Šeštadienis, o Australijoje vis dar vasara arba...
Štai kaip prabėga savaitgalis...

Vieno gyvenimo istorija...
Likimas…

Likimo vingiai taip keisti,
kad vieną rytą supranti –
nutolo tai, kas buvo taip arti,
ir vėl ne savo knygą tu verti…

Tai atsitiko prieš daug metų. Pasamonėje visą laiką sukinėjosi mintis aprašyti šią istoriją, tačiau tik kompiuteris ir Internetas suteikė gerą galimybę ją papasakoti. Pretenduoju į jumoristinį apsakymėlį, nors aprašyti dalyka i yra tikri, net vardai yra tikri.

Taigi pradedam.
Besimokydamas vidurinėje mokykloje jau pakankamai tvirtai žinojau – studijuosiu Vilniaus Universitete astronomiją. Tai ne tik idomi, bet ir nepaprastai romantiška specialybė – žiūrek sau į žvaigždes ir svajok apie tarpgalaktines keliones. Ieškok naujų žvaigždžių, na, galų gale, nors kometų ir vadink jas mylimosios vardais. Tuo labiau, kad klasėje jau buvo viena kandidatė “padovanoti” savo vardą naujai žvaigždei ar kometai.

Kaip tariau, taip ir padariau – vos ne “medaliu” baigęs vidurinę mokyklą, sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus į Vilniaus Universiteto fizikos fakultetą. Mandatinei Komisijai išdidžiai pareiškiau:
- Į astrofiziką!

Ir iš karto buvau nustebintas. Komisijos reakcija visiškai neatitiko mano lauktosios – nariai liūdnai susižvalgė, pasišnabždėjo tarpusavyje ir pareiškė:
- Matai, gal galime tau pasiūlyti kitą varijantą. Lietuvoje astrofizika neturi labai gerų perspektyvų -nėra geros techninės bazės, labai užteršta atmosfera (t.y. nelabai matosi žvaigždės). Todėl pateikiame tau labai puikų pasiūlymą – važiuoti studijuoti į Leningrado Popovo radijoelektronikos institutą…

Mano veide, ko gero, labai aiškiai pasirodė didžiulis klaustukas ir nustebimo išraiška – juk aš tik vos ne vos galiu atskirti varžą nuo kondensatoriaus, jau nekalbant apie kažkokius tranzistorius, varikapus ar dar kažkokias kitas radio detalių “kir mėles”. Pastebėję mano sumišimą, komisijos nariai pasiskubino paaiškinti savo motyvus:
- Tu zarasietis, tad tau žymiai arčiau į Leningradą, negu, sakykime, lazdijiečiui.Mes žinome, kad zarasiškiai gerai moka rusų kalbą, todėl tau būtų žymiai lengviau adaptuotis.

Aš visiškai suglumau – priešais mane sėdi autoritetinga Komisija ir įrodinėja, kad aš geras radijofizikas. Karštligiškai bandau sugalvoti kokį nors argumentą ( neprisipažinsiu gi, kad čia pat Vilniuje į Universitetą įstojo ir mano kandidatė į kometos vardą ir aš visiškai nelinkęs iškeliauti už devynių jūrų).

Kažkodėl į galvą atėjo panaši situacija iš kino filmų, kada gaunantis pasiūlymą prašo leidimo pagalvoti…
- Ar galiu pagalvoti? – kažkaip netvirtai pralemenau.

Komisijos nariai nušvito. “-O, taip, žinoma. Pagalvok iki pirmadienio. Mes tokį pat pasiūlymą pateiksime ir tavo klasės draugui Česlovui, kuris taip pat sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus. Dabar eik ir apsvarstyk mūsų pasiūlymą.

Lengva pasakyti – apsvarstyk, - kaip, su kuo? Sulaukiau savo bėdos ( o gal laimės?) draugo Česlovo ir pradėjome svarstyti, su kuo gi čia pasitarti. Vienintelis kandidatas į mūsų “adsvokatus” , mūsų manymu, buvo vidurinės mokyklos fizikos mokytojas. Gali kilti klausimas, kodėl gi nepasitarti su tėvais? Deja, mano tėtis ( amžiną Jam atilsį) turėjo apie fiziką savo supratimą – vieną sykį išgirdau jį giriantis mūsų kaimynui:
- Mano sūnus bus labai stiprus fiziškai!
- Kodėl? – sukluso kaimynas.
- Todėl, kad Vilniuje studijuoja fiziką! – išdidžiai pareiškė mano tėtis.

Kitą dieną abu su Česlovu nutarėme aplankyti savo fizikos mokytoją, kuris tikrai mums buvo didelis autoritetas. Trumpai išdėstėme savo bėdas ir …
- Jūs ką, dar abejojate?!. Tai pats “kiečiausias” radijoelektronikos institutas visoje sąjungoje. Jūs iš karto pateksite į aspirantūrą. Kad negirdėčiau net minties apie atsisakymą!

Toks buvo mokytojo nuosprendis ir mes nutarėme važiuoti. Kitą dieną sutarėme susitikti Universiteto centriniuose rūmuose ir pasirašyti “komandiruotes”. Radau Česlovą jau bemindžiukuojantį ir kažkokį pasimetusį:
- Žinai, Antanai (Antanas – tai aš), aš nevažiuosiu,- lyg jausdamas kažkokią kaltę, tyliai pratarė Česlovas, - Čia, Vilniuje, gyvena mano trys vyresnieji broliai ir aš nenoriu niekur važiuoti…
- Tu nevažiuosi, tai ir aš nevažiuosiu! Ir nevažiavome… Keisčiausia, kad aš likau studijuoti Vilniuje, bet ne astrofiziką o … radijofiziką.

Atrodo akimirksniu prabėgo penkeri nuostabūs studijų metai. Aš ir toliau darugavau su savo “kandidate į kometos vardą”. Jau pradėjome galvoti apie vedybas. Reikėjo galvoti, kur ir kaip reikes sukti šeimos lizdą. Kadangi mano studijos buvo trumpesnės (būsimoji žmonelė studijavo mediciną, kur mokslai truko septynis metus), tai aš pradėjau dairytis būsimos darbovietės. Anais laikais darbo ieškotis nebuvo didelė problema – jau iš anksto būdavo paskelbiamas darbdavių sąrašas ir belikdavo pasirinkti. Vienintelis darbdavys, kuris iš karto siūlė šeimyninį bendrabutį, buvo “pašto dėžė” Šiauliuose. Nusprendžiau iš anksto nuvykti į Šiaulius ir vietoje susitarti, kad jie skirstymo komisijoje mane “prisimintų”. Labai maloniai pasikalbėjome su personalo skyriaus vadovu. Jis, kaip atrodo, liko manimi patenkintas, aš juo taip pat.

Žinodamas, kad tai “pašto dėžė”, netyčia leptelėjau, kad mano tėtis dešimt metų “Vorkutoje mūrijo katilinių kaminus”. Čia ir prasidėjo.
- Žinote, gali būti problemų dėl jūsų anketinių duomenų. Jūs negausite pirmos laidimo formos ir nelabai galėsite kopti karjeros laiptais. Dėl viso pikto, aš duosiu jums anketos blankus (nesu garantuotas dėl šio termino lietuviškumo, bet tada jie taip vadinosi), jūs juos užpildykite ir atsiųskite, o mes jums pranešime, ar jūs galėsite pas mus dirbti ar ne.

Taip ir padariau. Sąžiningai užpildžiau milžinišką anketą ir išsiunčiau į Šiaulius. Jokio atsako. Antradienį turi įvykti ksirstymas, o piramadienio pavakare skambutis iš Šiaulių:
- Žinote, mes negalime jūsų priimti dėl anketinių duomenų. Viso gero…

Še tai tau! Kurgi dabar man dėtis? Visos vietos pasiskirstytos. Taip “be vietos” ir įžengiau į Skirstymo Komisijos darbo kabinetą. Komisijai vadovavo atstovas iš Pedagoginio instituta, nors faktiškai vadovavo Universiteto prorektorius.
- Tai ką pasirinkote?, - paklausė manęs.
- Norėjau va į Šiaulius, - pasakiau sumišęs, nes daugiau nieko negalėjau atsakyti…
- Ne, ne! Mes jo negalime priimti dėl anketinių duomenų, - nukirto Šiaulių atstovas.

Visi “pirkliai” nejučiomis pasitraukė nuo manęs tolyn, lyg nuo raupsuotojo.
- Dar mane kalbino Universiteto skaičiavimo centras.- jau visai beviltiškai pralemenau…
- Mmm.. Tai mes, ko gero, jo negalėsime priimti dėl tos pačios priežasties, - užsikirsdamas ir nudelbęs akis, tarsi prasikaltęs, pratarė Universiteto skaičiavimo centro atstovas.
- Na tai ką, vadinasi, važiuosi į Rokiškio rajoną mokytojauti, - griežtai ištarė prorektorius.
- Į mokyklą aš kategoriškai atsisakau, - net nesuvokdamas, iš kur tiek drąsos, ištariau aš.
- Ką!? Atsisakai? Tada atidirbsi tris metus toje mokykloje, o po to gausi leidimą laikyti valstybinius egzaminus. – Rašykit, - dūrė vadovaujančiu pirštu sekretorei, - Rokiškio rajonas ….pyškio aštuonmetė mokykla, fizikos mokytojas. Pasirašyk!

Nieko netardamas, pravėriau duris ir išėjau nieko nepasirašęs. Tik dabar suvokiau savo padėties beviltiškumą. Dieve, į tą …pyškį žiemą duoną į parduotuvę tik malūnsparniu veža, o aš atsivešiu savo jauną žmoną… Ką daryti? Į galvą šovė mintis, gal aš turiu teisę atsisakyti pedagoginio darbo, nes studijavau, taip vadinamame, gamybiniame profilyje. Pedagoginė grupė buvo visiškai atskira. Lėkte nulėkiau į juridinę konsultaciją. Mane išklausęs ponas (tada- draugas) pasakė, kad tikslių instrukcijų šiuo klausimu jie neturi ir rekomendavo kreiptis į aukštojo mokslo ministeriją. Ten ir nuvykau. Žinoma, pas ministrą nepatekau, tačiau mane priėmė labai mandagus “draugas”. Pakako jam išklausyti mano “bėdą”, kai ant veido nusileido šalto abejingumo kaukė ir, lyg užprogramuotą frazę, gavau atsakymą:
- Matote, jeigu skirstymo komisija galvoja, kad jūs galite vaisingai darbuotis pedagoginiuose baruose, tai ji turi pilną teisę skirti jus darbui į mokyklą.
- Ačiū, viso gero… Ką gi daryti? Kaip gelbėtis?

Na, galvoju, “mirti, tai nors su muzika”! Tiesiu taikymu nyvykau į Universiteto karinę katedrą. Tada katedros viršininku buvo Tarybų Sąungos didvyris pulkininkas …skis. Susitikau jį katedros koridoriuje ir išdrožiau:
- Draugas pulkininke, leiskite kreiptis. Buvau pernai karinėje stovykloje. Patiko. Noriu savanoriu dviems metams į armiją. Jei patiks – pasiliksiu dvidešimt penkiems metams.

Tyla. Nustebimas. Atsargumas. Aiškiai mačiau jo veide abejonę – “Kaip gi čia dabar? Visi visais būdais išsisukinėja, o čia - savanoris. Čia kažkas ne taip. Matyt, šis studentas su kuo nors susiląžino, kad va taip ateis ir išdroš. Galų gale, matydamas, kad mano veide nėra nė šėšėlio pašaipėlės, lyg ir aprimsta, tačiau aš išgirstu visai ne tai, ką noriu išgirsti:
- Žinote, draugas studente, mūsų karinė katedra jau įvykdė šių metų karininkų “tiekimo” (nesurandu tinkamesnio vertimo rusiškam žodžiui “postavke”) Tarybinei armijai planą, bet man taip patiko jūsų kreipimąsis, kad aš jums siūlau lygiai tokiais pat žodžiais kreiptis į Respublikos karinį komisarą drg. Petronį ir garantuoju, kad jis išpildys jūsų pageidavimą.
- Ačiū, drg. pulkininke. Viso gero! – kaukšteliu kulnais ir ruošiuosi pas Respublikos komisarą.

Bendrabutyje ant lovos randu raštelį: “Greit bėk į fakultetą. Tave išvadavo iš švietimo ministerijos!”

Vienu atsikvėpimu įveikiu atstumą “Čiurlionkė – Partizanai”. Pasirodo, po skirstymo komisijos darbo, mūsų fakulteto dekanas pradėjo prašyti prorektoriaus pasigailėti manęs. Pasakė, kad aš neblogas vyrukas, keturis metus buvau fakulteto komjaunimo komiteto narys, vienu žodžiu “saviakas”. Pedagoginio instituto atstovas - komisijos pirmininkas - pažadėjo į …pyškį paskirti mokytoją iš pedagoginio instituto. Prorektorius, nors ir raukydamąsis, nusileido. Man buvo liepta dienos bėgyje susirasti sau vietą. Dėkui Dievui, man net nereikėjo jos ieškoti – ji pati jau manęs ieškojo. Automatizuotų valdymo sistemų projektavimo konstravimo biuro atstovas manęs jau laukė laboratorijoje, kur aš dariau savo diplominį darbą. Ilgai nebesvarstydamas jo liaupsių apie automatizuotų valdymo sistemų gražias perspektyvas, aš sutikau. Kai nuėjau į centrinius Universiteto rūmus pasirašyti paskyrimo, tai pamčiau, kaip sekretorė ištrynė pieštuku padarytą įrašą ties mano pavarde: “Rokiškio rajonas. …pyškio aštuonmetė mokykla. Fizikos mokytojas”. Toje vietoje, jau rašalu, atsirado įrašas: “Automatizuotų valdymo sistemų projektavimo konstravimo biuras (AVS PKB). Inžinierius-elektronikas”.

Audros debesys lyg ir nuslinko, tiesa, su jais nuslinko ir viltis gauti nors kažkokį kampą savo būsimai jaunai šeimai. Šią problemą šiek tiek kompensavo mintis, kad gyvensiu sostinėje, o tai taip pat juk buvo prestižinis dalykas.

Ramiai apsigyniau diplominį darbą – kažką apie magnetoakustooptinius domenus – ir sutariau su AVS PKB vadovybe, jog į darbą atvyksiu rugsėjo pirmą dieną. Beliko atlikti dar vieną, svarbiausią gyvenimo žingsnį, kurio taip nekantriai laukiau ištisus septynerius metus – sudalyvauti savo vestuvėse. Vestuvės vyko kaime, mano uošvijoje. Buvo labai linksma. Antrą vestuvių dieną į kiemą įvairavo “Kregždutė” – tai toks pusiau vaikiškas mergaitiškas dviratis, Nušokusi nuo dviračio, kaimo laiškanešė įteikė man į rankas telegramą.

“Na štai” – pagalvojau – “Kažkas dar sveikina vestuvių proga”. Deja. Telegrama buvo iš AVS PKB – “KAIP GALIMA GREICIAU VAZIUOK VILNIU RYTOJ TU TURI BUTI MINSKE KURSUOSE”.

Viešpatie! Antra vestuvių diena kaime. Juk paskutinius svečius iš patvorių galima surinkti tik po savaitės. O kaip gi medaus mėnuo?! Nevažiavau. Nuvažiavau po keturių dienų. Užėjau pas būsimąjį vadovą, o jis man:
- Tu man jau nebereikalingas, nes aš jau išsiunčiau kitą žmogų į Minską. Eik, tipo, kur nori. Einu. Einu pas AVS PKB viršininką.
- Gal pats norėtum tapti programuotoju? – klausia jis mane. Programuotoju! Juk tai matematika, o fizikai su matematikais per visą istoriją sutarė lyg šuo su kate – vieni kitus vadino sausuoliais ir pan. Vienok, kito pasiūlymo nebuvo ir aš sutikau, ypač po viršininko argumento apie tai, kad dabar formuojamos būsimų programuotojų grupės, kuriose dauguma žmonių neturi “žalio supratimo” apie programavimą – tai buvusios stiuardesės, konduktorės, vaikų darželių auklėtojos ir pan. O Juk aš tai buvau išklausęs 45 minučių programavimo kursą “Algol – 60”, tad turėčiau būti labai “pasikaustęs”.

Ir taip astrofizikas tapo radijofiziku, o šis programuotoju.

Šiandien, po daugelio metų, galiu tvirtai pasakyti – nebaru Likimo už šias išdaigas. Juk aš dalyvavau, ko gero, pačiame didžiausiame dvidešimto amžiaus technikos stebukle – kompiuterizacijoje. Dalyvavau nuo pačių pirmųjų skaičiavimo mašinų, kai programas “rašėme” komutaciniais laidais, kai programavome perfojuostoje ir perfokortose, kai pasirodė pirmieji personaliniai kompiuteriai su “Windows” is su neregėtu stebuklu – pelyte. Vieno tik gaila, kad taip ir nesuradau kometos, kuriai būčiau galėjęs suteikti savo žmonelės vardą. Bet tai nelabai svarbu – aš jai stengiuosi dovanoti ne kažkokią tai kometą, o visą dangų. Tai tiek.

Antanas
1999-01-28, Vilnius