". Diogenas Laertietis pateikia keletą pasakojimų, susijusių su Aristipu Dioniso (arba Dioniso Jaunesniojo) rūmuose. Platonas "Faedre" nusistebi, kodėl Aristipo nebuvo šalia Sokrato jo paskutinių dienų metu. Pasirodo, kad jis tuo metu buvo Aegina saloje kartu su kitu Sokrato draugu Cleombrotus. Anot Aristipo, pažinimas grindžiamas ne tik jutimais, kurių priežastys, vienok, nepažinios. Kitų žmonių suvokimas mums taip pat nepasiekiamas, nes galime remtis tik jų pasisakymais (biheviorizmas). Aristipui eudemonija ne tik sugebėjimo nustatymą lydintis reiškinys (kaip Sokratui), o mėgavimosi suvaldymas: išminčius mėgaujasi malonumu, neleisdamas, kad tasai jį užvaldytų. Nereikia žvalgytis į praeitį ar baimintis ateities. Mąstyme, kaip ir veiksmuose, reikia remtis tik dabartimi, nes tik ja galim laisvai disponuoti. Eklektizmas Eklektizmas (gr. eklektikos – geriausio pasirinkimas) - tai koncepcija, neprisirišusi prie vienos paradigmos ar prielaidų sistemos, o laisvai perimanti skirtingas teorijas ar stilius. Eklektizmas pasireiškia filosofijoje, architektūroje, muzikoje, menuose, psichologijoje, kovų menuose. Eklektizmą praktikavo kai kurie senovės filosofai, neprisiskyrę kokiai nors sistemai, o rinkęsi labiausiai tinkančias idėjas iš visų mokyklų. Žinomiausi buvo stoikai Panaetijus ir Posidonijus, naujieji akademikai Karneadas ir Filonas iš Larisos. Iš romėnų, Ciceronas laikomas eklektiku, nes jungė peripatetikų, stoikų ir naujųjų akademikų idėjas. Vėlesnieji eklektikai buvo Markas Varonas ir Seneka. Filonas iš Larisos (158/158 – 84/83 m. pr.m.e.) Mitradatų karų metu paliko Atėnus ir persikėlė į Romą. Jis buvo Klitomacho mokinys, po kurio tapo Trečiosios arba Naujosios akademijos vadovu. Pagal Sextus Empiricus, jis įkūrė Ketvirtąją akademiją, tačiau dauguma autorių jau neišskiria daugiau nei tris akademijas. Romoje mokė retorikos ir filosofijos, surinkdamas puikų mokinių būrį, iš kurių garsiausias buvo Ciceronas. Bendrai paėmus, jo mokymas buvo reakcija prieš skeptišką ir agnostišką Viduriniosios ir Naujosios akademijų poziciją. Neišliko jo veikalų, o žinių apie jį randame Numenius, Sextus Empiricus ir Cicerono raštuose. Karneadas (214-129 n.pr.m.e.) – graikų radikalių pažiūrų skeptikas, Trečiosios arba Naujosios akademijos įkūrėjas. Gimė Kirenoje (Šiaurės Afrikoje). 156 m. pr.m.e. persikėlė į Romą, kur užsiėmė filosofija, vystė kraštutinį skepticizmą ir neigė pažinimą bei įrodymo galimumą. Jis buvo pirmasis, kuris paskelbė apie metafizikų nesėkmę bandant pateikti racionalią religinių tikėjimų prasmę. Karneadas laikomas akademiniu skeptiku (t.y., laikęsis Platono akademijoje gyvavusios skepticizmo atmainos). Šie skeptikai laikė, kad joks pažinimas negalimas, išskyrus žinojimą, kad pažinimas negalimas. Kaip pirmasis tikimybių teoretikas, išskyrė tris jos laipsnius: 1) Teiginiai tikėtini tik juos išsakantiems; 2) Teiginiai tikėtini ir neneigiami tų, kuriuos jie liečia; 3) Visiškai neneigiami teiginiai. Savo mokymą dėstė balsu, todėl jo pažiūros išliko tik kitų mąstytojų kūriniuose: Cicerono ir Eusevijaus. Be to jo skepticizmą populiarino mokiniai: Klitomachas, Charmidas, kurių kūriniai irgi neišliko, tačiau yra daug nuorodų į juos. Mirė Atėnuose. Panaetius iš Rodo (185/180 – 110/108 m. pr.m.e.) – graikų stoikas. Gimės Rodo saloje, tačiau, greičiausiai, mokėsi Pergame pas Kratesą iš Mallus, o vėliau Atėnuose, kur klausė Diogeno iš Babilono, Kritolauso ir Karneado. Vėliau persikėlė į Romą, kur tapo Laelius ir Skipiono jaunesniojo (su kuriuo apie 143 ar 141 m. pr.m.e. keliavo į Egiptą ir Aziją) draugu. Grįžęs į Romą turėjo daug garsių mokinių, tokių kaip Ą. Mucius Scaevola ir Q. Aelius Tubero. 129 m. pr.m.e. nužudžius Skipioną, jis patraukė į Atėnus, kur iš Antipaterio iš Tarso perėmė stoikų mokyklos vadovavimą. Atmetė atėniečių pasiūlymą tapti miesto nariu. Jo garsiausiu mokiniu tapo Posidonijus iš Rodo (dar vadinamas Posidonijumi iš Apamėjos). Savo mokyme pabrėžė etikos svarbą ir jo svarbiausi veikalai, kurių išliko tik fragmentai, buvo skirti tai temai. Cikados Giedančios cikados (Cicadidae) – cikadinių vabzdžių šeima, kuriai priklauso stambiausi vabzdžiai. Pasaulyje yra apie 2500 cikadų rūšių (tačiau daug jų dar nesuklasifikuotos), daugiausia tropikų kraštuose. Kartais vadinamos "skėriais", tačiau su jais nėra giminingos. Didžiausios yra Pomponia (iki 15 cm, gyvena Malaizijoje) ir Tacua rūšių cikados. Lietuvoje sutinkama kalninė cikada (Melampsalta montana). Cikados gyvena medžiuose ir krūmuose, gana gerai skraido. Patinai striksi arba svirpia. Cikados straubliuku (o patelės ir kiaušiadėte) įduria medžius ir geria jų sultis. Kartais sultys teka ir vėliau, sudarydamos taip vadinamąją maną, naudojamą maistui. Kiaušinėlius deda po medžių ar augalų žieve. Lervutės išsiskiria nejudrumu, lygia ir tvirta odele ir storomis kojelėmis su vienanare letenėle. Priekinių kojų storos šlaunys ir blauzdos, padengtos dantukais (rausiančiojo tipo). Jaunos lervutės iš pradžių siurbia augalų sultis, o vėliau gyvena žemėje, kur siurbia sultis iš augalų šaknų. Lervos gyvena net kelis metus. Po daugelio iųnarų numetimų išsiaugina sparnų užuomazgas ir virsta lėlytėmis, kurias galima rasti ant medžių. Šiaurės Amerikoje gyvenančios Cicada septemdecim vystymosi periodas net 17 m. Ji išsineria dažniau nei kartą per metus, tad po savęs palieka 25-30 išnaras. Indėnai šią cikadą kepė ir valgė. Cikados yra 2-5 cm. Ilgio. Jų galva trumpa, stipriai išsiskiria labai į šonus pasislinkusios akys. Šepetėlio formos ūselius sudaro 7 plaukeliai. Burna – trijų dalių straubliukas. Priekiniai ir užpakaliniai sparnai plėviški, skaidrūs – kartais ryškių spalvų arba juodi. Priekiniai sparnai ilgesni už užpakalinius. Priekinės kojų šlaunys išsipūtusios, apačioje 2-3 danteliai. Vidurinės poros kojos trumpos ir plačios. Blauzdos cilindriškos. Pilvelis gana storas. Pas pateles jis baigiasi kiaušiadėte, o patinams - kopuliaciniu organu. Patinų pilvelio pradžioje už užpakalinių kojų yra garsinis gerai išsivystęs balsinis aparatas, kuriuo jie garsiai svirpia. Tas aparatas yra po dviem didokais pusapvaliais skydeliais ir sudarytas iš viduriniosios ir dviejų šoninių ertmių. Šoninės ertmės šonuose turi po angą. Jų vidinėje sienelėje yra "mušamoji" pertvarėlė, prie kurios prisitvirtinęs raumuo, virpinantis membraną. Vidurinė ertmė veikia kaip rezonatorius. Jos dugne yra dvi perdangų poros, kurių priekinės vadinamos raukšlėtosiomis (nes raukšlėtos), o galinės veidrodinėmis (nes lygios ir blizgančios). Svirpia dažniausiai karščiausiu paros metu ir taip vilioja pateles. Kai kurių rūšių svirpimo garsumas gali siekti 106 decibelus. Patelių tas aparatas yra rudimentinis ir svirpti jos negali. Dykumų cikados gali sumažinti kūno temperatūrą išskirdamos prakaitą, o kitos, tuo tarpu, sugeba kūno temperatūrą pakelti iki 40o C net kai oro temperatūra tėra 18o C. Cikados nekanda ir negelia, nelaikomos kenkėju. Daugelyje kraštų naudotos maistui: Senovės Graikijoje. Kinijoje ir kitose Rytų šalyse, Australijoje, abiejose Amerikose ir Konge. Kinijoje ir Japonijoje naudojamos liaudies medicinoje klausos sutrikimų gydymui Senovės graikai (kur vadintos tzitzikia arba tettix) labai vertino cikadų svirpimą, o Anakreonas net parašė joms skirtą odę. Japonus jis įkvėpdavo rašyti haiku. Tunika Tunika (lot. tunica) – maišo formos drabužis su skylėmis galvai ir rankoms. Dažniausiai tunika dengį visą kūną nuo pečių iki šlaunų. Per juosmenį būdavo perrišama. Gaminama iš vilnos arba lino. Labai paplito senovės Romoje. Vyrai paprastai dėvėjo po toga, moterys ant tunikos su rankovėmis užsivilkdavo tuniką be rankovių. Drabužio ilgis, kaip ir plotis, papuošimai, klosčių skaičius rodė į visuomenėje. Kareiviai, darbininkai ir vergai tunikos buvo virš kelių, o užimančių aukštesnę padėtį – iki kulšnų. Senovės Graikijoje tunika būdavo ryškių spalvų arba balta. Oleandras Oleandras (Nerium oleander) – visžalis krūmas arba neaukštas medelis, priklausantis stepukinių (Apocynaceae) šeimai. Vadinamas daugybe vardų (Adelfa, Alheli Extranjero, Baladre, Espirradeira, Sao Jose gėlelė, sodo lauras, lauro rožė, Olean, Aiwa, Rosa Francesca), Senovinis Šiaurės Afrikos miestas Volubilis savo vardą gavo iš senojo lotyniško augalo pavadinimo. Išvesta virš 400 veislių, žydinčių ir kitais atspalviais nei laukiniai augalai. Jis auga plačiai į rytus nuo Maroko ir Portugalijos, palei Viduržemio jūrą, pietų Azijoje iki Yunnan'o provincijos pietų Kinijoje. Tačiau gali pakęsti iki –10o temperatūrą. Paprastai auga šalia išdžiūvusių upelių vagų. Oleandras turi ilgus, smailius lapus (panašius į žilvičio), augančius ant tvirtų ir stačių stiebų. Lapai tamsiai žali, 5-21 cm ilgio, 1-3,5 cm pločio. Oleandras užauga iki 2-6 m aukščio. Vasarą šakų viršūnėse susidaro piltuvo formos žiedai: balti, rožiniai arba geltoni, skleidžiantys puikų kvapą. Vaisius – ilga siaura dėžutė, atsiverianti, kad išbarstytų gausias pūkuotas sėklas. Oleandras yra vienas nuodingiausių augalų. Net išdžiūvęs augalas lieka nuodingas. Pagrindinai toksinai yra oleandrinas ir neriinas, veikiantys širdies veiklą. Jų daugiausia augalo sultyse. Oleandro žievėje yra rosagenino, kurio poveikis panašus į strichnino. Apsinuodijimas gali sukelti šleikštulį , vėmimą, gausų seilių išsiskyrimą, pilvo skausmus, viduriavimą (kartais su kraujais), o taip pat širdies aritmiją. Galūnės gali pablykšti ir atvėsti. Oda tampa jautri, sukeliamas akių išsiplėtimas ir jautrumas, pasireiškia alergijos simptomai. Apsinuodijimas paveikia ir nervų sistemą: gali atsirasti snūduriavimas, drebulys arba raumenų susitraukimai. Žmogus gali net mirti. Tad neverta bandyti kramtyti augalą, naudoti laužui ruošiant maistą (ar kitaip juo liesti miestą). Žinoma, kad oleandras Mesopotamijoje gydymui naudotas prieš 3500 m. Babiloniečiai, akip ir Romos kariai, jį naudojo pagirioms gydyti. Jo išvaizdą ir savybes aprašė Plinijus Vyresnysis. Arabų gydytojai 8 a. naudojo oleandrą vėžiui gydyti. 1633 m. John'as Gerard'as "Herbarijus arba augalų istorija" rašo, kad galai oleandrą naudojo išoriškai, tačiau jis yra nuodingas. Tačiau, išgertas su vynu, ypač įmaišius rūtų, yra vaistas prieš gyvačių įkandimus. Oleandras buvo kaltinimo raganavimui priežastis Rebekai iš Walter Scott "Ivanhoe". 1966 m. H. Z. Ozel iš Turkijos atrado senovinį oleandro ekstraktą, kurį išgrynino ir užpatentavo "Anvirzel" pavadinimu, kuris sėkmingai naudojamas vėžiniams susirgimams gydyti. Oleandro kremai naudojami karpoms, apgamams ir senatvinėms dėmėms šalinti. Dėl nenustatytų priežasčių, kai kurie sveikai atrodantys krūmai, gali iš stiebo ar paviršiuje esančių šakmų išskirti aliejų, kuriuo įmirksta dirva. Galbūt, tai ir yra priežastis, kodėl augalas vadinamas "olea" (lot. "aliejus"). Tas aliejus yra šviesiai rudas ir turi gaižų kvapą. Jo toksiškumas nenustatytas, nes bendras augalo toksiškumas kyla iš lapų gyslų sistemos, o ne iš tas gyslas supančio minkštojo audinio. Gyvena net speciali didelių žalių vikšrų rūšis, kuri graužia lapų minkštimą aplink gyslas, kurių neliečia. Salaminas Salaminas (Salamis, Salamina) – didžiausia sala Saronikos įlankoje, netoli Atėnų. Jos plotas 95 km2, gyvena apie 32 tūkst. gyventojų. Salamino pavadinimas greičiausia kilo iš "Salam" (čalam), reikiančio ramybę arba taiką, kurią savo poemose mini Homeras. Tačiau gali būti vadinamas ir pagal Kychrejo (pirmojo salos valdovo) motinos vardą. Prie Salamino įvyko vienas garsiausių jūrų mūšių, kai Femistoklo vadovaujami graikai 480 m. pr.m.e. sumušė persų laivyną. Salaminas taip pat žinomas ir kaip Homero didvyrio Ajakso gimtinė. Saloje gimė ir Euripidas. Salos administracinis centras yra Salamina (Salamis). Pagrindinis salos uostas yra Paloukia. Saloje yra ir Graikijos karinio jūrų laivyno bazė (štabas). Uostą 1941 m. smarkiai bombardavo vokiečiai, paskandindami graikų laivus "Kilkis" ir "Lemnos". Olbija (Olbia) Ponto Olbija (arba Olvija; gr. olbia - laimingoji) – Mileso miestiečių 647- 646 m. pr.m.e. įsteigta kolonija Pietų Bugo (gr. Hypanis) ir Dniepro (Borisfeno) deltoje, priešais Berezano salą (į pietus nuo dabartinio Nikolajevo). Klestėjimo laikais jame gyveno iki 25 tūkst. gyventojų. Jo uostas buvo vienas svarbiausių Juodojoje jūroje, per kurį buvo gabenami grūdai, žuvis ir vergai į Graikiją, ir graikų prekės į Skitiją ir Sarmatiją. Trikampis kolonijos plotas užima apie 50 hektarų. Žemutiniame mieste (kurio didesnę dalį užliejo Bugas) gyveno daugiausia laivų statytojai ir amatininkai. Viršutinis miestas kvadratiniais kvartalais buvo išsidėstęs aplink agorą, kurioje stovėjo didelis pastatas, naudojamas kulto reikmėms bei visuomeniniams susirinkimams.. Netoliese stovėjo šventyklos, gimnazija, teatras ir hipodromas. Miestą supo akmeninė siena su bokštais. 5 a. pr.m.e., kai koloniją aplankė Herodotas (450 m. pr.m.e.), buvo nukaldinta bronzinė moneta, kurios forma buvo šokantys delfinai. Sakoma, kad neįprasta monetos forma kilo Apolono šventyklos žetonų. Mieste atkasta daug orfikų piešinių, palaikančių prielaidą, orfikų misterijas įtakojo Centrinės Azijos šamanizmas, o Olbija buvo vienas kontaktų taškų. Santykiai su Miletu buvo palaikomi remiantis sutartimi, ir tai leido abiem pusėms koordinuoti veiksmus prieš Aleksandro generolą Zopyrioną 4 a. pr.m.e. 3 a. pr.m.e. miestas nusmuko ekonomiškai ir priėmė priklausomybę skitų karaliui Skilurui. Jis klestėjo prie Mithridates Eupator'o, tačiau Burebistos vadovaujamų getų buvo užimtas ir jo klestėjimui atėjo galas. Išlikęs trečdalis buvo atstatytas romėnų. Dio iš Prusa jį aplankė ir aprašė "Boristeno kalbose" (miestas dažnai vadintas Boristenu pagal upę). Gyvenvietė, priklausiusi Žemutiniai Moesijai, 4 a. buvo visai apleista, kai dukart sudeginta vadinamųjų gotų (hunų) karų metu. Olbija yra archeologinis rezervatas netoli Parutino kaimo Ochakovo rajone. Iki 1902 m. vietovė priklausė kunigaikščiams Musinams-Puškinams, neleidusiems kasinėti jų žemėje. Profesionalius kasinėjimus 1901-15 ir 1924-26 m. atliko Borisas Farmakovskis. Archeologinių radinių buvo daug. 1971 m. Ukrainos MA ekspedicija ten atliko tyrinėjimus (vad. S. Križickis). Šiuo metu archeologai ragina tęsti kasinėjimus, nes vietą ardo Juodoji jūra.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė