|
|
Lietuvių literatūros tendencijos
Šiandien literatūroje ima ryškėti tendencijos, apie kurias prie 10 m. nebūtume net nepagalvoję. Apskritai mūsų literatūros statinys yra lyg su internetinio dizaino ženklu "under construction". Vyksta darbai
Modernistiniai ieškojimai Europoje ypatingos paklausos neturi. Romanas atlieka pažintinę funkciją, jis suprantamas platesniam skaitytojų ratui Proza tampa svarbesnė už poeziją. Gera prozos knyga gali leidyklai atnešti komercinę sėkmę, o apie poezijos knygas to nepasakysi. Poezijai reikalingas pasišventęs žmogus, išlavinto skonio skaitytojas, o romanui pakanka ir eilinio vartotojo. Knyga atlieka terapinę funkciją.
Lietuvių poezija Europoje "kultūrinės labdaros" reikalas, užsienio visuomeninės bei valstybinės institucijos kviečiasi poetus skaityti kūrybos, skatina vertimus, remia leidybą ir t.t. Poezija yra savotiška literatūrinių mainų puošmena, o poetais reikia rūpintis, juos palaikyti ir net išlaikyti. Patys išsilaikyti gali tik geriausi ir garsiausi poetai, kai jų knygos pradedamos pirkti vien dėl vardo.
Prozos baruose yra priešingai čia komercinės sėkmės nereikia susilaukia nepretenzingi autoriai, sugebantys įtikti vidutinio skaitytojo skoniui. Šiandien kriterijumi tampa jo išpardavimo rodikliai Bestseller - slapta kiekvieno prozininko svajonė, ir taip svajoti yra žmoniška. Nepaisant to, jog komercinis kriterijus tarytum prieštarauja pačiai meno idėjai, yra lyg nesuderinamas su kūrybos esme. Kūryba dėl prekybos? Dėl pinigų? Šį prieštaravimą rašytojas galėtų įveikti tik įsivaizduodamas, jog masinis skaitytojas neva turi didelių dvasinių poreikių ir savo pinigus aukoja tauriam reikalui, nes negali gyventi be geros knygos.
Visgi neabejotina, jog knygos populiarumą galima sukurti reklamos technologijomis Knygos viršelis turi iš tolo traukti akį, tematika kutenti instinktus (erotikos ir detektyvo dozuota mišrainė), autoriaus vardas turi skambėti žiniasklaidoje ir t.t. Knyga agresyvėja, ji taikosi į žmogaus kišenę, bet ne į sielą. Vis stipresnis knygos hedonistinis elementas. Ypač prekybos centruose išdėliotos knygos asocijuojasi su visu tuo, kas aplinkui yra valgoma ar kitaip suvartojama. Atrodo, kad autorius savo skaitytoją mieliau įsivaizduoja stovintį su jo knyga prie kasos, o ne sėdintį bibliotekoje (šiandien svarbesnis perkantysis žmogus, homo consumer).
Manau, knygų prekybos persikėlimas iš knygynų į didžiuosius prekybos centrus reiškia ir kūrybos stimulo migravimą nuo autonomiškų kūrybos impulsų ("saviraiškos" poreikio) prie heteronomiškų, praktinių interesų, kurie sujungia autoriaus kūrybinį žaidimą su "piniginės argumentu". Autorius, rašantis nebe vien sau, taip pat yra naudingas jis padeda užsimiršti paprastam žmogui, teikia jam dvasinių išgyvenimų. Paprastas žmogus dar nėra prastas žmogus, reikia ir juo pasirūpinti.
Europos sąjungos narės siekia pažinti kaimynų istoriją, gyvenimo būdą, papročius, problemas. Tam reikalingas epinis pasakojimas, o tinkamiausias žanras yra romanas; į literatūrą grįžta paprastos, kasdieniškos istorijos. Knygų pasaulyje susitinka ir vienas kitam netrukdo masinis ir elitinis skaitytojas (kaip tokios "adaptuotos" literatūros sektinas pavyzdys dažnai prisimenamas Umberto Eco romanas "Rožės vardas"). Todėl modernistinė hermetiška kūryba su individualiomis autoriaus išmonėmis darosi nebeaktuali, net anachronistiška. Modernistinis eksperimentas šiandien yra neinformatyvus Kam šiandien gali rūpėti "prieštaringas ir dramatiškas asmens pasaulis", jo "turtinga vaizduotė", kai tikrojo pasaulio dramatizmas yra nepalyginamai įvairesnis, turtingesnis? Gyvenime slypi daugiau netikėtumų, nei gali įsivaizduoti pats kūrybingiausias menininkas Nauju reiškiniu literatūroje gali tapti kad ir darbas Airijoje (L. Muktupavelos "Pievagrybių testamentas").
Dažnai modernistinis rašymas dangstomas postmodernizmo retorika, kuria menininkas susikurdavo savo "alibi" teisę rašyti nepaisant jokių literatūros konvencijų ir griauti visas estetines bei etines idėjas. Modernistinė saviraiškos kūryba Europai nėra aktuali. Modernizmas šiandien išsekęs, jo recidyvai rodo atsilikimą ar mėgdžiojimą.
Globalizacija kultūrų ir tautybių suartėjimas subtilus procesas. Visa, kas galėtų būti aštru, kas užgautų tikėjimą, tradicines gyvenimo normas, kas išprovokuotų nesantaiką, yra tabu. Esi lietuvis tai kokią turi teisę rašyti, tarkim, apie žydus? Kad ir su didžiausiomis simpatijomis? Blogai rašyti apie juos, savaime aišku, negalima, gerai rašyti taip pat netinka (esi svetimas, tai ir nesikišk), o jei lietuviai apskritai apie juos nieko neberašys bus manoma, kad tyčia diskriminuoja šią temą slėpdami savo nepakantumą. Kaip tai įmanoma gyvenant Vilniuje, kuriame buvo tiek sinagogų? Taip skatinama nedramatiška, konformistiška, politiškai korektiška literatūra Tai naujas tautų draugystės variantas.
Nebeturi perspektyvos ir mūsų tradicinis "agrarinis palikimas", jei tik nebus atnaujintas (gal
Mariaus Ivaškevičiaus stiliumi)
Tradicinis personažas mitologizuotas valstietis dabar
nebepažįstamas mums patiems, ką ju kalbėti apie Vakarų europietį?
Tas mūsų
stereotipiškas valstietis yra įaugęs į žolę, įsmigęs į žolę. Gilus kaip šulinys, aukštas kaip to
šulinio svirtis, kietas kaip kuolas ganykloje gyvuliui pririšti. Jo pasaulis siekia tiek, kiek mato
žvilgsnis žmogaus, nejudančio iš vietos.
Valstietiškoji kultūra nepasižymi nei
intelektualiniais laimėjimais, nei pilietiniu aktyvumu. Jos politinis veiksmas pasyvus
kolektyvinis pasipriešinimas svetimoms ideologijoms, tradicinių vertybių gynimas,
bendruomeniška savisauga. Todėl visuomenės energija prasiveržė ne naujos grožinės
literatūros kūriniais, o neregėtu eseistikos srautu.
Taigi pas mus klesti eseistika, o gero romano nėra. Jei esi bent kiek raštingas, anot J. Erlicko, gerą esė parašysi perskaitęs vieną kitą mažai žinomo užsienio autoriaus veikalą, - esė pas mus atsiranda kaip intelektualinio ar psichologinio rezonanso fenomenas. Iškyla badinamasis euroromanas. Populiarus romanas panašėja į didelį laikraštį. Randasi literatūra, paraleliška žiniasklaidos pasauliui, pulsuojanti dienraščių ir TV aktualijomis. Patys rašytojai pripažįsta, kad skaityti laikraštį yra įdomiau už grožinę knygą.
Žiniasklaidos sensacijai artimas knygas rašyti skatina leidyklos, tokį savo vaidmenį supranta ir patys rašytojai. Neatsitiktinai šiandien daugiau prestižo turi žurnalistika, į ją veržiasi jaunieji talentai, o filologijos studijos lieka kaip rezervas visiems silpniesiems, atsiliekantiems, neva "plaukiojantiems". [Tuo tarpu] anų dienų studentai literatai nesustojo ties literatūros ribomis, dažnas jų prasiveržė į politiką. Perfrazavus J. Erlicką, iš nieko tapo kažkuo, bet atgal niekuo tapti jokiu būdu nenori. Todėl nieko Lietuvoje darosi vis mažiau
Kai literatūra pernelyg pririšta prie gyvenimo kasdienybės, ji darosi "mirtinga", jos "galiojimo laikas" anksčiau ar vėliau baigiasi, knygos išmetamos su laikraščiais.
Sovietinė sistema išugdė romantinę modernistinę kūrėjo laikyseną: savo kūrybą menininkas laikė beveik pilietinio pasipriešinimo veiksmu Rašymą suvokė kaip individualios laisvės gynimą, maištą prieš konjunktūrą ir pan. Buvo suformuotas anarchistinis menininkas, atsiplėšęs ne tik nuo prisitaikėliškos visuomenės, bet ir nuo romantinės valstietiškos tradicijos. Atrodė štai drąsi, laisva, naujoviška literatūra, ir niekas jos nesuvaržys. Šiandien jau aišku, kad nėra jėgos, stipresnės už pinigą. Komercinis kapitalizmas šiuos menininkus laisvūnus nupirko ir pažabojo, sugriaudamas idealistines jų iliuzijas. Negali būti nė kalbos apie jokią kūrybos laisvę ir menininko saviraišką. Jo talentas yra ne duotas, o užduotas
Taip sovietinio menininko maištingą laisvę sugriovė ir jį pasiglemžė stipresnė kapitalistinė sistema, paverusi rašytoją planiniu meninės produkcijos gamintoju (tokią kūrybos traktuotę menininkas kaip intelektualinis darbininkas skelbė ir marksizmo teorija). .. .Menininkas netenka arogancijos, šiandien arogantiški bankininkai ir politikai. Komercinio pasaulio cenzūra stipresnė už ideologinio. Bet autorius visuomenei reikalingas, jis turi būti gerai matomas, gyvas, ryškus. Miręs autorius nereikalingas autorius (Jurga Ivanauskaitė). Ne tik gyvas, bet ir gražus, šaunus. Autorius, kaip ir jo knyga, privalo turėti komercinę išvaizdą.
Bet gal visa tai nėra blogai? Juk ir Fiodoras Dostojevskis buvo pažabotas leidyklų sutarčių, rašė už pinigus. Jei knyga gerai perkama, ką autoriui gali bereikšti kritikas? nei jis spėja skaityti tų knygų, nei gali jų įoirkti. O jei ir parašo ką nors nekomercinėje spaudoje kas jį ten girdi, kas jį skaito?
Visa tiesiog įdomus gyvenimas, kurį galime palyginti su stagnacijos laikų egzistencija, kai parduotuvėse buvo dviejų rūšių dešros kepeninės ir kiek brangesnės, o knygynuose dviejų rūšių knygos ideologizuotų literatūros surogatų ir tų tikresnių.
Sutrumpintai pagal R. Tamošaitis. Jurbarko forumo pamokos: lietuviškas euroromanas, Metai, 2004, Nr.1
Šis straipsnis minimas ir straipsnyje
V. Pilipauskaitė. Žurnalistinis romanas: tarp pseudobiografijos ir autoterapijos (Metai, 2006, Nr. 11),
kurio ištraukas čia pateikiame:
< ... >
Intelektualioji kūryba yra pasitraukusi į tokių [akademinės sferos] skaitytojų domėjimosi periferiją. Tai
nekeista atsimenant, kad, pasak Jeano Baudrillard'o, nuo šiandien vienintelė tikra kultūrinė praktika
masinė, mūsų kultūra (nebėra jokio skirtumo) yra manipuliacinė, atsitiktinė, ženklų labirinto praktika,
nebeturinti jokios prasmės"1). Vertybės, kuriomis disponuoja populiarioji kultūra,
išsidėsčiusios ne vertikalioje egzistencijos, o horizontalioje gyvenimo stiliaus plotmėje"6; kad kūrinys
įgytų vertę vertybių ir estetikos požiūriu, būtina vertikalė.
< ... >
Tekstai nuo meninės literatūros dažnai krypsta į publicistinio diskurso pusę, todėl literatūrologų vis
dažniau įvardijami kaip žurnalistiniai". < ... >
Tam tikra žurnalistikos šaknų fenomenologija yra metafizinė. Ji išreiškia suklastoto laiko
epistemologiją ir etiką. Žurnalistinis pateikimas formuoja ekvivalentinio momento laikiškumą. Viskas
yra maždaug vienodos svarbos, viskas vienadienėje plotmėje. <
> Žurnalistinė rega maksimaliai
paveikiai išaštrina kiekvieną įvykį, kiekvieną individualią ir socialinę konfigūraciją, bet galanda
vienodai. <
> Paradoksalu, bet ši vaizdaus aktualumo monotonija veikia kaip anestetikas. Iš
didžiausio grožio ir didžiausio siaubo baigiantis dienai telieka skuteliai. Mes vėl sveikutėliai ir
nekantriai laukiam rytinės laidos"2). Pagal tokius principus sukurti romanai panašūs į
populiarias televizijos pokalbių laidas ar moterų žurnaluose spausdinamas nepakartojamas"
gyvenimo istorijas. Jie išplečia žurnalų siužetus ir kartu degraduoja romano žanrą. Pasak Frederico
Jamesono, visa šiuolaikinė mūsų visuomeninė sistema praranda gebėjimą grįžti į savo praeitį ir ima
gyventi nuolatinėje dabartyje, nuolatinėje kaitoje"3), o žurnalistinis diskursas kaip tik ir
ženklina dabarties tikrovę. < ... >
Įdomi ir A. Giddenso pastaba apie autobiografijos kaip autoterapijos svarbą potradicinėje
visuomenėje, atskleidžianti dar vieną žurnalistinio žanro populiarumo aspektą. Pasak sociologo,
psichoterapeutai moderniam žmogui, susiduriančiam su tapatybės problemomis, siūlo rašyti
dienoraščius, plėtoti realias ar įsivaizduojamas autobiografijas: Autobiografija, ypač suprantama
plačiąja prasme kaip suinteresuoto individo sukurta užrašyta arba ne interpretacinė savo paties
istorija iš tikrųjų yra asmens tapatumo moderniame socialiniame gyvenime šerdis"4) .
Rašydami žmonės išsipasakoja, išsilaisvina nuo vidinių įtampų, nerimo ir vienatvės, perkuria save,
atsiveria; nykstant aukštosios ir žemosios kultūros, žanrų riboms, kai pasikeičia rinkos sąlygos,
išrašytoms autobiografijoms paprasta tapti knygomis. Autobiografinės žurnalistinio romano ypatybės
Regimanto Tamošaičio
išskiriamos kaip itin patrauklios skaitytojams: Tokie apsinuoginimai
imponuoja, patraukia. Visa tai žmogiška, daugelio iškentėta. Personažai artimi mums, bet jie tipiški,
sakyčiau, bendražmogiški kaip kokios schemos. Tarytum kokie kaimynai, gyvenantys už tvoros:
įdomu stebėti, kas su jais atsitinka, bet geriau juos stebėti iš tolo. <
> Lyg tikros biografijos, lyg
meniškumo pretenzijos, kažkoks žurnalistinis gaivalas"5). Drąsa apsinuoginti literatūrinėmis
formomis, kaip pažymi R. Tamošaitis,
itin būdinga šiuolaikinei lietuvių moterų prozai (mūsų
šiandienos literatūroje jos dažnai yra kur kas drąsesnės nei vadinamoji stiprioji lytis. Jos nebijo
apsinuoginti"6) ). Ši tendencija greičiausiai susijusi ir su feministinių idėjų perpratimu, pragmatiškojo
feminizmo kontekstu
< ... >
Vienas garsiausių pragmatiškojo feminizmo pavyzdžių yra 1996 m. išleistas britės Helenos
Fielding, televizijos žurnalistės, romanas Bridžitos Džouns dienoraštis". Tokio moters tipo kaip
Bridžita Džouns, pasak kritikų, iki H. Fielding knygos literatūroje dar nebuvo: kovojančios su savo
kūnu, skaičiuojančios kalorijas ir nesulauktus telefono skambučius, bijančios nėštumo dėl pakisiančių
kūno formų, visais įmanomais būdais siekiančios karjeros, ir kartu nepaliaujamai ieškančios pono
Teisingojo, to Vienintelio
Nuorodos:
1) B a u d r i l l a r d J. Simuliakrai ir simuliacija, 2002
2) S t e i n e r G. Tikrosios esatys, 1998
3) J a m e s o n F. Kultūros posūkis, 2002
4) G i d d e n s A. Modernybė ir asmens tapatumas, 2000
5) T a m o š a i t i s R. Perkantis žmogus // Metai. 2005. Nr. 11.
6) T a m o š a i t i s R. Tamsiojo gyvenimo kronikos // Metai. 2006. Nr. 4
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė