Kinikai
Kinikai graikų filosofijos mokykla. Ją 4 ir 5 a. pr.m.e. sankirtoje įkūrė Antisfenas, o garsiausiu kiniku buvo Diogenas iš Sinopės. Labai išplito 3 a. pr.m.e., atsigavo 1 a. Romoje ir gyvavo iki 4 a., Adriano valdymo laikmečio. Jie šių dienų cinikų pirmtakai.
Dėl jų pavadinimo kilmės populiariausios dvi hipotezės. Viena jų iš Atėnų Kinosargo (Pilkojo šuns, Kynosarges) kalvos ir jos gimnazijos, kurią įkūrė Antisfenas. Kita iš graikiško žodžio kyon (šuo), nes Antisfenas mokė, kad reikia gyventi kaip šuniui. Kaip bebūtų, kinikai nesikratė šunų" pravardės.
Žinomesni kinikai: Antisfenas, Diogenas iš Sinopės, Kratetas iš Tėbų, Hiparchija*), Menipas iš Hadaro, Menedemas, Bionas Borisfenitas, Kerkidas, Demetrijus (Senekos draugas), Oenomausas ir Demonaksas.
Mokymas
Antisfeno mokytojais buvo sofistai (Gorgijus) ir Sokratas. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas etikos klausimams. Gyvenimo prasme kinikai laikė gėrio pasiekimą. Sokratui moralės ir proto harmonija buvo egzistencijos pagrindas. Antisfenas pakeitė šią formulę teigdamas, kad pažinimo tikslas yra gėris. Savarankiškos vertės pažinimas neturi. Naudinga tik tai, kas duoda praktinę naudą. O gėriu kinikai laikė poreikių sumažinimą ir nepriklausymą nuo visuomenės ir valstybės. Geras (t.y. išmintingas) žmogus yra tarsi dievas, visiškai save aprūpinantis. Tad kvietė atsisakyti nuosavybės ir atšaukti visuomenės padėties skirtumus. Gėriui pasiekti užtenka tik noro. Kvietė gyventi ne pagal visuomenės normas, o pagal savus moralinius kriterijus "grįžti į gamtą". Nepriklausomybę nuo valstybės matė kosmopolitizme vadindami save pasaulio piliečiais.
Pažinimo srityje savaip sprendė vienatinumo ir visuotinumo (vieno ir daugio) santykio problemą. Jie teigė, kad apibrėžimai ir teiginiai yra tik arba klaidingi, arba tautologijos. Neigė loginių įrodymų galimybę. Platono idėjos, jų nuomone, neegzistuoja. Idėjos išlieka tik mąstančių apie jas sąmonėje .
Dažnai buvo kartu sumaišomi monoteistiniai ir materialistiniai požiūriai.
Metodai
Kinikai, kaip Sokrato pasekėjai, daug dėmesio skyrė asmeniniam pavyzdžiui. Stoikas Epiktetas juos vadino "teisingumo atletais". Tačiau kartais jie savo principus išvystydavo iki absurdo. Neigdami visuomenines vertybes, jie kartasis elgdavosi labai šokiruojančiai. Platonas Diogeną vadino "netekusiu proto Sokrato".
Įtaka
Žinoma daug kinikų veikalų, tačiau dauguma jų neišliko. Juose buvo įvesti nauji literatūros žanrai: apoftegmos, diatribės, melijambai.
Visuotinai pripažįstama kinikų įtaka stoicizmui pvz., stoikas Zenonas buvo kiniko
Krateto mokinys.
Kai kurie tyrinėtojai laiko, kad kinikų indėlis etikai buvo svarus. Jie teigė visišką asmens
atsakomybę. Nemažą reikšmę turėjo kinikų ir platonikų ginčas. Pastebima kinikų įtaka
ankstyvajai krikščionybei, būtent, krikščioniškajam asketizmui. Juos labai vertino Seneka ir
Lukianas.
Anekdotai
Apie kinikus pasakojama daug juokingų istorijų, pavyzdžiui, šis anekdotas iliustruoja daugelį amžių trukusį ginčą tarp kinikų ir platonikų.
Platonas aiškina idėjas, kaip pavyzdį imdamas stalą ("stališkumo" idėja) Antisfenas: Stalą matau, o "stališkumo" ne. Platonas: Tai todėl, kad stalą mato akimis, o "stališkumą" protu.
Pasakojimai apie mažus poreikius ir jų poveikį įžymiems žmonėms.
Aleksandras Didysis kalbėjosi su Diogenu, sėdinčiu statinėje. Susižavėjęs filosofo samprotavimais,
Aleksandras paklausė, ko norėtų gauti iš Aleksandro?
- Pasitrauk, neužstok saulės, - paprašė Diogenas.
Aleksandrui Makedoniečiui priskiriamas ir garsusis posakis: "Jei nebūčiau Aleksandras, norėčiau būti Diogenu".
Daug anekdotų yra apie kinikų niekinantį požiūrį į teoriją, pvz., Parmenidas įrodinėjo, kad judėjimas negalimas. Tada Antisfenas atsistojo ir ėmė tylėdamas prieš jį vaikščioti.
*) Hiparchija iš Maronijos - 4 a. pr.m.e vidurio kinikė; kiniko Metroklo sesuo; buvo kiniko Krateto žmona, kurį sutiko persikėlusi į Atėnus. Kilusi iš kilmingos šeimos, tad gavo gerą išsilavinimą. Apie jų šeimą sklido gandai ir anekdotai, apie jų pasileidimą ir begėdystes. Kratetas jų vedybas vadino šunų sueitimi (cynogamy). Jiedu yra vokiečių rašytojo Ch. Vilando romano Kratetas ir Hiparchija (1804) veikėjai. Minima, kad ji buvo parašius kelis filosofinius traktatus ir kelis laiškus Feodorui Bedieviui, iš kurių niekas neišliko. Ji buvo vienintele moterimi, patekusia į Diogeno Laertiečio 82 filosofų sąrašą. Drugelių rūšis Hipparchia pavadinta jos garbei.
|
Priedai Epikūriečiai ir stoikai Senovės skeptikai siūlė radikalų sprendimą. Helenizmo erą žymėjo daugelis dogmatinių filosofinių mokyklų, teigusių laimės suteikimą nestabiliame ir susiskaldžiusiame pasaulyje. Tai buvo laikotarpis sekęs iškart po Aleksandro užkariavimų ir graikų kultūros išplitimo Azijoje. Graikų miestų politinės nepriklausomybės netekimas sugriovė tradicinių vertybių sistemą. Spekuliatyviųjų Platono ir Aristotelio mokymų gilumas davė naują pragmatiškąjį pagrindą individui imperijos platybėse. Jų dvasia buvo anti-metafizinė ir krypo prie ankstyvojo graikų materializmo. Siekdamos momentinės naudos individui, helenizmo mokyklos vengė bet kokio idealizmo ir palaikė kraštutinį pastovumą. Labiausiai išsiskyrė epikūriečių ir stoikų mokyklos, siekusios išlaisvinti asmenis iš rūpesčių ir neramumų - siūlydamos dogmatinį tikėjimą jutimų tikrumu. Pirmiesiems aiškus ir tikri jutimai buvo atomistinės teorijos pagrindas - visus dalykus aiškinant atsitiktiniu atomų judėjimu. Jie stiprino tikėjimą dieviškųjų galių atsakomybe ir leido mums pasiekti nusiraminimą. Skausmo nebuvimą epikūriečiai laikė beribiu gėriu. Bet jo siekiant reikėjo pasitraukti iš visuomeninio gyvenimo. Tad žmogaus tikslą epikūriečiai įžiūrėjo visiškoje nepriklausomybėje ir apatheia, pasitenkinimu savyje ir nepriklausomybėje nuo trukdymų. Stoikai nurodė kelią žmonėms tiesiogiai tapatintis su dieviškąja valia. Stoikas siekė pažinti racionalią gamtos reiškinių prigimtį. Tos žinios leistų gyventi harmonijoje su gamta tapatinantis su dieviškuoju Logos (suprantama kaip ugnies prado substancija persmelkusi kosmosą), valdančiu visus reiškinius. Stoikai kaip ir epikūriečiai Kosmoso pažinimą grindė jutimų betarpiškumu. Jie laikė. Kad įmanome nustatyti savęs autentifikavimo pojūčius vadintus 'kataleptic' pajutimais. Jie nusakyti kaip "pažymėto ir susidariusių iš objekto juos sukėlusio su tokia savybe, kurios neturėtų kilęs iš kito objekto" (Ciceronas, Academica, 2:18). Tad stoikai laikė, kad objekto savybes įvardintas 'kataleptic' galima priimti nepakitusias. Skepticizmas ir šv. Augustinas Keliamas fundamentalus klausimas apie galimybę suvokti mus supantį pasaulį. Ar tikrovė yra tokia, kokią priimame jutimais? O gal esame užrakinti subjektyvių pajautų rėmuose? Tarp manęs ir objekto visada yra koks nors tarpininkas. Kiek objektas perteikiamas jutimais, ir kiek prideda tarpininkas? Senovėje skeptikai akcentavo pojūčių tikrumo klausimą. Ar juos gali paveikti išoriniai veiksniai klaidindami objekto pažinimą? Ar jutimų organas negali kelti pojūčių apie objektus, kurie neegzistuoja? Dabarties skeptikai labiau pabrėžia suvokimo aplinkybes ir jutimų perteikimą. Tai hermenistinė problema. Norėdami įsisąmoninti gautus duomenis turime turėti koncepcinį modelį, jei nenorime turėti pojūčių chaoso. Kaip žinoti, kad modelis yra realaus pasaulio dalis. Negalime palyginti daiktų ir koncepcijų. Čia tarpininkas yra modelis. Šį klausimą nuodugniai nagrinėjo šv. Augustinas. Contra Academicos ir kituose rašiniuose jis pasisakė prieš bet kokį Tiesos paieškos pagrindo neigimą. Jam tokiu pagrindu buvo pats mąstymas. Tai, kad jis savaime egzistuoja, žinojimą perkelia anapus apraiškų ir neleidžia abejoti. Tai pratęsia platoniškąją tradiciją apie minties ir būties klausimo sprendimą parodant, kad pati sąmonė yra sudaryta Idėjų. (De Vera Religione, 29:73) Pagal Augustiną, būties ir apraiškų priešybė sutinkama bet kokio pobūdžio pažinime, kai kažkas suvokiamas per kažkokį tarpininką, suvokiamą tiesiogiai. Išorinis mūsų atžvilgiu objektas yra pažinus ne tiesiogiai, o per vaizdinį, kurį sukuria mumyse ir pagal kurį sprendžiame apie objekto egzistavimą bei prigimtį. Bet Augustinas nurodė, kad mąstymas turi tiesioginę priežastį savo funkcionavime, - kai skeptikai visada tarp objekto talpino tarpininką (De Trinitate, 15:4). Tad Augustinui mąstymas savyje jungė tas dvi priešybes. |
Egzistencializmas
Cinizmas kaip amatas
Heraklitas iš Efeso
Žanas Polis Sartras
Platonas ir Aristotelis
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Antikos filosofijos labirintai
R.Descartes. Cogito ergo sum
Graikų matematikai - filosofai
Pliuristinės kosmologijos iki Sokrato
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Filosofijos srovės iki vėlyvojo neoplatonizmo
Egzistencinės paradigmos vystymasis psichologijoje
Filosofijos atsiradimo problematikos istorija
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Rene Guenon. Rytų ir Vakarų priešprieša
Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?
A. Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Porfirijaus "Nimfų ola"
Teofrastas. Apie akmenis
Ankstyvosios utopijos
Egzistencija
Filosofijos skyrius