Albert Camus. Apmąstymai apie giljotiną (pabaiga)

Apie autorių >>>>>

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis

Paprastumo dėlei tarkime, kad mūsų civilizacija prarado tas vieninteles vertybes, kurios kažkokiu būdu galėtų pateisinti mirties bausmę, ir tuo pačiu metu kenčia nuo negerovių, kurios jos panaikinimą daro būtiną. Kitaip tariant, mirties bausmės panaikinimo turėtų reikalauti sąmoningi mūsų visuomenės nariai, remdamiesi logika ir realiais argumentais.

Pirmiausia apie logiką. Paskelbti nuosprendį, kad žmogui turi būti įvykdyta neatšaukiama bausmė, tolygu nuspręsti, kad tas žmogus jau nebeturi jokios vilties pasitaisyti. Kaip tik čia, pasikartokime, toje bergždžioje opozicijoje argumentai aklai susipriešina ir susikristalizuoja. Bet iš tikrųjų juk niekas mūsų čia negali būti kategoriškas, nes visi esame teisėjai ir šalys. Iš čia ir kyla mūsų abejonės teise žudyti ir bejėgiškumas siekiant įtikinti vieniems kitus. Negali būti aukščiausiuoju teisėju nebūdamas absoliučiai nekaltas. Visi mes esame padarę ką nors blogo savo gyvenime, net jei tas blogis, išvengęs įstatymų smūgio, tapo nežinomu nusikaltimu. Teisiųjų nėra, yra tik širdys, daugiau ar mažiau skurdžios teisumo. Gyvendami mes bent jau galime tai sužinoti ir prie savo poelgių visumos pridurti truputį gėrio, kuris bent iš dalies atlygins mūsų į pasaulį sviestą blogį. Ši teisė gyventi, sutampanti su galimybe pasitaisyti, – prigimtinė kiekvieno, net ir paties blogiausio, žmogaus teisė. Didžiausias nusikaltėlis ir doriausias teisėjas čia stovi vienas greta kito, vienodai vargani ir vienas nuo kito priklausomi. Be šitos teisės moralus gyvenimas visiškai neįmanomas. O juolab nė vienam iš mūsų neleista nusivilti jokiu žmogumi, nebent tik po jo mirties, kuri paverčia to žmogaus gyvenimą likimu ir tada leidžia daryti apie jį galutinį sprendimą. Tačiau paskelbti tą galutinį sprendimą dar prieš mirtį, įsaku uždaryti sąskaitas, kai kreditorius dar gyvas, neturi teisės joks žmogus. Bent jau ties šia riba tasai, kurs teisia absoliučiai, nuteisia absoliučiai ir save.

Gestapui tarnavusios Masuy šutvės dalyvis Bernardas Fallotas, kuris buvo pasmerktas myriop po [1947.10.01] to, kai prisipažino padaręs daugybę baisių nusikaltimų ir mirė parodęs išskirtinę narsą, pats pareiškė, kad jam negalima suteikti malonės. „Mano rankos perdėm raudonos nuo kraujo53)“, – sakė jis vienam savo kalėjimo draugui. Viešoji nuomonė ir jo teisėjai, žinoma, laikė jį nepataisomu, aš irgi būčiau susigundęs tai pripažinti, jeigu nebūčiau perskaitęs vieno jo stulbinančio paliudijimo. Štai ką Fallotas pasakė tam pačiam likimo broliui po to, kai pareiškė, kad norėtų numirti drąsiai: „Nori, kad pasakyčiau tau, dėl ko labiausiai gailiuosi. Ogi kad anksčiau nesusipažinau su Biblija, kurią turiu čionai. Galiu tave užtikrinti, kad tąsyk nebūčiau atsidūręs čia, kur esu dabar“. Tai nereiškia, kad pasiduodu kai kuriems konvencionaliems įvaizdžiams ir norams priminti geruosius Viktoro Hugo katorgininkus. Švietėjiški amžiai atseit norėjo panaikinti mirties bausmę remdamiesi prielaida, esą žmogus iš esmės yra geras. Iš tikrųjų jis toks nėra (jis tik geresnis ar blogesnis). Mes šitai puikiai žinome praėjus dvidešimčiai pastarųjų mūsų nuostabios istorijos metų. Bet kaip tik dėl to, kad jis toksai nėra, niekas iš mūsų negali iškelti savęs kaip absoliutaus teisėjo ir paskelbti galutinio baisiausio iš kaltųjų pašalinimo, nes niekas iš mūsų negali pretenduoti į absoliutų nekaltumą. Aukščiausiasis nuosprendis nutraukia vienintelį neginčijamą žmogiškojo solidarumo ryšį – solidarumą prieš mirtį, ir jis galėtų būti įteisintas tiktai tiesos ar dėsnio, kurie yra aukščiau žmonių.

Tiesą pasakius, aukščiausioji bausmė visada, per amžių amžius buvo religinė bausmė. Skiriama karaliaus, Dievo vietininko žemėje, arba kunigų, arba bendruomenės, kuri laikoma šventu organizmu, vardu, ji nutraukia ne žmogiško solidarumo ryšius, o kaltojo priklausymą Dievo bendruomenei, kuri vienintelė gali suteikti jam gyvybę. Žemiškasis gyvenimas jam, aišku, atimamas, tačiau viltis pasitaisyti išsaugoma. Tikrasis nuosprendis nėra paskelbtas, jis bus paskelbtas kitame pasaulyje. Taigi vien tik religinės vertybės, ypač tikėjimas amžinuoju gyvenimu, gali pagrįsti tą aukščiausiąją bausmę, kadangi, anot jų logikos, jos neleidžia jai būti galutinei ir neatitaisomai. Tad ji yra pateisinama tik tuo mastu, kuriuo ji suvokiama kaip negalutinė. Budelis

Katalikų Bažnyčia, pavyzdžiui, visada pripažino, kad mirties bausmė yra būtinybė. Buvo laikų, kai ji pati ją skirdavo, ir nešykštėdama. Dar ir šiandien ji ją pateisina ir pripažįsta, jog valstybė turi teisę ją taikyti. Kad ir kokia niuansuota, jos pozicija pagrįsta giliu jausmu, kuris tiesiogiai buvo išreikštas 1937 m. vieno šveicarų nacionalinio patarėjo iš Friburgo, kai Nacionalinėje Taryboje buvo diskutuojama dėl mirties bausmės. Anot pono Grando, baisiausias iš nusikaltėlių prieš gresiančią egzekuciją panyra savin. „Jis atgailauja, ir taip palengvinamas jo pasiruošimas mirčiai. Bažnyčia išgelbėjo vieną iš savo narių, ji įvykdė savo dieviškąją misiją. Štai kodėl ji nuolatos sutikdavo su mirties bausme ne tik kaip su teisėtos savigynos priemone, bet ir kaip su galinga išganymo priemone. <...> Nesiekdama priskirti to Bažnyčiai, mirties bausmė, kaip ir karas, gali reikalauti, kad jai būtų pripažintas jos kone dieviškas veiksmingumas.“

Matyt, panašus samprotavimas lėmė ir tai, kad ant Friburgo budelio kardo buvo galima perskaityti užrašą: „Viešpatie Jėzau, tu esi Teisėjas“. Taip budelis jaučiasi gavęs įgaliojimą vykdyti šventas pareigas. Jis – žmogus, kuris sunaikina kūną, kad atiduotų sielą dieviškajam nuosprendžiui, kurio nenumato niekas. Ko gero, čia gali susidaryti įspūdis, jog tokio pobūdžio užrašus lydi skandalinga painiava. Tikriausiai tam, kuriam Kristaus mokymas brangus, tas gražus kardas – dar vienas pasityčiojimas iš Kristaus asmenybės. Šitai padeda suprasti šiurpius vieno rusų kalinio, kurį caro budeliai 1905 m. rengėsi pakarti, žodžius, kai jis griežtai atrėžė kunigui, atėjusiam paguosti jį Kristaus atvaizdu: „Eikit šalin, kad neįvykdytumėt šventvagystės“. Netikintysis irgi negali pabėgti nuo minties, kad žmonės, savo tikėjimo pagrindu pasirinkę stulbinančią teisėjų auką, privalėtų būti bent jau santūrūs, matydami įteisintą nužudymą. O tikintiesiems galėtume dar priminti, jog prieš atsiversdamas imperatorius Julianas nenorėjo suteikti oficialių postų krikščionims, nes šie nuolat atsisakydavo skelbti mirties nuosprendžius ar prisidėti prie jų vykdymo. Taigi penkis amžius krikščionys manė, kad griežta jų mokytojo moralės doktrina draudė žudyti. Bet katalikų tikėjimas peno gauna ne tik iš Kristaus asmeninio mokymo. Jis semiasi to peno ir iš Senojo Testamento, ir iš Šventojo Pauliaus bei Bažnyčios Tėvų doktrinų. Sielos nemirtingumas ir visuotinis kūnų prisikėlimas iš numirusiųjų – ypač reikšmingi tos dogmos straipsniai. Nuo tada mirties bausmė tikinčiajam – tik laikina bausmė, kuri palieka atvirą galutinį nuosprendį, ji yra nuostata, būtina tik žemiškajai tvarkai, administracinė priemonė, kuri, anaiptol nepribaigdama kaltinamojo, priešingai, gali prisidėti prie jo išganymo. Aš nesakau, kad šitaip mano visi tikintieji, ir nesunkiai galiu įsivaizduoti, jog katalikai gali šlietis arčiau Kristaus nei arčiau Mozės ar šventojo Pauliaus. Aš tik sakau, kad tikėjimas sielos nemirtingumu leido katalikybei kelti mirties bausmės problemą labai skirtingais aspektais ir ją pateisinti.

Bet ką gi reiškia tas pateisinimas visuomenėje, kurioje mes gyvename, ir kas tose institucijose, lygiai kaip ir tuose papročiuose, yra nušventintas? Kai teisėjas, ateistas, skeptikas ar agnostikas skiria mirties bausmę netikinčiam pasmerktajam, jis paskelbia galutinę bausmę, kuri negali būti peržiūrėta. Jis atsisėda į Dievo sostą54) neturėdamas tam įgaliojimų ir, beje, jais netikėdamas. Trumpai tariant, jis nužudo, nes jo protėviai tikėjo amžinuoju gyvenimu. Tačiau visuomenė, kuriai jis manosi atstovaująs, iš tikrųjų reikalauja grynos pašalinimo iš visuomenės priemonės, suskaldo mirties akivaizdoje susivienijusią žmonių bendruomenę, o save pačią pateikia kaip absoliučią vertybę, nes pretenduoja į absoliučią galią. Žinoma, laikydamasi tradicijos, ji pasiunčia nuteistajam kunigą. Tas kunigas gali teisėtai tikėtis, kad bausmės baimė padės kaltinamajam atsiversti. Bet kas sutiks su tuo, kad tokiais išskaičiavimais būtų pateisinta bausmė, skiriama ir gaunama dažniausiai esant visai kitokiam dvasiniam nusiteikimui? Vienas dalykas tikėti prieš patiriant baimę, kitas dalykas – įtikėti ją patyrus. Atvertimas ugnimi ar giljotinos peiliu visada bus įtartinas, ir jau buvo galima patikėti, kad Bažnyčia atsisakė ketinimo įveikti netikinčiuosius teroru. Bet kuriuo atveju desakralizuota vi-suomenė atsivertimą abejingumui pavertusi savo profesija neturi ko iš jo pasimokyti. Ji įteisino šventą bausmę ir kartu atėmė visus jos pateisinimus ir jos prasmę. Ji kliedi savo pačios reikšmingumu, iškilmingai eliminuoja bloguosius, tarsi ji būtų pati dorybė. Įsivaizduokime garbingą žmogų, kuris galėtų nužudyti savo paklydėlį sūnų sakydamas: „Aš iš tikrųjų nebežinojau, ką su juo daryti“. Ji savinasi teisę daryti atranką, tarsi ji būtų pati gamta, ir siekia pridurti baisias kančias prie to pašalinimo iš visuomenės, tarsi ji būtų koks dievas išganytojas.

Bet kuriuo atveju teigti, kad kuris nors žmogus turi būti be jokių išlygų pašalintas iš visuomenės, nes jis yra absoliučiai blogas, tolygu teigti, kad ta visuomenė yra absoliučiai gera, tuo šiandien nepatikės nė vienas sveiko proto žmogus. Tuo nepatikės niekas, ir, priešingai, bus galvojama kur kas skeptiškiau. Tokia netikusi ir nusikaltėliška mūsų visuomenė tapo vien tik todėl, kad iškėlė save į aukštumas – kaip galutinį tikslą, – nepaisydama nieko, išskyrus savo išlikimą arba sėkmę istorijoje54). Žinoma, ji desakralizuota. Tačiau 19 a. ji ėmė kurti sau religijos pakaitalą, kaip garbinimo objektą siūlydama save pačią. Evoliucijos doktrinos ir ją lydinčios atrankos idėjos galutiniu tikslu paskelbė visuomenės ateitį. Politinės utopijos, remdamosi tomis doktrinomis, istorijos pabaigoje numatė atsirasiant kažkokį aukso amžių, kuris iš anksto pateisina visus žygius. Visuomenė yra pripratusi pateisinti tai, kas gali prisidėti prie ateities kūrimo, taigi ir absoliučiai pateisinti aukščiausiąją bausmę. Nuo tos akimirkos ji ėmė laikyti nusikaltimu ir šventvagyste viską, kas prieštaravo jos siekiams ir laikinoms dogmoms. Kitaip tariant, budelis iš kunigo virto pareigūnu. Ir to padarinys dabar yra štai čia, aplinkui mus. Jis byloja, kad mūsų amžiaus vidurio visuomenė, logiškai praradusi teisę skelbti mirties bausmę, dabar, skatinama realizmo, turėtų ją panaikinti.

O kaipgi nusikaltimo akivaizdoje iš tikrųjų apibrėžiama mūsų civilizacija? Atsakymas čia paprastas: jau trisdešimt metų valstybės daromi nusikaltimai gerokai pranoksta individų vykdomus nusikaltimus. Aš netgi nekalbu apie karus, visuotinius ar vietinius, nors kraujas irgi yra alkoholis, ilgainiui apnuodijantis kūną kaip pats stipriausias vynas. Bet valstybės tiesiogiai nužudytų individų kiekis įgijo astronomines proporcijas ir neišmatuojamai pranoksta individualių žmogžudysčių skaičių. Tolydžio vis mažėja kriminalinių ir daugėja politinių nusikaltėlių. To įrodymas – kiekvienas mūsų, kad ir koks būtų garbingas, gali numatyti sau galimybę būti vieną dieną pasmerktas myriop, nors amžiaus pradžioje tokia galimybė būtų atrodžiusi juokinga. Sąmojingas Alphonse'o Karro pasakymas: „Tepradeda ponai žudikai savo darbą“, nebeturi jokios prasmės. Žmonės, kurie mano, kad jų pusėje teisė, logika ir istorija, pralieja daugiausia kraujo.

Mūsų visuomenė jau turi gintis ne tiek nuo individų, kiek nuo valstybės. Galimas daiktas, kad po trisdešimties metų tos proporcijos apvirs aukštyn kojom. Tačiau dabar pamatuota gynyba turi būti nukreipta prieš valstybę, ir visų pirmiausia prieš ją. Teisingumas ir realistiškiausias prisitaikymas prie aplinkybių reikalauja, kad įstatymas gintų individą nuo valstybės, apniktos fanatizmo ir išpuikėliškos beprotybės. Šiandien mūsų susivienijimo šūkis turėtų būti toks: „Valstybė privalo imtis veiksmų mirties bausmei panaikinti“.

Kruvini įstatymai, kaip buvo teigiama, sukruvina ir papročius. Bet kartais visuomenė pasiekia tokio nepadorumo, kad, nepaisant visų vidaus kivirčų, papročiams taip ir nepavyksta virsti tokiais pat kruvinais kaip ir įstatymai. Pusei Europos žinomi tokie dalykai. Mes, prancūzai, juos patyrėme ir rizikuojame patirti vėl. Okupantų nužudytieji paskatino ir Pasipriešinimo judėjimo dalyvius bausti mirtimi, o tų aukų draugai savo ruožtu svajoja atkeršyti. Kitur, užgultos pernelyg didelės nusikaltimų naštos, valstybės rengiasi paskandinti savo kaltę dar didesnėse žudynėse. Žudoma dėl kokios nors tautos ar dėl kokios nors sudievintos klasės. Žudoma ir dėl būsimosios visuomenės, irgi sudievintos. Tasai, kuris mano viską žinąs, įsivaizduoja viską galįs. Laikini stabai, kurie reikalauja absoliutaus tikėjimo, nepaliauja skelbti absoliučių bausmių. O religijos be transcendencijos masiškai žudo neturinčius vilties pasmerktuosius.

Kaipgi išliktų amžiaus vidurio Europos visuomenė, jeigu ji nesiryžtų ginti individų nuo valstybinės priespaudos visais įmanomais būdais? Uždrausti nužudyti kokį nors žmogų reikštų viešai paskelbti, kad visuomenė ir valstybė – ne absoliučios vertybės, paskelbti dekretu, kad niekas joms neleidžia nei diktuoti neatšaukiamų įstatymų, nei daryti tai, kas jau neatitaisoma. Jeigu nebūtų buvę mirties bausmės, Gabrielis Péri56) ir Brasillachas57) gal dar būtų tarp mūsų. Tada mes būtume galėję teisti juos savo nuožiūra ir išdidžiai pareikšti savo nuomonę, o dabar mus teisia jie, o mes tylime. Jeigu nebūtų buvę mirties bausmės, Rajko58) lavonas nebūtų užnuodijęs Vengrijos, į mažiau kaltą Vokietiją būtų palankiau žiūrima Europoje, Rusijos revoliucija nebūtų patyrusi gėdingos agonijos, alžyriečių kraujas mažiau slėgtų mūsų sąžines. Galiausiai jeigu nebūtų buvę mirties bausmės, Europa nebūtų užkrėsta lavonais, kurie jau dvi dešimtis metų kaupiasi jos nuniokotoje žemėje. Baimė ir neapykanta, sukiršinanti ir individus, ir tautas, mūsų žemyne apvertė aukštyn kojom visas vertybes. Idėjų kova vykdoma pasitelkiant virvę ir giljotinos peilį. Čia savo represijų teises ugdo jau nebe žmogiška, natūrali visuomenė, o įsiviešpatavusi ir reikalaujanti žmonių aukų ideologija. „Buvo galima parašyti, jog ešafotas visada patvirtina tai, kad žmogaus gyvybė liaujasi buvusi šventa, kai manoma, kad jį užmušti yra naudinga.“ Ko gero, tai darosi kaskart naudingiau, tų pavyzdžių daugėja, užkratas plinta visur. O drauge su juo – ir nihilizmo sumaištis. Vadinasi, reikia staigiai ir įspūdingai tai sustabdyti, - moraliniai principai ir institucijos tegu skelbia, kad žmogus yra aukščiau valstybės. Lygiai taip ir bet kokios priemonės, kuriomis bus sumažintas socialinių jėgų spaudimas individui, palengvins kenčiančios nuo per didelio kraujospūdžio Europos būklę, suteiks jai galimybę aiškiau mąstyti ir pradėti sveikti. Europos liga – tai netikėjimas niekuo ir manymas, kad ji išmano viską. Bet ji išmano toli gražu ne viską, ir sprendžiant pagal tą maištą ir tas viltis, iš kurių mes jau nebeišbrendame, ji kažkuo tiki: ji tiki, kad didžiausias žmogaus menkumas ties kažin kokia slaptinga riba liečiasi su jo didžiausia didybe. Daugelio europiečių tikėjimas jau prarastas. O drauge su juo – ir tie pateisinimai, kuriais jis grindė mirties bausmę. Tačiau daugumą europiečių vimdo ir tas neva kažką tikėjime pakeitęs valstybės pavertimas stabu. Dabar pusiaukelėje būdami tikri ir netikri, nusprendę niekada nebekentėti ir niekad nebeengti, sykiu turėtume pripažinti ir savo viltį, ir savo neišmanymą, atsisakyti absoliutaus įstatymo, nepataisomos institucijos. Mes pakankamai daug žinome, kad galėtume pasakyti, jog štai šitas siaubingas nusikaltėlis užsitarnavo pataisos darbų kalėjimo iki gyvos galvos. Bet mes žinom nepakankamai, kad galėtume paskelbti dekretą, jog jam privalo būti atimta jo ateitis, kitaip tariant, mūsų bendra viltis pasitaisyti. Susivienijusioje rytdienos Europoje, turint galvoje mano ką tik išsakytus samprotavimus, iškilmingas mirties bausmės panaikinimas turėtų būti pirmasis visų mūsų laukiamas Europos kodekso straipsnis.

Nuo humanitarinių 18 a. idilių iki kruvinų ešafotų driekiasi tiesus kelias, ir visi žino, kad nūdienos budeliai – humanistai. Vadinasi, sprendžiant tokią problemą kaip mirties bausmė, nepersūdysi suabejojęs humanitarine ideologija. Tad eidamas prie išvados norėčiau pakartoti, kad mano nusistatymą prieš mirties bausmę paaiškina ne iliuzijos dėl prigimtinio žmogaus gerumo ir ne tikėjimas būsimuoju aukso amžiumi. Priešingai, mirties bausmės panaikinimas man atrodo būtinas kaip protingo pesimizmo, logikos ir realizmo padarinys. Negalėčiau teigti, kad mano samprotavimai – be širdies argumentų. Negali būti nė kalbos, kad tas, kuris pastaruoju metu ištisas savaites buvo paniręs į tekstus ir prisiminimus žmonių, iš arti arba iš toli turėjusių reikalo su ešafotu, iš tų siaubingų tarpeklių išeitų toks, koks į juos įėjo. Ir vis dėlto aš nemanau, – turiu tai pakartoti, – kad šitame pasaulyje nėra jokios atsakomybės ir kad reikėtų pasiduoti nūdienos polinkiui viską išteisinti – auką ir jos žudiką, suvedus juos į vieną painiavą. Ši grynai jausminė painiava yra sukurta veikiau bailumo, o ne širdies dosnumo, ir ji galiausiai pateisina visa tai, kas mūsų pasaulyje yra blogiausia. Laimindami mes laiminame ir vergų koncentracijos stovyklas, ir šlykščią jėgą, ir organizuotus budelius, ir didžiųjų politinių monstrų cinizmą, o galiausiai – išduodam savo brolius. Visa tai regime aplinkui. O esant tokiai pasaulio būklei nūdienos žmogus reikalauja gydymo garantijų ir institucijų, kurios jį vestų nesulaužydamos, kurios jam vadovautų jo nesunaikindamos. Įsuktam į nežabotos istorijos dinamizmą, jam reikia sveikatos ir kokių nors įstatymų pusiausvyrai išlaikyti. Galiausiai jam reikia protingos visuomenės, o ne šitos anarchijos, kurioje murdosi jo asmeninis išdidumas ir valstybės neribotos galios. Giljotina: Landru galva

Esu įsitikinęs, kad mirties bausmės panaikinimas padėtų žengti į priekį kuriant tokią visuomenę. Prisiėmusi šią iniciatyvą, Prancūzija galėtų išplėsti ją ir į tas šalis, kurios dar nepanaikino mirties bausmės ir šiapus, ir anapus geležinės uždangos. Bet kuriuo atveju tegu ji duoda pavyzdį. Tada mirties bausmė būtų pakeista įkalinimu iki gyvos galvos sunkiųjų darbų kalėjime nusikaltėliams, kurie, kaip manoma, yra nepataisomi, ir terminuotu įkalinimu kitiems nusikaltėliams. Tiems, kurie mano, kad ta bausmė yra sunkesnė už mirties bausmę, bus atsakyta, kad tokiu atveju jie nesiūlė palikti ją tokiems kaip Landru59), o mirties bausmę taikyti smulkesniems nusikaltėliams. Jiems bus priminta ir tai, kad priverstinių darbų kalėjimas palieka nuteistajam galimybę pasirinkti mirtį, o giljotina neatveria jiems jokio kelio sugrįžti. Tiems, kurie, priešingai, mano, jog priverstinių darbų kalėjimas – per menka bausmė, pirmiausia bus atsakyta, kad jie stokoja vaizduotės, paskui – kad laisvės atėmimas jiems atrodo lengva bausmė tik todėl, kad šiuolaikinė visuomenė išmokė mus laisvę niekinti59).

Kainas turi būti ne nužudytas, o išlikti žmonių akyse kaip griežto pasmerkimo ženklas, – štai toji pamoka, kurią mes turim gauti iš Senojo Testamento, – jau nekalbant apie Evangelijas, – užuot sėmęsi įkvėpimo iš žiaurių Mozės įstatymo61) pavyzdžių. Bet kuriuo atveju niekas nekliudo atlikti mūsuose apriboto laiko eksperimento (tarkim, dešimties metų), jei mūsų Parlamentas dar nesugeba atpirkti savo balsavimo dėl alkoholio šia didžia civilizuojančia priemone – visišku mirties bausmės panaikinimu. Ir jeigu iš tikrųjų viešoji nuomonė ir jos atstovai negali atsisakyti to įstatymo iš tingumo ir pašalina tai, ko nemoka pataisyti, tai bent jau, belaukdami ateisiant atgimimo ir tiesos dienos, nerenkime tos „iškilmingos skerdyklos“, kuri taip teršia mūsų visuomenę. Mirties bausmė, tokia, kokia ji taikoma, kad ir kokia reta ji būtų, yra šlykščios skerdynės, asmens ir žmogaus kūno įžeidimas. Tasai nukirsdinimas, toji galva, gyva ir atskirta nuo kūno, tos ilgos kraujo čiurkšlės driekiasi iš barbarų laikų, kai buvo manoma, kad galima sukrėsti šlykščiais reginiais. Šiandien, kai ši bjauri mirtis administruojama paslapčia, kokia yra tokio kankinimo prasmė? Juk iš tiesų branduoliniame amžiuje mes žudome kaip rankinio svertuvo laikais. Ir nėra nė vieno normaliai jautraus žmogaus, kuris, vien pagalvojęs apie tą šiurkščią chirurgiją, neapsivemtų. Jeigu šiuo požiūriu prancūzų valstybė nesugeba įveikti savęs pačios ir suteikti Europai vieną iš vaistų, kurio jai reikia, tegu ji iš pradžių bent reformuoja mirties bausmės įvykdymą. Mokslas, padedantis nužudyti tiek daug žmonių, galėtų bent padėti nužudyti juos padoriai. Anestezinis medikamentas, galintis pagelbėti pasmerktajam pereiti iš miego į mirtį, padėtas jam po ranka bent vieną dieną, kad jisai galėtų juo laisvai pasinaudoti, arba administruotas jam kitu pavidalu, jei jis pristigtų valios ar nenorėtų juo pasinaudoti, užtikrintų pašalinimą, jeigu to jau šitaip reikia, tačiau suteiktų bent truputį padorumo tam šlykščiam ir nepadoriam mūsų dienų spektakliui.

Aš nurodau šiuos kompromisus, kadangi kartais tenka prarasti viltį pamatyti, kaip išmintis ir tikroji civilizacija aplanko tuos, kurie atsako už mūsų ateitį. Kai kuriems žmonėms, o jų kur kas daugiau nei manoma, žinoti, kas iš tikrųjų yra mirties bausmė, ir negalėti sutrukdyti ją taikyti – nepakenčiama fiziškai. Jie savaip irgi patiria tą bausmę, ir tai visai prasilenkia su teisingumu. Jei būtų bent palengvinta purvinų juos slegiančių vaizdų našta, visuomenė nieko neprarastų. Tačiau galiausiai neužtektų ir šito. Nei individų širdyse, nei visuomenių gyvensenoje nebus tikros ramybės, kol mirties bausmė nebus iškelta už įstatymo ribų.

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis

Trumpos biografijos ir pastabos

53) Jeanas Bocognano: Quartier des fauves, prison Fresnes, Editions du Fuseau.

54) Visiems žinoma, kad prisiekusiųjų teismo nuosprendžio paskelbimas prasideda formule: „Prieš Dievą ir mano sąžinę...“

55) Čia tiksliai atkartotos pagrindinės „Maištaujančio žmogaus“ temos.

56) Gabrielis Péri (Gabriel Péri, 1902-1941) – prancūzų komunistų aktyvistas ir deputatas, vokiečių sušaudytas 1941 m. gruodį; Prancūzijos nacionalinis didvyris.

57) Robertas Brasillachas (Robert Brasillach, 1909-1945) - prancūzų rašytojas, provišistinio ir pronacistinio antisemitinio savaitraščio „Je suis partout“ redaktorius (1937–1943). Pasipriešinimo judėjimo dalyvių sprendimu 1945 m. buvo sušaudytas kaip nacių kolaborantas („už intelektualinius nusikaltimus“).

58) Laslo Rajko (L?szló Rajk) - buvęs Vengrijos komunistų partijos sekretorius ir vidaus reikalų ministras, kuriam 1949 m., Rakoši diktatūros laikais, buvo įvykdyta mirties bausmė; 1956 m. spalį reabilituotas. 1937-39 m. Kovėsi Ispaijoje, buvo vengrų bataliono vadas. 1941 m. nelegaliai grįžo į Vengriją, buvo suimtas ir kalintas iki 1944 m., o tada paskirtas KP sekretoriumi. Tais pačiais metais vėl suimtas ir ištremtas į Vokietiją, iš kur grįžo 1945 m. 1949 m. apkaltintas šnipinėjimu, suimtas ir nuteistas mirties bausme.

59) Henris Landru (Henri Désiré Landru, 1869-1922) - liūdnai pagarsėjęs Prancūzijos „Mėlynbarzdis“ – mergišius ir serijinis žudikas (nužudė dešimt moterų ir berniuką). Jis pasinaudojo tuo, kad karas nusinešė daugelio vyrų gyvybes. Jis pradėjo skelbtis laikraščiuose ieškodamas našlių pažintims. Atsiliepė šimtai. „Išrinktąsias“ kviesdavosi į vilą, kur, išgavęs bankų sąskaitas žvėriškai nužudydavo. 1919 m. buvo susektas ir suimtas. Nuteistas mirties bausme ir giljotinuotas. Jo galva eksponuojama Holivudo Mirties muziejuje.

60) Žr. taip pat Nacionalinio susirinkimo atstovo Duponto ataskaitą apie mirties bausmę, 1791 m. gegužės 31 d.: „Ji [žmogžudį] baigia sugniuždyti gaiži ir deginanti nuotaika; labiausiai jis bijo poilsio; tai būsena, kuri palieka jį vieną su savimi, norėdamas iš jos išsigauti jis nesiliaudamas rizikuoja mirtimi ir ieško jos; vienatvė ir jo sąžinė – štai jo tikrasis kankinimas. Ar tai mums nepasufleruoja, kokią bausmę jūs turite jam skirti, kokią bausmę jis labiausiai pajus? Argi ne remiantis ligos prigimtimi reikia skirti vaistų jai gydyti?“ Paskutinį sakinį pabrėžia autorius. Jis daro tą menkai žinomą atstovą tikruoju mūsų moderniosios psichologijos pirmtaku.

61) Mozės įstatymas: akis už akį, dantis už dantį.

Egzistencializmas
A. Kamiu filosofija
Žudyti per atstumą
Amžinojo gyvenimo siekis
Indonezijos mirusiųjų kultas
Ana Jampolskaja. Mirtis ir kitas
Savižudybė kaip dezintegracija
Siaubo reiškinio filosofiniai tyrinėjimai
Samurajai: pasakojimas apie 47 roninus
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Rasistinio pobūdžio prievartos apraiškos
Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?
J. Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
G. Kalendarovo „mirties spinduliai“
Masonai: Ką ridena skarabėjas?
Baubas, maumas ir babaušis
Antuanas de Sent Egziuperi
Laužai Himalajų papėdėje
Vilkolakiai Viduramžiais
Kur mirė Sokratas?
Sielos klajonės
Egzistencija
Om Simrikė