Albert Camus. Apmąstymai apie giljotiną (tęsinys)

Apie autorių >>>>>

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis

Ne mane vieną stebina toks pavojingas prieštaravimas. Valstybė taip pat baudžia jį; ir tos kančios, savo ruožtu, paaiškina jo pozicijos prieštaringumą. Ji neviešina bausmių atlikimo, nes negali žmonėms teigti faktų, kad tos bausmės kada nors pasitarnavo nusikaltėlių gasdinimui. Ji nepajėgi išspręsti dilemos, kurią jai iškėlė dar Bekarija¹⁸⁾, rašęs: „Jei būtina dažniau žmonėms pateikti valdžios įrodymų, reikia atlikti daugiau bausmių, tačiau tada ir nusikaltimų turėtų būti daugiau, o tai įrodo, kad mirties bausmė nepadaro laukiamo įspūdžio, iš ko seka, kad ji tiek pat nenaudinga, kiek ir būtina“. O ką daryti valstybei su nenaudinga ir vis tik būtina bausme, kaip tik slėpti ją, tačiau ir neatšaukti? Štai ji ir išsaugo ją kur nors pavartėse, tai darydama ne be gėdos, su akla viltimi, kad nors kas nors, kada nors bus suimtas iš pagarbos bausmei ir jos mirtinai esmei, o tuo pačiu, slapta nuo visų, pateisina įstatymo, niekam nereikalingo ir nesuprantamo, egzistavimą. Užsispyrusi savo tvirtinimu, kad, atseit, giljotina tarnauja atgrasymui, valstybė, tokiu būdu, priversta gausinti visai realius žudymus dėl to, kad būtų išvengta vieną vienintelį kraujo praliejimą, apie kurį ji nieko nežino ir niekada nesužinotų, jei jam nepasitaikytų šansas įvykti. Kas per keistas įstatymas, atsižvelgiantis tik jo nulemtu pačiu nužudymu ir nežinoti tų, kuriems turėtų sutrukdyti.

Kas galiausiai lieka iš tos parodomosios valdžios, jei įrodyta, kad mirties bausmė turi kitą valdžią, be to visai realią, kuri žmonės nuveda iki begėdystės, beprotybes ir žudymo?

Galima nesunkiai pasekti tų ritualų pasekmes visuomeninei nuomonei – jų skleidžiamo sadizmo pliūpsnius, smulkią ir bjaurią garbėtrošką, kurią jie sukelia daliai nusikaltėlių. Prie ešefoto neįmanoma sutikti jokio kilnaus jausmo – tik pasibjaurėjimą, panieką iki pat žemiausios piktdžiugos. Tos pasekmės visiems žinomos. Dėl padorumo giljotiną pernešė į Rotušės aikštę¹⁹⁾ už specialių užtvarų, o vėliau – ir kalėjimo sienų. Mažiau žinoma apie žmonių, kurie iš pareigos darbui priversti dalyvauti tokio pobūdžio renginiuose. Tad įsiklausykime į anglų kalėjimo direktoriaus, kuris prisipažįsta dėl „asmeninės gėdos aštraus jausmo“, žodžius arba kalėjimo kapeliono, kuris prisipažįsta dėl „siaubo, gėdos ir pažeminimo²⁰⁾ “. Pabandysim įsivaizduoti žmogaus, priversto žudyti pagal pavedimą, - omenyje turiu budelį – jausmus. O ką liepsite galvoti apie tuos valdininkus, kurie giljotiną vadina „drandaletu“ [la bécane], o baudžiamąjį – „klientu“ arba „siuntiniu“? Čia nori nenori sutiksi su dvasininku Bela Žiustu [Bela Just], dalyvavusio trijose dešimtyse bausmių ir vėliau rašusio: „Teisingumo vykdytojų žargonas nenusileidžia blatnųjų kastos vulgarumui ir cinizmui²¹⁾ “. O štai budelio vieno iš pagalbininkų atsivėrimai dėl jo vykimo į provinciją: „Tai ne komandiruotės, o tikri piknikai. Mūsų paslaugoms ir taksi, ir geriausi restoranai²²⁾ “. Tas pat tipas sako, girdamasis budelio įgūdžiu, spaudžiant peilio paleidimo mygtuką: „Galima leisti sau malonumą patąsyti klientą už plaukų“. Už šių žodžių slypintis moralinis pakrikimas turi ir kitų, gilesnių aspektų. Nuteistųjų drabužiai iš esmės atitenka budeliui. Deibleris Vyresnysis²³⁾ tuos skarmalas iškabindavo lentiniame barake ir laikas nuo laiko užeidavo jų pasižiūrėti. Tačiau ir tai dar ne viskas. Štai ką praneša mūsiškis budelio pagalbininkas: „Naujas budelis galutinai kvaištelėjo: pilnai pasiruošęs prie giljotinos sėdi ištisas dienas, su paltu ir skrybėle, sėdi ir laukia iškvietimo iš ministerijos²⁴⁾ “.

Tad štai koks jis, tas žmogus, apie kurį Žozefas de Mestras²⁵⁾ sakė, kad jo buvimas neįmanomas be ypatingo aukštesniųjų valdžių potvarkio, nes kitaip „tvarka virs chaosu, sostai kris, o visuomenė žus“. Štai jis, tas žmogus, su kurio pagalba visuomenė visiškai išsivaduoja nuo nusikaltėlių, nes būtent budelis pasirašo dokumentą apie nuteistojo išlaisvinimą nuo apsaugos ir, tokiu būdu, gauna savo nuožiūron laisvą žmogų. Nuostabus ir pamokantis pavyzdys, sugalvotas mūsų įstatymų leidėjų, kelia vieną neginčijamą pasekmę: žmogiškosios esmės ir proto pažeminimą ir sunaikinimą visiems, kas betarpiškai dalyvauja visoje toje bjaurastyje. Kai kas galėtų pasakyti, kad čia turim reikalą su sulaukėjusiomis asobomis, savo pašaukimą radusiomis tokiai niūriai profesijai. Jis vengtų taip sakyti, jei sužinotų, kad šimtai žmonių veržiasi į tas pareigas, nereikalaudami jokio apmokėjimo. Mūsų kartos žmonių, savo akimis mačiusių paskutinių metų istoriją, tokia informacija nenustebinsi. Ar ne jiems žinoti, kad už pačių taikiausių, geranoriškiausių veidų fasado kartais snaudžia aistra kankinimams ir žudynėms. Bausmė, atseit atbaidanti galimą nusikaltėlį, iš tikro – tik pretekstas tam, kad kitos pabaisos, kur kas realesnės, išpildytų savo galvažudišką pašaukimą. Ir jei jau mes įpratome pateisinti pačius griežčiausius įsivaizduojamos tikrovės įstatymus, ir nesuabejosime tuo, kad iš tų šimtų atmestų pretendentų budelio pareigoms, atsiras bent vienas, kuris sugebės kitaip numaldyti kraujo troškimo instinktus, jame sužadintus giljotinos.

Jei visuomenė nori ir toliau kabintis už mirties bausmės, tai tegu mus bent išvaduoja nuo jos veidmainiško ir parodomojo pobūdžio. Tad atskleisim tikrąjį tos bausmės, dėl kurios atsisako bet kokio viešumo, vardą, tos įbauginimo priemonės, kuri bejėgė prieš sąžiningus žmones, kol jie tokiais išlieka, tačiau užburia tuos, kurie liovėsi būti žmonėmis, kuri žemina ir sugadina visus, tampančius jos parankiniais. Ji, ką ir sakyti, baisiausia nuobauda, tačiau kitų pamokų, be demoralizuojančių, savyje neturi. Ji įgyvendina nuobaudą, tačiau nieko neatšaukia, o tik paskatina žudymo troškimą. Jos tarsi neegzistuoja – ir tuo pačiu metu ji reali tam, kad metai po metų ja baudžiama sieloje, o tada ją patiria visa savo kūniška sandara tą beviltišką ir baisią akimirką, kai jį, neatimant gyvybės, perkerta pusiau. Paskelbsim tikrą šios bausmės vardą – ji, neturint geresnio, gali bent duoti užuominą jos tikrą esmę; tas vardas – kerštas.

Nuobauda baudžianti, tačiau neatstatoma ir tikrai verta keršto vardo. Tai kvaziaritmetinis visuomenės atsakas pasikėsinusiam į jos pirminius įstatymus; ir jis toks pat senas kaip ir pats žmogus: jis vadinasi atpildu. Kas man pakenkė – turi nukentėti; kas man išmušė akį – turi apakti; kas nužudė – turi mirti. Kalbama ne apie principą, o apie jausmą, beje neįprastai stiprų. Atpildas priskiriamas prigimties ir instinkto sričiai, o ne įstatymo sferai. Įstatymas pagal apibrėžimą nepavaldus tiems nustatymams kaip prigimtis. Jei žudymas įdėtas į žmogaus prigimtį, tai įstatymas išleistas ne tam, kad pamėgdžiotų ar atgamintų tą prigimtį. Jis skirtas jos pataisymui. O atpildas apsiriboja tuo, kad pataikauja grynai prigimties jausmui ir jam suteikia įstatymo galią. Visi mes, neretai savo gėdai, žinome tą jausmą, žinom jo galią: jis atėjo pas mus iš pirmapradžių miškų glūdumos. Šiuo atžvilgiu mes, prancūzai, iš aukšto žvilgčiojantys į Saudo Arabijos naftos karalių, skelbiantį visuotinę demokratiją ir tuo pačiu metu pasinaudoja mėsininko paslaugomis, kad nukirstų ranką vagišiui, - mes irgi randamės kažkokiuose Viduramžiuose, tik be religinio pamaldumo. Mes vis dažniau apibrėžiame mūsų teisingumą pagal paprasčiausias aritmetikos taisykles²⁶⁾. Tačiau ar galima teigti, kad toji aritmetika tiksli ir kad teisingumas, tegu kad ir pats paprasčiausias, net pateisingas įteisintu kerštu, privalo būti užtikrintas mirties bausmės kaina? Atsakymas vienas – ne.

Paliksim šalia tą faktą, kad atpildo įstatymas netaikytinas praktikoje: bausti padegėją paverčiant nuodėgaliais jo paties būstą taip pat kvaila, kaip ir bausti vagį, iš jo banko sąskaitos nuskaitant sumą lygią pavogtąjai. Tačiau tarkim, kad būtų teisinga ir būtina kompensuoti aukos nužudymą žudiko mirtimi. Tačiau mirties bausmė – ne tiesiog mirtis. Savo esme ji taip pat skiriasi nuo gyvybės atėmimo kaip koncentracijos stovykla nuo kalėjimo. Be abejonių, ji yra nužudymas, aritmetinis atpildas už kitą nužudymą. Tačiau ji prie mirties prišlieja tam tikrą reglamentą, viešą ir iš anksto nuteistajam žinomą likimą, organizuotumą, o galiausiai, kuri pati savaime yra moralinių kančių, baisesnių už pačią mirtį, šaltiniu. Trumpiau sakant, apie jokį lygiavertiškumą ir kalbos negali būti. Daugelis įstatymo leidėjų laiko suplanuotą nužudymą kur kas sunkesniu nei spontanišką. Tačiau kas tai mirties bausmė jei ne labiausiai iš anksto suplanuotas žudymas, kuriam neprilygs jokia suplanuota piktadarystė? Jei jau laikytis lygiavertiškumo principo, tai reikėtų mirties bausme bausti tik iš anksto savo auką įspėjusius žudikus, nurodžiusius dieną ir valandą, kai ją ištiks baisi mirtis, tad nuo įspėjimo akimirkos auka turėtų mėnesius suakmenėti laukdama savo lemties. Tačiau tokių pabaisų gamtoje nesutinkama.

Ir štai dar kas: kai mūsų oficialūs juristai tvirtina apie nuteistųjų bausmės neskausmingumą, jie nesuvokia apie ką kalba ir, kas svarbiausia, jiems trūksta vaizduotės. Tuštinanti ir naikinanti baimė, tampanti nuteistojo lemtimi ilgus mėnesius ar metus²⁷⁾, - tai bausmė, kuri blogiau už mirtį, bausmė, į kurią panašios auka nepatiria. Net priblokšta grubaus pasikėsinimo į jos gyvybę, ji, daugeliu atvejų žūva, taip ir nesuvokusi, kas su ja vyksta. Vargu ar ji kankinasi siaubingu suvokimu kiek jai dar liko gyventi ir ar ji turi viltį išsigelbėjimui. Užtat nuteistasis patiria visą tą siaubą su visom jo smulkmenomis. Kankinimas viltimi keičiasi gyvuliškos nevilties priepuoliais. Advokatas ir kunigas iš gryno žmogiškumo, kalėjimo prižiūrėtojai – kad kalinys netriukšmautų, – visi vienu balsu jį įtikinėja, kas jo bus pasigailėta. Jis visa savo esybe jais pasitiki, tad atsisako tikėti. Dieną jis tikisi, o naktį praranda viltį²⁸⁾. Savaitė keičia savaitę, neviltis ir beviltiškumas auga ir tampa tiesiog nepakeliami. Visi liudininkų žodžiais, nuteistųjų veido spalva kinta, baimė jį veikia tarsi rūgštis. „Žinoti, kad mirsi, dar pusė bėdos, - pasakė vienas iš Freno kalėjimo²⁹⁾ kalinių. – Nežinoti, ar tau lemta likti gyvu, - štai didžiausia kankynė“. „Tik pamanyk, suknistas ketvirtis valandos!“ – apie mirties bausmę sakė Kartušas³⁰⁾. Tačiau juk kalbama ne apie minutes, o ištisus mėnesius. Toli iš anksto nuteistasis žino, kad bus nužudytas ir kad jį išgelbėti gali tik malonės įsakymas, tiek pat tikėtinas, kaip balsas iš dangaus. Bet kuriuo atveju jis pats nieko negali pakeisti save gindamas, ką nors įtikinti. Viskas vyksta be jo valios. Jis liaunasi buvęs žmogumi, tampa negyvu daiktu, kurį budeliai gali vartyti kaip panori. Jis randasi absoliučios būtinybės karalystėje, inertinės materijos šalyje, vienok, turinčios sąmonę, - savo pikčiausią priešą.

Kai pareigybiniai asmenys, kurių amatas yra nužudyti tą žmogų, vadina jį „siuntiniu“, žino, ką daro. Negalėti pasipriešinti rankoms, kurios tave perkelia iš vietos į vietą, laiko ar numeta, - tai juk reiškia būti tiesiog daiktu, paketu arba, tiksliau pasakius, supančiotu gyvuliu. Tačiau gyvulys gali bent atsisakyti pašaro. O mirtininkas tokios galimybės neturi. Jį malonina vadinamuoju „specialiuoju racionu“ (Freno kalėjime stalas nr.4 turi pieną, cukrų, saldumynų, vyną, sviestą); kalėjimo prižiūrėtojai stebi, kad jis tinkamai maitintųsi. Gyvulys, einantis į skerdyklą, turi būti geros formos. Tas daiktas ar gyvulys turi vieną vienintelę teisę – teisę smulkiems pamaloninimams, įnorių patenkinimą. „Kokie jie visi smulkmeniški!“ – be jokio ironijos šešėlio sušunka Freno kalėjimo viršininkas, omenyje turėdamas mirtininkus. Be ginčų, tačiau kaip kitaip suderinti šį laisvės imitaciją su garbingu pasirinkimu, be kurio žmogus negali apsieiti? Smulkmeniškas arba nepretenzingas nuteistasis, pradedant nuosprendžio paskelbimo akimirka, patenka į abejingos mašinos vidurius. Savaitė po savaitės jis sukasi rate, valdančiame visus jo veiksmus, ir galiausiai perduodančiame į rankas, kurie paguldys į žudymo mašiną. „Siuntinys“ pavaldus ne atsitiktinumams, valdantiems gyvos būtybės gyvenimą, o mechaniniais dėsniais, kurie leidžia jam neklystamai numatyti savo mirties bausmės dieną.

Toji diena uždeda rezultatą visam ankstesniam mirtininko egzistavimui daikto vaidmenyje. Per tą ketvirtį valandos, kuris jį skiria nuo bausmės, mirties neatšaukiamumas nuslopina viską; prieš surištą ir paklusniu žvėriu atsiveria pragaras – ir kas su tuo skaistykla, kuria jį gąsdina! Galiausiai senovės graikai su jų nuokana³²⁾ buvo kur kas žmogiškesni: jie mirtininkams suteikdavo santykinę laisvę, galimybę atidėti ar pagreitinti savo gyvenimo pabaigos valandą. Jie pripažino jam pasirinkimo tarp savižudystės ir mirties bausmės teisę. Mes gi, iš tuščio atsargumo, vykdom teisingumą patys. Beje, apie tikrą teisingumą galima būtų kalbėti tik tada, kai, daugelį mėnesių į priekį paskelbęs savo aukai apie tai, ką jis ketina su ja padaryti, nueitų pas ją, stipriai susaistytų ją, pranešdamas, kad ji bus nužudyta tiksliai po valandos ir kad pašvęstų tą valandą žudymo aparato paruošimui. Tačiau ar atsirastų nusikaltėlis, kuris savo auką pastatytų į tokią beviltišką ir bejėgišką būseną?

Šiuo, be abejonių, paaiškinama tas keistas neveiklumas, kuris paprastai apima mirtininkus betarpiškai prieš mirtį. Šie žmonės, kurie jau neturi ką prarasti, gali eiti va-bank, rinktis mirtį nuo kulkos „bandant pabėgti“ arba patekti po giljotinos peiliu po desperatiško pasipriešinimo, aptemdančio sąmonę. Kažkuria prasme tai būtų laisvas mirties pasirinkimas. Tačiau, su rečiausiomis išimtimis, nuteistasis eina mirti paklusniai, kažkokiame sustingime. Tai, tikėtina, ir turi omenyje žurnalistai, kai rašo, kad nuteistasis „pasitiko mirtį didvyriškai“. O kalba tik apie tai, kad jis nepritriukšmavo, neišėjo iš „siuntinio“ vaidmens, ir kad visi pasaulyje dėkingi jam už tai. Dalyvaudamas tokiame niūriame spektaklyje, „suinteresuotas asmuo“ įrodė savo pagirtiną padorumą, skatindamas tai, kad visas tas niūrumas ne per ilgai užsitęstų. O ir pagyros, ir liudijimai apie didvyriškumą sudaro bendros mistifikacijos, supančios mirties bausmę, dalį. Nes mirtininkas dažnai elgiasi tuo padoriau, kuo didesnė baimė jį kankina. Jis nusipelno pagyrų iš žiniasklaidos tik todėl, kad jo baimė ar bejėgiškumo jausmas tiek stiprūs, kad visiškai iš jo atima valią. Supraskite mane teisingai. Kai kurie nuteistieji, politiniai ar kriminaliniai, sutinka mirtį tinkamai, ir apie juos dera kalbėti su reikiama pagarba. Tačiau dauguma jų neprasižioja iš baimės ir atrodo nesutrikdomi tik todėl, kad sukaustyti siaubo, ir, pagal mane, ši kvėpuojanti siaubu negalia verta dar didesnės pagarbos. Kai tėvas Bela Žiustas kelios minutės iki bausmės pasiūlė jaunam mirtininkui parašyti laišką artimiesiems, tai išgirdo atsakymą: „Man nėra dvasios net tam“. Ar galėjo tasai dvasininkas, išgirdęs tokį silpnumo prisipažinimą, nenusilenkti prieš tai, kas žmoguje yra labiausiai pasigailėtino ir švenčiausio? Kas išdrįs pasakyti, kad atseit bailiai miršta tie, kurie iki pat galo taip ir neprasižiojo ir tik jo palikta balutė po kojomis gali papasakoti tai, ką jie iškentė? Ir ką šiuo atveju liepsite galvoti apie tuos, kurie juos atvedė iki tokios būsenos? Galiausiai, kiekvienas žudikas eina baisiausios mirties rizikai, tada kai tie, žudantys jį, nerizikuoja niekuo, nebent paaukštinimu pareigose.

Ne, tai, ką šis žmogus patiria savo mirties valandą, anapus bet kokios moralės, nei gėris, nei didvyriškumas, nei protas, nei savo nekaltumo suvokimas čia jau neturi jokio vaidmens. Jo asmenyje visuomenė iškart save gražina į pirmykštės baimės sritį, kur jau niekas nepriklauso teismui. Bet koks teisingumas, bet koks orumas virsta niekuo. „Nekaltumo suvokimas nėra gynyba nuo prievartos... Aš mačiau, kaip didvyriškai mirė užkietėję galvažudžiai ir koks drebulys krėtė nekaltus, einančius į bausmę³³⁾ “. Pridurdamas, kad silpnumą bausmės metu dažniausiai išsako intelektualai, tas pats autorius iš to nedaro išvados, kad atseit ta žmonių kategorijai nebūdingas didvyriškumas, - tiesiog joje didesnė vaizduotė. Susidūręs su su neišvengiama mirtimi bet kuris žmogus, kokie bebūtų jo įsitikinimai, jaučiasi ištuštėjęs ir sunaikintas iki dugno³⁴⁾. Bejėgiškumo pojūtis ir vienatvė, apimantys nuteistuosius prieš minią, kuri laukia jo mirties, pats yra sunkia nuobauda. Ta prasme taip pat būtų geriau, jei bausmės būtų atliekamos viešai. Aktorius, tūnantis kiekviename žmogumi, galėtų ateiti į pagalbą užgintam žvėriui, suteikti jam vertė jo paties akimis. Tačiau nuo nakties ir nežinomybės nėra išsigelbėjimo. Didvyriškumas, dvasinė jėga, net tikėjimas – viskas virsta atsitiktinumų žaidimu, kai žmogų užgriūna tokia bėda. Kaip taisyklė, žmogus žūsta laukiant bausmės gerokai anksčiau už fizinę mirtį. Jį, nužudžiusį tik kartą, nuteisia dviem mirtiems, kurių pirmoji baisesnė už antrąją. Lyginant su ta kankyne švelniu atrodo net keršto įstatymas. Juk jis niekada nereikalavo, kad žmogui, savo broliui išdūrusiam vieną akį, visai atimtų regėjimą.

Šis esmingas neteisingumas, beje, persiduoda ir myriop nuteistojo giminėms. Jo auka turi artimųjų, kurių kančios dažniausiai būna beribės, kurie geidžia, kad už jas būtų atkeršyta. Tatai įvyksta, bet tuomet nuteistojo giminės patiria tokį stiprų skausmą, kad jis nubaudžia juos pranokdamas bet kokias teisingumo ribas. Tas motinos, tėvo išgyvenamas laukimas, trunkantis mėnesių mėnesius, tas pasimatymų kambarys, tos netikros kalbos, kuriomis užpildomi trumpi pasimatymai su nuteistuoju, galiausiai pačios egzekucijos vaizdai – tai kančios, kurių aukos artimieji nepatyrė. Kad ir kokie būtų pastarųjų jausmai, jie negali geisti, kad kerštas taip smarkiai pranoktų nusikaltimą ir kad jis būtų kančia žmonėms, kurie siaubingai išgyvena tokį pat skausmą kaip ir jų. „Man suteikta malonė, mano tėve, – rašo vienas pasmerktasis myriop, aš dar ne iki galo suvokiu tą laimę, kuri man išpuolė; mano malonės suteikimas buvo pasirašytas 30 balandžio, ir man apie tai buvo pranešta trečiadienį, kai ėjau iš pasimatymų kambario. Aš iš karto paprašiau, kad apie tai būtų pranešta tėčiui ir mamai, dar nespėjusiems išeiti iš Santé kalėjimo. Įsivaizduokite, kokia laimė užplūdo juos³⁵⁾ “. Tąlaimę iš tikrųjų galima įsivaizduoti, bet tik tokiu mastu, kiek galima įsivaizduoti jų nesiliaujančią nelaimę iki malonės suteikimo akimirkos, ir neišbrendamą neviltį gaunančiųjų kitą žinią, tą, kuri neteisingai baudžia nekaltuosius, sukeldama jiems skausmą.

Užbaigiant mintį apie minėtą taliono įstatymą, turime konstatuoti, jog net primityviąja savo forma jis gali veikti tik tarp dviejų individų, kurių vienas absoliučiai nekaltas, o kitas absoliučiai kaltas. Auka, žinoma, yra nekalta. Tačiau ar gali pretenduoti į nekaltumą visuomenė, kuri privalo jai atstovauti? Ar ji bent iš dalies nėra atsakinga už tą nusikaltimą, kurį sutramdo taip griežtai? Ši tema buvo rutuliojama labai dažnai, tad nekartosiu argumentų, kuriuos be galo skirtingi protai gvildeno nuo 18 a. Juos galima reziumuoti pasakymu, esą kiekviena visuomenė turinti tokių nusikaltėlių, kokių ji nusipelno. Bet kalbant apie Prancūziją neįmanoma nenurodyti aplinkybių, kurios turėtų priversti mūsų įstatymų leidėjus būti kuklesniems. Atsakydamas į 1952 m. „Figaro“ anketą apie mirties bausmę, vienas pulkininkas tvirtino, jog priverstinių darbų kalėjimo iki gyvos galvos institucija, kaip aukščiausioji bausmė, būtų tolygi nusikaltimų saugyklų įsteigimui. Tas aukšto rango karininkas, regis, nežino, ir man dėl jo džiugu, kad mes jau turime nusikaltimų saugyklas, kurios nuo didžiųjų mūsų kalėjimų skiriasi tuo, ir dėl to vertos pagyrimo, kad iš jų gali išeiti bet kuriuo paros metu, – tai bistro ir lūšnos, mūsų Respublikos šlovė. Apie šį dalyką neįmanoma kalbėti santūriai.

Pagal statistikos duomenis vien tik Paryžiaus mieste yra 64 000 perpildytų gyvenamųjų būstų (nuo 3 iki 5 asmenų viename kambaryje). Žinoma, vaikų žudikas – ypač šlykštus padaras, nesukeliantis nė menkiausio gailesčio. Galimas daiktas (pabrėžiu: galimas) ir tai, kad nė vienas iš mano skaitytojų, atsidūręs tokiose promiskuiteto sąlygose, nenusiristų iki vaikų žudymo. Taigi nėra ką ir kalbėti apie kai kurių monstrų kaltės sumažinimą. Tačiau jeigu tie monstrai gyventų padoriuose būstuose, gal jiems nepasitaikytų galimybių taip nusikalsti. Mažiausia, ką čia galėtum pasakyti, – jog kalti ne tik jie, ir gan keistai atrodo, kad teisė juos bausti duota tiems patiems asmenims, kurie subsidijuoja veikiau burokus nei statybas³⁶⁾.

Bet alkoholis dar labiau išryškina tą skandalą. Visi žinome, kad prancūzų tauta yra sistemingai nuodijama savo parlamentinės daugumos³⁷⁾, ir to reiškinio priežastys dažniausiai būna šlykščios. Taigi alkoholio sąlygojamų priežasčių procentas kruvinų nusikaltimų genezėje – tiesiog stulbinantis. Viena advokatė (ponia Guillon) įvertino jį 60%. Anot daktaro Lagriffe‘o, tas nuošimtis siekia nuo 41,7 iki 72. Kriminalinių nusikaltėlių apklausa, atlikta 1951 m. Freno kalėjimo atrankos centre, išaiškino 29% chroniško alkoholizmo atvejų ir 24% – paveldėto alkoholizmo. Galiausiai 95% vaikų žudikų – alkoholikai. Tai – įspūdingi skaičiai. Mes galime atkreipti dėmesį į dar įstabesnį skaičių: vienos aperityvų firmos mokesčių valstybės iždui 1953 m. deklaracijoje buvo nurodyta 410 mln. pelno. Palyginus šiuos skaičius, galima pranešti minėtosios firmos akcininkams ir alkoholio deputatams, kad jie, be jokios abejonės, nužudė daugiau vaikų, negu įsivaizduoja. Būdamas mirties bausmės priešininkas, aš anaiptol nereikalauju nuteisti juos myriop. Bet iš pradžių man atrodo būtina ir skubu nuvesti juos su karine palyda į būsimąją vaikų žudiko egzekuciją, o iš jos jiems išeinant paduoti statistikos biuletenį su mano paminėtais skaičiais.

O sėjančiai alkoholį³⁸⁾ valstybei nereikėtų stebėtis nusikaltimų pjūtimi³⁹⁾. Beje, ji ir nesistebi, tik apsiriboja tuo, kad kerta galvas ten, kur pati išpilstė šitiek alkoholio. Lyg niekur nieko ji vykdo teisingumą ir vaidina kreditorių: sąžinė jos negraužia. Kaip ir to alkoholio gamintojo, kuris, atsakydamas į „Figaro“ anketą, sušuko: „Aš žinau, ką padarytų nuožmiausias mirties bausmės panaikinimo šalininkas, jeigu, turėdamas po ranka ginklą, netikėtai atsidurtų prieš žudikus, besirengiančius nužudyti jo tėvą, jo motiną, jo vaikus arba geriausią draugą. Na ir kas iš to!“ Jau pats tas „Na ir kas iš to!“, regis, truputį alkoholizuotas. Žinoma, nuožmiausias mirties bausmės panaikinimo šalininkas šautų į tuos žudikus, ir padarytų tai visiškai pagrįstai, tačiau tai nė trupučio nesumenkintų jo priežasčių aistringai siekti panaikinti mirties bausmę. Bet jeigu jis būtų dar ir atkaklus, o tie minėtieji žudikai per daug trenktų alkoholiu, paskui jis pasirūpintų ir tais, kurių pašaukimas – nuodyti būsimuosius nusikaltėlius. Netgi labai keista, kad alkoholinių nusikaltimų aukų giminėms niekad nešovė į galvą pareikalauti šiokių tokių paaiškinimų iš anapus Parlamento barjerų. Vyksta greičiau jau priešingi dalykai, ir valstybė, apgaubta visuotinio pasitikėjimo, netgi yra palaikoma viešosios nuomonės, toliau baudžia žudikus, – o ypač alkoholikus, – kaip kartais suteneris baudžia tas plušančias būtybes, kurios užtikrina jam materialinę gerovę. Tačiau suteneris nepropaguoja moralės. O valstybė tai daro. Jos teisėtvarka, nors ir sutinka, kad girtumas kartais yra lengvinanti aplinkybė, visai nepaiso chroniško alkoholizmo. Beje, girtumą lydi vien tik tokie smurtiniai nusikaltimai, už kuriuos mirtimi nebaudžiama, nors chroniškas alkoholikas gali atlikti ir tyčinius nusikaltimus, už kuriuos privalės sumokėti mirtimi. Taigi valstybė palieka sau teisę nubausti tuo vieninteliu atveju, kuris yra giliai susijęs su jos pačios atsakomybe.

Ar šitai reiškia, kad kiekvienas alkoholikas turi būti atleistas nuo atsakomybės valstybės, kuri daužys sau į krūtinę tol, kol tauta pradės gerti vien tik vaisių sultis? Žinoma, ne. Lygiai kaip priežastys, motyvuotos paveldėjimu, neturėtų nustelbti visos kaltės. Tikroji nusižengėlio atsakomybė negali būti tiksliai įvertinta. Mes žinome, kad skaičiavimai bejėgiai pateikti mūsų giminės pirmtakų, - ar jie buvo alkoholikai ar nebuvo, – skaičių. Toliausiame laiko taške jis būtų pakeltas dešimtuoju laipsniu ir būtų 22 kartus didesnis už dabartinių žemės gyventojų skaičių. Taigi blogi arba liguisti polinkiai, kuriuos jie mums galėjo perduoti, nesuskaičiuojami. Mes ateiname į pasaulį užkrauti kažkokios beribės būtinybės naštos. Šiuo atveju reikėtų prieiti prie išvados apie visuotinį atleidimą nuo atsakomybės. Logika diktuotų niekada nereikalauti nei bausmės, nei atpildo, o tada bet kokia visuomenė taptų neįmanoma. Visuomenių, taigi ir individų, išlikimo instinktas, – priešingai, – reikalauja, kad būtų postuluota asmeninė atsakomybė. Reikia priimti ją nesvajojant apie absoliutų atlaidumą, kuris reikštų bet kokios visuomenės mirtį. Bet taip samprotaudami prieitume prie išvados, kad niekada neegzistuoja nei totalinė atsakomybė, nei, analogiškai, absoliuti bausmė ar atpildas. Niekam negalima būti atlyginti galutinai, net Nobelio premijos nepajėgtų to padaryti⁴⁰⁾. Bet nė vienas, laikomas kaltu, negali būti ir absoliučiai nubaustas, juolab kad jis gali pasirodyti esąs nekaltas. Mirties bausmė, kuri iš tikrųjų nepatenkina nei auklėjamojo pavyzdžio reikalavimų, nei distribucinio teisingumo, be viso to, dar ir uzurpuoja besaikę privilegiją, dėdamasi nubaudusi visada santykinį kaltumą galutine ir neatitaisoma bausme.

Jeigu mirties bausmė iš tikrųjų yra abejotina kaip auklėjamasis pavyzdys ir luoša kaip teisingumo vykdymo priemonė, tai drauge su jos gynėjais reikia sutikti, kad ji – eliminuojanti priemonė. Mirties bausmė galutinai eliminuoja pasmerktąjį. Tiesą pasakius, jau vien šitai turėtų atimti galimybę kartoti, ypač jos šalininkams, atsitiktinius argumentus, kurie nuolat, kaip ką tik įsitikinome, gali būti užginčyti. Kur kas sąžiningiau būtų pasakyti, kad ji yra galutinė, nes tokia turi būti, atkakliai teigti, kad esama žmonių, kurie negali grįžti į visuomenę, kad jie kelia nuolatinį pavojų kiekvienam jos piliečiui ir visuomeninei tvarkai, taigi dėl šventos ramybės privalu juos pašalinti. Niekas bent jau negali užginčyti, kad visuomenėje esama tokių žvėrių, kurių energijos ir brutalumo, regis, niekas nesugebėtų suvaldyti. Mirties bausmė, žinoma, neišsprendžia jų sukeltos problemos. Sutikime bent, kad ji ją panaikina.

Prie tų žmonių temos aš dar sugrįšiu. Bet ar tik jiems taikoma mirties bausmė? Ar mes galime būti tikri, kad nė vienam iš jų nevalia grįžti į visuomenę? Ar galime garantuoti, kad nė vienas jų nėra nekaltas? Ar abiem atvejais nereikėtų pripažinti, kad mirties bausmė yra eliminuojanti priemonė tik tiek, kiek ji yra neatitaisoma? Vakar, 1957 m. kovo 15-ąją, Kalifornijoje buvo įvykdyta mirties bausmė Burtonui Abbottui⁴¹⁾, nuteistam myriop už 14-metės mergaitės nužudymą. Štai kur, man regis, šlykštaus nusikaltimo pavyzdys, priskiriantis jo autorių prie negalinčių sugrįžti į visuomenę. Nors Abbottas visąlaik protestavo ir teigė esąs nekaltas, mirties nuosprendis jam buvo paskelbtas. Egzekucija buvo paskirta kovo 15 d. 10 valandai. 9 val. 10 min. egzekuciją buvo leista atidėti, suteikiant nuteistojo gynėjams galimybę pateikti paskutinį malonės prašymą⁴²⁾. 11 valandą tas prašymas buvo atmestas. 11 val. 15 min. Abbottas įžengė į dujų kamerą. 11 val. 18 min. jis įkvėpė pirmąsias dujas. 11 val. 20 min. Malonės suteikimo komisijos sekretorius paskambino telefonu. Komisija apsigalvojo. Pradėta ieškoti gubernatoriaus, kuris buvo išplaukęs į jūrą, paskui buvo paskambinta tiesiai į kalėjimą. Abbottą ištraukė iš dujų kameros. Buvo jau per vėlu. Bet jeigu išvakarėse oras virš Kalifornijos būtų buvęs audringas, gubernatorius nebūtų išplaukęs į jūrą. Jis būtų paskambinęs dviem minutėm anksčiau: ir šiandien Abbottas būtų buvęs gyvas ir, galimas daiktas, išvydęs savo nekaltumo įrodymą. Bet kuri kita bausmė, net ir pati sunkiausia, būtų palikusi jam šitą šansą. Mirties bausmė nepaliko jam jokio šanso.

Šis faktas bus laikomas išskirtiniu. Mūsų gyvenimai irgi yra išskirtiniai, ir vis dėlto toje trumpoje mūsų egzistencijoje šitai įvyksta greta mūsų, už dešimties valandų skrydžio lėktuvu. Abbotto nelaimė – ne tiek išimtis, kiek vienas įvykis iš laikraščių įvykių kronikos, klaida, kuri nėra vienintelė, jeigu tikėsim tuo, ką rašo mūsų spauda (žr. Deshayso⁴³⁾ bylą, kalbant vien apie paskutinį faktą). Beje, teisininkas d‘Olivecroix, mėgindamas apie 1860 m. tikimybių būdu apskaičiuoti teisinės klaidos galimybes, padarė išvadą, kad iš dviejų šimtų penkiasdešimt septynių pasmerktųjų myriop maždaug vienas būdavo nekaltas. Ar ta proporcija menka? Ji menka vidutinių bausmių atžvilgiu. Ji begalinė mirties bausmės atžvilgiu. Kai Hugo rašo, kad giljotina jam vadinasi Lesurques⁴⁴⁾, jis nenori pasakyti, kad visi nuteistieji, kuriems ji nukerta galvą, yra lesurquesai, jis nori pasakyti, kad pakanka vieno Lesurqueso, kad ji užsitrauktų gėdą visiems laikams. Suprantamas dalykas, kad Belgija po vienos teisinės klaidos galutinai atsisakė skelbti mirties nuosprendžius ir kad Anglija iškėlė klausimą apie mirties bausmės panaikinimą po Hayeso⁴⁵⁾ bylos. Suprantamos ir išvados to generalinio prokuroro, į kurį buvo kreiptasi konsultacijos dėl vieno kriminalinio nusikaltėlio (labai galimas daiktas, kalto, tačiau jo auka taip ir nebuvo atrasta) malonės prašymo, kai jis parašė: „Tai, kad X. liks gyvas <...> įgalins valdžios atstovus laisvalaikiu naudingai tirti kiekvieną naują vėliau pateiktą parodymą dėl jo žmonos buvimo vietos⁴⁶⁾. <...> Ir priešingai, bijau, kad mirties bausmės įvykdymas, anuliuodamas šitą hipotetinę tyrimo galimybę, pačiam menkiausiam parodymui suteiktų teorinės vertės, apgailestavimo galios, kurios neturėtų būti“. Teisingumo ir teisybės siekis čia išreikštas jaudinamai, ir mūsų teismo posėdžiuose derėtų dažnai kalbėti apie tą „apgailestavimo galią“, taip tiksliai nurodančią pavojų, prieš kurį atsiduria kiekvienas prisiekusysis. Kai nekaltasis nebegyvas, niekas jau iš tikrųjų nebegali jam niekuo padėti, nebent tik jį reabilituotų, jei dar yra kam to paprašyti. Tada jam sugrąžinamas tas nekaltumas, kurio jis iš tikrųjų niekada ir nebuvo praradęs. Bet persekiojimas, pavertęs jį auka, jo baisios kančios, siaubinga jo mirtis lieka amžiams. Belieka tik galvoti apie būsimus nekaltuosius, kad jiems nereiktų patirti tų kančių. Tai daroma Belgijoje. O mūsų sąžinės, regis, ramios.

Tikriausiai jas nuramina mintis, kad teisingumas irgi yra pažengęs į priekį ir eina koja į koją su mokslu. Kai koks mokslingas specialistas postringauja teismo posėdyje, atrodo, kad tai kalba kunigas, o prisiekusiųjų teismas, išauklėtas mokslo religijos dvasia, jam oponuoja. Neseniai nagrinėtos bylos, kurių svarbiausia buvo Besnard⁴⁷⁾ byla, puikiai pademonstravo, kaip gali atrodyti specialistų vaidinama komedija. Kaltumas nėra tiksliau nustatomas dėl to, kad atsidūrė mėgintuvėlyje, nors ir suskirstytame padalomis. Kitas mėgintuvėlis parodys priešingai, ir tuose pavojinguose matematikos žaidimuose asmeninė lygtis išlieka tokia pat svarbi. Tikrų specialistų mokslininkų proporcija yra tokia pati kaip ir teisėjų psichologų, vargiai didesnė nei rimtų ir objektyvių prisiekusiųjų. Šiandieną, kaip ir vakar, klaidos galimybė išlieka. Rytoj kita ekspertizė paskelbs, kad koks nors Abbottas nekaltas. Bet Abbottui gyvybė jau bus atimta, irgi moksliškai, nors mokslas, neva puikiai nustatąs nekaltumą kaip ir kaltumą, dar neišmoko prikelti iš numirusiųjų tų, kuriuos nužudo.

O ar gali būti tikras, kad iš kaltųjų nužudyti buvo tik tie, kurie jau nebegali grįžti į visuomenę? Visi, kurie, kaip aš vienu savo gyvenimo periodu⁴⁸⁾, iš reikalo stebėdavo teismo procesus, žino, kad nuosprendį, net ir mirties, lemia daug atsitiktinių dalykų. Kaltinamojo išvaizda, praeitis (svetimavimas prisiekusiųjų dažnai laikomas sunkinančia aplinkybe, nors man niekada nepavyko įtikėti, kad jie patys visi ir visada buvo ištikimi), jo elgesys (palankus jam jis būna tik tada, jei yra konvencionalus, kitaip tariant, daugeliu atvejų suvaidintas), jo kalbėsena (recidyvistai žino, kad nereikia nei vapėti, nei kalbėti pernelyg rišliai), emociškai vertinama klausytojų reakcija (o tai, kas tikra, deja, ne visada jaudina) – tokie tad yra atsitiktinumai, turintys įtakos galutiniam prisiekusiųjų teismo sprendimui. Gali būti tikras, jog mirties nuosprendžio paskelbimo akimirką reikėjo didžiulio netikrumų sutapimo, kad paskirtum tą pačią tikriausią bausmę. Kai žinai, kad pats aukščiausias nuosprendis priklauso nuo lengvinančių aplinkybių įvertinimo, kurį atlieka prisiekusieji, ypač kai žinai, kad 1832 m. reforma suteikė mūsų prisiekusiųjų teismui galią numatyti neapibrėžtas lengvinančias aplinkybes, galima įsivaizduoti veikimo laisvę, teisėjų paliktą tos akimirkos nuotaikai. Čia jau nebe įstatymas su visu tikslumu numato atvejus, kai reikia bausti mirtimi, o prisiekusieji po to, kas įvyko, nustato tos bausmės reikalingumą, – kaip tik taip ir reikia pasakyti, - teisiamajam. Kadangi nesama dviejų vienodų prisiekusiųjų teismų, tasai, kuriam buvo įvykdyta egzekucija, galėjo jos ir nepatirti. Negalintis sugrįžti į visuomenę garbiųjų l'Ille-et-Vilaine'o piliečių požiūriu, jis galėtų gauti kažką panašaus į atleidimą iš šaunių Varo departamento piliečių. Visa bėda, kad abiejuose departamentuose žemyn nukrinta toks pats giljotinos peilis. O peilis nesismulkina.

Prie laiko atsitiktinumų prisideda ir geografiniai atsitiktinumai, šitaip sustiprindami bendrą absurdiškumą. Prancūzas darbininkas komunistas⁴⁹⁾, neseniai Alžyre giljotinuotas už tai, kad padėjo bombą (atrastą dar prieš jai susprogstant) vieno fabriko rūbinėje, buvo nuteistas myriop tiek dėl savo įvykdyto veiksmo, tiek ir dėl to meto nuotaikų. Vyraujant dabartiniam politiniam Alžyro klimatui norėta arabų viešajai nuomonei įrodyti, kad giljotina galioja ir prancūzams, o sykiu patenkinti terorizmo nusikaltimais pasipiktinusią prancūzų viešąją nuomonę. Nepaisant to, tuo pat metu ministras, stengęsis pridengti tą egzekuciją, priėmė komunistų balsus savo rinkimų apygardoje⁵⁰⁾. Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, kaltinamasis būtų išsisukęs labai lengvai ir vieną gražią dieną, tapęs partijos deputatu, galėjo gerti tame pačiame bufete, kur ir tasai ministras. Šitos mintys dvelkia kartėliu, ir norėtųsi, kad jos liktų gyvos mūsų valdžios atstovų sąmonėje. Jie privalo žinoti, kad laikai ir papročiai keičiasi, ir ateina diena, kai kaltasis, nukirsdintas pernelyg greitai, nebeatrodo toks juodas. Tačiau būna jau per vėlu, ir nieko kito nebelieka, – tik atgailauti arba užmiršti. Aišku, užmirštama. Nors visuomenė dėl to patyrė ne mažesnę žalą. Nenubaustas nusikaltimas, anot graikų, užkrečia valstybę. Tačiau nuteistas nekaltumas arba per žiauriai nubaustas nusikaltimas ilgainiui suteršia ją nė trupučio ne mažiau. Mes, Prancūzijoje, šitai žinome.

Toks jau yra, man bus pasakyta, žmonių teisingumas, ir kad ir koks netobulas jis būtų, geriau jau jis, negu savivalė. Bet šitoks melancholiškas įvertinimas toleruotinas tik paprastų bausmių atžvilgiu. Mirties nuosprendžių atveju jis skandalingas. Viename klasikiniame prancūzų teisės veikale, siekiant pateisinti tai, kad mirties bausmėje negalima įžvelgti laipsniškumo, rašoma šitaip: „Žmogiškasis teisingumas jokiu būdu nesiekia užtikrinti šios proporcijos. Kodėl? Kadangi jis žino esąs luošas“. Ar iš to reikia padaryti išvadą, kad tas luošumas leidžia mums paskelbti absoliutų nuosprendį ir kad, nebūdama tikra, jog vykdo nepriekaištingą teisingumą, visuomenė privalo galvotrūkčiais, neapsakomai rizikuodama, vykdyt aukščiausiąjį neteisingumą? Jei teisingumas žino, kad jis luošas, ar nereikėtų jam būti kuklesniam ir palikti daugiau laiko savo nuosprendžiams vykdyti, kad galima klaida galėtų būti ištaisyta?⁵¹⁾ Ar tos silpnybės, kurioje jis nuolat suranda sau lengvinančių aplinkybių, jam nereikėtų visada priskirt ir nusikaltėliui? Ar gali prisiekusiųjų teismas, nenusižengęs padorumui, pasakyti: „Jei aš priverčiu jus numirt per klaidą, jūs man atleisit, atsižvelgdamas į mūsų bendros prigimties silpnybes. Bet aš nuteisiu jus mirties bausme neatsižvelgdamas į tas silpnybes nei į tą prigimtį“? Klystant ir prasižengiant esama bendro visų žmonių ryšio. Ar privalu, kad šis ryšys galiotų teismui ir būtų atimtas iš kaltinamojo? Ne, ir jeigu teisingumas šiam pasauly turi kokios prasmės, tai jis nereiškia nieko kito, o tik šio ryšio pripažinimą; pačia savo esme jis negali atsiskirti nuo užuojautos. Užuojauta, savaime aišku, čia tegali būti vien bendros kančios jausmas, o ne koks tuščias atlaidumas, nepaisantis aukos kančių ir teisių. Užuojauta neatmeta bausmės, tačiau ji laikinai sustabdo aukščiausiojo nuosprendžio įvykdymą. Ji nesiderina su ta galutine ir neatitaisoma priemone, kuri tampa neteisybe viso žmogaus atžvilgiu, nes neprisideda prie bendros varganos mūsų dalios.

Tiesą pasakius, kai kurie prisiekusieji tai puikiai žino ir dažnai sutinka su lengvinančiomis nusikaltimo, kurio niekas negali sušvelninti, aplinkybėmis. Kadangi mirties bausmė jiems atrodo pernelyg griežta priemonė, jie veikiau renkasi mažesnę bausmę, užuot nubaudę per smarkiai. Tokiais atvejais be galo griežta bausmė, užuot sunaikinusi nusikaltimą, sudaro palankias sąlygas jam vykdyti. Nebūna tokių teismo posėdžių, apie kuriuos mūsų spaudoje nebūtų rašoma, kad jo paskelbtas nuosprendis – prieštaringas ir faktų šviesoje atrodo arba nepakankamas, arba per griežtas. Ir prisiekusieji tai žino. Todėl milžiniško mirties bausmės masto akivaizdoje jie renkasi, kaip darome ir mes, veikiau atrodyti puspročiais, negu pasmerkti save sąžinės priekaištams. Žinodami esą luoši, bent padarinius jie renkasi tinkamesnius. Ir čia tikrasis teisingumas yra jų pusėje lygiai tiek, kiek jie prasilenkia su logika.

Tačiau esama tokių baisių nusikaltėlių, kuriuos nuteisia visi prisiekusiųjų teismai, kad ir kur, kad ir kokiais laikais vyktų tas procesas. Jų padaryti nusikaltimai akivaizdūs, o kaltintojų pateiktus įrodymus paremia ir gynėjų liudijimai. Be abejonės, tai, kas juose nenormalu ir monstriška, savaime priskiria juos prie patologiškų atvejų. Tačiau ekspertai psichiatrai daugeliu atvejų patvirtina, kad jie pakaltinami. Visai neseniai Paryžiuje toks jaunuolis, silpnavalis, tačiau švelnus ir mylintis, labai prisirišęs prie saviškių, pasijunta, kaip pats prisipažino, suerzintas tėvo pastabos, kad vėlai pargrįžo namo. Sėdėdamas prie stalo valgomajame tėvas skaitė. Jaunuolis čiumpa kirvį ir kerta jam iš užpakalio kelis mirtinus smūgius. Paskui taip pat nudobia savo motiną, triūsinėjusią virtuvėje. Tada nusirengia, paslepia į spintą sukruvintas kelnes, paskui lyg niekur nieko nueina aplankyti savo sužadėtinės tėvų, vėliau grįžta namo ir praneša policijai ką tiktai radęs nužudytus tėvus. Policija iškart suranda kruvinas kelnes ir lengvai ištraukia ramų tėvažudžio prisipažinimą. Psichiatrai padarė išvadą, kad jis buvo pakaltinamas, kai vykdė tą žmogžudystę, kurios paskatos buvo susierzinimas. Tačiau jo keistas abejingumas, kurio kiti įrodymai atsiskleidė jam būnant kalėjime (jis didžiavosi, kad į tėvų laidotuves susirinko daug žmonių: „Jie buvo visų labai mylimi“, – aiškino jis savo advokatui), vis dėlto negali būti laikomas normaliu. Nors mintijimas, regis, liko sveikas.

Daugumos „monstrų“ veidai tokie pat neįžvelgiami. Jie šalinami iš visuomenės remiantis vien faktais. Iš pažiūros jų nusikaltimų pobūdis arba mastas neleidžia įsivaizduoti, kad jie galėtų atgailauti arba pasitaisyti. Belieka viena – vengti, kad jie nepakartotų, ką padarę, ir nėra jokio kito sprendimo, kaip tiktai juos pašalinti. Ties šia riba, tik ties ja, diskusija apie mirties bausmę yra teisėta. Visais kitais atvejais konservatorių argumentai neatlaiko mirties bausmės panaikinimo šalininkų kritikos. Ties šia riba, turint galvoje mūsų neišmanymą, ir atsiranda lažybų elementas. Joks faktas, jokie samprotavimai negali išspręsti ginčo tų, kuriems atrodo, kad paskutiniam iš žmonių visada turi būti suteikta viltis, ir tų, kuriems atrodo, kad ta viltis yra iliuzija. Tačiau gal galima ties šia paskutine riba pranokti seną prieštarą tarp mirties bausmės šalininkų ir priešininkų, įvertinti tos bausmės tinkamumą nūdienai ir Europai. Nors ir ne tiek išmanydamas, aš pamėginsiu atsakyti į vieno šveicarų teisininko, profesoriaus Jeano Graveno, palinkėjimą, kurį jis išsakė 1952 m. parašytoje puikioje studijoje apie mirties bausmę: „Problema, kuri vėl iškyla prieš mūsų sąžinę ir mūsų protą, verčia mus manyti, kad sprendimo reikia ieškoti remiantis ne praeities koncepcijomis, problemomis ir argumentais, ne ateities viltimis ir teo- riniais pažadais, o dabarties idėjomis, duomenimis ir reikmėmis⁵²⁾“. Aišku, galima be paliovos diskutuoti apie mirties bausmės teigiamybes ar niokojantį poveikį amžių bėgyje arba idėjų padebesiuose. Bet ji atlieka savo vaidmenį čia ir dabar, ir mes privalome apsispręsti čia ir dabar, šiuolaikinio budelio akivaizdoje. Ką reiškia mirties bausmė amžiaus vidurio žmonėms?

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis

---

Trumpos biografijos ir pastabos

¹⁸⁾ Čezarė Bekarija (Cesare Beccaria Bonesana, marchese di Gualdrasco e di Villareggio, 1738-1794) – italų mąstytojas, publicistas, teisininkas, visuomenės veikėjas, iškilus Italijos Apšvietos atstovas. Išgarsėjo svarbiausiu savo veikalu „Apie nusikaltimus ir bausmes“ (1764), kurioje išsakė humanistinius Švietimo epochos požiūrius į baudžiamąjį teisingumą, kritikuojant feodalizmo inkvizistinį procesą, o ypač kankinimus. Vienas pirmųjų Europoje pasisakė už mirties bausmės atsisakymą.

¹⁹⁾ Rotušės aikštė (Hotel de Ville) – aikštė priešais Paryžiaus meriją, iki 1803 m. vadinta Grevo aikšte (nuo pranc. greve, reiškiančio „plokščias krantas“ – toje vietoje buvo pirmoji Paryžiaus prieplauka). Tada pervardinta į Hotel de Ville. 1240 m. joje Liudviko IX nurodymu buvo sudeginti surinkti Talmudai (tai pirmoji vieša „bausmė“). Vėliau daugelį amžių joje buvo vykdomos viešos mirties bausmės, joje stovėjo kartuvės ir „gėdos“ stulpas. O 1792 m. joje pastatyta ir giljotina.

²⁰⁾ „Select Committee“ ataskaita, 1930

²¹⁾ Bela Just, La Potence et la croix, Fasquelle

²²⁾ Roger Grenier, Les Monstres, Gallimard

²³⁾ Anatolijus Deibleris (Anatole Deibler, 1863-1939) – prancūzų budelis, per 54 m. įvykdęs 395 mirties bausmes. Perėmė pareigas iš savo tėvo.

²⁴⁾ Roger Grenier, Les Monstres, Gallimard

²⁵⁾ Žozefas de Mestras (Joseph-Marie, comte de Maistre, 17531821) – krikščionių filosofas iš Sardinijos, literatorius, politikas, politinio konservatyvizmo pradininkas. „Apmąstymuose apie Prancūziją“ (1796) iškelia savąją revoliucijos teoriją, joje surasdavas dievišką sumanymą, kurio tikslu yra Prancūzijos apsivalymas nuo netinkamų „elementų“, kuriais laikė liberalią dvarininkiją ir dvasininkus, patekusius į Apšvietos įtaką.

²⁶⁾ Prieš kelis metus aš padaviau peticiją dėl malonės 6-iems tunisiečiams, nuteistiems mirties bausme už trijų prancūzų žandarmų nužudymą betvarkos kėlimo metu. Nužudymo aplinkybės sunkino kiekvieno iš dalyvių kaltės laipsnio nustatymą. Iš Prezidento kanceliarijos gautas atsakymas skelbė, kad mano prašymas yra kišimuisi į kompetetingų organų veiklą. Dvi savaitės iki atsakymo gavimo aš sužinojau iš laikraščių, kad nuosprendis jau įvykdytas. Trys nuteistieji nubausti mirtimi, o trys – gavo malonę. Vienų nubaudimo, o kitų malonės priežastys nenurodytos. Tiesiog reikėjo nubausti tris, nes aukų buvo tiek pat.

²⁷⁾[13] Remenas [Reemen], nuteistas myriop Išsivadavimo metu³¹⁾, iki mirties sukaustytas praleido 700 parų – sukrečiantis faktas! Nuteisti mirčiai nusikaltėliai paprastai mirties laukia nuo 3 mėn. iki pusmečio. Tą delsimą sunku sutrumpinti dėl malonės galimybės. Beje, galiu paliudyti, kad malonės prašymų peržiūrėjimas Prancūzijoje atliekamas labai atsakingai, neatmetant aiškaus mielaširdingumo siekio tiek, kiek leidžia įstatymai ir papročiai.

²⁸⁾ [14] Kadangi sekmadieniais bausmės neatliekamos, šeštadienio naktis mirtininkų laikoma ramiausia.

²⁹⁾ Freno kalėjimas (Centre pénitentiaire de Fresnes) – antrasis pagal didumą Prancūzijos kalėjimas Freno mieste, pastatytas 1895-98 m. Jame 1200 kamerų vyrams. Antrojo pasaulinio karo metu naudotas kalinti Pasiprie6inimo dalyvius, kur jie laikyti siaubingomis sąlygomis, kankinami. Neseniai jame vyko nemažai kalinių maištų.

³⁰⁾ Liuisas Dominikas Burginjonas (Louis Dominique Garthausen, 1693-1721) žinomas kaip Kartušas - garsus prancūzų grobikas, pasižymėjęs įžūlumu, sėkme ir tam tikra jumoru. Dažnas veikėjas meno kūriniuose. Paaugęs Liudvikas XV pasipiktino, kad jis nepagaunamas, ir jo „imtasi rimtai“ – ir jis buvo suimtas.

³¹⁾ Prancūzijos išsivadavimas - tai eilė įvykių ir karinių veiksmų, kurių dėka Prancūzija buvo Jungtinių pajėgų išvaduota nuo vokiečių okupacijos Antrojo pasaulinio karo metu palaikant prancūzų Pasipriešinimui. Karinės išvadavimo pastangos pradėtos iš Šiaurės Afrikos.

³²⁾ Nuodingoji nuokana - salierinių šeimos daugiametis, 50-150 cm aukščio žolynas. Žaliose nuokanos šaknyse ir šakniastiebiuose yra 0,2%, džiovintose 3,5% labai nuodingų alkaloidų cikutosino, cikutino, konijino, cikutolio ir dervų. Šios medžiagos padidina dirglumą ir sukelia traukulius. Šis nuodas stiprus ir greitai veikiantis.

³³⁾ Bela Just, La Potence et la croix, Fasquelle

³⁴⁾ Vienas žinomas chirurgas, katalikas, man prisipažino, kad jis, remiantis patirtimi, niekada nepraneša pacientams, net tikintiesiems, kad jie nepagydomai serga vėžiu. Tasai sukrėtimas galėtų priversti juos prarasti viską, netgi tikėjimą.

³⁵⁾ [x1] Kunigas Devoyod. Taipgi neįmanoma nepatiriant šoko skaityti malonės prašymą, pateiktą tėvo arba motinos, kurie visiškai nesupranta juos staiga ištikusios bausmės.

³⁶⁾ [x2] Prancūzija užima pirmąją vietą tarp šalių, vartojančių alkoholį, ir penkioliktąją – tarp šalių, plečiančių statybų mastą.

³⁷⁾ [x3] Naminės varytojų problema dažnai buvo keliama Nacionalinėje Asamblėjoje, bet niekada nebuvo prieita prie jokio sprendimo.

³⁸⁾ Prancūzijoje alkoholio gamyba yra valstybės rankose. Prancūziška tradicija ir biudžeto rūpesčiai dažnai susijungdavo, kad paskatintų alkoholio vartojimą.

³⁹⁾ Mirties bausmės šalininkai praėjusio amžiaus pabaigoje sukėlė didžiulį triukšmą dėl to, kad nuo 1880 m. nusikaltimų padaugėjo, nes tai tarsi sutapo su mirties bausmės taikymo apribojimu. Tačiau kaip tik 1880 m. buvo paskelbtas įstatymas, kuris leido be išankstinio leidimo atidaryti alkoholinių gėrimų parduotuves. Tad interpretuokite po viso šito statistikos duomenis!

⁴⁰⁾ [x6] Tuo metu A. Camus dar nebuvo gavęs Nobelio premijos, šita aliuzija įrodo, kad 1957 m. kovo viduryje jis nė trupučio nenutuokė ją gausiąs.

⁴¹⁾ Burtonas Abotas (Burton Wilbur Abbott, 1928-1957) – Kalifornijos un-to studentas, nuteistas mirties bausme u= bandymą išprievartauti 14-metę ir jos nužudymą. Ši byla parodė betvarkę teisiniame procese.

⁴²⁾ [x7] Reikia pažymėti, kad Amerikos kalėjimuose egzekucijos išvakarėse įprasta perkelti kalinį į kitą vienutę, pranešant jam apie jo laukiančią ceremoniją.

⁴³⁾ Deshaysas buvo Majenės medkirtys: nemokėdamas pasiaiškinti, jis prisipažino įvykdęs žmogžudystę, kurios neįvykdę.

⁴⁴⁾ Tai pavardė nekaltojo, giljotinuoto „Courrier de Lyon“ byloje.

⁴⁵⁾ Hayesas buvo pakartas 1955 m. už nusikaltimą, kurio nepadarė.

⁴⁶⁾ Nuteistasis buvo apkaltintas nužudęs savo žmoną. Tačiau pastarosios kūnas nebuvo rastas.

⁴⁷⁾ Marie Besnard, remiantis toksikologijos specialistų ataskaitomis, buvo apkaltinta nunuodijusi septynis savo aplinkos asmenis. Tačiau teismo procesas, nors ir neišteisino kaltinamosios, įrodė vienas kitą paneigiančių specialistų ataskaitų nepatikimumą.

⁴⁸⁾ Pirmiausia Alžyre, dirbant laikraščio „Alger républican“, paskui „Combat“ korespondentu.

⁴⁹⁾ Turimas galvoje Yvetonas, E. Robleso kaimynas. A. Camus paskatins savo bičiulį Roblesą parašyti pjesę apie jo mirtį.

⁵⁰⁾ Albert'as Camus čia taiko į Robertą Lacostą. Iš tikrųjų šis negalėjo gauti komunistų balsų rinkimų apygardoje, kurios tuo metu nebuvo (balsavimas vyko pagal proporcinę, departamentinę sistemą). Tačiau A. Camus miglotai prisiminė, kad per vienus dalinius Senato rinkimus socialistų kandidatas nuo Dordonės Pugnetas, palaikytas Roberto Lacosto, buvo išrinktas per antrąjį rinkimų ratą vienam komunistui atsiėmus savo kandidatūrą.

⁵¹⁾ Mes pasveikinome patys save suteikę malonę Sillonui, kuris neseniai nužudė savo ketverių metų dukrelę, kad jį neatitektų motinai, norėjusiai su juo išsiskirti. Ir iš tiesų, Sillonui kalint, buvo nustatyta, kad jis sirgo smegenų naviku, tuo ir buvo galima paaiškinti jo poelgio beprotybę.

⁵²⁾ „Revue de Criminologie et de Police technique“, Ženeva, specialus 1952 m. numeris.

Egzistencializmas
A. Kamiu filosofija
Žanas Polis Sartras
Žudyti per atstumą
Amžinojo gyvenimo siekis
Indonezijos mirusiųjų kultas
Ana Jampolskaja. Mirtis ir kitas
Savižudybė kaip dezintegracija
Siaubo reiškinio filosofiniai tyrinėjimai
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Filosofijos atsiradimo problematikos istorija
Rasistinio pobūdžio prievartos apraiškos
J. Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Blezas Paskalis: mokslas ir tikėjimas
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Baubas, maumas ir babaušis
Antuanas de Sent Egziuperi
Laužai Himalajų papėdėje
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Vilkolakiai Viduramžiais
Kur mirė Sokratas?
Sielos klajonės
Egzistencija
Om Simrikė