Markas Holidėjus. John Street, 108

Pastaba: šiuo kūriniu siekiama iliustruoti žybtelėjimo žanrą (flash fiction). Jis paimtas iš „Flash Fiction: 72 very short stories”, ed. by J. Thomas, D. Thomas, T. Hazuka; 1992

Namas buvo geltonas. Dienos ilgos. Virtuvėje kartais grūdosi daugybė žmonių. Bilas mokėjo meistriškai užrišti maišus su šiukšlėmis, o Markas to taip ir neišmoko. Trečiadienio vakarais tai kaskart tapdavo juokų tema. Tyliai burzgė šaldytuvas. Markas pakilo į antrą aukštą ir aptiko, kad Džesika jų kambaryje, tiesiai ant pilko kilimo klausosi Carole King¹⁾. Ji paklausė: „Ar nori pyrago, beždžioniuk?“. Jis nuėjo į dušą, o Džudė laukė jo erdviame miegamajame. Ji manė, kad jis ten užtruko nenatūraliai ilgai. Dabar ji prieis ir riktels jam pro vonios duris: „Viljamai!“ Džesika sakė Markui, kad Džudė pavydi jo karštam vandeniui. Markas atspausdino prastoką eilėraštuką, be to žaliai. Jame leido suprasti, kad kai kurie, pavyzdžiui jis, gali ore regėti angelus, o kiti negali. Jis kelias knygas iš vienos krūvos perdėjo į kitą; jis jau įtarė, kad niekada neperskaitys „Artemijo Kruso mirties²⁾ “, tačiau negalėjo nuspręsti, ar dėl to turi jaustis prislėgtu.

Kai atvažiuodavo Lina Pin ir ruošdavo ką nors kinietiško, Markas visada pjaustydavo svogūną. „Beždžioniukas visada verkia, kai pas mus svečiuojasi Pin“, - erzino Džesika. Ji piešė komiksą apie uniformuotas kiaules, plakančias ledus su gazuotu vandeniu. Lourensas, advokatas ir gėjus, tualete telefonu kalbėjosi apie Mocartą – taip, tarsi niekas kitas be jo Mocarto taip ir nesiklausydavo. Virtuvėje jis mėgdavo į pokalbį prakišti išsireiškimą „aukštos kokybės indai“. Tą vakarą, kai jis pareiškė, kad yra gėjus, visi privalėjo būti labai rimti. Jie mokėsi gyventi kartu. Bilas priekaištavo Markui, kad tasai neplauna lėkščių ir keptuvių dugnų. Markas labai atidžiai skaitė mistinius trilerius, nepraleisdamas jokio siužetinio niuanso. Svetainė kaip reta buvo miela: smėlio spalvos sofa, kokybiški šviestuvai. Ir visa tai, absoliučiai viska, ir Džesikos rudos akys visada budėjo, buvo taip svarbu, taip reikšminga, kad viskas kažkur ties pasąmonės riba tiesiog skleidė reikšmingumo bangas.

Argi tai buvo tiesiog gyvenimas? Viso labo gyvenimas? Markas baigė valgyti salierų su sūriu salotas ir pakilo pas Džesiką. Ji su kažkuo juokavo telefonu, apie Simoną de Bovuar, kuri sakė Žanui-Poliui, kad tasai pasitaisytų ir elgtųsi tinkamai. Markas ruošėsi paskaityti ką apie Vietnamą, tačiau užsinorėjo miego. Džesika šmaikštavo su juo – dainavo Please, Please Me³⁾ ir nusidainavo – tačiau kai ji jį apkabindavo, gyvenimas buvo nuostabus.

Ryte, kol jie dar miegojo, karnizu tarsi sargybinis vaikščiojo balandis; prie pat jų galvų. Viskas yra reikšminga. Ir Dievas visa tai sukrovė į drobinį maišą, apsuko ore virš galvos ir lengvai numetė į upę.

Pastabos ir paaiškinimai

¹⁾ Carole King Klein (g. 1942 m.) – amerikiečių dainininkė, pianistė ir dainų autorė, 7-o dešimtm. pradžioje pasiekusi sekmės solinėje karjeroje (visų pirma, albumu „Tapestry“, 1971). Singlai „I Feel the Earth Move“ ir „It’s Too Late“ buvo tapę populiariausiais. Studijinės veiklos nenutraukė ir po 1980-ųjų (pvz., albumas Love Makes the World, 2001).

²⁾ Artemijo Kruso mirtis (La muerte de Artemio Cruz) – 1962 m. meksikiečių rašytojo Carlos Fuentes (1928-2012) romanas, pateikiantis benamio vaikino, idealisto-revoliucionieriaus, tapusio vienu turtingiausių ir įtakingiausių Meksikos žmonių istoriją. Tai skausmingos Meksikos politinės ir ekonominės situacijos apžvalga.

³⁾ Please, Please Me („Prašau, pamalonink mane“) – 1963 m. „Bitlų“ debiutinis studijinis albumas. Dalis dainų jame parašytos ne „Bitlams“, o yra populiarių dainų koveriais. Populiariausia albumo daina ir buvo Please, Please Me, vėliau išėjusi singlu, užėmusi pirmą vietą britų populiarumo sąrašuose.