Kornelijus Tacitas. Istorija

Skaitykite: 2 dalis | 3 dalis

I 10:3 Flavijus Vespasianas, kariavęs Judėjoje turėjo tris legionus¹⁾, o karvedžiu jį skyrė dar Neronas²⁾. Jis nieko nerengė prieš Galbą ir nejautė jam priešiškumo: juk pas jį pasiuntė savo sūnų Titą, kaip gerbimo ir pagarbos ženklą, apie ką papasakosime tinkamoje vietoje. Apie slaptą likimo valią ir apie tai, kad ženklai ir pranašystės lėmė Vespasianui ir jo vaikams imperatoriaus valdžią, mes įsitikinome tik po jo sėkmių.

I 11:1 Egiptą ir karius, palaikančius jame tvarką, jau nuo dieviškojo Augusto laikų valdė ne karaliai, o Romos raiteliai; toks sprendimas buvo priimtas, kad būtų galima lengviau išlaikyti tą provinciją, sunkiai pasiekiamą, tačiau duodančią gerą derlių, o dėl prietarų ir pasileidimo linkusią sukilimams ir maištams, ir kartu nežinančią įstatymų, nesusipažinusią su magistratais, tiesiogiai valdoma [princepsų] rūmų. Valdė tada Tiberijus Aleksandras, pats kilęs iš tos tautos³⁾.

I 76:2 Tolimos provincijos ir visa kariuomenė už jūros liko ištikimos Otonui: ne iš prieraišumo jo partijai, o todėl, kad labai gerbiamas buvo Miesto vardas ir senatas; be to, jie jau apsiprato su Otonu, apie kurį sužinojo anksčiau. Judėjos karius⁴⁾ prisiekti Otonui atvedė Vespasianas, o Sirijos legionus – Mucianas.

II 1:1 Galba dar buvo sveika ir nepaliesta, kai tėvas atšaukė Titą Vespasianą iš Judėjos. Kelionės priežastimi buvo nurodyti įsipareigojimai princepsui, o taipogi, kad Titas sulaukė amžiaus, kai laikas ieškoti postų. Tačiau padugnės, linkusios išmonėms, išnešiojo tokį gandą: atšaukė jį, atseit, tam, kad įsūnytų...

II 2:1 Apimtas tokių ar panašių minčių, jis svyravo tarp vilties ir baimės; tačiau nugalėjo viltis. Kai kas laikė, kad pasukti jį atgal privertė aistra karalienei Berenikei. Jaunuolis iš tikro nebuvo jai abejingas, tačiau reikalams tai visai netrukdė: tai linksmą jaunystę jis praleido malonumuose, tačiau, kai valdė pats, tai buvo santūresnis nei buvo tėvo valdžioje.

II 4:3 Vespasianas beveik užbaigė Judėjos karą, nors jam dar liko užimti Jeruzalę⁵⁾ - užduotis sunki ir užsitęsianti greičiau dėl neįveikiamo kalno⁶⁾ ir atkaklaus apgultųjų prietaringumo⁷⁾, nei dėl to, kad jie tebeturi pakankamai jėgų, kad atlaikytų neišvengiamus tos padėties sunkumus.

II 4:4 kaip minėjome anksčiau, Vespasianas turėjo tris mūšiuose užgrūdintus legionus...

II 5:2 Beje, kadangi Musianas valdė Siriją⁸⁾, o Vespasianas - Judėją, tai, būdami gretimų provincijų valdytojais, varžėsi, nesutarė tarpusavyje ir tik po Nerono mirties atsisakė priešiškumo ir ėmė bendrai aptarinėti bendrus reikalus...

II 6:1 Sirijoje ir Judėjoje apie cezarius dažniau girdėjo, nei tiesiogiai regėjo. Legionuose nebuvo jokios betvarkės – tik išpuoliai, skirti pagąsdinti partiečius ir pasibaigdavę su permaininga sėkme. Kai per paskutinį pilietinį karą kitose vietose visur kilo neramumai, čia viešpatavo netrikdoma ramybė; vėliau prisiekė Galbai.

II 6:2 Kai tik atėjo žinia, kad Otonas ir Vitelijus su savo nusikalstama kariauna išstojo, kad užgrobtų valdžią Romoje, kariai ėmė nerimauti, kad valdžia nepaliktų jų nuošalyje dalinant apdovanojimus, jų daliai palikdama tik tarnybos sunkumus, ir ėmėsi skaičiuoti savo pajėgas: buvo 7 legionai, dar Sirija ir Judėja su didelėmis pagalbinėmis pajėgomis.

II 73 Dabar net sunku patikėti, kaip padidėjo Vitelijaus skubotumas ir nerūpestingumas, kai šaukliai iš Sirijos ir Judėjos atnešė žinią¹⁰⁾, kad Rytai prisiekė jam ištikimybę...

II 74:1 O Vespasianas tuo metu mąstė, kaip ir kuo jis kariaus, kokios pajėgos po ranka, o kokios toli. Jo kariai buvo tiek parengti, kad tiek jo priesaiką Vitelijui, tiek jo maldas dievams dėl visokeriopos sėkmės išklausė visiškai tylėdami. Mucianas neturėjo priešiškumo Vespasianui, o ir Tito atžvilgiu jis buvo gana palankiai nusiteikęs; Egipto prefektas [Tiberijus] Aleksandras buvo jo pusėje...

II 76:1 Kol jis svyravo, apimtas tokių nuogąstavimų, jo pavaldiniai ir draugai stengėsi įkalbėti pasitikėjimą, o Mucianas po daugelio asmeninių pokalbių, jau atvirai kreipėsi tokiais žodžiais:...

II 76:5 „Juk Judėjoje, Sirijoje ir Egipte turi 9 legionus, nenukamuotus jokių kovų..."

II 78:2 Ir štai, seni pranašiški ženklai ėmė jam kilti iš atminties¹¹⁾. Kadaise jų valdose milžiniškas kiparisas netikėtai virto ant žemės, tačiau kitą dieną jis vėl stūksojo ankstesnėje vietoje; beje, tapo tvirtesnis ir šakotesnis nei anksčiau. Būrėjai vieningai pripažino, kad tai svarbus ir palankus ženklas, žadantis tada dar visai jaunam Vespasianui aukščiausią garbę. Beje, pradžioje atrodė, kad triumfatoriaus, konsulavimo ir judėjų pergalės šlove ženklai jau išsipildė, bet Vespasianas, pasiekęs tai, ėmė pamąstyti, kad jam išpranašauta imperatoriaus valdžia¹²⁾.

II 78:3 Tarp Judėjos ir Sirijos yra Karmelis¹³⁾: taip vadina ir kalną, ir dievybę¹⁴⁾. Toji dievybė neturi nei atvaizdo, nei šventyklos – toks buvo protėvių nurodymas; tik altorius ir garbinimas. Kai Vespasianas ten atliko auką, sieloje puoselėdamas slaptas viltis, žynys Basilidas¹⁵⁾, kruopščiai apžiūrėjęs aukos vidaus organus, jam pasakė: „Ką besumąstytum, Vespasianai – atstatyti namą, išplėsti valdas, pagausinti vergų skaičių – turėsi prabangius rūmus, bekraštes valdas, gausybę vergų".

II 78:4 Tas daugiaprasmis atsakymas iškart tapo apkalbų šaltiniu, o dabar apie jį ėmė šnekėti; ir žmonės tik apie tai ir tešnekėjo. Aplink jį patį kalbų buvo dar daugiau: ar mažai prikalbės tam, kuris gyvena viltimi? Mucianas ir Vespasianas išsiskyrė su gana aiškiais ketinimais; pirmasis patraukė į Sirijos sostinę Antiochiją, o antrasis – į Kezarėją, Judėjos sostinę¹⁶⁾.

II 79 Imperatoriaus valdžios perėjimas Vespasianui prasidėjo Aleksandrijoje, kai per liepos kalendas Tiberijus Aleksandras paskubomis atvedė prisiekti savo legionus¹⁷⁾. Vėliau būtent šią dieną minėjo kaip pirmąją principato dieną, nors Judėjos kariai prisiekė tik penktą dieną iki liepos nonų (liepos 7 išvakarėse), beje, su tokiu įkvėpimu, kad net nelaukė Vespasiano sūnaus Tito, kuris grįžinėjo iš Sirijos ir buvo tarpininku tarp Muciano ir savo tėvo...

II 81:1 Prieš liepos idas (liepos 14 išvakarėse) prisiekė visa Sirija. Pas Vespasianą perėjo ir Sochemas su savo karalyste bei gana pajėgiomis pajėgomis¹⁸⁾ ir Antiochas, valdęs milžinišką paveldėtą turtą, turtingiausias iš [Romai] pavaldžių karalių; ir Agripą [Erodą Agripą, paskutinio judėjų karaliaus sūnų, buvusį Chalkidės Sirijoje, o vėliau Rytų Jordanijos valdytoju, Vespasianas pasiuntė į Romą tada pat, kaip ir Titą, kad pasveikintų Galbą, kaip naują princepsą] iš Miesto iškvietė jo draugų slaptieji pasiuntiniai; ir dar nespėjo Vitelijus kažką įtarti, kaip greitais laivais tas jau atidūmė namo¹⁹⁾.

II 81:2 Su ne mažesniu užsidegimu sukilusiems padėjo ir karalienė Berenika: būdama jaunystės ir grožio sužydėjime, ji net senioku Vespasianui įtiko prabangiomis dovanomis. Prisiekė visos pajūrio provincijos iki pat Azijos ir Achajos, o taip pat vidinės provincijos iki Ponto ir Armėnijos; tiesa, jose valdė legatai, neturintys karių, nes legionai dar nebuvo įvesti į Kapadokiją [ši nuo 17 m. buvo Romos provincija, valdoma prokuratoriais, neturėjusio savų pajėgų].

II 81:2 Pasitarimas dėl svarbiausių dalykų įvyko Berite. Ten atvyko Muncianas su legatais, tribūnais ir labiausiai pasižymėjusiais centurionais bei kariais; rinktinius atstovus atsiuntė ir Judėjos kariuomenė. Dėl tokio pėstininkų, raitelių ir karalių, tarpusavyje besivaržančių prabanga, susiėjimo, susidarė įspūdis, kad čia karūnuoja tikrą princepsą.

II 82:3 Buvo nuspręsta, kad Titas tęs kovą Judėjoje, o Vespasianas užims Egipto vartus [Aleksandriją – jūros vartus ir Peluzijų – rytų vartus].

IV 3:3 O Romoje Senatas nutarė pripažinti Vespasianui visa tai, kas paprastai priklauso princepsui. Pilni vilčių senatoriai džiūgavo: juk pilietinis karas, kuris įsiliepsnojo galų ir ispanų provincijose, persimetė į Vokietiją, o vėliau Iliriją, o galiausiai – Egiptą, Judėją ir Siriją, apėmė visas provincijas ir karius, užgriuvo visą pasaulį, tarsi bausmė – atrodė, kad to karo pabaiga artėja...

IV 51:2 Vespasianas, užsiėmęs Italijos ir Miesto reikalais, gauna nemalonų pranešimą apie Domicianą: jis, girdi, peržengė ribas to,kas jam priklauso pagal amžių ir mėgaujasi tėvo valdžia. Tad Judėjos karo užbaigimui pagrindinis karines pajėgas Vespasianas perduoda Titui.

Skaitykite: 2 dalis | 3 dalis

Paaiškinimai

¹⁾ trys legionai - tai buvo 5, 10 ir 15 legionai, žr. „Judėjos karas", III 65 ir Tacitas „Istorija", V 1.

²⁾ skyrė Neronas, palyg. „Judėjos karas", III 3 - tada valdė Tiberijus Aleksandras (apie šio ankstesnę karjerą žr. Tacitas „Analai", XV 28). Vienas jo karjeros laiptelių buvo Egipto prefekto postas, į kurį paskirtas buvo 66 m. Juo būdamas negailestingai nuslopino 66 m. vykusias žydų riaušes Aleksandrijoje (žr. „Judėjos karas", II 490). 69 m. vasarą jis padėjo Vespasianui užimti sostą.

³⁾ iš tos tautos (eiusdem nationis) – t.y. egiptietis. Tacitas atkakliai nenori pastebėti Tiberijo Aleksandro protėvių iš žydų pusės (žr. Junevalas. Satyros, I 130).

⁴⁾ Žr. Tacitas "Istorija" II:79.

⁵⁾ beveik užbaigė Judėjos karą - žr. Tacitas. „Istorija", V 10. (281)

⁶⁾ sunki ... dėl neįveikiamo kalno - žr. Tacitas. „Istorija", V 11.

⁷⁾ prietaringumas (superstitio) – dažnai Tacito naudotas judaizmo apibūdinimas, žr. Tacitas. „Istorija", V 13:3.

⁸⁾ Vespasianas [valdė] Judėją - Atrodo, kad oficialiai Vespasianas užėmė legato pavaduojančio pretorių pareigas.

⁹⁾ 7 legionus - 4 legionai buvo skirti Sirijos provincijai, o 3-ims vadovavo Vespasianas, veikdamas prieš žydus.

¹⁰⁾ atnešė žinią - Kadangi buvo vasara, šaukliams nereikėjo daug laiko, kad tą naujieną perduotų Vitelijui; palyg. „greitais laivais jis jau atidūmė", Tacitas. „Istorija", II 81 (žr. 19-ą pastabą¹⁹⁾) (281).

¹¹⁾ seni pranašiški ženklai - palyg. Suetonijus. Dieviškasis Vespasianas, 5.

¹²⁾ išpranašauta imperatoriaus valdžia - priešingai nei pas Suetonijų, kur po pranašystės Karmelio kalne seka Jozefo pranašavimas, Tacitas visiškai šį antrąjį nutyli.

¹³⁾ tarp ... buvo Karmelis - siena tarp Judėjos ir Sirijos provincijų ėjo piečiau Karmelio, nes Dora neabejotinai nepriklausė Judėjai.

¹⁴⁾ ir kalną, ir dievybę - palyg. Suetonijaus „Carmelus deus (dievas Karmelis) ir 2-3 a. užrašą, skelbiantį „Helijaus dievui Karmeliui". Tvirtinimo, kad Karmelis yra dievas, ištakos siekia klaidingą Baalo Karmelio išvertimui; Karmelio kultas nuspėjamas ir Pseudo-Skilako išsireiškime „šventasis Dzeuso kalnas". Taip pat žr. Jamvlichas. Pitagoro gyvenimas, III:15.

Apie Karmelio elnius, tačiau ne jų kultą, praneša Elianas „Apie gyvūnus", V:56. Plinijus temini „Karmelio aukštumą, o ant kalno – to paties pavadinimo tvirtovę" (Gamtos istorija, V:75). Žr. ir Strabonas. Geografija, XVI 2:27.

¹⁵⁾ žynys Basilidas - tas žynys atitinka Basilidą, kuris pasirodė Vespasianui kaip vizija Serapio šventykloje; palyg. Tacitas „Istorija", IV 82. Skotas (Scott) spėja, kad Basilidas veikė kaip Tiberijaus Aleksandro atstovas pasitarime, kurį Karmelio kalne surengė Vespasianas ir Mucianas.

¹⁶⁾ Kezarėją, Judėjos sostinę - Apie Kesarėją, kaip Judėjos sostinę, žr. „Judėjos karas", II 171, 230, 332, 407 bei "Žydų senovė", XVIII 57, XX 116; "Darbai" 23, 25.

Neturi pagrindo Justero tvirtinimas, kad Kesarėja tapo provincijos sostine tik sugriovus Šventyklą, tad, iš to sena, kad Tacito išsireiškimas anachronizmas. Su Kesarėjos istorija galima susipažinti „L. I. Levine. Ceasarea under Roman Rule, 1975". Tacito laikais tai buvo Romos kolonija, tokį statusą gavusi prie Vespasiano; palyg. Plinijus „Gamtos istorija", V 69.

¹⁷⁾ atvedė prisiekti savo legionus - matyt apie šį įvykį rašo papirusas CPJ Nr. 418a. Suntu tiksliai nurodyti datą, kada baigėsi Tiberijaus Aleksandro buvimas Egipto prefektu. Kaip bebūtų, 70 m. pavasarį jis vaidino svarbų vaidmenį Jeruzalės apsiausties metu. Matyt jo tiesioginiu įpėdiniu buvo kažkoks Luvijus Peducėjus Kolonas, buvęs prefektu iki 70 m. liepos 27 d.

¹⁸⁾ su savo karalyste - Sochemas, Emesos karalius, dalyvavo Cestijaus Galo žygyje, žr. „Judėjos karas" II 501. Vėliau, Jeruzalės apsiausties metu, jis buvo Tito armijoje; palyg. „Judėjos karas" III 68; Tacitas „Istorija" V:1 (281)

¹⁹⁾ greitais laivais tas jau atidūmė - Apie rekordinį greitį žr. Plinijus. „Gamtos istorija" XIX 3 (7 ir 6 d. kelionei nuo Sicilijos iki Aleksandrijos ir 9 d. – nuo Puteolo iki Aleksandrijos). Tačiau toks greitis buvo išskirtinis.