Globalusis lietuviškas tinklas

Amerikiečių civilizacijos ištakų ieškant

"Vienądien aš paliksiu šį pasaulį ir Svajose persikelsiu į Realybę".
Pasiutęs Žirgas, 1874

1519-ieji buvo lemtingi naujai "atrastosios" Amerikos čiabuviams. Tais metais žemyne netoli dabartinio Meksiko išsilaipino Ispanijos konkistadoras Kortezas su margu piratų ir samdinių būriu. Jie ten surado ne tik taip jų trokštamą auksą, bet ir labai išsivysčiusią actekų civilizaciją, kurios imperatoriumi buvo Montezuma. Pirmas susitikimas buvo draugiškas ir Kortezas su savo gauja buvo pakviesti į Tenochtitlan'o sostinės imperatoriaus rūmus, į kuriuos patenkant teko keletą jardų eiti pro fontanus, kurie į orą švirkštė krištolinio tyrumo vandenį. Jie perėjo nepaprasto dydžio sales, kurių lubos buvo papuoštos kvepiančio medžio raižiniais. Smilkalai skleidė gaivinantį aromatą. Prie pagrindinio įėjimo ispanai išvydo erelį savo naguose laikantį panterą - tą ženklą jie žinojo jau tėvynėje.

Ispanus sutiko dvariškiai, nuavė batus, jų drabužius pridengė šiurkščiais apsiaustais ir basus, nuleidę akis, nuvedė pas imperatorių, kuris sėdėjo soste - visai taip, kaIp ir jų valdytojas. Montezuma vilkėjo apsiaustu perjuostu diržu ir avėjo aukso padų sandalais su paauksuotais dirželiais. Drabužiai buvo papuošti perlais ir brangakmeniais. Maždaug 40 metų amžiaus tamsiaplaukis Imperatorius su nedidele barzdike buvo aukštas ir grakštus. Jo oda buvo šviesesnė nei kitų indėnų. Ant Montezumos galvos puikavosi didžiausioji brangenybė (nors ispanai to ir nesuvokė) - nuostabi egzotiškų paukščių ilgųjų plunksnų karūna (kaip čia užmirši, kad Kretos princai maždaug 1650 m. pr.m.e. dėvėjo lelijų karūną su povo plunksnomis - tai pavaizduota Knoso rūmų freskose).

Ir ispanus labiausiai stulbino Naujojo pie Senojo pasaulių papročių, ceremonijų ir simbolių panašumai: sostas, skeptras ir karūna, dvariškiai, spalvingi drabužiai ir heraldiniai žvėrių simboliai. Sutapimai buvo tokie tikslūs, kad nejučia kyla mintis apie šių pasaulių sąsajas praeityje. Ar jos buvo?

Didysis Tenochtitlano miestas

Tenochtitlane buvo apie 60 tūkst. namų ir apie 300 tūkst. gyventojų. Plačios ir tvarkingos gatvės vedė tarp milžiniškų pastatų iš rausvo akyto akmens. Beveik visuose kiemuose buvo sodai su prabangiais augalais. Iš Chapultepec'o kalnų vamzdžiais atitekėdavo gėlas švarus vanduo.

Kortezą lydėjusio Verdadeira Da La Conquista Bernal Diaz "Istorijoje" rašoma: "Virš vandens mes matėme daug kaimų ir miestelių, - o dar daugiau jų buvo ant žemės. Mes stebejomes ir, sakyčiau, atrodė paslaptinga visur išvysti tvirtovių bokštus, šventyklas ir piramides, iškylančias tiesiai iš vandens. Daugelis karių manė, kad tai yra sapnas..."

Patsai Kortezas parašė: "Mes matėme vaistines, kur galima nusipirkti įvairių medikamentų - gėrimui, tepimui ar užklijavimui (pleistrai arba trauklapiai). Kirpyklose galima nusiprausti arba apsikirpti plaukus. Kitose užeigose galite nusipirkti pavalgyti ar išgerti".

Miestas klestėjo. Jame buvo sandėliai, maisto saugyklos, paukščių fermos, laukinių žvėrių aptvarai (tarsi mūsų zoologijos sodai), gausu fontanų ir tvenkinių žuvims, marmuro baseinai, mokyklos, valstybės svečių užeigos, šventikų rajonai ir kita. Virš pastatų matėsi šventyklų piramidžių viršūnės. Didžiausioji piramidė (maždaug pusės Egipto Gizos piramidės aukščio, bet dvigubai platesnė) buvo Cholula mieste. Ir nuostabus Tlatelolco turgus, tiesiog pakerėjęs ispanus, kurie sakėsi, anksčiau nieko panašaus dar neregėję.Viskas, kas buvo gaminama Ispanijoje, turėjo atitikmenį čia. Buvo atskiri skyriai Cholula juveryrams ir puodžiams, Azcapotzalco auksakaliams, Tezcoco dailininkams, Tenayuca akmentašiams, Xilotepec medžiokliams, Cuitlahuac žvejams, Quauhtitlan krepšių pynėjams, Xochimilco gėlininkams. Meno lygis buvo tokio aukšto lygio, kad jie sugebėdavo iš vientiso kristalo gabalo išrėžti natūralaus dydžio žmogaus kaukolę (kurią galite pamatyti Britų muziejuje ir apie kurias kliedi LIETUVIS Daškus).

Galėjai nusipirkti bet ką - auksinius papuošalus ir auksinius paukščius, judinančius galvas, indus iš lakuoto medžio ir molio, bronzinius kirvius, karių šalmus ir šarvus, kardus, medvilnines liemenes, skustuvus ir veidrodžius, kailius ir odinius reikmenis, prijaukintus ir laukinius gyvulius. Neminėsime jau įprastų maisto ir daržovių prekių, kurias paįvairindavo kakavos ir nealkoholinio Pulque gėrimai. Actekai nuo pirmųjų mūsų eros amžių valgė su šaukštais ir šakutėmis - o juk Europoje lėkštės, šaukštai ir šakutės nebuvo visuotinai paplItę iki pat XVI a. pabaigos. Savo "šokoladą" puodeliuose išmaišydavo šaukšteliu.

Graikų ir Egipto turgavietės turėjo būti panašūs. Net ir kilmingųjų indėnų drabužiai nuostabiai panašėjo į graikų (tai įrodo piešiniai senoviniame rankraštyje, kuris saugomas Madrido muziejuje). Kortezas apstulbęs rašė: "...iš visų pusių supamas galerijų ir dvigubai didesnis už Salamanca". Žmonių drabužiai buvo perjuosti plačiais diržais ir papuošti įvairiais spurgais ir kutais bei brangakmeniais. Moterys dėvėjo po kelis nuostabiai išsiuvinėtus sijonus su spalvingais kaspinais. Daugelis jų savo veidus dengė plonyčiais vualiais iš alavijų plaušų ar triušio vilnos. Visos moterys turėjo ilgas kasas.

Bet kuriuo atveju nenuginčijama, kad actekai buvo sukūrę civilizaciją, kuri prilygo Kretai, Kinijai, Romai, Finikijai ar keltams. Ir netrukus ispanai aptiko, kad actekai nebuvo vienintelė tauta tame žemyne. Mes žinome apie dideles majų, tultekų, zapotekų, taraskanų, olmekų imperijas, Peru lygumose - Čimu, Andų kalnuose - Čavinas (ko gero senaiusia ir didžiausia). Visos jos klestėjo vienu metu nuo pat 1100 m. pr.m.e. tol, kol nebuvo sunaikintos atvykusių ispanų.

Inkai

Pavergę actekus ispanai tebesvajojo apie legendinio Eldorado atradimą. 1531 m. Pizzaro išsilaipino piečiau Panamos ir 1532 lapkričio /15 d. vakare įžengė į Cajamarca, inkų valdovo Atahualpa rezidenciją. Ispanų laimei imperiją krėtė vidinių nesantaikų drugys. Imperatorius sėdėjo soste (tai karališkos valdžios požymis kaip ir actekuose, bei majuose) irgi laikė milžinišką aukso skeptrą, vilkėjo purpuro spalvos (kaip ir actekuose) mantija, jo skydas buvo papuoštas heraldiniu sakalo atvaizdu. Ant galvų didikai dėvėjo kažką panašaus į tiara, papuoštas aukso Saulėmis (vėliaus Cuzco sostinėje jie išvydo visus didikus dėvint jiems žinomus tiurbanus - tokius pat, kaip prieš mūsų erą sukurtose hititų statulose ar Babilono ir Egipto freskose) Tad ispanų vyskupas inkai atpažino kaip aukščiausiuosius šventikus.

Pakeliui į inkų sostinė Cuzco ispanai stebėjosi inkų keliais, kurie jiems atrodė geresniais net už pagarsėjusius senovės Romos kelius. Ir dar - inkai turėjo tai, ko neturėjo actekai - svarstykles. Matas buvo visų mokslų pagrindas. Svarstyklės buvo nuostabiai panašios į naudotas senovės romėnų.

Tačiau panašumai tuo nesibaigė - inkų armija buvo sudalinta į dalinius po dešimt, šimtą ir tūkstantį karių (kaip Romos legionai). Inkai naudoja dešimtainę skaičiavimo ir senąją šumerų šešiasdešimtainę (su šešių, dvylikos ir 60 vienetais) sistemas. Dešimtainei skaičiavimo sistemai yra apie 4000 metų - ją žinojo Egipte ir vėliau, maždaug 1700 m.pr.m.e. ... Kretoje. Iš ten ją pasiėmė graikai, iš jų romėnai ir taip ji atėjo į Europą. O inkai ją gavo prieš kelis šimtmečius iš ankstesniosios Chimu civilizacijos.

Visur ispanai girdėjo žodį "Virakoča". Jis kartojosi taip dažnai, kad ispanai klaikė tai pasiveikinimu ir nekreipė į jį dėmesio. Tik Cuzco jie sužinojo, kad tai inkų didžiojo dievo vardas. Tai aprašo Pierre Honore: "...užkariautojai išgirdo apie šventyklą už miesto skirtą dievui, didesniam už kitus. Jie nurūko ten tikėdami rasti kalnus aukso. Jie įžengė į 125x100 pėdų dydžio Virakočos šventyklą pro dvylikos siaurų praėjimų labirintą (einančių ratais apie šventyklą). Galų gale pateko į mažą švenčiausiąjį kambarį išgrįstą juodomis plokštėmis. Ant galinės sienos buvo žmogaus figūra, prieš kurią net mėtyti ir vėtyti karo veteranai nusiėmė kepures - jie atpažino tą žmogų. Jie matė jį Ispanijos bažnyčiose ir katedrose. Tai buvo senas barzdotas žmogus laikantis rankoje grandinę su pririšta pasakišką būtybe. Tai buvo Šv Bartalomėjaus skulptūra! Atsipeikėję ispanai pasuko atgal - čia nebuvo turtų. Šventykloje nebuvo nieko - tik dievo statula" ("Baltojo dievo ieškant")

Legenda apie Baltąjį dievą

"Jie gali padaryti beveik bet ką - atrodo, kad jiems nėra nieko, kas būtų per sunku <...>; ir visa tai ateina iš Quetzalcoatl'io - menų ir žinių". Fray Bernandino Sahagun

Daug legendų apie Baltąjį dievą byloja, kad jis atnešė indėnams visus jų mokslus, žinias ir inžinerijos išmanymą, įstatymus ir aukštesnįjį civilizacijos lygį. Quetzalcoatl'is (tultekams ir actekams. Inkams jis Virakoča, o majams - Kukulcan'as) mokė žmones moralės dalykų, davė jiems protingus įstatymus ir parodė, kaip reikia įdirbti žemę. Jis draudė žmonių aukas ir šlovino taiką. Žmonės nustojo žudyti gyvulius ir to nedarė net dėl maisto - jie maitinosi vaisiais ir augalais. Panašiai apie Baltąjį dievą byloja legendos visose Centrinės ir Pietų (bei kai kuriose Šiaurės) Amerikos indėnų gentyse.

Tačiau aukso amžius truko neilgai ir demonas sugundė Quetzalcoatl'į nusidėti taip smarkiai ištvirkaujant ir apleidžiant savo religines prievoles, kad buvo priversta palikti šalį kartu su savo pasekėjais. Kitose legendose pasakojama, kad jis sėdo į laivą ir išplaukė į šalį, iš kurios buvo atvykęs. Bet (kaip ir Karlsonas), pažadėjo sugrįžti. Apie tai galite daugiau paskaityti: Žmonių aukojimas actekuose

Pietų Amerikoje ispano chronikas Cieza de Leon mini faktą, kad Titicaca ežero apylinkėse dar prieš inkų laikus lankėsi galingas barzdotas vyras, kuris mokė žmones įstatymų ir civilizacijos dalykų. Jis buvo visų daiktų Kūrėjas ir mokė žmones gyventi be prievartos. Legendos apie baltąjį žmogų buvo taip giliai įdiegtos į indėnų sąmonę, kad ispanus jie priėmė kaip pranašystės išsipildymą. Tuo labiau, kad šie įvykiai sutapo laike.

Actekų žyniai buvo nustatę, kad Baltasis dievas palikęs juos Ce-acatl (1 nendrės) metais turi grįžti irgi Ce-acatl metais, kurie pagal actekų kalendorių kartojasi kas 52 metai. Artėjant Ce-acatl buvo tiriamos žvaigždės ir ieškoma kitų ženklų, liudijančių ar grįš naujo ciklo pradžioje grįš Baltasis dievas. Ir būtent keistas sutapimas įvyko prieš atkeliaujant ispanams - pasklido kalbos apie "vandens namus su gulbių sparnais", kurie plaukioja prie jų krantų. Ir netrukus po Ce-acatl pradžios pasirodė Kortezas. Sutapo net išpranašauta "9 vėjų" diena. Baltasis dievas palikęs indėnus nešiojo juodą beretę ir juodą mantiją - kaip ir Kortezas. Tai buvo 1519-ųjų balandžio 22 d., ketvirtadienis.

Kaip galėjo indėnai nepatikėti tokiu stebuklu? Tačiau šį kartą barzdotieji baltieji tebuvo piratų ir nuotykių ieškotojų gauja - jiems gyvybė buvo pigi, o atėjo jie su kardu ir ugnimi. Indėnai kančias priėmė nuolankiai kaip atpildą iš Baltojo dievo rankų - ir tai padėjo saujelei avantiūristų sunaikinti civilizaciją beveik visame žemyne. . tačiau mes negalime atmesti žiaurių kruvinų žmonių aukų karo dievybių šventyklose. Kovojant ir pavergiant aplinkines tautas augo karo dievų svarba - neigiant Baltojo dievo priesakus. Ispanų atvykimo metu per vieną dieną būdavo paaukojama net keli tūkstančiai žmonių - sako, kraujas tekėjo upeliais. Apie tai skaitykite: Žmonių aukojimas actekuose

Tai buvo gera prielaida tvirtinti, kad ispanai naikina barbarų visuomenę. Bet kartu buvo sudeginta ir tūkstančiai indėnų religinių, istorinių ir mokslinių traktatų. Buvo griaunamos ir šventyklos - taip naikinant "stabų" garbinimą. Bernal Diaz rašė: "...visos melagystės buvo atiduotos žemei; ir nieko neliko". Toks indėnams buvo Baltojo dievo sugrįžimas.

Bet kas gi buvo tas Baltasis dievas?

O jei tie pasakojimai turi tiesos grūdą? Juk nėra prasmės nuolat ir visose gentyse kurti išgalvotus įvykius. Net Montezumai užimant sostą žyniai jį įspėjo: :atmink, šis sostas ne tavo, jis tik užleistas - ir vieną dieną grįš tas, kuriam jis priklauso". Tad ispanams pasirodžius Montezuma įtikėjo, kad Baltasis dievas grįžta užimti jo sostą. Jis netrukus kalbėjo dvariškiams:
"Kaip žinote, mūsų protėviai kilo ne iš šios žemės, o atkeliavo iš tolimos šalies vadovaujami didžiojo princo, kuris vėliau paliko šalį, bet grįš po ilgų metų. Jis regėjo, kad mūsų protėviai pastatė miestus, rinkosi žmonomis šios žemės dukras, kurios jiems gimdė vaikus. Ir kai jo nenorėjo kaip valdovo, jis paliko mus vienišas paskelbdamas, kad vieną dieną sugrįš su neaprėpiama kariauna ir paims tai, kas jam priklauso.

Taip pat žinote, kad mes visada laukėme jo. Girdėjome apie svetimtautį karvedį ir apie imperatorių, kuris jį pasiuntė per didžiąją jūrą iš ten, kur teka Saulė - iš ten, kurlink išvyko mūsų protėvių didysis princas".

Ir taip Montezuma nedvejodamas pripažino ateivių ir jų (Ispanijos) karaliaus pretenzijas į šią žemę. Chronikas Garcilaso užrašė tokią senojo inkų karvedžio Cusi Hualpa kalbą:
"Mūsų tėvas, Saulė, man apreiškė, kad o dvylikos inkų valdovų, jų vaikai, mums nežinomos rasės žmonės, ateis į mūsų šalį ir pavergs mūsų valstybes. Be abejonės, tai žmonės, kurie išsilaipino mūsų krante".

Ypač svarbūs vietinio istoriko Don Fernando de Alva Ixlilxochitl liudijimai, kuris galėjo gauti žinias iš kitų žemyno sričių. Jis rašė: "Tultekai atėjo į tas vietoves per plačias žemes ir jūras, gyvendami olose ir dideliame skurde". (Primera Relacion).

Virakoča

Onkų legenda byloja:

Virakoča (inkų kečua kalba) buvo Saulės dievas iš pradžių, spėjama, vadintas Kon-Tikiu arba Illa-Tikiu, t.y Saule arba Ugnis Tikis. Ir jis buvo inkuose "baltųjų žmonių" vyriausias žynys ir karalius...

Kon-Tikį puldinėjo Karis, atėjęs iš Kokimbo slėnio. Vienoje Tikikakos ežero salų per mūšį baltieji barzdoti žmonės buvo visiškai sutriuškinti. Išsigelbėjo tik Kon-Tikis su artimiausiais pasekėjais, kurie pasiekė jūros pakrantę nuo kurios išplaukė vakarų link.

Majai kalbėjo Kretos kalba?

Didžiausias atradimas padarytas palyginus majų stelas su vienu iš seniausių Snojo pasaulio rašmenų. Tiesiog stulbina panašumai lyginant su Kretos linijiniu A raštu, kuris buvo pradėtas naudoti 1700 m. pr.m.e. o vėliau supaprastintas (linijinis B), - iš pastarojo maždaug 1450 m. pr.m.e. išsivystė finikiečių raštas. Tad Kretos raštas į Naująjį pasaulį galėjo papulti iki 1450 m. pr.m.e. Kas jį ten galėjo paskleisti? Kretiečiai?

Kaip bebūtų, majų legendos pasakoja, kad Kukulcan'as, jų Baltasis Dievas, išmokė žmones to rašto, kurį atsinešė su savimi. Be to, ispanai liudijo, kad majų didikai kalbėjo kalba, kurios nesuprato nei žmonės nei vertėjai. gal todėl, kad tai buvo senovės Kretos kalba?

Kiti panašumai

Tuo panašumai nesibaigia - jie įsilieja į religiją, kuri yra bet kurios civilizacijos šerdis, kuri nusprendžia architektūrą, menus, įstatymus, visuomenės struktūrą ir net muziką.

Michael Coe knygoje "Majų metraštininkas it jo pasaulis" pastebi, kad "tebuvo vienas ir vieningas Meso-Amerikos, Meksikos ir Pietų Amerikos mąstymo principas, kurį galime pavadinti Mesa-Amerikos religija".

Bet Baltasis dievas atnešė ir Saulės, kaip visagalio Kūrėjo, garbinimą. Būtent jam buvo statomos piramidės - religinėms ceremonijoms atlikti. Kaip ir Egipte ar Mesopotamijoje, kur dominavo Saulės kultas. Net ir Jėzus Kristus yra Saulė kulto atgaivintojas - po dvasinio nuosmukio, panašaus į mūsų laikmetį, laikotarpio. Ir jeigu Saulės kultas atėjo iš Senojo pasaulio, tai Michael Coe klysta tai vadindamas "Mesa-Amerikos religija". Ezoteriniai giluminiai indėnų kultai visiškai skiriasi nuo visų Senojo pasaulio tikėjimų.

Aprašomas "krikštijimo" aktas vienoje Tenochtitlan'o šventykloje, kurioje vienas kūdikis buvo pašlakstytas vandeniu taip jam suteikiant vardą. Žynys kalbėjo: "Duok ir gauk, šioje žemėje gyvensi ant vandens, vanduo tave išaugins ir sustiprins; vanduo duos visa, ko reikia - tad priimk šį vandenį!"

Actekai (ir inkai) gausiai naudojo smilkalus. Jų žyniai "atleisdavo nuodėmes" - laužydami duoną ir dalindami ją tikintiesiems šventykloje. Taip jie tikėjo suminkštinti dievų širdį. Ispano šventyklose regėjo išpažintį, vedybų pašventinimą ir net šventuosius kryžius. Ir net girdėjo sakant, kad Baltasis dievas gimė iš nekaltos mergelės šventojo (skaistaus) prasidėjimo būdu.

Įsikūrę ispanai padarė naujų stulbinančių atradimų. Majai vis dar tebešventė savo senąsias šventes - be galo panašias į katalikų ir vykstančias beveik tuo pat metu. Pavyzdžiui, gegužės 16 d. buvo vandenų palaiminimo diena (Europoje - Šv. Jono Nepomukeniečio, Bohemijos ir vandenų globėjo). Lapkričio 2 d. majai ėjo prie mirusiųjų kapų, kuriuos papuošdavo gėlėmis (Visų mirusiųjų diena). Rugsėjo 8 d. - Baltojo dievo motinos gimimo diena (Europoje - Šv.Mergelės gimtadienis). Baltojo dievo gimimo diena buvo švenčiama gruodžio 25 d.! Atrodytų, kad majai nuo seno buvo tam tikra krikščionių atmaina.

Ypač sumaištį sukelia Nju Meksike (JAV) surastoji Los Lunos plytelė, kurios įrašai yra 10 dievo priesakų santrauka (kaip Ekzodo 20:2-17). E. Raymond Capt savo "Prarastuose ryšių atradimuose" pastebi, kad tai "senojo hebrajų rankraščio finikiečių raštu (maždaug 1000 m. pr.m.e) graikų įtakoje pavyzdys".

Kitą įrašą Bat Kryke (JAV) žinomas mokslininkas Cyrus Gordan pavadino identišku hebrajišku. Vėliau buvo nustatyta jo galima data - 1650 m.pr.m.e. Gal Baltasis dievas buvo pats Jėzus Kristus ar koks jo artimas mokinys?

L. Taylor Hansen savo knygoje "Jis vaikščiojo Amerikoje" cituoja indėnų legendas apie Baltąjį pranašą, galbūt, Essene, kuris klajojo Šiaurės ir Pietų Amerikose skleisdamas Šventąją Tiesą, gydydamas ligonius ir mokydamas visus menų ir taikos. Pvz., Čipeva mini buvus jį barzdotu baltaveidžiu, pilkai žalsvomis akimis, vario spalvos plaukais, vikėjusiu ilga balta suknia ir aukso sandalais.

Gvatemalos aukštikalnėse 1654-ais užrašytas toks indėnų pasakojimas:
"Jie [protėviai] buvo trys Kičė tautos, kurios atėjo i ten, kur teka Saulė, Izraelio palikuonys - su tokiais pat [išlikusiais] papročiais ir kalba". (iš knygos "Totonicapan'o viešpačiai")

Majų kronikos
Saulės iniciacijos užrašai
Janas Ščepanskis. Majai
Peru iki-ispaniškas paveldas
Rio Azulas – prie upių kelio
Vartai į majų mirties karalystę
Paslaptingos Naska (Peru) linijos
Ne pabaiga, o nauja pradžia!
Žmonių aukojimas actekuose
O gal tai jau buvo?
Amfibijos iš Sirijaus
Perkūno akmenų atradimų istorija
Gyvenimas 2021 metais
Trys sukūrimo akmenys
Majų krašte
Atlantidos puslapis
Mitologijos skiltis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Vartiklis