Ilususas

Ilisusas (Ilissos) tekėjo per Atėnus ir įtekėjo į Sarono įlanką piečiau Peiraios uosto. Jis tekėjo pro Atėnų Licėjų. Prie Ilisuso vykdavo Mažosios Eleusino misterijos, buvusios pasiruošimu Didžiosioms misterijoms, kaip manoma, skirtoms Persefonei. Jos sietinos su Persefonės pirmuoju apsilankymu Hade prieš jai grįžtant ir tampant Hado tikrąja žmona (tad neatsitiktinis sutapimas, kad Ilisuso vandenyje vykdavo jaunikių ir nuotakų apsivalymo vandeniu apeigos prieš vedybas). Vienų iš misterijų metu žemėje būdavo užkasami miežiai tarsi simbolizuojant Persefonės nusileidimą į požemį ir/ arba granatų vaisių valgymą – kaip iliustruoja citata iš Euripido: "Užkasa vaikus, užaugina naujus vaikus, miršta pats; tie žmonės sunkiai neša žemę į žemę. Tačiau būtina pjauti gyvenimą kaip vaisius, užderančius iš sėklos, kad vienas būtų, o kitas ne".

Atėnų lyguma ribojama keturių kalnų. Vakaruose link jūros leidžiasi Aigaleos kalnas; perėja per jį Šventuoju keliu veda į Triasijos lygumą ir svarbų Eleisino miestą, kuriame buvo Demetros šventykla. Šiaurėje Parnaso kalnas skyrė Atėnus nuo Tėbų ir Boeotijos. Į šiaurės rytus yra Pentelės kalnas, kuriame buvo išgaunamas puikus baltasis marmuras. Pietryčiuose, atitverdamas Atėnus nuo likusios Atikos, yra Hymettos kalnas su Dzeuso kaip orų dievo šventykla. Senovėje buvo garsus puikiu medumi.

Šiaurės rytuose buvo įsikūrę Rhamnous ir Maratono miestai – ant jūros kranto priešais Euboia salą. Piečiausias taškas buvo Sauniono iškyšulys, kuriame garbintas jūrų dievas Poseidonas. Rajonas buvo sausokas ir jame nebuvo užauginama daug maisto. Negausu ir medienos. Tai ribojo gyventojų augimą.

Trys upės tekėjo lyguma, iš jų dvi didžiausios už senojo miesto ribų. Šiaurėje Kefisas nuo Parnaso kalno 27 km vandenis nešė į Falerono jūrą. Pietuose Ilisusas vingiavo palei Hymettos kalną link Atėnų pietrytinės dalies. Tarp jų Eridanas ištekėjo iš Lykabettos kalvos šlaitų ir tekėjo link šiaurinės Akropolio pusės, pratekėdamas pro agorą. Toliau tekėjo į šiaurės vakarus palikdamas miestą pro Šventuosius Vartus, kur dabar dingsta po žeme už kelių šimtų metrų ties Kerameikos, nuo kur suteka į jūrą. Nuo 5 a. pr.m.e. kanalu paversta didesnė miestu tekėjusi jos dalis. Senovės šaltiniai liudija, kad ji buvo užteršta dar senovėje. Kalimachas savo "Upių rinkinyje" rašė, kad jį prajuokina, kai kažkas parašo, kad Atėnų merginos "semia tyrą vandenį iš Eridano", kai net galvijai laikosi nuo jo nuošalėje (Strabonas, 9.1.19). 5 a. įrašai draudžia raugti odas aukščiau Heraklio šventyklos.

Iki 6 dešimt., Ilisusas tekėjo priešas Panathinaiko stadiono įėjimą. Dabar jis užklotas ir teka po Vasileos Konstantinou aveniu.

Ilisusas buvo Atikos upių dievas pietų Graikijoje; Jo tėvais laikomas Okeanas ir Tetidė, o jo duktė buvo Farmakėja. Kita atėniečių personifikuota upė buvo Eridanas, nedidelis Ilisuso intakas, bei dvynė upė Kefisas.

Vakarinėje Partenono pusėje išsiskyrė milžiniškos Atėnės ir Poseidono skulptūros. Trikampės kompozicijos postamento kampuose esančios pusiaugulos figūros, tikriausiai, vaizdavo Atikos upes. Esanti dešiniajame kampe esanti skulptūra, manoma, yra Ilisuso upės personifikacija – panašiai kaip Pausanijas vietos upėmis įvardijo postamento figūras Olimpijos Dzeuso šventykloje. Nuoga nuobodžiaujančio jaunuolio figūra gerai dera postamento kampe. Atrodo, kad užfiksuotas momentas, kai jis keliasi. Nuo kairės rankos kabo drėgni drabužiai.

Platonas. "Faedras" (229)

Faedras: O Sokratai, norėčiau sužinoti, ar netoliese nėra vietos, iš kurios Borėjas pagrobė Oreitiją nuo Ilisuso kranto.
Sokratas: Tokia tradicija.
Faedras: Ar čia tiksliai ta vieta? Mažas upeliukas [Ilisusas] yra nepaprastai švarus ir skaidrus; galiu įsivaizduoti, kaip netoliese žaidžia merginos.
Sokratas: Manau, kad toji vieta yra ne tiksliai čia, bet apie ketvirtį mylios žemyn palei srovę, kur pereini jį prie Artemidės šventyklos ir ten, manau, tam tikras aukuras Borėjui… Oreitija žaidė su Farmakėja [laikoma najadės ir Ilisuso dukra], kai šiaurės gūsis nusinešė ją per aplinkinius kalnus; ir tokia būtų jos mirtis, nors sakoma, kad ją nusinešė Borėjas.

Atėnų Licėjus

Licėjaus pavadinimas kilo nuo Apolono epiteto Licėjus (Vilkinis, nes manyta, kad jis apsaugo nuo vilkų). Atėnų Licėjus nuo seniausių laikų buvo apibūdinamas plačiomis erdvėmis ir medžių giraitėmis, supamas Ilisuso upės pietuose, Eridano upės ir Lykabettos kalno šiaurėje. Į Licejų vedė keletas kelių iš Atėnų ir kitų vietų. Nuo 6 a. pr.e. iki 6 a. čia buvo pastatyta įvairios paskirties pastatų.

Čia, iki 335 m. pr.m.e. įsteigiant Aristotelio mokyklą, vyko filosofiniai debatai, kuriuose dažnai dalyvavo Sokratas (Platono "Euthydemas" [271a], "Euthyphro" [2a] ir "Simpoziumas" [223d]), Prodikas iš Chios (Platono "Eryxias" [397c-d]) ir Protagoras (Diogenas Laertietis, 9.54), o taip pat kiti sofistai ir filosofai. Čia 4a. pr.m.e. pirmoje pusėje retorikos mokė didžiausias Platono konkurentas Isokratas, o taip pat Rapsodas (Aleksis, Antifanas ir Isokratas "Panathenaecus", 33.5).

Licėjus, kaip ir kitos garsios Atėnų gimnazijos (Akademija bei Cynosarges) buvo ne tik vieta gimnastikos užsiėmimams ir filosofiniams pokalbiams. Jame buvo Hermio, Mūzų ir Apolono kulto vietos. Kol 5 a. pr.m.e. nebuvo įrengta pastovi vieta ant Pnykso kalvos, Licėjuje vyko Atėnų susirinkimai.

Sakyta, kad jau nuo 6 a.pr.m.e. čia štabą įsirengęs buvo polemarčas (kariuomenės vadas) [pagal Hesychius. "Epilykeion" ir Suda. "Archun"]. Čia vyko karinės pratybos ir žygiavimo mokymai [Suda. "Lykeion"; Aristofanas. "Taika"]. Čia vyko kavalerijos pasirodymai [Ksenofonas. "Kavalerijos vadas"].

Atėnų bazilika

Leonidas (3 a.) buvo Atėnų vyskupas, imperatoriaus Decius valdymo metu miręs kankinio mirtimi Korinte apie 250 m. kartu su 7 moterimis diakonėmis. Jo palaikai buvo perkelti į Atėnus 4 a. viduryje, pastatyta koplyčia palaikų laikymui, prie kurios vėliau prijungta bazilika.

Bazilika prie Ilisuso yra vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės paminklų Atėnuose. Ji yra į pietryčius nuo Olympeion, kur upė išsišakoja sudarydama salelę. Vieta pasiekiama iš Ardittou gatvės. Bažnyčia pastatyta 5 a. pirmoje pusėje ir glaudžiai susijusi su imperatorės Athinais-Eudokijos veikla.

Bazilika yra trinavė, pradžioje mediniu balno formos stogu. Tik šventorius buvo dengiamas skliauto arba kupolo, kaip galima spėti iš keturių plačių kolonų pusapskritimio formos apsės galuose. Aukštos kokybės grindų mozaika vaizduoja paukščius ir augalus. Tos mozaikos dalys išsaugotos ir saugomos Atėnų Krikščionybės ir Bizantijos muziejuje.

Bažnyčią savo Leonido paminėjimui skirtoje kalboje minėjo Atėnų vyskupas Michael Choniates (1138-1222). Iš kalbos aišku, kad Leonido palaikai jo vyskupystės metu buvo palaidoti. Jis mini, kad bažnyčios būklė yra tragiška. Bažnyčios visiškas sunaikinimas galėjo įvykti išsiliejus Ilisusui, tačiau galėjo būti ir įsakius otomanų skirtam Atėnų gubernatoriui Ali Haseki, kuris, statydamas gynybinę Atėnų sieną 1778 m., naikino senuosius paminklus.

Michael Choniates buvo rašytojas ir Atėnų vyskupas (1182-1204), dažnai minėjęs kultūrinį Atėnų nuosmukį. Jis buvo prieš didelius mokesčius gyventojams ir vadovavo gynybai Atėnų apgulties metu 1203 m. Leo Sgrouros maišto metu. 1204 m. frankams užėmus Atėnus, Choniates atsisakė paklusti ir buvo ištremtas, pradžioje į Kea salą, o vėliau Euboea. 1233-34 m. Atėnų bažnyčiose gausiai pasirodę Choniates atvaizdai leidžia spėti, kad netrukus po mirties jis buvo kanonizuotas.

Aristipas

Aristipas iš Kirenės (Aristippos, apie 435-366 m.pr.m.e.) – senovės Graikijos filosofas iį Kirenės Šiaurės Afrikoje, Sokrato mokinys ir draugas. Pasižymėjo pakraipa į sofizmą. Jis (arba jo anūkas Aristipas) įkūrė Kirenės arba hedonistinę (egoistinę) mokyklą. Minima, kad jo vyriausioje duktė Aretė iš Kirenės irgi buvo filosofė, mokiusi jaunesnįjį Aristipą, vėliau pravardžiuotą Metrodidactus (Motinos išmokslintu).

Neišliko jokių Aristipo veikalų. Jis minimas Ksenofono kūriniuose. Aeschines Socraticus mini, kad Aristipą į Atėnus patraukė "Sokrato šlovė". Diogenas Laertietis pateikia keletą pasakojimų, susijusių su Aristipu Dioniso (arba Dioniso Jaunesniojo) rūmuose. Platonas "Faedre" nusistebi, kodėl Aristipo nebuvo šalia Sokrato jo paskutinių dienų metu. Pasirodo, kad jis tuo metu buvo Aegina saloje kartu su kitu Sokrato draugu Cleombrotus.

Anot Aristipo, pažinimas grindžiamas ne tik jutimais, kurių priežastys, vienok, nepažinios. Kitų žmonių suvokimas mums taip pat nepasiekiamas, nes galime remtis tik jų pasisakymais (biheviorizmas). Aristipui eudemonija ne tik sugebėjimo nustatymą lydintis reiškinys (kaip Sokratui), o mėgavimosi suvaldymas: išminčius mėgaujasi malonumu, neleisdamas, kad tasai jį užvaldytų. Nereikia žvalgytis į praeitį ar baimintis ateities. Mąstyme, kaip ir veiksmuose, reikia remtis tik dabartimi, nes tik ja galim laisvai disponuoti.

Eklektizmas

Eklektizmas (gr. eklektikos – geriausio pasirinkimas) - tai koncepcija, neprisirišusi prie vienos paradigmos ar prielaidų sistemos, o laisvai perimanti skirtingas teorijas ar stilius. Eklektizmas pasireiškia filosofijoje, architektūroje, muzikoje, menuose, psichologijoje, kovų menuose.

Eklektizmą praktikavo kai kurie senovės filosofai, neprisiskyrę kokiai nors sistemai, o rinkęsi labiausiai tinkančias idėjas iš visų mokyklų. Žinomiausi buvo stoikai Panaetijus ir Posidonijus, naujieji akademikai Karneadas ir Filonas iš Larisos. Iš romėnų, Ciceronaslaikomas eklektiku, nes jungė peripatetikų, stoikų ir naujųjų akademikų idėjas. Vėlesnieji eklektikai buvo Markas Varonas ir Seneka.

Filonas iš Larisos (158/158 – 84/83 m. pr.m.e.) Mitradatų karų metu paliko Atėnus ir persikėlė į Romą. Jis buvo Klitomacho mokinys, po kurio tapo Trečiosios arba Naujosios akademijos vadovu. Pagal Sextus Empiricus, jis įkūrė Ketvirtąją akademiją, tačiau dauguma autorių jau neišskiria daugiau nei tris akademijas.

Romoje mokė retorikos ir filosofijos, surinkdamas puikų mokinių būrį, iš kurių garsiausias buvo Ciceronas. Bendrai paėmus, jo mokymas buvo reakcija prieš skeptišką ir agnostišką Viduriniosios ir Naujosios akademijų poziciją. Neišliko jo veikalų, o žinių apie jį randame Numenijaus,  Sextus Empiricus ir Cicerono raštuose.

Karneadas (214-129 n.pr.m.e.) – graikų radikalių pažiūrų skeptikas, Trečiosios arba Naujosios akademijos įkūrėjas. Taip pat apie jį žr. >>>>>

Gimė Kirenoje (Šiaurės Afrikoje). 156 m. pr.m.e. persikėlė į Romą, kur užsiėmė filosofija, vystė kraštutinį skepticizmą ir neigė pažinimą bei įrodymo galimumą. Jis buvo pirmasis, kuris paskelbė apie metafizikų nesėkmę bandant pateikti racionalią religinių tikėjimų prasmę. Karneadas laikomas akademiniu skeptiku (t.y., laikęsis Platono akademijoje gyvavusios skepticizmo atmainos). Šie skeptikai laikė, kad joks pažinimas negalimas, išskyrus žinojimą, kad pažinimas negalimas.

Kaip pirmasis tikimybių teoretikas, išskyrė tris jos laipsnius:
1) Teiginiai tikėtini tik juos išsakantiems;
2) Teiginiai tikėtini ir neneigiami tų, kuriuos jie liečia;
3) Visiškai neneigiami teiginiai.

Savo mokymą dėstė žodžiu, todėl jo pažiūros išliko tik kitų mąstytojų kūriniuose: Cicerono ir Eusevijaus. Be to jo skepticizmą populiarino mokiniai: Klitomachas, Charmidas, kurių kūriniai irgi neišliko, tačiau yra daug nuorodų į juos. Mirė Atėnuose.

Panaetius iš Rodo (185/180 – 110/108 m. pr.m.e.) – graikų stoikas.

Gimės Rodo saloje, tačiau, greičiausiai, mokėsi Pergame pas Kratesą iš Mallus, o vėliau Atėnuose, kur klausė Diogeno iš Babilono, Kritolauso ir Karneado. Vėliau persikėlė į Romą, kur tapo Laelius ir Skipiono jaunesniojo (su kuriuo apie 143 ar 141 m. pr.m.e. keliavo į Egiptą ir Aziją) draugu. Grįžęs į Romą turėjo daug garsių mokinių, tokių kaip Ą. Mucius Scaevola ir Q. Aelius Tubero.

129 m. pr.m.e. nužudžius Skipioną, jis patraukė į Atėnus, kur iš Antipaterio iš Tarso perėmė stoikų mokyklos vadovavimą. Atmetė atėniečių pasiūlymą tapti miesto nariu. Jo garsiausiu mokiniu tapo Posidonijus iš Rodo (dar vadinamas Posidonijumi iš Apamėjos).

Savo mokyme pabrėžė etikos svarbą ir jo svarbiausi veikalai, kurių išliko tik fragmentai, buvo skirti tai temai.

Cikados

Giedančios cikados (Cicadidae) – cikadinių vabzdžių šeima, kuriai priklauso stambiausi vabzdžiai. Pasaulyje yra apie 2500 cikadų rūšių (tačiau daug jų dar nesuklasifikuotos), daugiausia tropikų kraštuose. Kartais vadinamos "skėriais", tačiau su jais nėra giminingos. Didžiausios yra Pomponia (iki 15 cm, gyvena Malaizijoje) ir Tacua rūšių cikados. Lietuvoje sutinkama kalninė cikada (Melampsalta montana).

Cikados gyvena medžiuose ir krūmuose, gana gerai skraido. Patinai striksi arba svirpia. Cikados straubliuku (o patelės ir kiaušiadėte) įduria medžius ir geria jų sultis. Kartais sultys teka ir vėliau, sudarydamos taip vadinamąją maną, naudojamą maistui. Kiaušinėlius deda po medžių ar augalų žieve. Lervutės išsiskiria nejudrumu, lygia ir tvirta odele ir storomis kojelėmis su vienanare letenėle. Priekinių kojų storos šlaunys ir blauzdos, padengtos dantukais (rausiančiojo tipo). Jaunos lervutės iš pradžių siurbia augalų sultis, o vėliau gyvena žemėje, kur siurbia sultis iš augalų šaknų. Lervos gyvena net kelis metus. Po daugelio iųnarų numetimų išsiaugina sparnų užuomazgas ir virsta lėlytėmis, kurias galima rasti ant medžių. Šiaurės Amerikoje gyvenančios Cicada septemdecim vystymosi periodas net 17 m. Ji išsineria dažniau nei kartą per metus, tad po savęs palieka 25-30 išnaras. Indėnai šią cikadą kepė ir valgė.

Cikados yra 2-5 cm. Ilgio. Jų galva trumpa, stipriai išsiskiria labai į šonus pasislinkusios akys. Šepetėlio formos ūselius sudaro 7 plaukeliai. Burna – trijų dalių straubliukas. Priekiniai ir užpakaliniai sparnai plėviški, skaidrūs – kartais ryškių spalvų arba juodi. Priekiniai sparnai ilgesni už užpakalinius. Priekinės kojų šlaunys išsipūtusios, apačioje 2-3 danteliai. Vidurinės poros kojos trumpos ir plačios. Blauzdos cilindriškos. Pilvelis gana storas. Pas pateles jis baigiasi kiaušiadėte, o patinams - kopuliaciniu organu.

Patinų pilvelio pradžioje už užpakalinių kojų yra garsinis gerai išsivystęs balsinis aparatas, kuriuo jie garsiai svirpia. Tas aparatas yra po dviem didokais pusapvaliais skydeliais ir sudarytas iš viduriniosios ir dviejų šoninių ertmių. Šoninės ertmės šonuose turi po angą. Jų vidinėje sienelėje yra "mušamoji" pertvarėlė, prie kurios prisitvirtinęs raumuo, virpinantis membraną. Vidurinė ertmė veikia kaip rezonatorius. Jos dugne yra dvi perdangų poros, kurių priekinės vadinamos raukšlėtosiomis (nes raukšlėtos), o galinės veidrodinėmis (nes lygios ir blizgančios). Svirpia dažniausiai karščiausiu paros metu ir taip vilioja pateles. Kai kurių rūšių svirpimo garsumas gali siekti 106 decibelus. Patelių tas aparatas yra rudimentinis ir svirpti jos negali.

Dykumų cikados gali sumažinti kūno temperatūrą išskirdamos prakaitą, o kitos, tuo tarpu, sugeba kūno temperatūrą pakelti iki 40^o C net kai oro temperatūra tėra 18^o C.

Cikados nekanda ir negelia, nelaikomos kenkėju. Daugelyje kraštų naudotos maistui: Senovės Graikijoje. Kinijoje ir kitose Rytų šalyse, Australijoje, abiejose Amerikose ir Konge. Kinijoje ir Japonijoje naudojamos liaudies medicinoje klausos sutrikimų gydymui

Senovės graikai (kur vadintos tzitzikia arba tettix) labai vertino cikadų svirpimą, o Anakreonas net parašė joms skirtą odę. Japonus jis įkvėpdavo rašyti haiku.

Tunika

Tunika (lot. tunica) – maišo formos drabužis su skylėmis galvai ir rankoms. Dažniausiai tunika dengį visą kūną nuo pečių iki šlaunų. Per juosmenį būdavo perrišama. Gaminama iš vilnos arba lino. Labai paplito senovės Romoje. Vyrai paprastai dėvėjo po toga, moterys ant tunikos su rankovėmis užsivilkdavo tuniką be rankovių.

Drabužio ilgis, kaip ir plotis, papuošimai, klosčių skaičius rodė į visuomenėje. Kareiviai, darbininkai ir vergai tunikos buvo virš kelių, o užimančių aukštesnę padėtį – iki kulšnų. Senovės Graikijoje tunika būdavo ryškių spalvų arba balta.

Oleandras

Oleandras (Nerium oleander) – visžalis krūmas arba neaukštas medelis, priklausantis stepukinių (Apocynaceae) šeimai. Vadinamas daugybe vardų (Adelfa, Alheli Extranjero, Baladre, Espirradeira, Sao Jose gėlelė, sodo lauras, lauro rožė, Olean, Aiwa, Rosa Francesca), Senovinis Šiaurės Afrikos miestas Volubilis savo vardą gavo iš senojo lotyniško augalo pavadinimo. Išvesta virš 400 veislių, žydinčių ir kitais atspalviais nei laukiniai augalai.

Jis auga plačiai į rytus nuo Maroko ir Portugalijos, palei Viduržemio jūrą, pietų Azijoje iki Yunnan'o provincijos pietų Kinijoje. Tačiau gali pakęsti iki –10^o temperatūrą. Paprastai auga šalia išdžiūvusių upelių vagų. Oleandras turi ilgus, smailius lapus (panašius į žilvičio), augančius ant tvirtų ir stačių stiebų. Lapai tamsiai žali, 5-21 cm ilgio, 1-3,5 cm pločio. Oleandras užauga iki 2-6 m aukščio. Vasarą šakų viršūnėse susidaro piltuvo formos žiedai: balti, rožiniai arba geltoni, skleidžiantys puikų kvapą. Vaisius – ilga siaura dėžutė, atsiverianti, kad išbarstytų gausias pūkuotas sėklas.

Oleandras yra vienas nuodingiausių augalų. Net išdžiūvęs augalas lieka nuodingas. Pagrindinai toksinai yra oleandrinas ir neriinas, veikiantys širdies veiklą. Jų daugiausia augalo sultyse. Oleandro žievėje yra rosagenino, kurio poveikis panašus į strichnino. Apsinuodijimas gali sukelti šleikštulį , vėmimą, gausų seilių išsiskyrimą, pilvo skausmus, viduriavimą (kartais su kraujais), o taip pat širdies aritmiją. Galūnės gali pablykšti ir atvėsti. Oda tampa jautri, sukeliamas akių išsiplėtimas ir jautrumas, pasireiškia alergijos simptomai. Apsinuodijimas paveikia ir nervų sistemą: gali atsirasti snūduriavimas, drebulys arba raumenų susitraukimai. Žmogus gali net mirti. Tad neverta bandyti kramtyti augalą, naudoti laužui ruošiant maistą (ar kitaip juo liesti miestą).

Žinoma, kad oleandras Mesopotamijoje gydymui naudotas prieš 3500 m. Babiloniečiai, akip ir Romos kariai, jį naudojo pagirioms gydyti. Jo išvaizdą ir savybes aprašė Plinijus Vyresnysis. Arabų gydytojai 8 a. naudojo oleandrą vėžiui gydyti. 1633 m. John'as Gerard'as "Herbarijus arba augalų istorija" rašo, kad galai oleandrą naudojo išoriškai, tačiau jis yra nuodingas. Tačiau, išgertas su vynu, ypač įmaišius rūtų, yra vaistas prieš gyvačių įkandimus. Oleandras buvo kaltinimo raganavimui priežastis Rebekai iš Walter Scott "Ivanhoe". 1966 m. H. Z. Ozel iš Turkijos atrado senovinį oleandro ekstraktą, kurį išgrynino ir užpatentavo "Anvirzel" pavadinimu, kuris sėkmingai naudojamas vėžiniams susirgimams gydyti. Oleandro kremai naudojami karpoms, apgamams ir senatvinėms dėmėms šalinti.

Dėl nenustatytų priežasčių, kai kurie sveikai atrodantys krūmai, gali iš stiebo ar paviršiuje esančių šakmų išskirti aliejų, kuriuo įmirksta dirva. Galbūt, tai ir yra priežastis, kodėl augalas vadinamas "olea" (lot. "aliejus"). Tas aliejus yra šviesiai rudas ir turi gaižų kvapą. Jo toksiškumas nenustatytas, nes bendras augalo toksiškumas kyla iš lapų gyslų sistemos, o ne iš tas gyslas supančio minkštojo audinio. Gyvena net speciali didelių žalių vikšrų rūšis, kuri graužia lapų minkštimą aplink gyslas, kurių neliečia.

Salaminas

Salaminas (Salamis, Salamina) – didžiausia sala Saronikos įlankoje, netoli Atėnų. Jos plotas 95 km², gyvena apie 32 tūkst. gyventojų.

Salamino pavadinimas greičiausia kilo iš "Salam" (čalam), reikiančio ramybę arba taiką, kurią savo poemose mini Homeras. Tačiau gali būti vadinamas ir pagal Kychrejo (pirmojo salos valdovo) motinos vardą.

Prie Salamino įvyko vienas garsiausių jūrų mūšių, kai Femistoklo vadovaujami graikai 480 m. pr.m.e. sumušė persų laivyną. Salaminas taip pat žinomas ir kaip Homero didvyrio Ajakso gimtinė. Saloje gimė ir Euripidas.

Salos administracinis centras yra Salamina (Salamis). Pagrindinis salos uostas yra Paloukia. Saloje yra ir Graikijos karinio jūrų laivyno bazė (štabas). Uostą 1941 m. smarkiai bombardavo vokiečiai, paskandindami graikų laivus "Kilkis" ir "Lemnos".

Olbija (Olbia)

Ponto Olbija (arba Olvija; gr. olbia - laimingoji) – Mileso miestiečių 647- 646 m. pr.m.e. įsteigta kolonija Pietų Bugo (gr. Hypanis) ir Dniepro (Borisfeno) deltoje, priešais Berezano salą (į pietus nuo dabartinio Nikolajevo). Klestėjimo laikais jame gyveno iki 25 tūkst. gyventojų. Jo uostas buvo vienas svarbiausių Juodojoje jūroje, per kurį buvo gabenami grūdai, žuvis ir vergai į Graikiją, ir graikų prekės į Skitiją ir Sarmatiją.

Trikampis kolonijos plotas užima apie 50 hektarų. Žemutiniame mieste (kurio didesnę dalį užliejo Bugas) gyveno daugiausia laivų statytojai ir amatininkai. Viršutinis miestas kvadratiniais kvartalais buvo išsidėstęs aplink agorą, kurioje stovėjo didelis pastatas, naudojamas kulto reikmėms bei visuomeniniams susirinkimams.. Netoliese stovėjo šventyklos, gimnazija, teatras ir hipodromas. Miestą supo akmeninė siena su bokštais.

5 a. pr.m.e., kai koloniją aplankė Herodotas (450 m. pr.m.e.), buvo nukaldinta bronzinė moneta, kurios forma buvo šokantys delfinai. Sakoma, kad neįprasta monetos forma kilo Apolono šventyklos žetonų.

Mieste atkasta daug orfikų piešinių, palaikančių prielaidą, orfikų misterijas įtakojo Centrinės Azijos šamanizmas, o Olbija buvo vienas kontaktų taškų. Santykiai su Miletu buvo palaikomi remiantis sutartimi, ir tai leido abiem pusėms koordinuoti veiksmus prieš Aleksandro generolą Zopyrioną 4 a. pr.m.e. 3 a. pr.m.e. miestas nusmuko ekonomiškai ir priėmė priklausomybę skitų karaliui Skilurui. Jis klestėjo prie Mithridates Eupator'o, tačiau Burebistos vadovaujamų getų buvo užimtas ir jo klestėjimui atėjo galas.

Išlikęs trečdalis buvo atstatytas romėnų. Dio iš Prusa jį aplankė ir aprašė "Boristeno kalbose" (miestas dažnai vadintas Boristenu pagal upę). Gyvenvietė, priklausiusi Žemutiniai Moesijai, 4 a. buvo visai apleista, kai dukart sudeginta vadinamųjų gotų (hunų) karų metu.

Olbija yra archeologinis rezervatas netoli Parutino kaimo Ochakovo rajone. Iki 1902 m. vietovė priklausė kunigaikščiams Musinams-Puškinams, neleidusiems kasinėti jų žemėje. Profesionalius kasinėjimus 1901-15 ir 1924-26 m. atliko Borisas Farmakovskis. Archeologinių radinių buvo daug. 1971 m. Ukrainos MA ekspedicija ten atliko tyrinėjimus (vad. S. Križickis). Šiuo metu archeologai ragina tęsti kasinėjimus, nes vietą ardo Juodoji jūra.