Ilususas
Ilisusas (Ilissos) tekėjo per Atėnus ir įtekėjo į Sarono įlanką piečiau Peiraios
uosto. Jis tekėjo pro Atėnų Licėjų. Prie Ilisuso vykdavo Mažosios
Eleusino misterijos,
buvusios pasiruošimu Didžiosioms misterijoms, kaip manoma, skirtoms Persefonei. Jos
sietinos su Persefonės pirmuoju apsilankymu Hade prieš jai grįžtant ir tampant Hado tikrąja
žmona (tad neatsitiktinis sutapimas, kad Ilisuso vandenyje vykdavo jaunikių ir nuotakų
apsivalymo vandeniu apeigos prieš vedybas). Vienų iš misterijų metu žemėje būdavo
užkasami miežiai tarsi simbolizuojant Persefonės nusileidimą į požemį ir/ arba granatų vaisių
valgymą kaip iliustruoja citata iš Euripido: "Užkasa vaikus, užaugina naujus vaikus,
miršta pats; tie žmonės sunkiai neša žemę į žemę. Tačiau būtina pjauti gyvenimą kaip
vaisius, užderančius iš sėklos, kad vienas būtų, o kitas ne".
Atėnų lyguma ribojama keturių kalnų. Vakaruose link jūros leidžiasi Aigaleos kalnas; perėja
per jį Šventuoju keliu veda į Triasijos lygumą ir svarbų Eleisino miestą, kuriame buvo
Demetros šventykla. Šiaurėje Parnaso kalnas skyrė Atėnus nuo Tėbų ir Boeotijos. Į šiaurės
rytus yra Pentelės kalnas, kuriame buvo išgaunamas puikus baltasis marmuras.
Pietryčiuose, atitverdamas Atėnus nuo likusios Atikos, yra Hymettos kalnas su Dzeuso kaip
orų dievo šventykla. Senovėje buvo garsus puikiu medumi.
Šiaurės rytuose buvo įsikūrę Rhamnous ir Maratono miestai ant jūros kranto priešais
Euboia salą. Piečiausias taškas buvo Sauniono iškyšulys, kuriame garbintas jūrų dievas
Poseidonas. Rajonas buvo sausokas ir jame nebuvo užauginama daug maisto. Negausu ir
medienos. Tai ribojo gyventojų augimą.
Trys upės tekėjo lyguma, iš jų dvi didžiausios už senojo miesto ribų. Šiaurėje Kefisas
nuo Parnaso kalno 27 km vandenis nešė į Falerono jūrą. Pietuose Ilisusas vingiavo palei
Hymettos kalną link Atėnų pietrytinės dalies. Tarp jų Eridanas ištekėjo iš Lykabettos kalvos
šlaitų ir tekėjo link šiaurinės Akropolio pusės, pratekėdamas pro agorą. Toliau tekėjo į
šiaurės vakarus palikdamas miestą pro Šventuosius Vartus, kur dabar dingsta po žeme už
kelių šimtų metrų ties Kerameikos, nuo kur suteka į jūrą. Nuo 5 a. pr.m.e. kanalu paversta
didesnė miestu tekėjusi jos dalis. Senovės šaltiniai liudija, kad ji buvo užteršta dar senovėje.
Kalimachas savo "Upių rinkinyje" rašė, kad jį prajuokina, kai kažkas parašo, kad Atėnų
merginos "semia tyrą vandenį iš Eridano", kai net galvijai laikosi nuo jo nuošalėje
(Strabonas, 9.1.19). 5 a. įrašai draudžia raugti odas aukščiau Heraklio šventyklos.
Iki 6 dešimt., Ilisusas tekėjo priešas Panathinaiko stadiono įėjimą. Dabar jis užklotas ir
teka po Vasileos Konstantinou aveniu.
Ilisusas buvo Atikos upių dievas pietų Graikijoje; Jo tėvais laikomas Okeanas ir Tetidė, o
jo duktė buvo Farmakėja. Kita atėniečių personifikuota upė buvo Eridanas, nedidelis Ilisuso
intakas, bei dvynė upė Kefisas.
Vakarinėje Partenono pusėje išsiskyrė milžiniškos Atėnės ir Poseidono skulptūros.
Trikampės kompozicijos postamento kampuose esančios pusiaugulos figūros, tikriausiai,
vaizdavo Atikos upes. Esanti dešiniajame kampe esanti skulptūra, manoma, yra Ilisuso upės
personifikacija panašiai kaip Pausanijas vietos upėmis įvardijo postamento figūras
Olimpijos Dzeuso šventykloje. Nuoga nuobodžiaujančio jaunuolio figūra gerai dera
postamento kampe. Atrodo, kad užfiksuotas momentas, kai jis keliasi. Nuo kairės rankos
kabo drėgni drabužiai.
Platonas. "Faedras" (229)
Faedras: O Sokratai, norėčiau sužinoti, ar netoliese nėra vietos, iš kurios Borėjas
pagrobė Oreitiją nuo Ilisuso kranto.
Sokratas: Tokia tradicija.
Faedras: Ar čia tiksliai ta vieta? Mažas upeliukas [Ilisusas] yra nepaprastai švarus ir
skaidrus; galiu įsivaizduoti, kaip netoliese žaidžia merginos.
Sokratas: Manau, kad toji vieta yra ne tiksliai čia, bet apie ketvirtį mylios žemyn palei srovę,
kur pereini jį prie Artemidės šventyklos ir ten, manau, tam tikras aukuras Borėjui
Oreitija
žaidė su Farmakėja [l aikoma najadės ir Ilisuso dukra], kai šiaurės gūsis nusinešė ją per
aplinkinius kalnus; ir tokia būtų jos mirtis, nors sakoma, kad ją nusinešė Borėjas.
Atėnų Licėjus
Licėjaus pavadinimas kilo nuo Apolono epiteto Licėjus (Vilkinis, nes manyta, kad jis
apsaugo nuo vilkų). Atėnų Licėjus nuo seniausių laikų buvo apibūdinamas plačiomis
erdvėmis ir medžių giraitėmis, supamas Ilisuso upės pietuose, Eridano upės ir Lykabettos
kalno šiaurėje. Į Licejų vedė keletas kelių iš Atėnų ir kitų vietų. Nuo 6 a. pr.e. iki 6 a. čia buvo
pastatyta įvairios paskirties pastatų.
Čia, iki 335 m. pr.m.e. įsteigiant Aristotelio mokyklą, vyko filosofiniai debatai, kuriuose
dažnai dalyvavo Sokratas (Platono "Euthydemas" [271a], "Euthyphro" [2a] ir "Simpoziumas"
[223d]), Prodikas iš Chios (Platono "Eryxias" [397c-d]) ir Protagoras (Diogenas Laertietis,
9.54), o taip pat kiti sofistai ir filosofai. Čia 4a. pr.m.e. pirmoje pusėje retorikos mokė
didžiausias Platono konkurentas Isokratas, o taip pat Rapsodas (Aleksis, Antifanas ir
Isokratas "Panathenaecus", 33.5).
Licėjus, kaip ir kitos garsios Atėnų gimnazijos (Akademija bei Cynosarges) buvo ne tik
vieta gimnastikos užsiėmimams ir filosofiniams pokalbiams. Jame buvo Hermio, Mūzų ir
Apolono kulto vietos. Kol 5 a. pr.m.e. nebuvo įrengta pastovi vieta ant Pnykso kalvos,
Licėjuje vyko Atėnų susirinkimai.
Sakyta, kad jau nuo 6 a.pr.m.e. čia štabą įsirengęs buvo polemarčas (kariuomenės
vadas) [pagal Hesychius. "Epilykeion" ir Suda. "Archun"]. Čia vyko karinės pratybos ir
žygiavimo mokymai [Suda. "Lykeion"; Aristofanas. "Taika"]. Čia vyko kavalerijos pasirodymai
[Ksenofonas. "Kavalerijos vadas"].
Atėnų bazilika
Leonidas (3 a.) buvo Atėnų vyskupas, imperatoriaus Decius valdymo metu miręs
kankinio mirtimi Korinte apie 250 m. kartu su 7 moterimis diakonėmis.
Jo palaikai buvo perkelti į Atėnus 4 a. viduryje, pastatyta koplyčia palaikų laikymui, prie kurios vėliau prijungta bazilika.
Bazilika prie Ilisuso yra vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės paminklų
Atėnuose. Ji yra į pietryčius nuo Olympeion, kur upė išsišakoja sudarydama salelę. Vieta
pasiekiama iš Ardittou gatvės. Bažnyčia pastatyta 5 a. pirmoje pusėje ir glaudžiai susijusi su
imperatorės Athinais-Eudokijos veikla.
Bazilika yra trinavė, pradžioje mediniu balno formos stogu. Tik šventorius buvo
dengiamas skliauto arba kupolo, kaip galima spėti iš keturių plačių kolonų pusapskritimio
formos apsės galuose. Aukštos kokybės grindų mozaika vaizduoja paukščius ir augalus.
Tos mozaikos dalys išsaugotos ir saugomos Atėnų Krikščionybės ir Bizantijos muziejuje.
Bažnyčią savo Leonido paminėjimui skirtoje kalboje minėjo Atėnų vyskupas Michael
Choniates (1138-1222). Iš kalbos aišku, kad Leonido palaikai jo vyskupystės metu buvo
palaidoti. Jis mini, kad bažnyčios būklė yra tragiška. Bažnyčios visiškas sunaikinimas galėjo
įvykti išsiliejus Ilisusui, tačiau galėjo būti ir įsakius otomanų skirtam Atėnų gubernatoriui Ali
Haseki, kuris, statydamas gynybinę Atėnų sieną 1778 m., naikino senuosius paminklus.
Michael Choniates buvo rašytojas ir Atėnų vyskupas (1182-1204), dažnai
minėjęs kultūrinį Atėnų nuosmukį. Jis buvo prieš didelius mokesčius gyventojams ir
vadovavo gynybai Atėnų apgulties metu 1203 m. Leo Sgrouros maišto metu. 1204 m.
frankams užėmus Atėnus, Choniates atsisakė paklusti ir buvo ištremtas, pradžioje į Kea
salą, o vėliau Euboea. 1233-34 m. Atėnų bažnyčiose gausiai pasirodę Choniates atvaizdai
leidžia spėti, kad netrukus po mirties jis buvo kanonizuotas.
Aristipas
Aristipas iš Kirenės (Aristippos, apie 435-366 m.pr.m.e.) senovės Graikijos
filosofas iį Kirenės Šiaurės Afrikoje, Sokrato mokinys ir draugas. Pasižymėjo pakraipa į
sofizmą. Jis (arba jo anūkas Aristipas) įkūrė Kirenės arba hedonistinę (egoistinę) mokyklą.
Minima, kad jo vyriausioje duktė Aretė iš Kirenės irgi buvo filosofė, mokiusi jaunesnįjį
Aristipą, vėliau pravardžiuotą Metrodidactus (Motinos išmokslintu).
Neišliko jokių Aristipo veikalų. Jis minimas Ksenofono kūriniuose. Aeschines Socraticus
mini, kad Aristipą į Atėnus patraukė "Sokrato šlovė". Diogenas Laertietis pateikia keletą
pasakojimų, susijusių su Aristipu Dioniso (arba Dioniso Jaunesniojo) rūmuose. Platonas
"Faedre" nusistebi, kodėl Aristipo nebuvo šalia Sokrato jo paskutinių dienų metu. Pasirodo,
kad jis tuo metu buvo Aegina saloje kartu su kitu Sokrato draugu Cleombrotus.
Anot Aristipo, pažinimas grindžiamas ne tik jutimais, kurių priežastys, vienok,
nepažinios. Kitų žmonių suvokimas mums taip pat nepasiekiamas, nes galime remtis tik jų
pasisakymais (biheviorizmas). Aristipui eudemonija ne tik sugebėjimo nustatymą lydintis
reiškinys (kaip Sokratui), o mėgavimosi suvaldymas: išminčius mėgaujasi malonumu,
neleisdamas, kad tasai jį užvaldytų. Nereikia žvalgytis į praeitį ar baimintis ateities. Mąstyme,
kaip ir veiksmuose, reikia remtis tik dabartimi, nes tik ja galim laisvai disponuoti.
Eklektizmas
Eklektizmas (gr. eklektikos geriausio pasirinkimas) - tai koncepcija,
neprisirišusi prie vienos paradigmos ar prielaidų sistemos, o laisvai perimanti skirtingas
teorijas ar stilius. Eklektizmas pasireiškia filosofijoje, architektūroje, muzikoje, menuose,
psichologijoje, kovų menuose.
Eklektizmą praktikavo kai kurie senovės filosofai, neprisiskyrę kokiai nors sistemai, o
rinkęsi labiausiai tinkančias idėjas iš visų mokyklų. Žinomiausi buvo stoikai Panaetijus ir
Posidonijus, naujieji akademikai Karneadas ir Filonas iš Larisos. Iš romėnų, Ciceronas
laikomas eklektiku, nes jungė peripatetikų, stoikų ir naujųjų akademikų idėjas. Vėlesnieji
eklektikai buvo Markas Varonas ir Seneka.
Filonas iš Larisos (158/158 84/83 m. pr.m.e.) Mitradatų karų metu paliko
Atėnus ir persikėlė į Romą. Jis buvo Klitomacho mokinys, po kurio tapo Trečiosios arba
Naujosios akademijos vadovu. Pagal Sextus Empiricus, jis įkūrė Ketvirtąją akademiją, tačiau
dauguma autorių jau neišskiria daugiau nei tris akademijas.
Romoje mokė retorikos ir filosofijos, surinkdamas puikų mokinių būrį, iš kurių garsiausias
buvo Ciceronas. Bendrai paėmus, jo mokymas buvo reakcija prieš skeptišką ir agnostišką
Viduriniosios ir Naujosios akademijų poziciją. Neišliko jo veikalų, o žinių apie jį randame
Numenius, Sextus Empiricus ir Cicerono raštuose.
Karneadas (214-129 n.pr.m.e.) graikų radikalių pažiūrų skeptikas, Trečiosios
arba Naujosios akademijos įkūrėjas.
Gimė Kirenoje (Šiaurės Afrikoje). 156 m. pr.m.e. persikėlė į Romą, kur užsiėmė filosofija,
vystė kraštutinį skepticizmą ir neigė pažinimą bei įrodymo galimumą. Jis buvo pirmasis, kuris
paskelbė apie metafizikų nesėkmę bandant pateikti racionalią religinių tikėjimų prasmę.
Karneadas laikomas akademiniu skeptiku (t.y., laikęsis Platono akademijoje gyvavusios
skepticizmo atmainos). Šie skeptikai laikė, kad joks pažinimas negalimas, išskyrus žinojimą, kad pažinimas negalimas.
Kaip pirmasis tikimybių teoretikas, išskyrė tris jos laipsnius:
1) Teiginiai tikėtini tik juos išsakantiems;
2) Teiginiai tikėtini ir neneigiami tų, kuriuos jie liečia;
3) Visiškai neneigiami teiginiai.
Savo mokymą dėstė balsu, todėl jo pažiūros išliko tik kitų mąstytojų kūriniuose: Cicerono
ir Eusevijaus. Be to jo skepticizmą populiarino mokiniai: Klitomachas, Charmidas, kurių
kūriniai irgi neišliko, tačiau yra daug nuorodų į juos. Mirė Atėnuose.
Panaetius iš Rodo (185/180 110/108 m. pr.m.e.) graikų stoikas.
Gimės Rodo saloje, tačiau, greičiausiai, mokėsi Pergame pas Kratesą iš Mallus, o vėliau
Atėnuose, kur klausė Diogeno iš Babilono, Kritolauso ir Karneado. Vėliau persikėlė į Romą,
kur tapo Laelius ir Skipiono jaunesniojo (su kuriuo apie 143 ar 141 m. pr.m.e. keliavo į
Egiptą ir Aziją) draugu. Grįžęs į Romą turėjo daug garsių mokinių, tokių kaip Ą. Mucius
Scaevola ir Q. Aelius Tubero.
129 m. pr.m.e. nužudžius Skipioną, jis patraukė į Atėnus, kur iš Antipaterio iš Tarso
perėmė stoikų mokyklos vadovavimą. Atmetė atėniečių pasiūlymą tapti miesto nariu. Jo
garsiausiu mokiniu tapo Posidonijus iš Rodo (dar vadinamas Posidonijumi iš Apamėjos).
Savo mokyme pabrėžė etikos svarbą ir jo svarbiausi veikalai, kurių išliko tik fragmentai, buvo skirti tai temai.
Cikados
Giedančios cikados (Cicadidae) cikadinių vabzdžių šeima, kuriai priklauso
stambiausi vabzdžiai. Pasaulyje yra apie 2500 cikadų rūšių (tačiau daug jų dar
nesuklasifikuotos), daugiausia tropikų kraštuose. Kartais vadinamos "skėriais", tačiau su jais
nėra giminingos. Didžiausios yra Pomponia (iki 15 cm, gyvena Malaizijoje) ir
Tacua rūšių cikados. Lietuvoje sutinkama kalninė cikada (Melampsalta montana).
Cikados gyvena medžiuose ir krūmuose, gana gerai skraido. Patinai striksi arba svirpia.
Cikados straubliuku (o patelės ir kiaušiadėte) įduria medžius ir geria jų sultis. Kartais sultys
teka ir vėliau, sudarydamos taip vadinamąją maną, naudojamą maistui. Kiaušinėlius deda
po medžių ar augalų žieve. Lervutės išsiskiria nejudrumu, lygia ir tvirta odele ir storomis
kojelėmis su vienanare letenėle. Priekinių kojų storos šlaunys ir blauzdos, padengtos
dantukais (rausiančiojo tipo). Jaunos lervutės iš pradžių siurbia augalų sultis, o vėliau
gyvena žemėje, kur siurbia sultis iš augalų šaknų. Lervos gyvena net kelis metus. Po
daugelio iųnarų numetimų išsiaugina sparnų užuomazgas ir virsta lėlytėmis, kurias galima
rasti ant medžių. Šiaurės Amerikoje gyvenančios Cicada septemdecim vystymosi
periodas net 17 m. Ji išsineria dažniau nei kartą per metus, tad po savęs palieka 25-30
išnaras. Indėnai šią cikadą kepė ir valgė.
Cikados yra 2-5 cm. Ilgio. Jų galva trumpa, stipriai išsiskiria labai į šonus pasislinkusios
akys. Šepetėlio formos ūselius sudaro 7 plaukeliai. Burna trijų dalių straubliukas. Priekiniai
ir užpakaliniai sparnai plėviški, skaidrūs kartais ryškių spalvų arba juodi. Priekiniai sparnai
ilgesni už užpakalinius. Priekinės kojų šlaunys išsipūtusios, apačioje 2-3 danteliai. Vidurinės
poros kojos trumpos ir plačios. Blauzdos cilindriškos. Pilvelis gana storas. Pas pateles jis
baigiasi kiaušiadėte, o patinams - kopuliaciniu organu.
Patinų pilvelio pradžioje už užpakalinių kojų yra garsinis gerai išsivystęs balsinis
aparatas, kuriuo jie garsiai svirpia. Tas aparatas yra po dviem didokais pusapvaliais
skydeliais ir sudarytas iš viduriniosios ir dviejų šoninių ertmių. Šoninės ertmės šonuose turi
po angą. Jų vidinėje sienelėje yra "mušamoji" pertvarėlė, prie kurios prisitvirtinęs raumuo,
virpinantis membraną. Vidurinė ertmė veikia kaip rezonatorius. Jos dugne yra dvi perdangų
poros, kurių priekinės vadinamos raukšlėtosiomis (nes raukšlėtos), o galinės veidrodinėmis
(nes lygios ir blizgančios). Svirpia dažniausiai karščiausiu paros metu ir taip vilioja pateles.
Kai kurių rūšių svirpimo garsumas gali siekti 106 decibelus. Patelių tas aparatas yra
rudimentinis ir svirpti jos negali.
Dykumų cikados gali sumažinti kūno temperatūrą išskirdamos prakaitą, o kitos, tuo
tarpu, sugeba kūno temperatūrą pakelti iki 40o C net kai oro temperatūra tėra 18o C.
Cikados nekanda ir negelia, nelaikomos kenkėju. Daugelyje kraštų naudotos maistui:
Senovės Graikijoje. Kinijoje ir kitose Rytų šalyse, Australijoje, abiejose Amerikose ir Konge.
Kinijoje ir Japonijoje naudojamos liaudies medicinoje klausos sutrikimų gydymui
Senovės graikai (kur vadintos tzitzikia arba tettix) labai vertino cikadų
svirpimą, o Anakreonas net parašė joms skirtą odę. Japonus jis įkvėpdavo rašyti haiku.
Tunika
Tunika (lot. tunica) maišo formos drabužis su skylėmis galvai ir rankoms.
Dažniausiai tunika dengį visą kūną nuo pečių iki šlaunų. Per juosmenį būdavo perrišama.
Gaminama iš vilnos arba lino. Labai paplito senovės Romoje. Vyrai paprastai dėvėjo po
toga, moterys ant tunikos su rankovėmis užsivilkdavo tuniką be rankovių.
Drabužio ilgis, kaip ir plotis, papuošimai, klosčių skaičius rodė į visuomenėje. Kareiviai,
darbininkai ir vergai tunikos buvo virš kelių, o užimančių aukštesnę padėtį iki kulšnų.
Senovės Graikijoje tunika būdavo ryškių spalvų arba balta.
Oleandras
Oleandras (Nerium oleander) visžalis krūmas arba neaukštas medelis,
priklausantis stepukinių (Apocynaceae) šeimai. Vadinamas daugybe vardų (Adelfa, Alheli
Extranjero, Baladre, Espirradeira, Sao Jose gėlelė, sodo lauras, lauro rožė, Olean, Aiwa,
Rosa Francesca), Senovinis Šiaurės Afrikos miestas Volubilis savo vardą gavo iš senojo
lotyniško augalo pavadinimo. Išvesta virš 400 veislių, žydinčių ir kitais atspalviais nei
laukiniai augalai.
Jis auga plačiai į rytus nuo Maroko ir Portugalijos, palei Viduržemio jūrą, pietų Azijoje iki
Yunnan'o provincijos pietų Kinijoje. Tačiau gali pakęsti iki 10o temperatūrą.
Paprastai auga šalia išdžiūvusių upelių vagų. Oleandras turi ilgus, smailius lapus (panašius į
žilvičio), augančius ant tvirtų ir stačių stiebų. Lapai tamsiai žali, 5-21 cm ilgio, 1-3,5 cm
pločio. Oleandras užauga iki 2-6 m aukščio. Vasarą šakų viršūnėse susidaro piltuvo formos
žiedai: balti, rožiniai arba geltoni, skleidžiantys puikų kvapą. Vaisius ilga siaura dėžutė,
atsiverianti, kad išbarstytų gausias pūkuotas sėklas.
Oleandras yra vienas nuodingiausių augalų. Net išdžiūvęs augalas lieka nuodingas.
Pagrindinai toksinai yra oleandrinas ir neriinas, veikiantys širdies veiklą. Jų daugiausia
augalo sultyse. Oleandro žievėje yra rosagenino, kurio poveikis panašus į strichnino.
Apsinuodijimas gali sukelti šleikštulį , vėmimą, gausų seilių išsiskyrimą, pilvo skausmus,
viduriavimą (kartais su kraujais), o taip pat širdies aritmiją. Galūnės gali pablykšti ir atvėsti.
Oda tampa jautri, sukeliamas akių išsiplėtimas ir jautrumas, pasireiškia alergijos simptomai.
Apsinuodijimas paveikia ir nervų sistemą: gali atsirasti snūduriavimas, drebulys arba
raumenų susitraukimai. Žmogus gali net mirti. Tad neverta bandyti kramtyti augalą, naudoti
laužui ruošiant maistą (ar kitaip juo liesti miestą).
Žinoma, kad oleandras Mesopotamijoje gydymui naudotas prieš 3500 m. Babiloniečiai,
akip ir Romos kariai, jį naudojo pagirioms gydyti. Jo išvaizdą ir savybes aprašė
Plinijus Vyresnysis.
Arabų gydytojai 8 a. naudojo oleandrą vėžiui gydyti. 1633 m. John'as Gerard'as
"Herbarijus arba augalų istorija" rašo, kad galai oleandrą naudojo išoriškai, tačiau jis yra
nuodingas. Tačiau, išgertas su vynu, ypač įmaišius rūtų, yra vaistas prieš gyvačių
įkandimus. Oleandras buvo kaltinimo raganavimui priežastis Rebekai iš Walter Scott
"Ivanhoe". 1966 m. H. Z. Ozel iš Turkijos atrado senovinį oleandro ekstraktą, kurį išgrynino ir
užpatentavo "Anvirzel" pavadinimu, kuris sėkmingai naudojamas vėžiniams susirgimams
gydyti. Oleandro kremai naudojami karpoms, apgamams ir senatvinėms dėmėms šalinti.
Dėl nenustatytų priežasčių, kai kurie sveikai atrodantys krūmai, gali iš stiebo ar
paviršiuje esančių šakmų išskirti aliejų, kuriuo įmirksta dirva. Galbūt, tai ir yra priežastis,
kodėl augalas vadinamas "olea" (lot. "aliejus"). Tas aliejus yra šviesiai rudas ir turi gaižų
kvapą. Jo toksiškumas nenustatytas, nes bendras augalo toksiškumas kyla iš lapų gyslų
sistemos, o ne iš tas gyslas supančio minkštojo audinio. Gyvena net speciali didelių žalių
vikšrų rūšis, kuri graužia lapų minkštimą aplink gyslas, kurių neliečia.
Salaminas
Salaminas (Salamis, Salamina) didžiausia sala Saronikos įlankoje, netoli
Atėnų. Jos plotas 95 km2, gyvena apie 32 tūkst. gyventojų.
Salamino pavadinimas greičiausia kilo iš "Salam" (čalam), reikiančio ramybę arba taiką,
kurią savo poemose mini Homeras. Tačiau gali būti vadinamas ir pagal Kychrejo (pirmojo
salos valdovo) motinos vardą.
Prie Salamino įvyko vienas garsiausių jūrų mūšių, kai Femistoklo vadovaujami graikai
480 m. pr.m.e. sumušė persų laivyną. Salaminas taip pat žinomas ir kaip Homero didvyrio
Ajakso gimtinė. Saloje gimė ir Euripidas.
Salos administracinis centras yra Salamina (Salamis). Pagrindinis salos uostas yra
Paloukia. Saloje yra ir Graikijos karinio jūrų laivyno bazė (štabas). Uostą 1941 m. smarkiai
bombardavo vokiečiai, paskandindami graikų laivus "Kilkis" ir "Lemnos".
Olbija (Olbia)
Ponto Olbija (arba Olvija; gr. olbia - laimingoji) Mileso miestiečių 647-
646 m. pr.m.e. įsteigta kolonija Pietų Bugo (gr. Hypanis) ir Dniepro (Borisfeno) deltoje,
priešais Berezano salą (į pietus nuo dabartinio Nikolajevo). Klestėjimo laikais jame gyveno iki
25 tūkst. gyventojų. Jo uostas buvo vienas svarbiausių Juodojoje jūroje, per kurį buvo
gabenami grūdai, žuvis ir vergai į Graikiją, ir graikų prekės į Skitiją ir Sarmatiją.
Trikampis kolonijos plotas užima apie 50 hektarų. Žemutiniame mieste (kurio didesnę dalį
užliejo Bugas) gyveno daugiausia laivų statytojai ir amatininkai. Viršutinis miestas
kvadratiniais kvartalais buvo išsidėstęs aplink agorą, kurioje stovėjo didelis pastatas,
naudojamas kulto reikmėms bei visuomeniniams susirinkimams.. Netoliese stovėjo
šventyklos, gimnazija, teatras ir hipodromas. Miestą supo akmeninė siena su bokštais.
5 a. pr.m.e., kai koloniją aplankė Herodotas (450 m. pr.m.e.), buvo nukaldinta bronzinė
moneta, kurios forma buvo šokantys delfinai. Sakoma, kad neįprasta monetos forma kilo
Apolono šventyklos žetonų.
Mieste atkasta daug orfikų piešinių, palaikančių prielaidą, orfikų misterijas įtakojo
Centrinės Azijos šamanizmas, o Olbija buvo vienas kontaktų taškų. Santykiai su Miletu buvo
palaikomi remiantis sutartimi, ir tai leido abiem pusėms koordinuoti veiksmus prieš
Aleksandro generolą Zopyrioną 4 a. pr.m.e. 3 a. pr.m.e. miestas nusmuko ekonomiškai ir
priėmė priklausomybę skitų karaliui Skilurui. Jis klestėjo prie Mithridates Eupator'o, tačiau
Burebistos vadovaujamų getų buvo užimtas ir jo klestėjimui atėjo galas.
Išlikęs trečdalis buvo atstatytas romėnų. Dio iš Prusa jį aplankė ir aprašė "Boristeno
kalbose" (miestas dažnai vadintas Boristenu pagal upę). Gyvenvietė, priklausiusi Žemutiniai
Moesijai, 4 a. buvo visai apleista, kai dukart sudeginta vadinamųjų gotų (hunų) karų metu.
Olbija yra archeologinis rezervatas netoli Parutino kaimo Ochakovo rajone. Iki 1902 m.
vietovė priklausė kunigaikščiams Musinams-Puškinams, neleidusiems kasinėti jų žemėje.
Profesionalius kasinėjimus 1901-15 ir 1924-26 m. atliko Borisas Farmakovskis. Archeologinių
radinių buvo daug. 1971 m. Ukrainos MA ekspedicija ten atliko tyrinėjimus (vad. S. Križickis).
Šiuo metu archeologai ragina tęsti kasinėjimus, nes vietą ardo Juodoji jūra.
|