Jozefas Flavijus. Prieš Apioną

183. Užtat Hekatėjas iš Abderos, Aleksandro amžininkas ir Ptolemėjaus Lago draugas, būdamas filosofu ir kartu gerai žinančiu praktiškus dalykus, ne šiaip paminėjo judėjus, o parašė visą knygą, iš kurios noriu padaryti ištraukų apie svarbiausius dalykus.

184. Pradžioje patikslinsiu laiką. Jis mini mūšį Gazoje tarp Ptolemėjaus ir Demetrijaus, kuris, Kastoro liudijimu, įvyko po 11 m. po Aleksandro mirties, 117 Olimpiados metais. Minėdamas tą Olimpiadą jis sako: ‚Tada Ptolomėjus Lagas mūšyje prie Gazos nugalėjo Demetrijų Antigoną, pramintą Poliorketu‘. Visi pripažįsta, kad Aleksandras mirė 114 Olimpiados metais. Tad aišku, kad mūsų tauta klestėjo ir prie Ptolemėjaus, ir prie Aleksandro.

186. O toliau Hekatėjas praneša, kad po mūšio prie Gazos, Ptolemėjas tapo valdovu Sirijoje, ir daugelis, išgirdę apie jo gerumą ir žmogiškumą, panoro persikraustyti pas jį į Egiptą, kad dalyvautų valstybės reikaluose.

187. Jis sako: Tarp jų buvo judėjų šventikas Ezekija, 66 m. amžiaus vyras, kurį jo gentainiai gerbė; tasai didis vyras buvo įžvalgus, be to ir iškalbingas, ir buvo labiau už kitus patyręs darbuose.

188. Jis sako: Beje, aukščiausiųjų šventikų, gaunančių dešimtinę ir tvarkančių visuomeninius reikalus, pas judėjus vos per pusantro tūkstančio.

189. Ir dar kartą prisimindamas minėtą vyrą, jis sako: Tasai žmogus,vertas mūsų pagarbos ir suartėjimo, surinko gentainių ratą ir jiems perskaitė visą ritinį, kuriame buvo aprašyta jų įsikūrimo istorija ir visa valstybės sandara.

190. Tada Hekatėjas vėl paaiškina mūsų požiūrį į Įstatymus, būtent, kad mes pasirengę viską iškęsti, kad tik jų nepažeistume, ir tai laikome gėriu.

191. Jis sako: Štai kodėl, nei kaimynų ir atvažiavusių svetimšalių šmeižtai, nei nuolatiniai persų valdovų ir satrapų suvaržymai negali priversti jų pakeisti minčių eigos, ir net atvirkščiai, jos vardan jie beginkliai sutinka bet kokias kančias ir baisiausią mirtį, kad tik nenusižengtų protėvių priesakams.

192. Jis taip pat pateikia daug liudijimų apie judėjų tvirtybę laikantis Įstatymų. Jis pasakoja, kaip kartą Aleksandras, būdamas Babilone, nusprendė atstatyti sugriautą Belo šventyklą ir įsakė savo kariams, visiems iki vieno, nešioti žemes pylimui, ir tik žydai nepakluso, kęsdami mušimus ir kankinimus tol, kol valdovams jiems neatleido ir paliko ramybėje.

193. O be to, šventyklos ir altoriai, pastatyti įsiveržus į jų pačių šalį, visi sugriauti, vienais atvejais atlyginus satrapams už padarytą žalą, o kitais – galus atleidimą. Kartu jis pažymi, kad jie už tai verti pagyrimo.

194. Jis kalba ir apie tai, kad mūsų tauta labai gausi: Nors pradžioje tūkstančiai ir tūkstančiai mūsiškių persai išsivedė į Babiloną, vis tik po Aleksandro mirties nemažai žmonių persikėlė į Egiptą ir Finikiją dėl sumaišties Sirijoje.

195. Tas pats autorius liudija apie mūsų apgyventos šalies grožį ir dydį: Ji užima beveik 3 milijonus arurų geriausios, derlingiausios žemės, net toks Judėjos plotas.

196. Ir štai jis pats sako apie tai, kad šitame Jeruzalės mieste, gražiausiame ir didingiausiame, gyvename nuo seniausių laikų:

197. Judėjai turi daugybę tvirtovių ir gyvenviečių visoje šalyje, ir tik vienas įtvirtintas miestas – per 50 stadijų aplinkui, kuriame gyvena apie 120 tūkstančių gyventojų – kurį vadina Jeruzale.

198. Ten, beveik miesto centre, yra akmeninė juosianti siena, apimanti apie 5 pletrų ilgio ir 100 uolekčių pločio erdvę, turinti du vartus. Viduje – keturkampis aukuras, sudėtas iš netašytų akmenų; šonai 20 uolekčių, o aukštis 10 uolekčių. Greta jo didelis pastatas, kuriame stovi aukuras ir žibintas; ir vienas, ir kitas iš aukso, 2 talentų svorio.

199. Aukuro ir žibinto ugnis negęsta nei dieną, nei naktį. Ten nėra statulų ir jokių aukų, visai nėra augalų, pvz., šventųjų girių ar pan. Dieną ir naktį ten būna šventikai, atliekantys apvalymo apeigas ir niekada šventykloje neprisiliečiantys prie vyno.

200. Jis taip pat liudija apie mūsų dalyvavimą Aleksandro, o vėliau ir jo įpėdinių žygiuose. Norėčiau pateikti jo pasakojimą apie nutikimą su žydu, kurio liudininku žygio metu buvo pats autorius.

201. Jis sako taip: Kai vykau prie Raudonosios jūros, tai tarp mus lydinčių judėjo raitelių buvo vienas vardu Mosolamas, dvasios stiprumu pasižymintis vyras ir, bendra nuomone, geriausias šaulys tarp helenų ir barbarų

202. Kai vienas būrėjas, būręs iš paukščių skrydžio, pasiūlė sustoti žygio metu, tasai jo paklausė, kodėl jie sustojo. Parodęs jam paukštį, būrėjas atsakė, kad jei jis liks toje vietoje, tai visiems reikia sustoti, o jei jis pakils ir nuskris pirmyn, reikia tęsti žygį, o jei pasuks atgal, reikia grįžti. Tada, tylėdamas įtempė savo lanką ir iššovė strėlę, pataikė į paukštį ir jį užmušė.

203. Kai būrėjas ir visi kiti ėmė pilti jį prakeiksmais, jis atsakė: „Ko erzaliuojate, nuliūdėliai?“ Ir, paėmęs paukštį, tarė: „Kaip galėjo šis paukštis ką nors pranešti apie mūsų žygį, jei nenumatė, kaip pačiam išsigelbėti? Jei jis būtų žinojusi ateitį, tai nebūtų į čia atskridęs, vengdamas, kad jo strėle nenušautų judėjas Mosolamas“.

Paaiškinimai

¹⁸⁶⁾ kad po mūšio ... išgirdę apie jo gerumą ir žmogiškumą - mūšis datuojamas 312 m. pr.m.e. Ptolemėjas Karžygis 4 kartus veržėsi į šalį, manoma 320, 312, 302 ir 301 m. Vieno šių įsiveržimų metu padarė nemažą žalą Jeruzalei, tačiau tai nediskreditavo valdovo, nes minimi įvykiai vyko ne tais metais.

¹⁸⁷⁾ judėjų šventikas Ezekija - Flavijaus aukščiausių šventikų sąraše tokio šventiko tuo metu nėra, tačiau jis pasirodo Antrosios šventyklos laikotarpyje, tad kai kurie istorikai jį laiko vėlesne žydų išmone – ir jo paminėjimas kalba prieš viso fragmento nepatikimumą. Tačiau gali būti, kad jis nebuvo tikrasis aukščiausiasis šventikas, o tik užėmė svarbias pareigas – pvz., šventyklos iždininko. Pvz., Bet-Cure rasta moneta su Atėnų pelėdos atvaizdu ir užrašu Jehud, prieš kurį vardas Ihzika, kas gali būti siejama su minimu žmogumi [Ezekija].

¹⁸⁸⁾ šventikų, gaunančių dešimtinę - dešimtinės paminėjimas yra vienas iš argumentų prieš ištraukos priskyrimui Hekatėjui. Bet tai labai neįtikima, nes remiasi prieštaravimu tarp dešimtinės skyrimui šventikams (čia) ir levitams (Toroje). Po Chazmonėjaus sukilimo nuostata netgi pasikeitė, nes dešimtinę daugiausia gavo šventikai. Kad šventikams buvo skiriama dešimtinė yra ir daug kitų nuorodų. Sprendžiant iš Talmudo, pasikeitimai įvyko jau Johanano Girkano (134-104 m. pr.m.e.) laikais. Kita verta, vargu ar Hekatėjas skyrė šventikus nuo levitų...

¹⁸⁸⁾ vos per pusantro tūkstančio - 1500 per mažas skaičius. Jau Ezdros knygoje šventikų yra 4289... Matyt, čia kalbama tik apie Jeruzalės šventikus.

¹⁸⁹⁾ ritinį - žodis, keliantis daug sunkumų aiškintojams. Manoma, kad žodis turėtų būti keičiams tinkamesniu, pvz., „knyga“. Gal čia Hekatėjas mini Toros skaitymą šeštadieniais ar per šventes, paprotį, siekiantį Antrosios šventyklos laikus.

¹⁹¹⁾ nuolatiniai persų valdovų ir satrapų suvaržymai - Mes labai mažai žinome apie 5-4 a. pr.m.e. persų ir žydų santykius. Matyt, kažkoks pasakojimas apie Daniilą Babilone buvo pasiekęs Hekatėją.

¹⁹²⁾ atstatyti sugriautą Belo šventyklą - apie tai žr. Arianas. Aleksandro žygis VII 17:1; Strabonas. Geografija XVI 1:5

¹⁹⁴⁾ persikėlė į Egiptą ir Finikiją - dėl Egipto tai įrodo daug papirusų, datuojamų nuo 3 a. pr.m.e. Kokių nors patvirtinimų apie kėlimąsi į Finikiją neturim.

¹⁹⁷⁾ 50 stadijų - sirų matininkas praneša tik 27 stadijas. Aristėjaus laiške, Timocharo pas Eusebijų minima 40 stadijų. Josifas Flavijus sako, kad iki apsiausties Jeruzalės apskritimas sudarė 33 stadijas.

¹⁹⁸⁾ beveik miesto centre - neatitinkanti tikrovės Šventyklos vieta puikiai dera su graikų miestų modeliu.

¹⁹⁹⁾ ...šventykloje neprisiliečiantys prie vyno, - palyg. Kun. 10:9, Jez. 44:21, Filonas. Apie ypatingus įstatymus 1:28, Flavijus. Žydų senovė 3:279, Flavijus. Judėjos karas 5:229

²⁰²⁾ iššovė strėlę, pataikė į paukštį - žr. Iš Enijaus tragedijos: „kas, nežinodamas, kokiu keliu eiti, rodo kelią kitiems“.

Diodorus. Bibliotheca Historica, XL, 3

1. Kai Egipte senaisiais laikais pasklido baisi liga¹⁾, žmonės palaikė tą nelaimę dievo pykčiu. Mat šalį užplūdo daugybė visokiausių svetimšalių, besilaikančių ir kitokių dievų garbinimo ir aukojimo papročių – ir tai sukėlė protėvių perduoto dievų garbinimo nuosmukį.

2. Ir tada tos šalies vietiniai gyventojai nusprendė, kad nesimato galo toms negandoms, jei neišvarys svetimšalių. Svetimuosius iškart išvijo. Kaip pasakoja, iškiliausi ir veikliausi jų susivienijo ir išvyko į Eladą ir dar kai kurias šalis paskui pagarsėjusius vadovus, kurių žinomiausiais laikyti Danajus ir Kadmas²⁾. Tačiau dauguma žmonių patraukė į kraštą, dabar vadinamą Judėja, esančią netoli Egipto ir tuo metu visai tuščią³⁾.

3. Persikėlėlius vedė vyras vardu Mozė, gerokai už kitus viršesnis tiek protu, tiek drąsa. Užvaldęs žemę, jis be kitų miestų įkūrė ir šiuo metu garsiausią, Jeruzalę⁴⁾. Jis pastatė labiausiai jų garbinamą Šventyklą, išmokė gerbti ir šlovinti dievą, apibrėžė jiems įstatymus ir sutvarkė valstybės sandarą. Visus žmones suskirstė į 12 grupių, nes tas skaičius buvo laikomas tobuliausiu⁵⁾ ir atitiko metus sudarančių mėnesių skaičiui.

4. Dievų statulų⁶⁾ nestatė visai, laikydamas, kad dievas neturi žmogiškosios išvaizdos, ir tik dangus, gaubiantis žemę, yra pasaulio dievas ir viešpats. Aukojimus ir elgesio taisykles įvedė kitokias nei kitų tautų⁷⁾; juk pats būdamas išvarytuoju, jis įteisino nebendraujantį ir uždarą gyvenimo būdą. Iš vyrų atrinkęs subtilesnius ir tokius, kurie gali būti tautos valdytojais, juos paskyrė jų šventikais. Jiems priskyrė pareigą rūpintis šventove, dievo šlovinimu ir aukojimais.

5. Juos taipogi skyrė būti teisėjais⁸⁾ svarbiausiose bylose ir pavedė prižiūrėti įstatymus ir papročius. Štai kodėl judėjai niekada neturėjo karaliaus⁹⁾. Tautos valdymas kiekvienąkart buvo perduodamas tam šventikui, kuris, visų nuomone, buvo viršesnis už kitus¹⁰⁾ išmintimi ir malone. Jie vadina jį pirmuoju šventiku ir laiko dievo pavedimų šaukliu.

6. Sako, kad susirinkimuose ir kituose susiėjimuose būtent jis perduoda žmonėms tuos pavedimus, o judėjai tiek pasitiki juo¹¹⁾, kad iškart puola ant žemės ir žemintis prieš pirmąjį šventiką, jiems perduodantį dievo valią. O prie įsakymų pabaigoje prirašyta: "Mozė, ką išgirdo iš Dievo, tai sako judėjams". Įstatymdavcys taipogi daug rūpinosi kariniais dalykais ir prisakė jaunuoliams vystyti drąsą, tvirtumą ir šiaip pakelti bet kokius nepatogumus.

7. Jis surengė karinius žygius¹²⁾13), kad tie, gaudami daugiau pajamų, galėtų nesiblaškydami pilnai ir visiškai pasišvęsti tarnavimui dievui. Parduoti savo sklypus žmonėms nebuvo leista¹⁴⁾. Kad vieni jų, supirkdami žemes pasipelnymui, neišstumtų kitų, vargingesnių, - ir taip sumažindami gyventojų skaičių.

8. Be to, jis įpareigojo žemvaldžius auginti vaikus¹⁵⁾; ir kadangi vaikų maitinimas nereikalavo didelių sąnaudų, judėjų tauta visada liko gausi¹⁶⁾. Jo nustatyti papročiai, vestuvės ir mirusiųjų palaidojimas gerokai skiriasi nuo kitų tautų. Tačiau vėliau, kai judėjai atsidūrė po priespauda, ar tai būtų persų valdymas ar juos nugalėjusių makedoniečių, dėl susimaišymo su svetimaisiais daugelis senųjų judėjų papročių pasikeitė...

Paaiškinimai

¹⁾ baisi liga. Skirtingai nuo kitų autorių, Hekatėjas nepateikia tikslios aprašomų įvykių chronologijos. Kadmo ir Danajaus [paminėjimas leidžia spėti. Kad svetimšalių išvarymą jis priskiria mitologiniam laikmečiui. Tuo tarpu Manetonas ir Heremonas tuos įvykius priskiria Amenofiso ir Ramzio laikotarpiui, Ptolemėjus iš Mendeso – Amozio, o Lisimachas ir Tacitas – Bokhoriso. Takias epideminas dažniausiai laikydavo dievo bausme.

²⁾ Kadmas. Agenoro sūnus, laikomas išeiviu iš Finikijos ir Tebų įkūrėju. Tačiau egzistavo ir tradicija, siejanti Kadmą su Egiptu – gal dėl to, kad buvo dveji Tėbai.

³⁾ visai tuščią. Tai prieštarauja Biblijai, tačiau dera su Alto ir jo pasekėjų tyrinėjimais. Hekatėjas galėjo sekti įprastu senovėje naujų sričių apgyvendinimo motyvu.

⁴⁾ įkūrė ... Jeruzalę. Tai prieštarauja žydų tradicijai, kad Jeruzalė buvo jevusėjų miestas, kurį Dovydas.

⁵⁾ 12 ... tobuliausias. Palyg. pas Filoną A.: "12 tobulas skaičius. To įrodymas – žodiako ratas danguje. ... Ir Mozė labai vertino tą skaičių, kai savo tautą suskirstė į 12 genčių".

⁶⁾ Dievų statulų. Pirma graikams žinoma tauta, negarbinusi stabų, buvo persai. Herodotui buvo sunku suvokti abstrakčią dievybę, todėl jis rašė, kad persai garbina dangų. Taip apie judėjus aiškina ir Hekatėjas.

⁷⁾ Aukojimus ... kitokius. Matyt Diodoras praleido dalį Hekatėjaus aprašymų. Feofrastas irgi pastebi žydų aukojimų skirtumus nuo kitų tautų (žr. Porfirijus. Susilaikymas nuo mėsos, II, 26). Tuo metu aukojimų aprašymai buvo įprasti etnografijos rašinių tema, tad tai, kad Hekatėjus mini judėjų aukojimo apeigas, neturėtų būti laikoma antisemitiškumo apraiška.

⁸⁾ Juos skyrė ir teisėjais. Apie šventikų pareigas žr. Pakart. 17 - 19, 21, 5. Tačiau reikia palyginti ir žydų šventikų išskirtinumą su utopine Panchėjos šalimi (Diodoras V, 25:4), o taip pat Eliano "Smagūs pasakojimai" (XIV 34, "Egipto žyniai senovėje buvo teisėjais") bei Cezario "Galų karo užrašais" (VI 13:5)

⁹⁾ judėjai ... neturėjo karaliaus. Hekatėjas nežino apie dinastinį Judėjos laikotarpį. Jis aprašo padėti helenizmo metu. Beje, su retomis išimtimis, graikų ir romėnų rašiniuose neminimi Biblijos laikų žydų karaliai. Juos vengia minėti ir Filonas bei Jozefas. Mat šventikų valdžia buvo laikoma specifine valdymo forma.

¹⁰⁾ viešesnis už kitus. Atrodo, kad Hekatėjas nežinojo, kad aukščiausiojo šventiko postas buvo paveldimas. Taip po Antrosios nelaisvės iki pat Hekatėjo laikų jis priklausė vienai Cadokitų šeimai, nors ne visada jis atitekdavo vyriausiajam mirusiojo sūnui.

¹¹⁾ tiek pasitiki juo. Žydų pasitikėjimas po Hekatėjo tapo populiaria tema antikos rašiniuose. Graikai tai laikė visiems barbarams būdingu bruožu.

¹²⁾ surengė karinius žygius. Pagal Bibliją, Mozės kariavimai apsiribojo Jordanu. Užkariautos teritorijos buvo padalintos tarp Ruvimo, Hado ir dalies Manasėjos genčių.

¹³⁾ šventikams daugiau. Pagal Sk. 35:1, levitai ir šventikai gavo keletą miestų, tačiau jiems nebuvo duota žemės, apie ką rašoma kitose Biblijos vietose, pvz., Pakart. 10:9, 12:12, 18:1; Sk. 18:24. Į tai dėmesį atkreipė ir Filonas Aleksandrietis traktate "Apie ypatingus įstatymus" (I 131, "Šventikams tas įstatymas nedavė žemės sklypų"). Tai, ką Hekatėjas kalba apie žydų šventikus, buvo Egipte ir graikų utopijose. Tačiau tai gali būti ir padėties Judėjoje atspindys Hekatėjaus gyvenamuoju laikmečiu, kai šventikai sudarė valdančiąją klasę ir turėjo materialinių gėrybių. Turima įrodymų, kad žydų šventikai turėjo žemės sklypų dar Pirmosios Šventyklos laikais (žr. 1 Kar. 2:26). Tai galioja ir Romos laikotarpiui, apie ką liudija Jozefo Flavijaus "Aprašymai" (422, "laukai, kuriuos turėjo Jeruzalėje") bei Talmudai (Palestinos talmudas, Taanitas IV 69a; Babilono Talmudas, Joma 35b).

¹⁴⁾ parduoti... sklypus... nebuvo leista. Pasak Biblijos, žemės pardavimas buvo tik laikinas ir jubiliejiniais metais sklypas turėjo grįžti ankstesniam savininkui (Kun. 25:13). Ar apie tai žinojo Hekatėjas? Nėra įrodymų, kad šio įstatymo buvo laikomasi Antrosios Šventyklos laikotarpiu, tačiau galima įtarti kažkokias reguliavimo taisykles buvus. Hekatėjas susidomėjęs tuo klausimu, nes žemės koncentravimo žemvaldžių rankose problema buvo aktuali ir graikiškame pasaulyje (žr. Aristotelio "Politiką", II 1266A).

¹⁵⁾ auginti vaikus. Žydų reikalavimas užauginti visus vaikus kontrastuoja su papročiu nužudyti vaikus graikų pasaulyje – tai atsispindi ir graikų literatūroje (ypač komedijoje) ir yra uždokumentuota.

¹⁶⁾ tauta... gausi. Didelį gyventojų tankumą Judėjoje patvirtina ir kiti šaltiniai. Persų laidymo metu gyventojų buvo tiek daug, kad šalis vos įstengė juos išmaitinti. Daug jų persikėlė į kitas Palestinos sritis arba gretimas šalis. Aristėjaus laiške tvirtinama, kad 4 a. pr.m.e. pabaigoje iš Judėjos į Egiptą Ptolemėjus Soteris išsiuntė apie 100 tūkstančių žydų, o apie 30 tūkst. buvo paimta tarnauti į armiją. 1 Mak. 5:20 minima, kad Juda surinko 80 tūkst. karių armiją savo broliui kovai vakarų Galilėjoje, ir dar vieną armiją palikęs pačioje Judėjoje.