Rašytojas ir stilius. Lithuanian

Rašytojas – tai stilius. Gerą rašytoją galima atpažinti iš vieno sakinio. Iš sintaksės. Iš jam būdingo žodyno. Geras rašytojas nesistengia vien tik ką nors pasakyti, papasakoti kokią istoriją, jam netgi svarbiau, ne KĄ, o KAIP pasakyti. Juk žodis, kalba yra vienintelė ir nepamainoma rašytojo statybinė medžiaga. Pasiremdamas vien kalba, jis kuria naują literatūrinę realybę. Žmogus – vienintelis kalbėtojas ir vienintelis klausytojas pasaulyje. Net Biblijoje pirmiausia buvo žodis. Ir tas žodis tapo žmogaus nuosavybe. Žodžiu ir kalba žmogus bando apibrėžti, išsiaiškinti jį supančią realybę, nusakyti ją, nupiešti jį supančius vaizdus, įsiskverbti į tikrovę. Kiek kalba pajėgi tokiems darbams, kitas klausimas. Europiečiai įprato nuo sąvokos, nuo abstrakcijos eiti prie vaizdo, o rytiečiai – atvirkščiai. Budizmas linkęs net pripažinti suvokimą be žodžių. „Kas žino – nekalba, kas kalba – nežino“‚ „Vienas parodymas vertesnis už šimtą pasakymų“ arba kaip sakė Laozi: „Palik protingą nuovokumą, atmesk supratingumą – ir žmonėms šimteriopa nauda“.

Kalbėdami mes tik sužinome, bet negalime ir niekada negalėsime vienas kito adekvačiai suprasti, nes kiekvienas kalbėtojas žodžio prasmę papildo individualiu patyrimu. Toks svarbus žodis MOTINA vienam bus rūpestinga namų šeimininkė, daug laiko praleidžianti virtuvėje, kitam – galbūt mokslininkė, užsidariusi savo darbo kabinete, dar kitam – populiari dainininkė, kurios beveik nemato namuose, ar suvargusi darbininkė, girtuoklė, landynių lankytoja, gal net „gegutė“, mėtanti savo kūdikius po vaikų globos namus. Apie tai kalbėjo ir U. Eco, sakydamas, kad knygų skaitymas yra piknikas, į kurį rašytojas atsineša žodžius, o skaitytojas – jų prasmę. Tad ar įmanoma žodžiais atkurti tikrąjį realybės įspūdį? Style...

Temo. Vakarėjo. Į laukus tūpė? leidosi? sėdo? gulėsi? vakaras. Kiekvienas rašytojas tokį sakinį parašytų savaip ir kiekvienas kalbėtų savo teisybę. O skaitytojas tuos žodžius papildytų savo patirtimi. Kad sakinys turėtų ne vien referentinį, bet ir emocinį krūvį, – jau rašytojo triūso, jo talento vaisius.

Subraukyti, ištaisyti rašytojų rankraščiai – geriausi kūrybinių ieškojimų liudininkai. Žodis ir reiškinys? Žodis ir psichinė žmogaus būsena? Kiekvienas rašytojas susiduria su dilema, kaip tais pačiais žodžiais aprašyti naują ar nenuspėjamą reiškinį? Jis gali rinktis kelis kelius:

1. Gali paprasčiausiai jo atsisakyti, praleisti, nebaigti minties, kaip, tarkim, savo poezijoje mėgsta daryti Jonas Strielkūnas. Taip paliekama erdvės skaitytojo fantazijai. Nebaigto teksto tarpus jis užpildo savo patirtimi.

2. Kalbėti apie nežinomą reiškinį tamsiais žodžiais, simboliais, kaip, tarkim, J. Baltrušaitis, K. Balmontas, A. Blokas, V. Mykolaitis-Putinas, bandydamas žodžiais pakilti į metafizines erdves.

3. Kalbėti naujadarais, kaip V. Majakovskis ir futuristai, susidūrę su kokybiškai nauja porevoliucine realybe. Poezijoje ir gyvenime tada paplito tokie naujadarai, kaip komjaunimas, partkomas, agitbrigada, raudonarmietis ir panašūs. Kai kurie naujadarai (purvabridžiai) gana greitai atkrinta, kai kurie prigyja kasdienėje kalboje – krepšinis, tinklinis, skaidrė...

Žodžių atsargą rašytojas gauna šeimoje, pasisemia jų iš kasdienės kalbos, iš žodynų ar kitų rašytojų knygų, pasiskolina net iš kitų tautų. Daugumoje tautų literatūrinė ir šnekamoji kalbos skirtingos. Jau antikos laikais tragedijų ir komedijų stilius smarkiai skyrėsi. Kasdienė kalba buvo vartojama tik žemesniuose žanruose – komedijose ir satyrose. Tragedijų stilius, poezijos kalba vengė kasdienių žodžių. Ta tradicija liko ir humanizmo laikais, ir dar ilgiau. Taip kadaise lenkų kritika užsipuolė Adomą Mickevičių už žodelį chmel, kurį jis pavartojo „Konrado Valenrodo“ įžangoje.

Ilgą laiką poezijoje buvo laikomasi Biufono principo – vadinkite daiktus bendriniais vardais. Populiariausios metaforos dar iki XVIII a. buvo: „žudantis plienas“ (kardas), „Kapitolijaus gelbėtoja“ (žąsis), „kentauras“ (raitelis) ir pan. Metaforų kūryba užsiima ne vien poetai. Jų šaknys glūdi senose mitologinėse istorijose ar dainose, kur gamta lyginta su žmogumi: upės žiotys, adatos galvutė, bangų skiauterės ir t. t. Poetai kuria naujas šiuolaikinio turinio metaforas, kurios dažnai nebesuprantamos be specialaus komentaro. Didieji metaforų meistrai pradeda rašyti beveik hermetinę poeziją, suprantamą tik artimų draugų rateliui. Vienas žymiausių metaforų meistrų buvo R. Browningas¹⁾, parašęs poemą „Sardelo“. Jo bendraamžis A. Tenisonas²⁾, perskaitęs tą kūrinį, pasakė, kad suprato tik dvi poemos eilutes. Ir abi, jo galva, melagingos. Pirmoji buvo tokia: „Aš jums papasakosiu Sordelo istoriją“. R. Browningas žymus ir tuo, kad jam dar gyvam esant buvo sukurta draugija „Browning society“, kuri komentavo jo kūrybą. Ne mažiau paslaptinga ir W. Blake’o poezija. Kad ir kaip ten būtų, tačiau tokie „sunkių žodžių“ rašytojai suteikia literatūrai naujų impulsų ir jėgos, praplečia poezijos galimybių ribas. Gal todėl vyksta amžinas ginčas tarp kalbininkų ir rašytojų. „Tiesa, kad tiesa gimsta ginčuose, nėra tiesa. Kalba tiesos gimime nedalyvauja. Ji – apgaudinėjimo instrumentas. Kalbos ribos izoliuoja mąstymą. Kalbos ribas nustatantys mokslininkai demonstruoja valdžią smegenims“, – priekaištauja poetas D. Šimonis. „Bet rašyti „negražiai“, vadinasi, vartoti rusicizmus ir anglicizmus, nes tautinio žargono neturime. Neturime ir nacionalinių keiksmažodžių“, – skundėsi ir M. Ivaškevičius. O S. Gedos nuomone, lietuvių autoriai vartoja vos mažą dalį gausaus savo žodyno.

Kiekvieną mintį, kiekvieną vaizdą apvilkti kuo grakštesniu drabužiu nėra taip paprasta. Kartais dėl vienos frazės ar žodžio rašytojas laužo galvą kelias dienas, nes „žodžiai antplūdžiu puola tik tuomet, kai poeto sumanymas svyruoja ir jam trūksta vidinio nusiteikimo“, – kadaise rašė Putinas. Tikra poezija, anot M. Martinaičio, visuomet gimsta per žodžio sunkumus, per pasipriešinimą eiliavimo stereotipams.

Tuo ir skiriasi poetas nuo grafomano, kuris gali eiliuoti bet ką ir bet kada. Frazės šviežumu, poetine kultūra rūpinosi jau antikos poetai. Ypač daug dėmesio buvo skiriama fonetikai, garsinei frazės išraiškai, nes visa literatūrinė kūryba tuo laiku buvo skaitoma garsiai. Kiekviena knyga buvo retenybė, ją perrašinėdavo ranka, vienas žmogus skaitydavo, o kiti klausydavosi. Dar prieš kelis šimtus metų šv. Augustinas didžiai stebėjosi, kaip šv. Ambrozijus skaito knygą nejudindamas lūpų. Gutenbergas ir pirmosios spaustuvės atėmė „malonumą“ knygas skaityti garsiai. Dabar to nebereikia, nes kiekvienas gali pasiimti knygą skaityklose ar įsigyti knygyne.

Šiomis dienomis garsiai skaitoma tik poezija, o proza beveik niekada. Tačiau didieji prozos meistrai kreipia dėmesį į frazės skambumą, teksto ritmiką, vidinę melodiją. M. Bulgakovo, I. Bunino, A. Ramono³⁾ apsakymus galima skaityti kaip baltąsias eiles. Ypač daug dėmesio frazės skambesiui skyrė G. Flaubertas: „Man beliko parašyti vos dešimt puslapių, tuo tarpu mano frazių atsargos jau išseko...“

Nekreipdama dėmesio į fonetiką (šiuo metu gal tik rusų poetai moka savo kūrybą atmintinai), literatūra ilgą laiką atkakliai gynė sintaksės ribas, laikėsi skyrybos taisyklių. Guillaume’as Apollinaire’as buvo pirmasis, kuris atsisakė skyrybos ženklų. Jam tiesiog nusibodo kariauti su redaktoriais ir korektoriais dėl kiekvieno kablelio ar dvitaškio. Tuo metu tokia skyrybos laisvė šokiravo ne tik skaitytojus, bet ir kritikus. Šiandienos kai kurie poetai net nesimoko ir nežino pagrindinių skyrybos taisyklių. Tekstas be skyrybos ženklų turi ir pliusų, ir minusų. Tokiame tekste slypi daugiau prasmių. Kartais net tokių, kokių autorius nesapnavo. Tik iš pirmo žvilgsnio tokią poeziją lengva rašyti. Skyrybą čia keičia sintaksė, vidinė frazės melodija, logika. Prancūzų stiliaus mokykloje, kaip pastebėjo J. Parandovskis⁴⁾, logika vyrauja prieš emociją. Už tas stiliaus pamokas prancūzai turi būti dėkingi R. Descartesui. Kalba ir mintis čia turi būti matematiškai tiksli ir aiški, be jokių dviprasmybių. Šis stilius tiko intelektualiems, tačiau kartu su emocijų drumzlėmis kalba praranda ir paslaptingumą, ekspresiją, kurios dar buvo viduramžių literatūroje, „Rolando giesmėje“ ar F. Villono⁵⁾ poezijoje.

Atsisakę skyrybos ženklų, laužydami poetiką, net romantizmo laikų rašytojai nedrįso ardyti sintaksės. Kaip skelbė V. Hugo: „Karas žodynui, taika sintaksei!“

Griauti sintaksę vienas pirmųjų ėmėsi J. Joyce’as, ypač savo sunkiausiame romane „Finegano budynės“, kur jis keitė sakinio struktūrą, kalbos tvarką, fonetiką. Pasak U. Eco, toje knygoje svarbus „žodžių žaismas, kalambūras, kai dvi, trys, net dešimt skirtingų šaknų susipina taip, kad žodis tampa reikšmių mazgu, o kiekvieną jų gali vėl susisieti su kitais aliuzijos centrais, irgi atvirais naujiems deriniams ir galimiems aiškinimams“. Taip atsirado vadinamoji „sąmonės srauto“ literatūra, kurią taip pat rašė V. Woolf⁶⁾, M. Proustas, Tomas Vulfas⁷⁾. Sugriovus sintaksę, krito paskutiniai literatūros tradicijos bastionai.

Visais laikais tarp paprastų skaitytojų geriausiai vertinamos vidutinybės, eiliuojančios ir aktualizuojančios banalybes, literatūrinius standartus arba apsikaišiusios aukštais, sakraliais žodžiais: tėvynė, angelas, tauta ir t.t. O juk didieji poetai treniruojasi visą gyvenimą, kad galėtų pabrėžti nors viena eilute: „Čia Lietuva. Čia lietūs lyja“ (E. Mieželaitis).

Pasak V. Majakovskio, „vienam gramui poezijos reikia perdirbti tūkstančius tonų žodžių rūdos“.

Tikras rašytojas neįsivaizduoja savęs kito rašytojo skolininku. Jis bus pažemintas, jei kas nors apkaltins jį kokios frazės, palyginimo, net žodžio plagiatu. Anksčiau buvo kitaip. Dar Moliere’as vadino save bite, kuri renka medų visur, kur papuola. W. Shakespeare’as rašydamas „Hamletą“ pasinaudojo sena danų legenda bei viena drama, parašyta 15 metų anksčiau, ir iš jos siužeto lipdė tragediją, pasitelkęs savo amžininkų posakius, aforizmus, daineles. Vėliau Goethe be jokių skrupulų pasiskolino vieną W. Shakespeare’o dainelę ir įdėjo į Fausto lūpas. Tai atrodė natūralu.

Tačiau frazės skaidrumas, akustinis skambesys, originalaus, vienintelio žodžio paieškos atima iš kūrėjo labai daug gražaus laiko.

G. Flaubertas vieną romaną rašydavo penkerius šešerius metus, H. Ibsenas vienai dramai sugaišdavo dvejus metus. Net toks „greitas“ rašytojas kaip O. Balzakas 24 kartus taisė vieną apsakymą, o ir mūsų J. Baltušio knygų redaktoriai galėtų papasakoti daug istorijų, kaip jau spaudai parengtą rankraštį rašytojas taip perrašydavo, kad tekdavo tekstą redaguoti iš naujo. Kai N. Gogolio paklausė, iš kur jis semia savo kalbos turtus, šis atsakė: „Iš dūmų. Rašau ir deginu, ką parašęs. Ir rašau iš naujo“. G. Flaubertas mokydamas Maupassantą kalbėjo: „Joks žodis nepakeičiamas kitu, tam, ką turi pasakyti, tėra vienas žodis“. „Reikia visam laikui atsisakyti minties rašyti be pataisymų. Trijų, keturių kartų dar per maža“, – savo dienoraštyje rašė L. Tolstojus.

Vien talento kūrybai nepakanka. Tik sunkiu darbu rašytojas išsiugdo individualų stilių.

Rimantas Černiauskas

Trumpos biografijos

¹⁾ Robertas Brauningas (Robert Browning, 1812-1889) – anglų poetas ir dramaturgas, laikutas poetu-filosofu su specialiai supainiota kalba. Išgarsėjo pjese „Pipa eina pro šalį“ (1841) ir poezijos rinkiniu „Dramatiška lyrika“ (1842). Jo pamėgta forma buvo įvairių istorinių epizodų perpasakojimas perpinant filosofiniais apmąstymais, prisiminimais, išpažintimis.

²⁾ Alfredas Tenisonas (Alfred Tennyson, 1809-1892) – anglų poetas, ryškus sentimentaliai konservatyvios Viktorijos epochos perteikėjas. Jam buvo būdingas ypatingas muzikalumas ir išraiškingumas.

³⁾ Antanas Ramonas (1947-1993) – lietuvių prozininkas ir eseistas.
Buvo „vidinės emigracijos“ rašytojas. Daugiausia jo tekstų yra nostalgiški ir elegiški kūriniai. Pagrindinės kūrybos temos – miesto kraštovaizdžiai, mus supanti aplinka, pojūčiai, gyvenimo prasmė. Autorius savo kūriniuose daugiau dėmesio kreipia į detales, dažnai jo kūryboje galima rasti filosofinių klausimų.

⁴⁾ Janas Parandovskis (Jan Parandowski, 1895-1978) – lenkų rašytojas, eseistas ir vertėjas, labiausiai žinomas kūriniais apie klasikinę antiką. Pirmu rimtu kūriniu buvo straipsnis apie Ž.Ž. Ruso (1913), bet žinomumo sulaukė už „Mitologiją“ (1924). Svarbiausiu jo darbu laikoma „Žodžio alchemija“ (1951).

⁵⁾ Fransua Vilonas (Francois Villon, 1431-1474) - prancūzų poetas, vagis ir valkata, dažnai laikomas modernios prancūzų poezijos pradininku. Žinomiausi kūriniai: „Testamentai“ ir „Pakaruoklio baladė“.

⁷⁾ Virdžinija Vulf (Adeline Virginia Woolf, 1882-1941) – anglų rašytoja modernist. Tarp žymiausių jos darbų yra romanai „Misis Delovėj“ (1925), „Į švyturį“ (1927), „Orlandas“ (1928) ir kt. Profesionaliai rašyti pradėjo 1905 m.: rašė straipsnius Times Literary Supplement. Pirmoji novelė buvo „Kelionė į pasaulį“ (1915).
Ji eksperimentavo su sąmonės srautu, paslėptais charakterių psichologiniais ir emociniais motyvais, įvairiais pasakojimo skaidymo bei chronologijos variantais. Vulf reputacija smuko po II-ojo pasaulinio karo, kuomet ji kaltinta antisemitizmu ir snobizmu.

⁶⁾ Tomas Vulfas (Thomas Kennerly Wolfe, g. 1931 m.) – amerikiečių rašytojas ir žurnalistas, „naujosios žurnalistikos“ pionierius. Žurnalistikoje debiutavo 1956 m., o po 5 m. buvo pripažintas, kai gavo Periodikos leidėjų gildijos premiją už Kubos revoliucijos apžvalgas. Pirmuoju meniniu kūriniu buvo „Ambicijų laužai“ (1987), kai kurių kritikų laikytas geriausiu jo kūriniu. Paskutiniu jo romanu yra „Back to Blood” apie Kubos emigratus Majamyje.
Vulfas eksperimentavo su stiliumi, laisvai šokinėjo nuo pasakotojo prie pasakojimo veikėjų lūpomis. Sqmoningai atmetė objektyvumo ir paprastumo taisykles, žurnalistiką paversdamas parodijos ir socialinės kritikos įrankiu.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis