Judafobija

Terminą "judafobija" pirmasis panaudojo J. Halevy 1903 m., o "antisemitizmą" pirmasis panaudojo W. Marr'as, 1879 m. įkūręs "Antisemiten-liga" (daugiau apie tai >>>>).

Reikia priminti, kad ne krikščionys tai "išrado": antisemitizmas – priešiškumas žydams jaustas nuo senų laikų. Išskirtinos dvi teorijos apie jo kilmę. Substancializmas priežastį mato paties judaizmo pagrinduose, ypač žydų siekyje atsiriboti nuo kitų socialinių grupių. Šį požiūrį palaiko tiek krikščionių (Th. Mommsen, K. Zacher, E. Meyer), tiek žydų (B. Jacub "Enc. Jud.", M. Simon, V. Tcherikover) istorikai. Neseniai prie jų prisijungė J.N. Sevenster ir E.M. Smallwood.

Funkcionalizmas antisemitizmo ištakas mato tam tikruose politiniuose konfliktuose, vykusiuose Sirijoje ir Palestinoje, Egipte bei Romoje (I.Heinemann, Paulys Realenzyklopadie, E. Bickerman, M. Hengel, Chr. Habicht, K. Bringmann). Naujesniuose aiškinimuose stengiamasi išskirti pagonių ir krikščionių priešiškas nuostatas žydų atžvilgiu – ir tik antrosios laikomos antisemitizmu (J. Isaac, Jesus et Israel; M. Simon, L. Poliakov, R. Ruether, J. Gager).

Amerikos kunigas E. Flannery laiko, kad neapykanta žydams atsirado su helenizmu (daugiau >>>>).

Žydų išvarymo iš Egipto, nes jie buvo raupsuotieji, priežastis kildinama iš 3 a. pr.m.e. pradžios, o kulminaciją pasiekė su Tacitu. Apie tai rašė Hekatėjas iš Abderos,  Manetonas,  Apolonijus Molonas,  Diodoras Sicilietis,  Strabonas,  Pompėjus Trogus,  Lisimachas,  Apionas irHeremonas.

410 m. pr.m.e. Elephantine saloje buvo sugriauta žydų šventykla. Tai pirmasis dokumentuotas išpuolis prieš žydus. Elephantine buvo karinė stovykla, sauganti pietines Egipto sienas nuo etiopų. Žydai joje bus kilę iš žydų pirklių, įsikūrusių Elefantinoje apie 650 m. pr.m.e. valdant Egipto faraonui Psammetichus I ir žydų karaliui Manasseh. Persams perėmus Egipto valdymą 525 m. pr.m.e., žydai save laikė persų sąjungininkais. "laiškas" atspindi religinę trintį tarp Egipto žynių ir vietinių žydų. Kai Arsemes, persų valdytojas, apie 410 m. paliko šalį, egiptiečiai sugriovė žydų šventyklą, kad visiems laikams panaikintų ėriukų aukojimo apeigas. Mat nacijos politiniam, socialiniam ir kultūriniam vientisumui grasino "svetimi elementai".

Po 450 m. kruvini antižydiški išpuoliai prieš žydus Aleksandrijoje kilo panašiomis sąlygomis. Šiaip, sunku atsekti egiptiečių priešiškumo žydams pradžią. E. Meyer spėjo tai buvus 19 dinastijos pabaigoje prie Merneptaho (apie 1200 m. pr.m.e.) Tačiau labiau priimtinas R. Weill siūlymas ją sieti su hiksokais.

Aleksandrija kaip judafobijos lopšys

Aleksandriją įkūrė Aleksandras Didysis, buvęs palankus žydams ir leidęs jiems įsirengti žydišką kvartalą, kuriame jie gerai vertėsi ir klestėjo. Prieš mūsų eros pradžią Aleksandrijoje žydai sudarė apie 2/5 visų gyventojų (apie 100 tūkst.). Egiptas buvo kartu ir helenizacijos, ir žydų diasporos centras. Pagonys yra gana tolerantiški kitoms religijoms – jei garbini daug dievų, tai nepiktina, kad kiti garbina kitus. Be to, palankiai apie žydus atsiliepė kai kurios iškilios asmenybės. 3 a. pr.m.e. tai buvo Clearchus, Theophrastus ir Megasthenes. Pirmieji du buvo Aristotelio mokiniai. Clearchus iš Soli savo dialoge "Apie miegą" aprašo mokytojo ir žudo susitikimą. Theophrastus iš Eresos žydus apibūdina kaip "filosofų rasę". Megasthenes, vykęs į Indiją kaip Seleucus Nicator ambasadorius, parašė veikalą, kuriame idealizavo indus ir įtraukė idealizuotus žydų apibūdinimus. Tačiau dauguma Aleksandrijos istorikų buvo priešiški žydams.

Vienas pirmųjų daug rašęs apie žydus buvo Hekatėjus iš Abderos. Visumoje jis neblogai atsiliepė apie žydus ir po 4 a. gyvenęs Filonas iš Byblos net spėliojo, ar tasai neatsivertė į judaizmą). Tačiau jis įvedė požiūrį, kurį vėliau atkartojo dauguma autorių – kad žydai buvo ištremti ir Mozė jiems įteigė mizantropišką ir nedraugišką gyvenimo būdą. Išimtimis tebuvo Timagenes ir Apianas.

Kai žydų išvarymo istorija įsigalėjo, ji buvo papildoma aiškinimais, kodėl jie buvo ištremti. Posidonijus rašė, kad jie buvo "bedieviai, nekenčiami dievų" ir kandžiai pašiepė jų atsisakymą valgyti kiaulieną. Mnaseas iš Pathros pirmasis iškėlė kaltinimą, kad jie garbina auksinę asilo galvą. Filostratas apibendrina jų pagoniškąjį tikėjimą: "Žydai jau nuo seno sukilę prieš žmoniją... jie gyvena nuošaliai ir nesitaiko, o taip pat nenori dalintis su likusia žmonija nei stalo gėrybėmis nei prisijungti prie jos garbinimų ar aukojimų... jie atsiskyrė nuo mūsų didesne įlanka, nei toji, kuri skiria mus nuo indų".

Dar vieną kaltinimą pateikė Agatharchides iš Cnidus, kuris tyčiojosi iš juokingų žydų papročių, jų įstatymų kvailumo, ypač Šabato. Tai rodė tariamą tų žmonių tingumą. Tačiau labiausiai žydus pažemino 1 a. pr.m.e. Damokritas, kuris "Apie žydus" tvirtino, kad tie kas 7 m. pagauna kokį keliautoją, nuveda į savo Šventyklą ir ten jį paaukoja sukapodami į smulkius gabalėlius. 1 a. pr.m.e. gyvenęs Apolonijus Molonas laikė juos "blogiausiais tarp pagonių... Mozė buvo apsišaukėlis". Priešiškumo žydams viršūnė buvo Apiono veikalas "Egipto istorija".

Judafobija Romoje

Graikų priešiškumą žydams perėmė romėnai. 1 a. pradžios istorikas Strabonas tvirtino, kad "žydai jau įsikūrė visuose miestuose ir sunku rasti vietą apgyventame pasaulyje, kuri nebūtų susidūrusi su jais". Žydų bendruomenė skaitlingumu nusileido tik Aleksandrijai. Dar 59 m. pr.m.e. Ciceronas savo "Pro Flacco" mini, kokie jie skaitlingi, jų uždarumą ir įtaką. Jiems imperatorių suteikiamos privilegijos erzino kitus. Imperijos politika buvo jiems palanki, tačiau "plunksnos broliams" jie neįtiko. Horacijus, Tibullus ir Ovidijus pajuokė jų papročius, o Seneka vadino juos nedoriausiais žmonėmis pasaulyje. Juos užsipuolė Quintilian, Martial ir Juvenal, tačiau aštriausiai pasisakė Tacitas. Jam jų institucijos atrodė įtartinos, begėdiškos ir išsilaikę tik dėl jų nesukalbamumo. Iš visų tautų jie labiausiai keliantys pasibjaurėjimą ir verti paniekos: "visa, kas jiems leistina, mums yra šlykštu".

Literatūra

  1. P. Schafer. Judeophobia: Attitudes Toward the Jews in the Ancient World, 1997
  2. G. Langmuir. Toward a definition of Anti-Semitism, 1990
  3. E. Flannery. The Anguish of the Jews
  4. Joseph Halevy. Le calembour dans la judeophobie alexandrine// Revue sémitique d'épigraphie et d'histoire ancienne, (1903), v.11, p.263-268

Apionas, žydai ir žmonių aukojimas

Daugiau apie Apioną >>>>

Savo liudijimuose apie antisemitinius Apiono šmeižtus, Jozefas Flavijus pateikė (ir paneigė) pasakojimą apie svetimųjų suėmimą, įkalinimą Šventykloje ir ruošimąsi juos paaukoti. (Contra Apionem, 2:89-111). [Šis skyrius išlikęs tik lotyniškame vertime].

Pastaba: Apie žmonių aukojimą pas žydus užsiminė Theophrastus [ žr. W.W.Fortenbaugh et al. Theophrastus of Eresus: Sources, for his life, writings, thoought and influence, 1993 ].

Seniai laikoma, kad daugelis klausimų pasakojime apie Apioną yra folklorinio pobūdžio ir jie sutinkami daugelio tautų legendose. Kadangi šį pasakojimą pateikia tik Jozefas, negalime patikrinti jo perdavimo tikroviškumo. Tačiau neabejotinai pasakojimas akcentuoja graikus, nes epizodą pradeda žodžiais "Apionas pasakoja kitą istoriją, apie graikus". 2:95 paminima aukų graikiška kilmė ("Žydai, sakoma, paėmė priesaiką dėl priešiškumo graikams").

Tad galima spėti pasakojimo šaltiniu buvus graikišką kūrinį. Euripido 'Iphigeneia tarp taurėnų' pasakojama apie žynius, suėmusius ir įkalinusius graikų keliauninkus norint juos paaukoti. Net pats Jozefas, atrodo, į tai nurodo, užbaigdamas: "huiusmodi ergo fabula ... omni tragoedia plenissima est" (2:97)


Hekatėjas iš Abderos

Hekatėjas (apie 300 m. pr.m.e.) gyveno Aleksandro Makedoniečio ir Ptolemėjaus I laikais. Jis aplankė Egiptą ir pasiekė Tėbus. Buvo labai kūrybingas ir, anot Diogeno Laertiečio, buvo laikomas Pirono Skeptiko mokiniu. Jo žymiausia knyha buvo "Egipto istorija", tapusi pagrindiniu šaltiniu apie Egiptą Diodorui Siciliečiui. Joje randame pirmą išsamų žydų aprašymą. Jis neparodo antisemitiškų pažiūrų ir greičiau jau išreiškia užuojautą.

Jozefas Flavijus mini atskirą žydams skirtą Hekatėjo kūrinį. Jį pamini ir Origenas (Prieš Celsą, 7:75), tačiau pabrėžia, kad jos autoryste abejojo dar Herenijus Filonas. Dar viena Hekatėjo jnyga buvo skirta Abraomui. Ji paminima Jozefo "Žydų senovėje" (7:759) ir Klemenso iš Aleksandrijos (Stromatai, V 773, "Hekatėjas, kuris išdėstė tuos pasakojimuose knygoje 'Abraomas ir egiptiečiai'").

Mokslininkai tebesiginčija, ar tikrai Jozefo "Prieš Apioną" perteiktas, atseit, Hekatėjaus pasakojimas yra tikrai iš jo paimtas. Įtartiname fragmente įžiūrima detalių, kurios tinka laikmečiui po Chasmonėjų sukilimo. Dar kiti laiko, kad knyga apie žydus ir Abraomą tėra ta pati.

Jozefas Flavijus. Prieš Apioną

183. Užtat Hekatėjas iš Abderos, Aleksandro amžininkas ir Ptolemėjaus Lago draugas, būdamas filosofu ir kartu gerai žinančiu praktiškus dalykus, ne šiaip paminėjo judėjus, o parašė visą knygą, iš kurios noriu padaryti ištraukų apie svarbiausius dalykus.

184. Pradžioje patikslinsiu laiką. Jis mini mūšį Gazoje tarp Ptolemėjaus ir Demetrijaus, kuris, Kastoro liudijimu, įvyko po 11 m. po Aleksandro mirties, 117 Olimpiados metais. Minėdamas tą Olimpiadą jis sako: ‚Tada Ptolomėjus Lagas mūšyje prie Gazos nugalėjo Demetrijų Antigoną, pramintą Poliorketu‘. Visi pripažįsta, kad Aleksandras mirė 114 Olimpiados metais. Tad aišku, kad mūsų tauta klestėjo ir prie Ptolemėjaus, ir prie Aleksandro.

186. O toliau Hekatėjas praneša, kad po mūšio prie Gazos, Ptolemėjas tapo valdovu Sirijoje, ir daugelis, išgirdę apie jo gerumą ir žmogiškumą, panoro persikraustyti pas jį į Egiptą, kad dalyvautų valstybės reikaluose.

187. Jis sako: Tarp jų buvo judėjų šventikas Ezekija, 66 m. amžiaus vyras, kurį jo gentainiai gerbė; tasai didis vyras buvo įžvalgus, be to ir iškalbingas, ir buvo labiau už kitus patyręs darbuose.

188. Jis sako: Beje, aukščiausiųjų šventikų, gaunančių dešimtinę ir tvarkančių visuomeninius reikalus, pas judėjus vos per pusantro tūkstančio.

189. Ir dar kartą prisimindamas minėtą vyrą, jis sako: Tasai žmogus,vertas mūsų pagarbos ir suartėjimo, surinko gentainių ratą ir jiems perskaitė visą ritinį, kuriame buvo aprašyta jų įsikūrimo istorija ir visa valstybės sandara.

190. Tada Hekatėjas vėl paaiškina mūsų požiūrį į Įstatymus, būtent, kad mes pasirengę viską iškęsti, kad tik jų nepažeistume, ir tai laikome gėriu.

191. Jis sako: Štai kodėl, nei kaimynų ir atvažiavusių svetimšalių šmeižtai, nei nuolatiniai persų valdovų ir satrapų suvaržymai negali priversti jų pakeisti minčių eigos, ir net atvirkščiai, jos vardan jie beginkliai sutinka bet kokias kančias ir baisiausią mirtį, kad tik nenusižengtų protėvių priesakams.

192. Jis taip pat pateikia daug liudijimų apie judėjų tvirtybę laikantis Įstatymų. Jis pasakoja, kaip kartą Aleksandras, būdamas Babilone, nusprendė atstatyti sugriautą Belo šventyklą ir įsakė savo kariams, visiems iki vieno, nešioti žemes pylimui, ir tik žydai nepakluso, kęsdami mušimus ir kankinimus tol, kol valdovams jiems neatleido ir paliko ramybėje.

193. O be to, šventyklos ir altoriai, pastatyti įsiveržus į jų pačių šalį, visi sugriauti, vienais atvejais atlyginus satrapams už padarytą žalą, o kitais – galus atleidimą. Kartu jis pažymi, kad jie už tai verti pagyrimo.

194. Jis kalba ir apie tai, kad mūsų tauta labai gausi: Nors pradžioje tūkstančiai ir tūkstančiai mūsiškių persai išsivedė į Babiloną, vis tik po Aleksandro mirties nemažai žmonių persikėlė į Egiptą ir Finikiją dėl sumaišties Sirijoje.

195. Tas pats autorius liudija apie mūsų apgyventos šalies grožį ir dydį: Ji užima beveik 3 milijonus arurų geriausios, derlingiausios žemės, net toks Judėjos plotas.

196. Ir štai jis pats sako apie tai, kad šitame Jeruzalės mieste, gražiausiame ir didingiausiame, gyvename nuo seniausių laikų:

197. Judėjai turi daugybę tvirtovių ir gyvenviečių visoje šalyje, ir tik vienas įtvirtintas miestas – per 50 stadijų aplinkui, kuriame gyvena apie 120 tūkstančių gyventojų – kurį vadina Jeruzale.

198. Ten, beveik miesto centre, yra akmeninė juosianti siena, apimanti apie 5 pletrų ilgio ir 100 uolekčių pločio erdvę, turinti du vartus. Viduje – keturkampis aukuras, sudėtas iš netašytų akmenų; šonai 20 uolekčių, o aukštis 10 uolekčių. Greta jo didelis pastatas, kuriame stovi aukuras ir žibintas; ir vienas, ir kitas iš aukso, 2 talentų svorio.

199. Aukuro ir žibinto ugnis negęsta nei dieną, nei naktį. Ten nėra statulų ir jokių aukų, visai nėra augalų, pvz., šventųjų girių ar pan. Dieną ir naktį ten būna šventikai, atliekantys apvalymo apeigas ir niekada šventykloje neprisiliečiantys prie vyno.

200. Jis taip pat liudija apie mūsų dalyvavimą Aleksandro, o vėliau ir jo įpėdinių žygiuose. Norėčiau pateikti jo pasakojimą apie nutikimą su žydu, kurio liudininku žygio metu buvo pats autorius.

201. Jis sako taip: Kai vykau prie Raudonosios jūros, tai tarp mus lydinčių judėjo raitelių buvo vienas vardu Mosolamas, dvasios stiprumu pasižymintis vyras ir, bendra nuomone, geriausias šaulys tarp helenų ir barbarų

202. Kai vienas būrėjas, būręs iš paukščių skrydžio, pasiūlė sustoti žygio metu, tasai jo paklausė, kodėl jie sustojo. Parodęs jam paukštį, būrėjas atsakė, kad jei jis liks toje vietoje, tai visiems reikia sustoti, o jei jis pakils ir nuskris pirmyn, reikia tęsti žygį, o jei pasuks atgal, reikia grįžti. Tada, tylėdamas įtempė savo lanką ir iššovė strėlę, pataikė į paukštį ir jį užmušė.

203. Kai būrėjas ir visi kiti ėmė pilti jį prakeiksmais, jis atsakė: „Ko erzaliuojate, nuliūdėliai?“ Ir, paėmęs paukštį, tarė: „Kaip galėjo šis paukštis ką nors pranešti apie mūsų žygį, jei nenumatė, kaip pačiam išsigelbėti? Jei jis būtų žinojusi ateitį, tai nebūtų į čia atskridęs, vengdamas, kad jo strėle nenušautų judėjas Mosolamas“.


Paaiškinimai

186) kad po mūšio ... išgirdę apie jo gerumą ir žmogiškumą - mūšis datuojamas 312 m. pr.m.e. Ptolemėjas Karžygis 4 kartus veržėsi į šalį, manoma 320, 312, 302 ir 301 m. Vieno šių įsiveržimų metu padarė nemažą žalą Jeruzalei, tačiau tai nediskreditavo valdovo, nes minimi įvykiai vyko ne tais metais.

187) judėjų šventikas Ezekija - Flavijaus aukščiausių šventikų sąraše tokio šventiko tuo metu nėra, tačiau jis pasirodo Antrosios šventyklos laikotarpyje, tad kai kurie istorikai jį laiko vėlesne žydų išmone – ir jo paminėjimas kalba prieš viso fragmento nepatikimumą. Tačiau gali būti, kad jis nebuvo tikrasis aukščiausiasis šventikas, o tik užėmė svarbias pareigas – pvz., šventyklos iždininko. Pvz., Bet-Cure rasta moneta su Atėnų pelėdos atvaizdu ir užrašu Jehud, prieš kurį vardas Ihzika, kas gali būti siejama su minimu žmogumi [Ezekija].

188) šventikų, gaunančių dešimtinę - dešimtinės paminėjimas yra vienas iš argumentų prieš ištraukos priskyrimui Hekatėjui. Bet tai labai neįtikima, nes remiasi prieštaravimu tarp dešimtinės skyrimui šventikams (čia) ir levitams (Toroje). Po Chazmonėjaus sukilimo nuostata netgi pasikeitė, nes dešimtinę daugiausia gavo šventikai. Kad šventikams buvo skiriama dešimtinė yra ir daug kitų nuorodų. Sprendžiant iš Talmudo, pasikeitimai įvyko jau Johanano Girkano (134-104 m. pr.m.e.) laikais. Kita verta, vargu ar Hekatėjas skyrė šventikus nuo levitų...

188) vos per pusantro tūkstančio - 1500 per mažas skaičius. Jau Ezdros knygoje šventikų yra 4289... Matyt, čia kalbama tik apie Jeruzalės šventikus.

189) ritinį - žodis, keliantis daug sunkumų aiškintojams. Manoma, kad žodis turėtų būti keičiams tinkamesniu, pvz., „knyga“. Gal čia Hekatėjas mini Toros skaitymą šeštadieniais ar per šventes, paprotį, siekiantį Antrosios šventyklos laikus.

191) nuolatiniai persų valdovų ir satrapų suvaržymai - Mes labai mažai žinome apie 5-4 a. pr.m.e. persų ir žydų santykius. Matyt, kažkoks pasakojimas apie Daniilą Babilone buvo pasiekęs Hekatėją.

192) atstatyti sugriautą Belo šventyklą - apie tai žr. Arianas. Aleksandro žygis VII 17:1; Strabonas. Geografija XVI 1:5

194) persikėlė į Egiptą ir Finikiją - dėl Egipto tai įrodo daug papirusų, datuojamų nuo 3 a. pr.m.e. Kokių nors patvirtinimų apie kėlimąsi į Finikiją neturim.

197) 50 stadijų - sirų matininkas praneša tik 27 stadijas. Aristėjaus laiške, Timocharo pas Eusebijų minima 40 stadijų. Josifas Flavijus sako, kad iki apsiausties Jeruzalės apskritimas sudarė 33 stadijas.

198) beveik miesto centre - neatitinkanti tikrovės Šventyklos vieta puikiai dera su graikų miestų modeliu.

199) ...šventykloje neprisiliečiantys prie vyno, - palyg. Kun. 10:9, Jez. 44:21, Filonas. Apie ypatingus įstatymus 1:28, Flavijus. Žydų senovė 3:279, Flavijus. Judėjos karas 5:229

202) iššovė strėlę, pataikė į paukštį - žr. Iš Enijaus tragedijos: „kas, nežinodamas, kokiu keliu eiti, rodo kelią kitiems“.

Diodorus. Bibliotheca Historica, XL, 3

1. Kai Egipte senaisiais laikais pasklido baisi liga1), žmonės palaikė tą nelaimę dievo pykčiu. Mat šalį užplūdo daugybė visokiausių svetimšalių, besilaikančių ir kitokių dievų garbinimo ir aukojimo papročių – ir tai sukėlė protėvių perduoto dievų garbinimo nuosmukį.

2. Ir tada tos šalies vietiniai gyventojai nusprendė, kad nesimato galo toms negandoms, jei neišvarys svetimšalių. Svetimuosius iškart išvijo. Kaip pasakoja, iškiliausi ir veikliausi jų susivienijo ir išvyko į Eladą ir dar kai kurias šalis paskui pagarsėjusius vadovus, kurių žinomiausiais laikyti Danajus ir Kadmas2). Tačiau dauguma žmonių patraukė į kraštą, dabar vadinamą Judėja, esančią netoli Egipto ir tuo metu visai tuščią3).

3. Persikėlėlius vedė vyras vardu Mozė, gerokai už kitus viršesnis tiek protu, tiek drąsa. Užvaldęs žemę, jis be kitų miestų įkūrė ir šiuo metu garsiausią, Jeruzalę4). Jis pastatė labiausiai jų garbinamą Šventyklą, išmokė gerbti ir šlovinti dievą, apibrėžė jiems įstatymus ir sutvarkė valstybės sandarą. Visus žmones suskirstė į 12 grupių, nes tas skaičius buvo laikomas tobuliausiu5) ir atitiko metus sudarančių mėnesių skaičiui.

4. Dievų statulų6) nestatė visai, laikydamas, kad dievas neturi žmogiškosios išvaizdos, ir tik dangus, gaubiantis žemę, yra pasaulio dievas ir viešpats. Aukojimus ir elgesio taisykles įvedė kitokias nei kitų tautų7); juk pats būdamas išvarytuoju, jis įteisino nebendraujantį ir uždarą gyvenimo būdą. Iš vyrų atrinkęs subtilesnius ir tokius, kurie gali būti tautos valdytojais, juos paskyrė jų šventikais. Jiems priskyrė pareigą rūpintis šventove, dievo šlovinimu ir aukojimais.

5. Juos taipogi skyrė būti teisėjais8) svarbiausiose bylose ir pavedė prižiūrėti įstatymus ir papročius. Štai kodėl judėjai niekada neturėjo karaliaus9). Tautos valdymas kiekvienąkart buvo perduodamas tam šventikui, kuris, visų nuomone, buvo viršesnis už kitus10) išmintimi ir malone. Jie vadina jį pirmuoju šventiku ir laiko dievo pavedimų šaukliu.

6. Sako, kad susirinkimuose ir kituose susiėjimuose būtent jis perduoda žmonėms tuos pavedimus, o judėjai tiek pasitiki juo11), kad iškart puola ant žemės ir žemintis prieš pirmąjį šventiką, jiems perduodantį dievo valią. O prie įsakymų pabaigoje prirašyta: "Mozė, ką išgirdo iš Dievo, tai sako judėjams". Įstatymdavcys taipogi daug rūpinosi kariniais dalykais ir prisakė jaunuoliams vystyti drąsą, tvirtumą ir šiaip pakelti bet kokius nepatogumus.

7. Jis surengė karinius žygius12)13), kad tie, gaudami daugiau pajamų, galėtų nesiblaškydami pilnai ir visiškai pasišvęsti tarnavimui dievui. Parduoti savo sklypus žmonėms nebuvo leista14). Kad vieni jų, supirkdami žemes pasipelnymui, neišstumtų kitų, vargingesnių, - ir t aip sumažindami gyventojų skaičių.

8. Be to, jis įpareigojo žemvaldžius auginti vaikus15); ir kadangi vaikų maitinimas nereikalavo didelių sąnaudų, judėjų tauta visada liko gausi16). Jo nustatyti papročiai, vestuvės ir mirusiųjų palaidojimas gerokai skiriasi nuo kitų tautų. Tačiau vėliau, kai judėjai atsidūrė po priespauda, ar tai būtų persų valdymas ar juos nugalėjusių makedoniečių, dėl susimaišymo su svetimaisiais daugelis senųjų judėjų papročių pasikeitė...


Paaiškinimai

1) baisi liga. Skirtingai nuo kitų autorių, Hekatėjas nepateikia tikslios aprašomų įvykių chronologijos. Kadmo ir Danajaus [paminėjimas leidžia spėti. Kad svetimšalių išvarymą jis priskiria mitologiniam laikmečiui. Tuo tarpu Manetonas ir Heremonas tuos įvykius priskiria Amenofiso ir Ramzio laikotarpiui, Ptolemėjus iš Mendeso – Amozio, o Lisimachas ir Tacitas – Bokhoriso. Takias epideminas dažniausiai laikydavo dievo bausme.

2) Kadmas. Agenoro sūnus, laikomas išeiviu iš Finikijos ir Tebų įkūrėju. Tačiau egzistavo ir tradicija, siejanti Kadmą su Egiptu – gal dėl to, kad buvo dveji Tėbai.

3) visai tuščią. Tai prieštarauja Biblijai, tačiau dera su Alto ir jo pasekėjų tyrinėjimais. Hekatėjas galėjo sekti įprastu senovėje naujų sričių apgyvendinimo motyvu.

4) įkūrė ... Jeruzalę. Tai prieštarauja žydų tradicijai, kad Jeruzalė buvo jevusėjų miestas, kurį Dovydas.

5) 12 ... tobuliausias. Palyg. pas Filoną A.: "12 tobulas skaičius. To įrodymas – žodiako ratas danguje. ... Ir Mozė labai vertino tą skaičių, kai savo tautą suskirstė į 12 genčių".

6) Dievų statulų. Pirma graikams žinoma tauta, negarbinusi stabų, buvo persai. Herodotui buvo sunku suvokti abstrakčią dievybę, todėl jis rašė, kad persai garbina dangų. Taip apie judėjus aiškina ir Hekatėjas.

7) Aukojimus ... kitokius. Matyt Diodoras praleido dalį Hekatėjaus aprašymų. Feofrastas irgi pastebi žydų aukojimų skirtumus nuo kitų tautų (žr. Porfirijus. Susilaikymas nuo mėsos, II, 26). Tuo metu aukojimų aprašymai buvo įprasti etnografijos rašinių tema, tad tai, kad Hekatėjus mini judėjų aukojimo apeigas, neturėtų būti laikoma antisemitiškumo apraiška.

8) Juos skyrė ir teisėjais. Apie šventikų pareigas žr. Pakart. 17 - 19, 21, 5. Tačiau reikia palyginti ir žydų šventikų išskirtinumą su utopine Panchėjos šalimi (Diodoras V, 25:4), o taip pat Eliano "Smagūs pasakojimai" (XIV 34, "Egipto žyniai senovėje buvo teisėjais") bei Cezario "Galų karo užrašais" (VI 13:5)

9) judėjai ... neturėjo karaliaus. Hekatėjas nežino apie dinastinį Judėjos laikotarpį. Jis aprašo padėti helenizmo metu. Beje, su retomis išimtimis, graikų ir romėnų rašiniuose neminimi Biblijos laikų žydų karaliai. Juos vengia minėti ir Filonas bei Jozefas. Mat šventikų valdžia buvo laikoma specifine valdymo forma.

10) viešesnis už kitus. Atrodo, kad Hekatėjas nežinojo, kad aukščiausiojo šventiko postas buvo paveldimas. Taip po Antrosios nelaisvės iki pat Hekatėjo laikų jis priklausė vienai Cadokitų šeimai, nors ne visada jis atitekdavo vyriausiajam mirusiojo sūnui.

11) tiek pasitiki juo. Žydų pasitikėjimas po Hekatėjo tapo populiaria tema antikos rašiniuose. Graikai tai laikė visiems barbarams būdingu bruožu.

12) surengė karinius žygius. Pagal Bibliją, Mozės kariavimai apsiribojo Jordanu. Užkariautos teritorijos buvo padalintos tarp Ruvimo, Hado ir dalies Manasėjos genčių.

13) šventikams daugiau. Pagal Sk. 35:1, levitai ir šventikai gavo keletą miestų, tačiau jiems nebuvo duota žemės, apie ką rašoma kitose Biblijos vietose, pvz., Pakart. 10:9, 12:12, 18:1; Sk. 18:24. Į tai dėmesį atkreipė ir Filonas Aleksandrietis traktate "Apie ypatingus įstatymus" (I 131, "Šventikams tas įstatymas nedavė žemės sklypų"). Tai, ką Hekatėjas kalba apie žydų šventikus, buvo Egipte ir graikų utopijose. Tačiau tai gali būti ir padėties Judėjoje atspindys Hekatėjaus gyvenamuoju laikmečiu, kai šventikai sudarė valdančiąją klasę ir turėjo materialinių gėrybių. Turima įrodymų, kad žydų šventikai turėjo žemės sklypų dar Pirmosios Šventyklos laikais (žr. 1 Kar. 2:26). Tai galioja ir Romos laikotarpiui, apie ką liudija Jozefo Flavijaus "Aprašymai" (422, "laukai, kuriuos turėjo Jeruzalėje") bei Talmudai (Palestinos talmudas, Taanitas IV 69a; Babilono Talmudas, Joma 35b).

14) parduoti... sklypus... nebuvo leista. Pasak Biblijos, žemės pardavimas buvo tik laikinas ir jubiliejiniais metais sklypas turėjo grįžti ankstesniam savininkui (Kun. 25:13). Ar apie tai žinojo Hekatėjas? Nėra įrodymų, kad šio įstatymo buvo laikomasi Antrosios Šventyklos laikotarpiu, tačiau galima įtarti kažkokias reguliavimo taisykles buvus. Hekatėjas susidomėjęs tuo klausimu, nes žemės koncentravimo žemvaldžių rankose problema buvo aktuali ir graikiškame pasaulyje (žr. Aristotelio "Politiką", II 1266A).

15) auginti vaikus. Žydų reikalavimas užauginti visus vaikus kontrastuoja su papročiu nužudyti vaikus graikų pasaulyje – tai atsispindi ir graikų literatūroje (ypač komedijoje) ir yra uždokumentuota.

16) tauta... gausi. Didelį gyventojų tankumą Judėjoje patvirtina ir kiti šaltiniai. Persų laidymo metu gyventojų buvo tiek daug, kad šalis vos įstengė juos išmaitinti. Daug jų persikėlė į kitas Palestinos sritis arba gretimas šalis. Aristėjaus laiške tvirtinama, kad 4 a. pr.m.e. pabaigoje iš Judėjos į Egiptą Ptolemėjus Soteris išsiuntė apie 100 tūkstančių žydų, o apie 30 tūkst. buvo paimta tarnauti į armiją. 1 Mak. 5:20 minima, kad Juda surinko 80 tūkst. karių armiją savo broliui kovai vakarų Galilėjoje, ir dar vieną armiją palikęs pačioje Judėjoje.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė