Jonas Kuzmickis. Mano žodžiai (dienoraštis). Vartiklis

Tai ištrauka iš dienoraščio, kurį kunigas ir rašytojas Jonas Kuzmickas karo metais rašė Merkinėje, kurios gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Į čia, kaip į saugesnę vietą, jisai pasitraukė iš Kauno. Vėliau „bėgo“ į Vakarus... Rankraštis buvo saugomas redaktoriaus dėdės šeimoje.

Pateikiame ir šios ištraukos rankraščio puslapių kopijos: psl.1; psl.2; psl.3

Šeštadienis, II.27

Ko per lauką, ko per gilią vilnį,
ko žydėdamas žvaigždžių pabert neini - - -
Iš liūdnumo vakarai šilti šalton naktin nuvilnys,
iš liūdnumo pravirks miežiai ir linai liūdni.

Bern. Brazdžionis

O nori dažnai liūdesys užsmaugti dar negimusį jausmą, negimusį žodį širdy.

Dažnai liūdesys didelis ir dar didesnis nepasitenkinimas, kažin kokia nebūties nostalgija apkrinta.

Imi papirosą. Paleidi dūmų kamuolį. Svaigini save.

Imi plunksną. Širdies krauju brėži žodį po žodžio.

Pasiimi lazdą ir išeini iš namų. Paklajoji, pavaikštai.

Pasikalbi su mergaite kokia. Išpasakoji vidų savo, daug žodžių ir minčių paberi. Kartais ne tik žodžiais pasitenkini.

O vis dėlto –

nėra gyvenimo, nėra ugnies kaitrios, minties, jausmo. Nejauti savyje žmogaus gyvenančio ir kovojančio dėl laimės šlako, dėl vienos džiugaus akimirkos.

Tuščia dūšioj, tuščia ir sąmonėje visam gyvenime. Nepaprastai tuščia.

Dabar sustojau prie kažin ko. Labai miglotai ir nerealiai –

Ten širdis auganti ir į kančias auganti ; ten širdis vienuolė, atokinta nuo viso gyvenimo; ten vėl veidas išblyškęs ir nebylus kaip visas vidus.

Ir šiandien žvelgiau į tą veidą. Jau rodos, jaučiu. Turi jausti. Netikėčiau, kad širdis miegotų, kad ji negalėtų pajusti gyvenimo didelio ir gaivališko. Ypač po anų žodžių, po anų ketureilių.

Dabar jau nebeklausiu, kur einu ir kur nueisiu –

džiaugiuosi kiekviena diena ir jos burtų užrausiu savo širdyje. Sudedu į savo vidų visa, ką gaunu, ką surenku, ką pašėlusia kova išsikovoju.

Ką laimėsiu, kokia kaina ką nors surasiu?!

Jonas Kuzmickis (1913- 1982) - kunigas, pedagogas, teologas, rašytojas prozininkas, poetas, dramaturgas, publicistas.

Gimė Anykščių raj. Kunigiškių kaime. 1931-1936 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1936 m. birželio 21 d. įšventintas į kunigus. Po to dar studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete lietuvių kalbą ir literatūrą bei pedagogiką. Iki 1941 m. J. Kuzmickis dirbo kapelionu ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Kaune, Alytuje, 1938–1940 m. redagavo katalikų vaikų laikraštėlį "Žvaigždutė". Karo metu pasitraukė į Merkinę.

1944 m. pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje 1946 m. J. Kuzmickis įsteigė ir redagavo literatūrinį žurnalą jaunimui „Žibintas”. Nuo 1947 m. gyveno Anglijoje, Bradforde, ir buvo jo suburtos lietuvių katalikų bendruomenės kapelionas. 1955–1957 m. jis leido ir redagavo bendruomenės dvimėnesinį žurnalą "Žibintas".

Lietuvoje J. Kuzmickis parašė ir išleido didaktinio turinio, šventiško tono knygelių vaikams, sudarė vaikų poezijos antologijas „Mano eilėraščiai“ ir „Pas močiutę augau“ (abi 1936 m.), redagavo rinkinį „Vaikų žaidimai“ (1934), paskelbė literatūros kritikos publikacijų. Savo kūrybą jis dažnai pasirašinėjo J. Gailiaus slapyvardžiu. Taip pat išvertė ir išleido M. Dynowskos legendų rinkinį „Betliejaus tvartelyje“ (1936 m.), F. Lazarusownos apysakėles vaikams „Mūsų mokykla“ (1938 m.). Išeivijoje rašė moralizuojančio turinio apysakas, apmąstydamas gimtinėje likusių tėvynainių vargus ir kančias, analizuodamas išeivių vidines dramas, taip pat teologines studijas.

Reikšmingiausias jo kūrybos leidinys - kelis dešimtmečius ruoštas rinkinys „Ištiestos rankos“, kuriame poetiniais tekstais, primenančiais maldą, apibūdinamas lyrinis herojus – Lietuva.