Hanukos ištakos. Lithuanian

Hanuka paprastai aiškinama kaip moralinis pamokymas: blogieji stabus garbinantys graikų užpuolikai prieš drąsius laisvę mylinčius žydus. Tai ne tik nepaprastas supaprastinimas, bet ir visiškai klaidingas. Vis tik apie istorinę Hanukos kiltį žinome geriau nei apie bet kurią kitą šventę. Pagrindiniais šaltiniais yra Pirmoji ir Antroji Makabėjų knygos bei Jozefo raštai; taip pat yra kitų šaltinių. Kartais tų šaltinių teiginiai nesutampa. Hanukos šventė

Istorija prasideda Aleksandru Didžiuoju, kurio armija užėmė plačią teritoriją: buvo statomi nauji miestai ir propaguojama graikų kultūra (helenizmas). Daugelis kultūrų patyrė nuopuolį, kai aukštuomenės klasės perėmė helenizmą, kuris atvėrė prieigą prie gausios kosmopolitinės kultūros (žr. apie judaizmo ir helenizmo sandūrą). Tuo tarpu vietinė pagonybė neturėjo rimtų problemų – graikai atnešė naujus dievus, ir kas? Kuo daugiau jų garbinsi, tuo tik geriau. O jei graikai laimėjo, tai jų dievai stipresni – tai kodėl garbinti silpnesnius?

Tuo tarpu žydai skyrėsi nuo kitų tautų. Helenizmas griovė barjerus tarp žmonių, tačiau žydai patys kūrė barjerus, kad galėtų eiti savo keliu. Jie turėjo nevaizduojamą dievą, o kiti dievai buvo griežtai draudžiami. Ir jiems daugelis graikų užsiėmimų buvo pasibjaurėtini. Vis tik helenizmas prasiskverbė į aukštesnius socialinius sluoksnius, nes be to viskas būtų kitaip. Ir to pasekmė buvo dalinai sukilimas prieš okupantus, dalinai – civilinis karas.

Po Aleksandro mirties imperija suskilo į 3 dalis. Šimtmečiui Judėja pateko Egipto Ptolemėjų valdžion, tačiau 198 m. pr.m.e. Antiochas III¹⁾ užėmė visą Judėją, tad žydai pateko Seleukidų imperijos⁶⁾, besibazuojančios Babilone ir Sirijoje su sostine Antiochija, valdžion. Žydams buvo palikta religinė laisvė, į kurią nesikėsino ir įpėdinis Seleukas IV⁵⁾. Tačiau tada prie Antiocho IV²⁾ viskas pasikeitė.

Tai buvo ambicingas žmogus. Jis norėjo Egiptą prijungti prie Seleukidų imperijos – iš dalies, mėgdžiojant Aleksandrą, iš dalies – baimindamasis Romos. Jis nenorėjo, kad Roma įgautų stiprų postą jo pietuose – ir jautė, kad karas su Roma neišvengiamas. Judėja, esanti svarbiame kelyje iš Sirijos į Egiptą. Buvo svarbi – ir jis baiminosi, kad Ptolemėjai sudarys sąjungą su žydais. Tad jis nusprendė sustiprinti gniaužtus Judėjai – ir tai buvo jo apsiskaičiavimas. Pasipriešinimas jo užmačioms suvaidino svarbų vaidmenį galingos Seleukidų imperijos žlugime. Bet ir žydų politiniai nesutarimai paskatino jį įsikišti.

Aukščiausiasis kunigas nebuvo vien religinis postas – tai buvo bendruomenės vadovas, išminčius ir tikėjimo ramstis. Jis atitekdavo pagal palikimą. Valdant Seleuchui IV juo buvo Oniasas III⁴⁾, pamaldus ir žydų gerbiamas žmogus. Jį panoro perimti Tobiadų klanas. Tarp aukštuomenės buvo helenizmo ir jo teikiamų finansinių galimybių rėmėjų. Tarp jų buvo ir Tobiadai, gavę Seleukidų palankumą. Jeruzalėje pro-seleukidinei grupei vadovavo trys broliai: Lisimachas, Menelėjus³⁾. ir Simonas, Šventyklos prižiūrėtojas. Jie kaltino Oniasą esant pro-egiptietišku. Oniasas nuvyko į Antiochiją, kad duotų jiems atkirtį. Tačiau tuo metu Seleuchas IV buvo nužudytas ir valdžia atiteko Antiochui IV. Aukščiausio kunigo priešai nuvertė Oniasą III ir postą atidavė jo broliui Jošua (Jasonui).

Žydai buvo apstulbę. Jeruzalėje įsteigta graikiška gimnazija, kurioje vyko nuogų vyrų varžybos, lydimos aukomis pagonių dievams. Maža to, helenizuoti žydai atsisakė apipjaustymo. Tradicinio tikėjimo žydai pradėjo trauktis iš Jeruzalės – tarp jų ir kunigas Matafijus, grįžęs į Modiino kaimą.

Jasonas valdė jau 3 m., mokėjo duoklę, žaidimai nenutrūko. Bet nebuvo prievartos ir žydų religinis gyvenimas vyko savo ruožtu. Tai netenkino Menelėjaus³⁾ ir kitų radikalų, kurie 172 m. pr.m.e. aiškino karaliui, kad reikia plėsti helenizaciją ir siūlė Antiochui IV²⁾ mokėti didesnę duoklę. Karalius sutiko ir pasiuntė kareivių būrį. Jasonas pabėgo per Jordaną, o Menelėjus tapo nauju Aukščiausiuoju kunigu.

Tai sutrikdė žydus – Jasonas bent jau buvo Aukščiausiojo kunigo broliu, o Melenėjus visai nebuvo susijęs su jais ir netgi nebuvo levitas. Pirmus dvejus metus apeigos Šventykloje vyko, tačiau samdiniai kariai atlikinėjo daugiau pagoniškų apeigų, o Menelėjas³⁾ skatino jaunimą aktyviau dalyvauti žaidynėse. Antrais metais Melenėjus aptiko, kad jis neišgali sumokėti pažadėtos didesnės duoklės netgi pakėlęs mokesčius. Iškviestas į Antiochiją, su savimi pasiėmė kelis Šventyklos auksinius indus, o jam išvykus, Lisimachas taip pat pasisavino jų iš Šventyklos. Geruzalės žydai siuto – dar ir dėl to, kad pasklido gandas, kad Antiochijoje nužudytas Osniasas III. Jiems maištaujant Lisimachas buvo nužudytas, o Antiocho prašyta atstatyti Menelėjų³⁾ – tačiau šis buvo paliktas.

Netrukus, jau 168 m. pr.m.e. Antiochas turėjo savų problemų. Jo antrasis Egipto užpuolimas ėjo sklandžiai ir jis jau rengėsi apsiausti Aleksandriją. Tačiau apsireiškė Romos diplomatai, pareiškę, kad jis arba pasitraukia, arba Roma pradeda karą. Jis pasitraukė ir gavo žinias apie civilinius neramumus. Jasonas, vietos žmonių remiamas, grįžo, kad nuverstų Menelėjų. Per Šabą Jeruzalę apsupo Seleukidų pajėgos ir surengė tūkstančių miestiečių žudynes. Vėl buvo išplėšti Šventyklos turtai, o Menelėjus gražintas į Aukščiausiojo kunigo postą. Į Vakarus nuo šventyklos pastatyta nauja Akros tvirtovė, o Jeruzalės sienos sugriautos.

Tada Antiochas padarė lemtingą sprendimą. Jo ekspansijos planai subyrėjo, jis turėjo stiprinti gynybą. Vienijančiu mechanizmu turėjo tapti privalomas helenizmas. Judaizmas, kaip pagrindinė kliūtis tam, buvo uždraustas. Jo apeigų atlikimas užtraukdavo mirties bausmę, kaip ir atsisakymas aukoti graikų dievams ar valgyti kiaulieną. 167 m. pr.m.e. Šventykla buvo keliskart išniekinta, judaistiniai reikmenys pašalinti, virš altoriaus pakabintas Dzeuso atvaizdas, imta aukoti kiaules. Šventyklai tai buvo „gyva mirtis“.

Daugelis žydų pabėgo, į olas, į dykumą, kalnus ar kaimus. Pirmieji pasipriešino dievobaimingi, tačiau jei buvo žiauriai nuslopinti. Anot pranašų žodžių, karaliaus šiurkštus elgesys yra Dievo bausmė už žydų neištikimybę. Dievas viską sutvarko, žydams tereikia tikėti. Jie laikėsi pasyviai. Kita vertus, šabas neturėjo išimčių – tad pamaldieji, užklupti per šabą, netgi nesigindavo.

Tačiau slėpimasis tebuvo trumpalaikė priemonė. Į kaimus buvo siunčiami kareiviai. Ir jų būrys atvyko į Modiiną, esantį 17 mylių nuo Jeruzalės. Kaimiečiai buvo susirinkę turgaus aikštėje su altoriumi ir kiaule. Karių vadas liepė Matatijui dalyvauti aukojime. Jis atsisakė. Tą įtemptą akimirką kitas žydas išėjo į priekį ketindamas tai padaryti. Matatijus išsitraukė kardą ir nužudė tą žydą, karaliaus atstovą ir sugriovė altorių. Akimirksniu buvo nužudyti kiti kariai. Matatijus aiškiai nurodė – kas už Įstatymą – teseka mane į kalvas.

Valdžia tikriausiai galėjo juos lengvai sunaikinti. Bet, matyt, tada valstiečių maištai nelaikyti grėsme imperijai – pavojus matytas tik iš vadovų, susitarusių su priešiškomis valstybėmis. Buvo galima palaukti, kol alkis parvys valstiečius iš kalnų. Matatijus padarė tris svarbius dalykus. Pirma, jis parodė aktyvaus pasipriešinimo pavyzdį, nužudydamas netgi būdamas kunigu (jis citavo kunigą Pinchas, nužudantį Zimri, Numbers 25:10-30:1). Antra, jis pakeitė halašų nurodymą: gynyba galima per šabą (tai vėl tapo aktualu per Nepriklausomybės karą) – ir tai priėmė net pamaldieji, nepaisant to, kad jis nebuvo Aukščiausiuoju kunigu. Ir trečia, prieš mirštant (dar sukilimo pradžioje), savo sūnų Judą paskyrė nauju vadu.

Makabėjai savanorius apmokydavo partizaninio karo, tačiau žmonės gražindavo į namus. Taip jie suorganizavo žvalgybinį tinklą. Rengdami antpuolius, jie vengė sienomis juosiamų miestų. Jie taikėsi į helenizmo rėmėjus kaimuose ir griovė jų altorius. Jie surasdavo neappjaustytus vaikus ir juos apipjaustydavo – be tėvų sutikimo. Tad nors sakėsi kovojantys už religinę laisvę, tai nebuvo laisvę šiuolaikiniu supratimu. Taip buvo sustabdytas helenizmo plitimas.

Su laiku Judo kontrolė šalyje stiprėjo. Jeruzalės dalinys susirūpino, jam buvo pasiųstas pastiprinimas (apie 2000 karių). Juda jiems surengė pasalą. Generolas Lisijas pasiuntė didelę 20 tūkst. armiją. Jos vadas Nikanoras nusprendė vykti ne per kalnų perėją, o pajūriu ir įsirengė stovyklą netoli Emauso. Juda apsistojo į rytus prie Mizpeho. Jis šventė pergalę. Tada 164 m. pr.m.e. išžygiavo pats Lisijas ir apsistojo Beth Zure. Jis ketino pasiekti Jeruzale saugesniu keliu iš pietvakarių, tai paskatino Judą su 10 tūkst. karių patraukti į pietus. Pirmoji Makabėjų knyga rašo, kad Lisijus pralaimėjo netekdamas 5000 karių ir grįžo į Antiochiją.

Kiti šaltiniai liudija, kad prasidėjo derybos, kuriose tarpininkais buvo Lisijas, Menelajus³⁾ ir net romėnų ambasadorius. Atomazga tapo tai, kad 164 m. pr.m.e. Antiochas, užsiėmęs karu Partoje ir stigdamas pinigų, paskelbė, kad persekiojimai baigėsi ir žydai gali išpažinti judaizmą.

Šioje vietoje yra spraga šaltiniuose. 164 m. pr.m.e. pabaigoje Judas sukvietė žmones į Jeruzalę, kurios sienos buvo nugriautos prieš 4 m. ir nebuvo didelio pasipriešinimo. Šventykla rasta visiškai apleista, atliktos jos apvalymo apeigos ir arfų, liutnų bei cimbolų muzikai grojant naujai pašventinta.

¹⁾ Antiochas III Didysis (apie 241 – 187 m. pr.m.e) – 6-sis Seleukidų imperijos valdovas. Sostą 222 m. pr.m.e gavo 18 m. amžiaus. Pradžioje jo žygiai prieš Ptolomėjus nebuvo sėkmingi, tačiau vėliau laikėjo svarbių pergalių ir išplėtė teritoriją (Partą ir Baktriją, o vėliau atsikovojo Palestiną). Valdymo pabaigoje patyrė skaudų smūgį nuo Romos imperijos (192-188 m. pr.m.e. Sirijos karas ), kai neteko Mažosios Azijos kraštus.

²⁾ Antiochas IV Epifanas (apie 215-164 m. pr.m.e.) - Seleukidų imperijos valdovas (175-164 m. pr.m.e.), Antiocho III sūnus. Jo laikais beveik užimtas Egiptas, dėl ko kilo konfrontacija, atsispindinti metaforoje „brūkšnys smėlyje“. Jo valdymas apibūdinamas santykiniu Sirijos stabilumu, tačiau po jo netikėtos mirtis valstybė galutinai nusmuko. Palaikė Sirijos helenizaciją, kas sukėlė Makabėjų sukilimą.

³⁾ Menelajus - Jeruzalės aukščiausias kunigas 171-161 m. pr.m.e. Šaltiniai išsiskiria dėl jo kilmės. Anot Antrosios Makabėjų knygos, jis buvo iš bendžamino genties ir buvo Simeono broliu, parodžiusiu sirams Šventyklos brangenybes. O Juozapas Flavijus teigė, kad Menelajus buvo Oniaso III ir Jasono broliu, bet gali būti, kad Juozapas supainiojo su Simeonu.

⁴⁾ Oniasas III – aukščiausiasis Jeruzalės kunigas (iki 175 m. pr.m.e.), Simono II brolis. Raštuose apibūdintas kaip pamaldus žmogus, besipriešinęs Judėjos helenizacijai. Jį pakeitė Jasonas, laikęsis priešingų pažiūrų.

⁵⁾ Seleukas IV Filopatoras (apie 218-175 m. pr.m.e.) – Seleukidų imperijos valdovas (187-175 m. pr.m.e.), Antiocho III sūnus. Svarbiausio mūšio Sirijoje prie Magnezijos metu (190-189 m. žiemą) vadovavo kairiajam sparnui ir buvo sumuštas. Užėmęs sostą pralaimėjo karą romėnams ir su jais sudarė gėdingą taiką – ir toliau vykdė atsargią politiką. Buvo nužudytas pasikėsinant užimti jo sostą.

⁶⁾ Seleukidų imperija – helenistinė imperija, 312 m. pr.m.e. atsiradusi padalinus Aleksandro Didžiojo užkariautas žeme. Jos centru buvo Artimieji rytai. Ji gyvavo iki 63 m. pr.m.e. Joje dominavo graikų tradicijas išlaikęs makedoniečių elitas, labiausiai susitelkęs miestuose.
Jos pradžia sietina su antruoju (Triparadiso) Aleksandro imperijos padalinimu 320 m. pr.m.e., kai Seleukas gavo Mesopotamiją ir ėmė visas jėgas skirti valdų plėtimui. Jo įsikūrimas Babilone 312 m. pr.m.e. laikomas imperijos įkūrimu. Buvo vykdoma imperijos helenizacija įkuriant graikų miestus, mat pačioje Graikijoje buvo per daug gyventojų. Bet, pvz., uždraudus judaizmą, žydai sukilo ir iškovojo nepriklausomybę.