Jean-Paul Charles Aymard Sartre ir Egzistencializmas. MiniPedia

Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Charles Aymard Sartre, 1905-1980) – prancūzų rašytojas, dramaturgas, filosofas egzistencialistas, publicistas, dramaturgas. 1964 m. atsisakė jam skirtos Nobelio literatūrinės premijos.

Žanas Polis Sartras gimė 1905 m. birželio 21 d. Paryžiuje. Tėvas mirė, kai jam tebuvo 15 mėn. Auginti sūnų motinai padėjo jos tėvas Šarlis Šveiceris, nuo ankstyvų metų mokęs jaunuolį matematikos ir klasikinės literatūros. Perskaityta A. Bergsono esė sužadino domėjimąsi filosofija.

Studijavo Paryžiaus prestižinėje „École Normale", kur sėmėsi idėjų iš I. Kanto, F. Hėgelio ir M. Heidegerio darbų. 1929 m. jis susipažino su Simone de Beauvoir, buvusia drauge iki gyvenimo pabaigos. Jų pažiūros į buržuazinę sandarą buvo artimos. Vėliau susidūrimas tarp gniuždančio ir dvasingumą žlugdančio susitaikėliškumo (mauvaise foi) ir autentiškos "būties" tapo pagrindine „Būtis ir Nebūtis" tema.

Studijas baigė 1929 m. ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1938 m. parašė „Šleikštulį", laikytiną egzistencializmo manifestu. Tuo tarpu „Siena" parodė, kokie absurdiški žmonių veiksmai, kai jie bando elgtis racionaliai. Po jos išsivystė visa absurdo literatūros šaka.

Ž. Sartro domėjimosi sritys buvo metafizika, ontologija, epistemologija, fenomenologija, etika, politika.

Žanas Polis Sartras mirė 1980 m. balandžio 15 d. ir buvo palaidotas Paryžiuje, Montparnaso kapinėse.

1939 m. Ž.-P. Sartras buvo paimtas į Prancūzijos kariuomenę meteorologu. 1940 m. jis pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Ten parašė savo pirmąją pjesę. Po 9 mėn. buvo paleistas dėl silpnos sveikatos. Gavęs civilio statusą, pabėgo į Paryžių ir prisijungė prie „Prancūzijos pasipriešinimo" dalyvaudamas sukuriant „Socializmo ir laisvės" rezistencijos grupę. Tada sutiko A. Kamiu, su kuriuo ilgus metus buvo artimais draugais, kol 1951 m. A. Kamiu nusisuko nuo komunizmo idėjų.

Po karo Ž.-P. Sartro idėjos buvo priimamos labai prieštaringai. 1948 m. katalikų Bažnyčia visus jo raštus įtraukė į uždraustų knygų sąrašą. Ir iš tiesų, jo pjesės buvo pilnos simbolinių prasmių, o žinomiausias posakis jose yra L'enfer, c'est les autres („Pragaras – tai kiti", iš pjesės „Be išėjimo", 1944).

„Purvinose rankose" (1948 m.) buvo iškelta politiškai angažuoto politiko problema. Ž. Sartrui tai nebuvo vien tik literatūrinis triukas. Po karo Ž. Sartras pradėjo šlovinti komunizmą ir aštriai pasisakė prie Prancūzijos kolonistinę politiką Alžyre. Vėliau stojo prieš Vietnamo karą ir kartu su Bertranu Raselu ir kitais intelektualais surengė tribunolą JAV nusikaltimų pasmerkimui. Iškiliausiame vėlyvojo periodo veikale „Dialektinio proto kritika" Ž. Sartras pabrėžė K. Markso humanistines vertybes. Tačiau, nepaisant susižavėjimo marksizmu, pats niekada į komunistų partiją nebuvo įstojęs.

Sartro idėjos ir jo egzistencializmas buvo labai patrauklūs maištingajam jaunimui ir, atskiru atveju, veikė bytnikų judėjimą.

Ž.P. Sartras (kaip ir A. Kamiu) buvo ateistinio egzistencializmo atstovas, plėtojęs moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas, neatskiriamas nuo individo, kasdienybės neigimo. Jas skatino dvasiškai nuskurdinto žmogus atsiradimas, prieštaringa jo vieta pasaulyje. Buvo ieškoma būdų išsigelbėjimui.

„Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Toks pirmasis egzistencializmo principas". Nėra Dievo, kuris iš anksto suteiktų gyvenimo prasmę, tad žmogus priverstas pats apsibrėžti savo egzistenciją. Žmogus negali iš pradžių būti, o tik paskui mąstyti ir rinktis. Ir pasirinkdamas žmogus visada renkasi tik save.

Ž. P. Sartro požiūriu, žmogus prasideda tik tada, kai pajunta betarpišką sąlytį su būtimi, pasireiškiantį kaip liga: „Kęsti, kad daiktai būtų taip arti, aš daugiau negalėjau… Norėjosi nueiti, užsimiršti, numigti… Dusau. Pro akis, nosį, burną – pro visur skverbėsi mano egzistavimas… Ir staiga … plyšo kažkokia uždanga. Ir aš supratau, pamačiau… Tai mane ir slegia" („Šleikštulys").

Čia Ž. P. Sartras išryškino pagrindinius žmogaus sąlyčio su aplinka principus:

Tiesioginis išgyvenimas neatskiriamas nuo intuicijos, kuri nepavaldi logikai. Tai buvo pagrindas atsisakant kraštutinio racionalizmo.

Būti laisvu Ž. P. Sartrui reiškė būti savitai mąstančiu. Laisvė yra moralinė atsakomybė, kurios jausmą vėliau Ž. P. Sartras išplėtė iki begalybės: „savo tapsme žmogus turi suvokti, kad moraliai atsakingas už visa ir viską, kas vyksta pasaulyje" („Egzistencializmas yra humanizmas").

Žmogaus susvetimėjimo priežastį Ž. P. Sartras įžvelgė socialinių institucijų struktūroje. Daugybė valdiškų įstaigų vadovaujasi gausybe potvarkių ir įsakų. Atskiram žmogui išsiveržti iš tų apribojimų yra beviltiška, pavieniui daugumos valia neįveikiama. Išsivadavimas gali būti tik kolektyvinis ir tam reikia surasti žmogaus poreikius tenkinančią grupę. Tokias nuostatas Ž.P.Sartras pademonstravo ir savo elgesiu. 1964 m. jis atsisakė skirtos Nobelio literatūrinės premijos, tvirtindamas, kad niekada nepriima jokių oficialių apdovanojimų ir nenori savęs sumenkinti iki institucijų lygio.

Ž. P. Sartras niekada nebuvo parankiu asmeniu – nei gyvendamas, nei po mirties. Gilios mintys, originalūs literatūriniai kūriniai yra kartu su išankstinėmis nuostatomis, karštakošiškumu ir nepaprastai aštriais vertinimais, o visa tai keistai derinama su puikiu, bet pedantišku filosofijos profesoriaus stiliumi.

1935 m. Ž.P.Sartras (kaip vėliau ir kitas garsus rašytojas Aldusas Hakslis) pabandė haliucogeną meskaliną, natūraliai išgaunamą iš pejoto kaktuso. Pagal visus liudijimus, pojūčiai buvo nemalonūs. Laikoma, kad „Šleikštulio" skyrius „Šešta valanda vakaro" yra meskalino poveikio aprašymas: nesusiję objektai, jų pavadinimų užmiršimas, "nuogos egzistencijos" keliamas siaubas yra bendras tokių vizijų bruožas.

Ž. P. Sartras pasižymėjo ir pažiūrų nepastovumu. Pvz., po karo užsikrėtęs marksizmo idėjomis, gyvenimą baigė aršiu antikomunistu ir ekstremistu. Visą gyvenimą buvęs ateistu, gyvenimo pabaigoje priėmė judaizmą.

Kai Miuniche 1972 m. buvo nužudyta 11-a Izraelio olimpiečių, Ž. P. Sartras terorizmą pavadino „baisiu ginklu, tačiau pavergtieji neturi kitų". Tai daugelis palaikė ekstremizmo apologija. Tačiau iš tikrųjų jis pripažino nepriklausomą Izraelio valstybę, tačiau manė, kad dėl tos pačios priežasties ir palestiniečiai turi teisę į nepriklausomybę. Ir jis stipriai oponavo antisemitizmui.

Sartras ir marksizmas

Sartro santykis su ortodoksiniu markszmu buvo įtemptas, nes jis laikė, kad marksizmas pamiršo pažadą dialektiškai pažvelgti į socialinę tikrovę. Savo „Dialektinio proto kritikoje“ jis bandė atgaivinti tą pažadą egzistencialistiniais terminais. It tiesa, kad žmogus „padarytas“ istorijos, tačiau tuo pačiu, pats žmogus „daro“ istoriją. Jo bandymą „atkovoti žmogų marksizme“ (t.y. sukurti metodą, leidžiantį kontrečias žmogiškos tikrovės detales priimti kaip „išgyventą patirtį“) ortodoksiniai marksistai priėmė nenoriai. Sartro žavėjimasis Flobero ir Bodlero gyvenimo detalėmis gerokai „nešė“ link „buržuazinio idealizmo“. Tačiau matome, kaip Sartro politika (kaip ir Heidegerio) išvedama iš jo istorijos koncepcijos: nėra „geležinių dėsnių“, kurie padarytų neišvengiamą kapitalizmo žlugimą dėl ekonominių jėgų – turime tik žmogų, kuris kuria istoriją, būdamas pats jos sukurtas. Dialektinis materializmas yra neaplenkiama filosofija tiems, kurie pasirinko laisvės vertybę.

Parašė:
trilogiją „Laisvės keliai" (Les Chemins de la liberté, 1945-1949), filosofinius veikalus: „Ego transcendentalumas" (La transcendance de l'égo, 1937), „Būtis ir Nebūtis" (L'Etre et le Néant, 1943), „Dialektinio proto kritika" (Critique de la raison dialectique, 1960), „Egzistencializmas yra humanizmas" (L'Existentialisme est un humanisme, 1946), autobiografinę esė „Žodžiai" (Les Mots, 1964), romanus „Šleikštulys" (La Nausée, 1938), „Musės" (Les mouches, 1943), „Bodleras" (Baudelaire, 1947), apsakymų rinkinį „Siena" (Le mur, 1939), pjeses „Be išėjimo" (Huis-clos, 1944), „Garbinga šliundra" (La putain respectueuse, 1946), „Purvinos rankos" (Les mains sales, 1948) ir keletą kitų.

1965 m. Žanas Polis Sartras (kartu su Simone de Beauvoir) lankėsi Lietuvoje. Jiedu norėjo, kad penkių dienų kelionė būtų privati, neoficiali. Tuo metu užsieniečiams keliauti po TSRS be oficialių suderinimų leidimo buvo beveik neįmanoma. Todėl jų kelionė saugumo organų buvo labai atidžiai stebima. Po atvirokų diskusijų rašytojų asociacijoje, kai kurie jos dalyviai po to turėjo nemalonumų.

Svečius lydėjo ir Lena Zonina, vertėja iš Rusijos, su kuria Ž. Sartro santykiai buvo gana šilti (tiek šilti, kad „Žodžiai" buvo dedikuoti „Poniai Z."). Išvaizdi, jausminga ir intelektuali Zonina (1915-85) buvo viena iš didžiųjų Ž. Sartro meilių. Jų penkių metų susirašinėjimo korespondencija saugoma Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje, tačiau nėra prieinama.

Sutinkant svečius, jiems buvo įteiktos baltos ramunės. Ž. Sartrą po Lietuvą lydėjo Eduardas Mieželaitis (tuo metu Lietuvos rašytojų asociacijos pirmininkas) ir Mykolas Sluckis. Su jais vyko ir fotografas A. Sutkus. Pirmiausia svečiai nuvyko į Nidą ir Kuršių Neriją. Nidos kopose aplankė prancūzų belaisvių kapines. Aplinkinė gamta juos tiesiog pribloškė. Rašytojas, stovėdamas ant kopos, prasitarė: „Jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus prieangyje" ir po to pridūrė: „Pirmą kartą debesys man po kojomis".

Toji kelionė į Lietuvos pajūrį yra įamžinta garsioje A. Sutkaus nuotraukoje „Sartras kovoja su vėju Kuršių Nerijoje". Ją prancūzų skulptorė Roseline Granet panaudojo skulptūros modeliui. Ta skulptūra dabar stovi Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje. Nuotraukoje buvo sustabdyta akimirka - žmogus, kovojantis su vėju bei smėliu, rodanti žmogaus pastangas suvaldyti priešpriešą (kurią Ž. Sartras apmąstė „Užrašuose apie etiką", 1983). Tai Ž.Sartras, jo rankos sunertos už nugaros ir žvilgsnis nukreiptas į tolį, o vėjas taršo paltą, kelnes, velia plaukus.

Iškart po kelionės į Lietuvą Ž. Sartras dalyvavo Paryžiaus studentų demonstracijoje įsisegęs ženklelį su Mao atvaizdu. Dėl to incidento Ž. Sartras Lietuvoje buvo paskelbtas persona non grata.

Publikacija

Herostratas (pradžia)

Į žmones reikia žiūrėti iš aukštai. Būdavo, užgesinu šviesą ir atsistoju prie lango: jie nė neįtaria, kad juos galima stebėti ir iš viršaus. Jie rūpinasi savo priekiu, kartais užpakaliu, bet visi jų triukai skirti metro septyniasdešimties centimetrų ūgio žiūrovui. O ar kas nors kada pagalvojo, kaip atrodo katiliuko formos kepurė žvelgiant iš septinto aukšto? Jie tiesiog pamiršta pridengti ryškiomis spalvomis ir akį rėžiančiais audi niais savo pečius ir pakaušius, jie nemoka kovoti su didžiuoju Žmonijos priešu: perspektyva iš viršaus. Aš persisverdavau per langą ir imdavau kvatoti: kurgi tas jų garsusis „gebėjimas vaikščioti stačiomis", kuriuo jie taip didžiuojasi? Jie prisiploja prie šaligatvio, o jų ilgos, kone šliaužiančios žeme kojos išlenda iš po pečių.

Septinto aukšto balkone - štai kur man reikėjo nugyventi visą gyvenimą. Moralės pranašumą reikia paremti materialiniais simboliais, nes kitaip jis subliūkš. O iš teisybės kuo gi aš pranašesnis už kitus žmones? Tik pozicija, nieku kitu: aš įsitaisiau virš manyje esančio žmogaus ir įdėmiai jį stebiu. Todėl man ir patinka Dievo Motinos katedros bokštai, Eifelio apžvalgos aikštelės, Šventosios Širdies bažnyčia, mano septintasis aukštas Delambro gatvėje. Jie puikūs simboliai.

Bet retkarčiais reikėdavo nusileisti į gatves. Pavyzdžiui, nueiti į kontorą. Man trūkdavo oro. Kai esi viename lygmenyje su žmonėmis, daug sunkiau juos laikyti skruzdėm: jie jaudina. Vieną sykį mačiau gatvėje mirusį žmogų. Jis nugriuvo tiesiai veidu į žemę. Jį apvertę pamatėm, kad iš nosies jam bėga kraujas. Mačiau jo plačiai atmerktas akis, neaiškius veido bruožus ir tą kraują. Pamaniau: „Na ir kas, tai jaudina ne labiau nei ką tik nutapytas paveikslas. Ištepliojo jam nosį raudonais dažais, ir tiek". Bet nuo galvos iki kojų pajutau kažkokį šleikštu saldumą ir nualpau. Mane nunešė į vaistinę, paplekšnojo per veidą ir sugirdė kelis gurkšnius alkoholio. Jei būčiau galėjęs, būčiau juos užmušęs.

Žinojau, kad jie mano priešai, bet jie to nežinojo. Jie mylėjosi, kumščiojosi alkūnėmis; mielai būtų paploję per petį ir man, nes manė, jog esu panašus į juos. Bet jei būtų žinoję nors mažiausią dalelytę tiesos, būtų mane apkūlę. Beje, vėliau taip ir padarė. Kai mane sugavo ir sužinojo, kas aš toks, gerai pritvatino, policijos nuovadoje dvi valandas skaldė man antausius ir daužė kumščiais, sukinėjo rankas, nutraukė kelnes, galiausiai numetė mano pensnė ant grindų, ir kol keturpėsčias jos ieškojau, kvatodami spardė man užpakalį. Visada maniau, jog galų gale jie mane sumuš: nesu stiprus, todėl negaliu apsiginti. O dičkiai jau seniai manęs tykojo: stumdydavo gatvėje, kad pasijuoktų, pamatytų, kaip elgsiuosi. Aš nieko nesakydavau. Apsimesdavau, jog nieko nesuprantu. Tačiau jie mane pričiupo. Aš bijojau jų - tai buvo kažkokia nuojauta. Tačiau jūs, žinoma, suprantate, jog turėjau daug rimtesnių priežasčių jų nekęsti.

Nuo tos dienos, kai nusipirkau pistoletą, viskas ėmė klotis kur kas geriau. Jautiesi daug stipresnis, kai nuolat nešiojiesi vieną iš tų daikčiukų, kurie gali sprogti ir sukelti triukšmą. Pasiimdavau jį sekmadieniais, paprasčiausiai įsikišdavau į kelnių kišenę ir traukdavau pasivaikščioti - dažniausiai į bulvarus. Lyg koks krabas jis tempdavo mano klešnę žemyn, ir aš jausdavau jo šaltą prisilietimą prie šlaunies. Tačiau nuolat liesdamasis prie mano kūno, jis pamažu sušildavo. Vaikščiodavau kiek nerangiai, tarsi žmogus, kuriam stačias penis trukdo laisvai judėti. Įkišdavau ranką į kišenę ir pačiupinėdavau tą daiktą. Kartais užeidavau į tualetą - bet viduj taip pat elgdavausi atsargiai, nes juk tenai dažnai būna kaimynų, - išsitraukdavau pistoletą, pakilnodavau jį ir apžiūrėdavau jo rankeną, papuoštą juodais kvadratėliais, ir juodą nuleistuką, panašų į primerktą akį. Tie, kurie iš nugaros matydavo mano išžergtas kojas ir pasmukusias kelnes, manydavo, jog aš šlapinuosi. Tačiau aš niekad nesišlapinu pisuaruose.

Vieną vakarą man toptelėjo mintis pašaudyti į žmones. [ … ]

(bus daugiau...)