LIETUVIŠKOJI PUNK ERA 1982 - 1986 METAI

NAUJA straipsnio versija

Palangos Aikštelę prisimenant

Pasidalinkite savo prisiminimais ir nuomone.
Tikrieji PANKAI - atsiliepkite!

Tas saldus žodis punk - dabar jau niekam netenka aiškinti jo prasmės, nors ir šiandien tai lieka vienas laisviausiai interpretuojamų socialinių ir muzikinių terminų.

Nesigilinsiu, kas vyko 1966-aisiais Jungtinėse valstijose bei 1977- aisiais Londone, norėtūsi šiek tiek prisiminti lietuviškąjį color: punk judėjimą, kuris atrodytų - tik griausinio atgarsis, o vis dėl to buvo visiškai savarankiškas originalus reiškinys. Todėl norėtųsi leistis į trumpą archeologinį žygį ir keliais bruožais apžvelgti lietuviškąjį punk, nebijant pavadinti jo netgi tautišku.

Nenuostabu, jei kas iš gyvųjų liudininkų toliau skitydamas pasakys: “Na jau ne, - tai buvo visiškai kitaip!”. Gal toks ir būtų šio rašinio tikslas. Spontaniškas lietuviškas punk apsireiškė tiesiog ore ir niekada neturėjo vieningų taisyklių ar įstatų, ir aprašyti jį tvarkingai neįmanoma, tokia turbūt jau punk specifika.

Pirmoji ir, leisiu sau pavadinti, tikroji lietuviškoji punk era (toliau L. punk) tilptų į 1982-1986 metų laikotarpį. Būtent tada tai buvo plačiai žinomu reiškinių ir “įsuko” beveik visus paauglius.

Pradinis požymis, išskiriantis punk fenomeną 1982 Vilniaus gatvėse - išskusti smilkiniai (dabar, atrodytų, toks nekaltas) - turėjo savyje vos ne branduolinį užtaisą, tapo “sakraliniu” punk pionierių ženklu. Tai, kad mes gyvenome unikalios tvarkos šalyje, apsprendė ir visiškai nelauktą L. punk idėjų koloritą. Punk - be abejonės tai buvo idėjos, nors išvaizda čia dažnai atsiduria pirmoje vietoje, yra tiesiog nepakeičiama visuotinės išraiškos priemonė. Jeigu dabartinėje mūsų aplinkoje išorė jau nesukelia ypatingos reakcijos, tada vaizdas išreiškė daugiau negu žodis (gal ir todėl, kad žodžių negalėjo būti daug).

L. punk išvaizda neapsiribojo tik lengvai “patobulinta” šukuosena. Sugrįžo siaurėjančios (dažnai iki kraštutinumo) kelnės, buvo drąsiai nupjaunamos marškinių apykaklės, kaip niekad įsigalėjo platūs, ilgi megztiniai, o žiemą klešnių galai buvo susikišami tiesiog į vilnones kojines. Reiktų nepamiršti, kad tada visa tai buvo Ženklu. Nesunku įsivaizduoti, kad “naujoji eilutė”, kaip ir išskusti smilkiniai, tarybiniams ideologams iš kart asocijavosi su nacionalfašizmu ar buržuazine Lietuva. Taip patys ideologijos gynėjai ir padėjo Lietuvos punk’ams tapti savotiška nacionaline-politine jėga.

Bet kokioje šalyje apsirengimo manieros yra tiesiogiai susijusios su visuomenine bei ekonomine tvarka (dabar mes jau daug išmanome apie tai!).

Todėl L.punk “uniforma” jokiu būdu nebuvo tik “mados” sugrįžimas į 6-ąjį dešimtmetį. Jaunatviškas sąjūdis reiškėsi ir visiškai naujais, netikėtais aspektais. Vyresnieji moksleiviai tiesiog ekstazės apimti išpirko “grafkes” (žiogelius), panelės įsivėrė į ausis pigius auskarus. Buvo atsisakyta prabangių krepšių - juos pakeitė pro- tautiški drobiniai arba brezentiniai sovietų armijos dujokaukių maišeliai. Naujieji punk’ai pasijuto kaip niekad panašūs vieni į kitus. “Apsidairiau ir pamačiau, kokie mes artimi, kokie vieningi - be išankstinio nusiteikimo, be subūrimo …” - kalbėjo L.punk judėjimo dalyvė. Taip, jie kartu pirko pilkas kelnes geltonomis juostelėmis po 7 rublius ir iki tol tik pensininkų nešiotus sandalus už tokią pat kainą. Sąmoningai skurdi išorė atskleidė ir kiek netikėtą idealizmą. Visi vienu metu intuityviai suvokė, kad dabar tiesiog privalo mesti iššūkį tezėms “gerai gyventi”, “gauti”, “imti geriausią/ brangiausią”. Atsirado šūkiai - “patį pigiausią”, “be eilės”, “tai, kas mėtosi”. Skurdu prieš pinigus. Tokiu būdu pakirsti jų primestą gyvenimo tvarką. Šie devizai slypėjo viduje, vos apčiuopiami, bet visi žinojo, kaip reikia elgtis. Jei esi apsukrus, dvelki prabanga, jei tėvai tave kur nors “įkišo”, jei “rezgi karjerą” - tu praradai save, parsidavei, negali būti punk’u (ir kaip mažai reikėjo, kad pasipriešinti, kad atsikirsti).

Lietuviškos punk revoliucijos niekas sąmoningai neorganizavo, naujosios gyvenimo taisyklės tarytum nukrito iš dangaus, ir jaunieji punk’ai stojo į karą su visu aplinkiniu pasauliu.

Senoji karta baimingai sutiko savo atžalų permainas, kaltindami juos dykinėjimu ir nihilizmu, mokslo nuvertinimu ar nenoru žvelgti “į šviesią ateitį”. Retas kuris “senųjų” nostalgiškai išvydo “naujuosiuose” vaikuose savo paties atvaizdus iš “smetoninės” Lietuvos fotografijų. Na, čia - amžinoji tėvų-vaikų problema. Kur kas sunkiau buvo mokykloje… Pradžioje siuto tik pavieniai aktyvistai, bet vėliau “antruose namuose” pradėjo vis dažniau lankytis “dėdės”.

Tuo tarpu Vilniuje “atsidarė” L.punk, šios benamių kartos, centrai. Pagal tradiciją, ankstyviausiu laikomi “Stikliai” (tada tai buvo paprasta kavinė-baras), vėliau “bačka” (kavinė “Liepsnelė”, dabar jau turbūt prarasta amžiams), toliau, arba Pilies gatve žemiau, - “Vaiva” su “Ledaine”, legendinės užeigos, “Rotonda” Gedimino kalno papėdėje, bei “Vilniaus akmenys” (akmeninė tvorelė prie Arkikatedros, kur mėgo sėdėti punk’ai) - bene dažniausiai KGB fiksuotas punk’ų centras.

Taip jau susiklostė, kad Vilniaus punk buvo grynai lietuviškas reiškinys, todėl vietinis rusų bei lenkų jaunimas pasitiko jį ypač agresyviai nusiteikęs (žinoma buvo ir netikėtai mielų išimčių). “Stovyklos” susiformavo tiesiog per vieną dieną. Punk’ų priešininkai įgavo pravardę “montanos” (pagal tuo metu paplitusias firmos “Montana” palaidines su gigantiškais ereliais ant krūtinės, punk’as būtų galėjęs taip apsirengti tik košmariškam sapne). Punk’ų ir “montanų” muštynės garsėjo savo žiaurumu, bent taip pasakoja senosios legendos. Viešai apie “mūšius”, žinoma, niekas nemanė pranešinėti, o milicija, buvo palanki “montanoms”. Ryškus nacionalinis pasidalijimas buvo toks savaime suprantamas, lyg tam būtų ruoštasi dešimtmečiais. Kažkuria prasme taip ir buvo. Nieko nepadarysi.

Lietuvos punk’ai, bent jau ankstyvajame laikotarpyje, stebino savo solidarumu, ir jų gretos augo… Nežinau, ar istoriškai tiktų klausti, kas labiau juos vienijo - naujo gyvenimo būdo projektas, ar nujaučiamos tautinio nepaklusnumo idėjos? Bet būtent tada pasirodė miniatiūrinės trispalvės, dažnai prikabintos prie baltų sportinių batelių, buvo stengiamasi priešpastatyti lietuvių kalbą “visuotinei” rusiškajai, tarpusavyje buvo bandoma atsisakyti net rusiškų keismažodžių (!). Buvo ir punk’ų himnas, tik neaišku, ar egzistavo originalus jo tekstas, nes dažniausiai juo būdavo Vinco Kudirkos “Tautiškoji giesmė”.

Toliau viso to KGB nebegalėjo pakęsti ir išsiuntinėjo slaptus nurodymus mokykloms, o pirmiausia, kaip visada, įpareigojo “komjaunimo organus”. Pagaliau atsiliepė ir periodinė spauda, supratusi, kad punk informacijos srauto sulaikyti jau neįmanoma. Niūriuose straipsniuose ir pseudo diskusijose autoriai “pristatė” punk kaip tik buržuazinėje visuomenėje įmanoma reiškinį. Tas nelemtas punk, reik manyt, vienodai pavojingas abiem formacijoms?

Turbūt nebuvo Vilniuje mokyklos, kurios nebūtų sukrėtęs KGB grupės antplūdis. Moralės sargai iš anksto būdavo kruopščiai supažindami su punk atributika ir požymiais. KGB, padedant daugumai mokytojų, ieškojo punk lyderių, bet tai sunkiai sekėsi. Kai kurie pareigūnai laikė L.punk judėjimą stichišku, sakydami “pankas panką iš tolo jaučia”, vadų lyg ir nėra. Nors L.punk turėjo kelis laisvus savo įkvepėjus, labiau išgarsėjusius, kaip punk asmenybės (tokie, kaip Vytas-Saulutė, Danas ar Metalinis Gedas).

L.punk išvystė ir savo originalias, kitur nesutinkamas formas. Punk judėjimas, kaip žinia tiesiogiai siejosi su muzika (kas būdinga būdinga beveik visiems XX a. antrosios pusės sąjūdžiams). Tačiau jei JAV ar Didžioji Britanija savo laiku buvo užtvindytos tikromis punk grupėmis, L.punk vystymąsį įtakojo ne jos. “Muzikaliai” ankstyvasis L.punk skilo į dvi sroves. Viena jų, roleriai (nuo rock’n’roll) atgaivino Elvis Presley’į ar Bill Haley’į, šoko tvistą ir “išugdė” new wave šukuosenas. Antra buvo žymiai “sunkesnės” muzikos gerbėjai - eisidisistai (nuo AC/DC). Dažnai buvo manoma, kad AC/DC - tai “tikra” punk roko grupė. Būtent tokios punk pasiskirstymo pagal muziką apraiškas galima aptikti tik Lietuvoje. Panašu, kad tolimesne eisidisistų reinkarnacija tapo metalistai, o iš rolerių išaugo new wave bei electro pop muzikos gerbėjai (na o “tikrą” punk roką lietuviai pradėjo vertinti ir groti šiek tiek vėliau).

Be “pagrindinių krypčių”, buvo ir flirtas su fašistiniais motyvais, kas šauniai paerzindavo to meto ideologus. Iš čia ir linksmas punk laikų posakis: “Tu - mano geriausias draugas po Adolfo“.

Nepaisant šių aštrių ypatybių, puikios satyros, ankstyvajam L.punk judėjimui buvo gyvybiškai svarbus ir romantiškas idelizmas. Dabar jau sunku patikėti, kad neotautiškai apsirengusios panelės kavinėse skaitydavo eilėraščius, ir tai taip pat vadinosi punk. Poetu Nr.1 tose gretose buvo Juozas Erlickas, kurį tuomet tik “spec. fondas” išgelbėjo nuo komercinės sekmės. Gaila, kad tik vienintelė KGB tvarkingai ir detaliai tada fiksavo L.punk judėjimą. Po galais, kur dabar galėtų būti tie dokumentai?

Platus ir kraštutinis savo išraiška pasipriešinimas tų dienų gyvenimo būdui įkvėpė paaugliams iš tiesų naują fenomeną: laisvė - atsižadėjime. Nors tada nesigirdėjo daug viešų deklaracijų, tvirtos to nuostatos buvo užkoduotos punk’ų veiksmuose ir tik jiems vieniems atpažįstamuose simboliuose. Aplinkinis pasaulis brutalus, visas - be jokių išlygų, ir negalima su juo turėti nieko bendro. Darbas - parsidavimas, institucija - išdavystė, suaugusieji - priešai, net ir tėvai yra tos pačios priverstinės tvarkos įrankis. Belieka tik šaipytis iš esamos diktatūros, drąsiai laužyti jos taisykles. Viena gražiausių L.punk savybių, atėjusi vos ne iš ankstyvosios krikščionybės laikų - visiškas daiktų paniekinimas. Tik gaila, tai truko labai neilgai.

Punk mąstysenoje, žinoma, sukėsi ne vien idealistinės nuotaikos, bet ir seksualinės revoliucijos užuomazgos bei “debesis alkoholio” - ir viena ir kita vienodai trikdė ortodoksinę visuomenę.

Gal ir subjektyvu, bet norėtųsi L.punk era užbaigti 1986 metais, kai pirminės punk srovės jau išnyko, kai jau niekas nesakė “aš - roleris”. Atsirado breikas (break dance), įsigalėjo riedlentės (skateboard), apskritai išsiplėtė džiaugsmų ir malonumų sritis. Palengva susiformavo naujas modernaus jaunuolio tipas.

Be to, supanašėjo “nacionalinės uniformos” - ilgainiui išdilo stovyklų ribos, gal netgi sumažėjo muštynių. Ūgtelėję paaugliai susitaikė su savo tėvų numatytu likimu, ir sumenkėjo bendras pasipriešinimas viskam aplinkui. Maždaug taip leidosi L.punk saulė (žinoma tai nereiškė, kad išnyko patys punk’ai).

Norisi pastebėti, kad spontaniškoji “punk mokykla” davė daug nematomų impulsų velesniems išliaupsintiems sąjūdžiams bei politikams. Lietuviškojo punk įtaka nepriklausybės atgavimui liko visiškai neįvertinta.

O tuomet, kai jau buvo galima nekliudomai išsiskusti skiauterę (mohawk), punk tapo jau tik mietso puošmena. Plaukų persidažymai bei visa kita punk atributika jau nebereiškė realaus savaiminio protesto. Vėliau punk atvirai “įsidarbino” destrukcijos simboliu, bet šis “dugno rodymas” vyksta labai jau banaliai.

Laikas keičia formas bei idėjas ir vice versa - idėjos keičia laikmetį, ir gal iš kažkur jau atrieda nauja stulbinanti Banga.

Punksnot died!

Lukas Vangelis