Skaitykite:

Judafobija

Dovydo žvaigždė

Žydai Lietuvoje

Judaizmas ir kiaulės

Josifas Flavijus. Prieš Apioną

Apie žydų ir lietuvių konfliktus

Pirmosios nuodėmės ir mesijo klausimas

Žydų tauta sukurta dirbtinai

Ivanas Naživinas. Judėjas

Einšteino žydiškos tapatybė

Judaizmo ir krikščionybės etika

Izraelitų-judėjų varžytuvės dėl tėvonijos

K. Tacitas apie žydus

Žala telyčia ir Šventykla

Judaizmas kaip filosofija Romoje

Senovės autoriai apie žydus

Graikų kalbos įtaka žydams

F. Nyčė ir žydai

Dalis - tai dar ne visi

Berosas apie žydus

KITA:

Judėjai

Amžinas žydas

Žydai Ukrainoje

Kodėl žydai Kristaus nepripažįsta mesiju?

Gaono atminimas?

Yehuda Ašlagas

Nuslėptoji istorija

Kodėl kovo 8-oji?

Gynęs chasidizmą

Francas Kafka ir judaizmas

Sandūra: Judaizmas ir helenizmas

Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“

Apie dievo vardą...

F. Kafka ir kabala

O. Schrader. Arijų religija

Fariziejai

Kiti žydai

Antisemitizmas (arba judėjafobija)  

Ypatingi prievartos žydų atžvilgiu aktai buvo 1096 m. vokiečių kryžiaus žygis, išvarymas iš Anglijos 1290-ais, išvarymas iš Ispanijos 1492-ais, išvarymas iš Portugalijos 1497-ais ir, pagaliau, nacistinės Vokietijos holokaustas. J. Gebelsas paskelbė:
„Vokiečių tauta yra antisemitinė. Nėra noro turėti jos teises apribotas ar kėsinantis į jas ateityje žydų rasės parazitams“ (1938 m. lapkritis).

Romos katalikų bažnyčios istorikas Edward Flannery (1965 m.) skiria 4-ias antisemitizmo atmainas:

• politinis ir ekonominis; pavyzdžiais pateikiami Ciceronas ir Charles Lindbergas;
• teologinis arba religinis; kartais vadinamas antijudaizmu;
• nacionalistinis; cituojant Volterą ir kitus Švietimo epochos mąstytojus, kurie laikė, kad žydams būdingos tam tikras charakterio savybės, kaip šykštumas ir arogancija, ir smerkė už kai kuriuos jų papročius (kašrutą ir šabą);
• rasinis; praktikuotas nacių.

Paskutiniajame 20 a. dešimtmetyje imta minėti dar vieną atmainą, kylančią tiek iš radikaliojo kairiojo, tiek radikalaus dešiniojo islamo, nukreiptą prieš sionizmą ir Izraelio valstybę.

Semitais laikomi žmonės, kalbantys kalba, priklausančia semitų kalbų grupei – ir jai priklauso tiek žydai, tiek arabai. Tačiau antisemitizmo terminas taikomas išimtinai žydams. Šis terminas, matyt, pirmąkart paminėtas austrų mokslininko Moritz Steinschneider'io junginyje „antisemitinės nuostatos“ (antisemitische Vorurteile), kuriuo jis apibūdino Ernesto Renano mintis, kad „semitų rasės“ yra žemiau nei „arijų rasės“. Teorijos apie rases, civilizaciją ir „progresą“ buvo labai paplitę 19 a. antroje pusėje, ypač šioje srityje aktyviai besidarbuojant prūsų istorikui Heinrich von Treitsche, kuriam terminas „semitas“ buvo tapatus „žydas“. Vokiečių žurnalistas Wilhelm Marr'as 1873 m. parašė pamfletą, kuriame naudojo žodį „Semitismus“ (kuriuo apibūdino žydus, kaip kolektyvinį darinį, o taip pat „žydiškumą“, žydišką dvasią), o 1880 m. – kitą pamfletą, kuriame jau buvo naudojamas žodis „Antisemitismus“. Pamfletas labai išpopuliarėjo ir tais pačiais metais jis įkūrė „Antisemitų lygą“ (Antisemiten-Liga), kad gintų Vokietiją ir vokiečių kultūrą nuo žydų keliamų grėsmių ir raginančios išvaryti žydus iš Vokietijos.

Ankstyvoji krikščionybė

Pastaba: Apie antisemitizmą senaisiais laikais skaitykite straipsnelyje Judafobija

Daugybėje ankstyvųjų ir gerbiamų krikščionių raštų (kaip Justino Kankinio dialogai, Jono Chrizostomo pamokslai ir Bažnyčios tėvo Kipriano laiškai) yra labai antižydiški. 325 m. Pirmajame Nikėjos susirinkime imperatorius Konstantinas aptariant Velykų šventimą, pasakė:

... atrodo neverta, kad švęsdami šią švenčiausią šventę sektume žydų papročiais, kurie bedieviškai susitepė rankas didžiausia nuodėme ir todėl pelnytai nubausti sielos aklumu...Tad neturėkime nieko bendra su pasibjaurėtina žydų klika, nes iš Išganytojo gavome kitą kelią.

Nusistatymas prieš žydus Romos imperijoje formalizavosi 438 m., kai „Teodosijaus II kodeksu“ krikščionybė nurodyta vienintele teisėta religija. Justiniano kodeksas po šimtmečio iš žydų atėmė daugelį jų teisių, o 5-6 a. Bažnyčios susirinkimai, tame tarpe ir Orleano, toliau stiprino antižydiškus apribojimus. Tie apribojimai prasidėjo nuo 305 m., kai Ispanijos Elviroje (dabar Granada Andalūzijoje) susirinkime buvo priimtas pirmasis antižydiškas įstatymas, kuriuo krikščionėms moterims uždrausta tekėti už žydų, jei tie neatsiverčia į katalikybę ir pan. 589 m. Trečiasis Toledo susirinkimas prisakė, kad mišriose šeimose gimę kūdikiai būtų privalomai krikštijami. 12-ajame Toledo susirinkime (681 m.) inicijuota visų žydų atvertimo į krikščionybę politika.

Mat vyrauja nuomonė, kad visa žydų tauta kolektyviai yra kalta už Dievo mirtį. Tai skatino pateikti negatyvų žydų įvaizdį, atseit, „Jėzaus kraujas ant jų rankų“. Pvz., karikatūristas Dž. Hartas paskelbė komiksą, kuriame menora sudega tol, kol virsta kryžiumi. Kiekviena scena palydima paskutiniaisiais Kristaus žodžiais, pradedant „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro“.

Viduramžiai

Nuo 9 a. musulmonai žydus laikė dhimmi ir leido jiems praktikuoti religiją laisviau, nei Viduramžių Europa. Aukso amžius Ispanijoje truko iki pat 11 a., kai buvo surengti keli pogromai prieš žydus, pvz., 1011 m. Kordoboje ir 1066 m. Granadoje. Keletas įsakų dėl sinagogų nugriovimo išleista Egipte, Sirijoje, Irake ir Jemene. Žydai buvo verčiami priimti islamą arba mirti kai kuriose Jemeno, Maroko ir Bagdado srityse (12-18 a. laikotarpiu). Almohadai, 1147 m. perėmę Maghribi ir Andalūzijos valdymą, griežčiau žiūrėjo į dhimmi. Nemažai žydų ir krikščionių emigravo, persikėlė į šiauresnes krikščioniškas valstybes (nors ir čia nuo 13 a. jie buvo verčiami pamažu priimti krikščionių tikėjimą), o kiti, kaip Maimonido šeima, pasitraukė į rytus, kur žydai buvo labiau toleruojami.

Viduramžiais pagrindinė priešiškumo žydams priežastis buvo religinė. žydai buvo laikomi atsakingais už Jėzaus mirtį (nuostata, prasidedanti nuo Melitono iš Sardos, 2 a.). Iš valdžios pusės jiems buvo taikomi socialiniai-ekonominiai suvaržymai: žydams neleido užsiimti kai kuriomis profesijomis verčiant juos užsiimti mažiau „garbinga“ veikla juos pakenčiant kaip „neišvengiamą blogį“. Jie buvo išvaromi iš šalių: Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Portugalijos...

Antisemitizmas labai sustiprėjo Kryžiaus žygių metu. Pirmojo kryžiaus žygio metu (1096 m.) klestėjusios žydų bendruomenės prie Reino ir Dunojaus buvo sunaikintos. Antrojo kryžiaus žygio metu (1147) žydai buvo daugelio žudynių objektu. Jie užsipulti ir Piemenų kryžiaus žygių metu (1251 ir 1320 m.). Kryžiaus žygius sekė žydų išvarymai: 1290 m. Anglijoje, 1396 m. 100 tūkst. žydų išvaryta iš Prancūzijos, 1421 m. tūkstančiai išvaryti iš Austrijos. Dauguma žydų pasitraukė į Lenkiją.

„Juodosios mirties“ laikotarpiais žydai laikyti maro priežastimi ir žudomi. 14 a. viduryje siaučiant maro epidemijoms, žydai tapo atpirkimo ožiais. Sklido gandai, kad jie apnuodija šulinius – ir šimtai žydų bendruomenių buvo sunaikintos. Nors popiežius a-semit.htm

18 a. graviūra iš Frankfurto ant Maino. Viršuje užrašas: Simono iš Trento kankinystė. Pavaizduota raguotas velnias, stebintis, kad žydė santykiauja su ožiu, o vyrai smaginasi su kiaule, kurią žinda žydukas; žr. Kodėl žydai nevalgo kiaulienos

Klemensas VI bandė juos apginti 1348 m. liepos 6 d. bule ir papildoma bule po kelių mėnesių, 900 žydų buvo sudeginti gyvi Strasbūre, kur maras dar nebuvo palietęs miesto.

Vokietijoje „Žydiška kiaulė“ (Judensau) buvo žydus žeminantys atvaizdai, pasirodę 13 a. ir buvęs populiarus apie 600 m., o vėliau atgaivinti nacių. Jie buvo dažniausiai vaizduojami santykyje su „nešvariais“ gyvūnais (kiaulėmis, pelėdomis,...) ar velniu pasirodė bažnyčių skliautuose, ant kolonų, rakandų, graviūrose ir kitur. Be to, daugeliu atvejų žydai buvo kaltinami, kad geria krikščionių vaikų kraują taip tyčiodamiesi iš krikščionių komunijos.
Skaitykite Kodėl žydai nevalgo kiaulienos...

[ Naciai savo ideologijos pateisinimui naudojo M. Liuterio knygą „Apie žydus ir jų melą“ (1543), kurioje jis netgi teigė, kad reikia žudyti tuos žydus, kurie nepereina į krikščionybę, ir kad tai „mūsų kaltė, kad jų nežudome“. 1994 m. JAV liuteronų suvažiavimas viešai atsiribojo nuo Liuterio antisemitinių rašinių. ]

Šekspyro „Venecijos pirklyje“ (apie 1596-1598) yra niekšelis, pinigų skolintojas žydas Šailokas. Pjesės pabaigoje jis išjuokiamas gatvėje, kai jo duktė pabėga iš namų su krikščioniu. To paveiktas Šailokas atsiverčia į krikščionybę. Šis kūrinys pasitarnavo Šekspyro kaltinimui antisemitizmu.

17-me amžiuje lenkų-lietuvių Žečpospolita kelių konfliktų metu neteko beveik trečdalio gyventojų (per 3 mln.); tarp jų ir žydų - šimtus tūkstančių. Pirmiausia, Bogdano Chmielnickio sukilimas, kai kazokai išžudė dešimtis tūkstančių žydų rytinėse ir pietinėse tuometinės Lenkijos teritorijose (dabartinėje Ukrainoje).

Naujieji amžiai

1744 m. Prūsijos imperatorius Fridrichas II apribojo žydų skaičių Breslau (dabart. Vroclave) iki 10-ties šeimų ir skatino panašią praktiką kituose Prūsijos miestuose. 1750 m. Austrijos arki-kunigaikštytė Maria Theresa įsakė žydams palikti Bohemiją, tačiau netrukus pakeitė savo poziciją su sąlyga, kad kas 10 m. žydai sumokės mokestį, vadinamąjį malke- geld (karalienės pinigus). 1752 m. ji išleido įstatymą, ribojantį žydų šeimas, leisdama turėti tik vieną sūnų. 1782 m. Jozefas II nutraukė daugelį žydų persekiojimo būdų savo „Toleranzpatent“ su sąlyga, kad bus pašalinti vieši įrašai jidiš ar hebrajų kalbomis. 1772 m. Rusijos imperatorienė Jekaterina II uždraudė grįžti žydams į miestus, kuriuose jie gyveno iki išvykimo į Lenkiją.

Romos katalikų bažnyčia antižydiškus elementus išlaikė ir 19 a. Popiežius Pijus VII Romoje atstatė žydų geto sienas, kai Napoleonas juos išleido iš getų. Jų gyvenimas gete buvo iki 1870 m. O organizacijos, tokios kaip jėzuitai, draudė priimti žydų kilmės narius. Daugelis katalikų vyskupų rašė žydus kritikuojančius straipsnius.

19 a. požiūris į žydus pablogėjo islamo šalyse – vaikų įpročiu tapo žydų apmėtymas akmenimis. 1850 m. Ričardas Vagneris paskelbė esė „Judenthum in der Musik“, pradėjusią žydų kompozitorių užsipuolimus, tačiau vėliau išsiplėtusią plačiau, traktuojant žydus kaip kenksmingą ir svetimą elementą vokiečių kultūroje.

20 a. pradžioje JAV buvo suvaržymų žydams įsidarbinant, dalyvaujant klubuose ir organizacijose, įvestos kvotos žydų dėstytojams koledžuose ir universitetuose. Antižydiška veikla paskatino atsinaujinti Ku-Kluks-Klanui, buvusiam neaktyviam nuo 1870-ųjų. Tarpukariu automobilių gamintojas H. Fordas propagavo antisemitinius požiūrius savo laikraštyje „The Dearborn Independent“. Tėvas Coughlin'as 4-ojo dešimtm. pabaigoje kalbose per radiją skatino mintis apie žydų finansinę konspiraciją. Tokias mintis palaikė ir kai kurie iškilūs JAV politikai.

Antisemitizmas islame

Antisemitizmo lygis priklauso nuo pasirinkto apibrėžimo:

Žydai islamiškuose tekstuose

Korane yra užsipuolami žydai, nes Mahometą atsisako pripažinti Dievo pranašu, tačiau ten išreiškiama ir pagarba žydams (2:47; 2:62) bei tolerancija (2:256). Taigi, Koranas žydus skisto į „gerus“ ir „blogus“ (L. Poliakovas). Pagal W. Laqueur‘į, dėmesys į teiginius apie žydus atkreiptas tik šiais laikais iškilus islamiškam fundamentalizmui.

Mahometo laikais žydai gyveno Arabijos pusiasalyje, ypač Medinoje ir aplink ją. Ir jie atsisakė pripažini jį Pranašu ir pakeisti tikėjimą. Ir (kaip teigia F.E. Peters) jie netgi slapta susidėjo su jo priešais Mekoje, siekiančiais jį nuversti. Tad Mahometas vieną žydų gentį apkaltino išdavyste ir ją užpuolė. Dvi žydų gentys (Banu Qaynuqa ir Banu Nadir) buvo išvarytos ir viena (Banu Qurayza) išžudyta.

Korane ir vėlesnėje islamo literatūroje žydų atžvilgiu dažnai naudojami žodžiai „nuolankumas“ ir „nusižeminimas“. Anot B. Lewis, tai susiję su jų maištavimu praeityje ir tuometiniu silpnumu greta stiprios krikščionybės ir islamo poros.

Tarp Korane žydams priskiriamų savybių yra bailumas, godumas ir priekabiavimas. Žydams prikaišoma tarpkonfesinė nesantaika. Korane sakoma, kad žydai laiko, kad jie yra Dievo vaikai ir tik jie bus išgelbėti (5:18; 2:111). Kartu su pagonimis, žydai yra „labiausiai priešiški tikintiesiems“ (5:82). Kai kurie žydai lupikauja ir sulauks „skausmingos lemties“ (4:161). Anot musulmonų, Jėzaus nukryžiavimas tebuvo iliuzija, todėl žydų sąmokslai prieš jį patyrė visišką nesėkmę. Kai kurie žydai „iškraipo žodžių prasmę“ (4:44); daugelyje Korano vietų žydai kaltinami, kad tyčia iškraipo Raštų prasmes.

19 a. antisemitizmas

Anot istoriko M. Gilbert'o, 19 a. musulmoniškose šalyse žydų padėtis pablogėjo.
1828 m. Bagdade įvyko žydų žudynės, o 1839 m. rytų Persijos Mešedo mieste įsiverža į žydų kvartalą, sudeginta sinagoga ir sunaikinti Toros ritiniai. 1867 m. žudynės vyko ir Barfuruše (dabart. Babule).

1840 m. Damasko žydai buvo apkaltinti, kad, atseit, nužudė krikščionių vienuolį ir jo tarną musulmoną, kad jų kraują panaudotų macams. Žydų barzdaskutys buvo kankinamas ir „prisipažino“; dar du žydai mirė kankinami, o trečias priėmė islamą, kad liktų gyvas. 1869 m. apie 500 žydų nužudyta Marakeše ir Feze (Maroke), 1869 m. 18 žydų nužudyta Tunise, o Džerbos saloje arabai plėšė žydų namus ir parduotuves, degino sinagogas. 1875 m. 20 žydų nužudyta Demnate (Marokas). 1891 m. Jeruzalės vadovaujantys žydai prašė Otomanų valdžios neįsileisti žydų, atvykstančių iš Rusijos. 1897 m. Tripolitanijoje niokotos sinagogos ir žudyti žydai. Tai tik dalis išpuolių prieš žydus per tą šimtmetį.

20 a. antisemitizmas

Žydų žudynės musulmonų pasaulyje tęsėsi ir 20 a. M. Gilbert‘as rašė, kad 1903 m. 40 žydų buvo nužudyta Tazoje (Marokas). 1905 m. Jemene atstatytas senas įstatymas, kuriuo draudžiama žydams kelti balsą prieš musulmonus, statyti aukštesnius už musulmonų namus ir pan. 1912 m. buvo beveik visiškai sugriautas Fezo žydų kvartalas. 4-me dešimtm. Alžyre vyko nacių inspiruoti žydų pogromai. Pronacistiniai musulmonai 1941 m. Bagdade nužudė dešimtis žydų.

Tai galėjo skatinti keli veiksniai: Otomanų imperijos ir tradicinės islamiškos bendruomenės skilimas, Vakarų kolonijinės valdžios žydams regione suteiktos didelės privilegijos, arabų nacionalizmo stiprėjimas, piktinimasis žydų nacionalizmu ir sionistiniu judėjimu, vietinių režimų siekis žydus paversti „atpirkimo ožiais“ dėl politinių sumetimų ir kt.

Antisionistinė propaganda Artimuosiuose rytuose bandė demonizuoti Izraelį ir jo vadus. Antisemitizmo bruožai buvo sutinkami arabų ir Irano spaudoje bei vadovėliuose, „Siono išminčių protokolai“ buvo priimami kaip istorinė tiesa ir aiškinama, kad nesantaika tarp žydų ir musulmonų yra amžina, truksianti iki Paskutinio teismo dienos ir t.t.

Papildoma literatūra

1. E. H. Flannery. The Anguish of the Jews: Twenty-Three Centuries of Antisemitism, 1965
2. Ph. Cesler. The New Antisemitism..., 2003
3. Jacob Rader Marcus. United States Jewry, 1776-1985, 1989
4. J. L. Daniels. Anti-semitism in the Hellenic-Roman Period// JBL 98, 1979
5. B. Lewis. The New Anti-semitism// The American Scholar, vol.75, no 1, Winter 2006
6. Report on Global Anti-semitism // U.S. State Department, Jan. 5, 2005

Jozefas Halevis ( Joseph Halévy, 1827-1917) – Otomanų imperijoje gimęs žydų kilmės prancūzų orientalistas ir keliautojas, 2003 m. įvedęs terminą judafobija (judėjafobija). Vertingiausias jo darbas atliktas Jemene, po kurį keliavo 1869- 70 m. ieškodamas Saabos užrašų. Joks vakarietis nebuvo keliavęs po jį nuo 24 m.e. m.

Dirbdamas žydų mokyklose, pradžioje gimtajame Adrianopolye, o vėliau Bucharešte, laisvalaikį pašventė Rytų kalbų ir archeologijos tyrimams. 1868 m. studija apie falašų padėtį Abisinoje patraukė Prancūzijos instituto dėmesį. Jis pasiuntė Halevį į jemeną Saabos užrašų tyrimams. Jis grįžo su 686 užrašais, juos iššifravęs ir paaiškinęs. Tai leido rekonstruoti saabiečių kalbos pagrindus ir mitologiją. Ataskaita su užrašais, vertimais ir komentarais buvo išspausdinta „J. Asiatique“ (1872). 1879 Halevis tapo Paryžiaus Aukštesniosios mokyklos profesoriumi.

Halevio mokslinė veikla buvo labai intensyvi, jo rašiniai apie Rytų filologiją buvo labai originalūs ir atnešė pasaulinį pripažinimą. Pvz., jis iškėlė idėą, kad šumerų užraųai nėra šumerų kalba, o tik ideografiniai pačių babiloniečių sukurti rašmenys. Taip pat padarė pastabas apie Kipro rašmenų kilmę. Užsiėmęs chaldėjų kultūros kilme, buvo aršiu sumiro-akadų teorijos priešininku.

Halevis tapo ir Paryžiaus universiteto profesoriumi. Jo vertingas darbas yra “Biblijos tyrinėjimai”, kuriame išnagrinėjo pirmuosius 24 „Pradžios knygos“ skyrius atsižvelgdamas į naujai atrastus asirų-babiloniečių dokumentus. Tačiau pasakojimą apie Abraomą ir jo palikuonis jis laikė istoriniais. Jame esantys prieštaravinai išnyksta panagrinėjus giliau.

Edward H. Flannery (1912-1998) – Romos katalikų dvasininkas, „Žydų skausmas: 23 antisemitizmo amžiai“ (1965) autorius.

Gimė Rodo saloje. Magistro laipsnį gavo Vašingtono Katalikiškame un-te, o daktaro laipsnį – Hebrajų koledže.

E. Flannery buvo pirmuoju Katalikų-žydų ryšių direktoriumi JAV vyskupų komitete ekumeniniams ir tarpreliginiams reikalams (1967-76). Kovojo prieš antisemitizmą ir pasisakė už Izraelio valstybę. Jis pasisakė šimtuose bažnyčių, sinagogų ir kitur aiškindamas Antrojo Vatikano susirinkimo (1962-65) nuostatas žydų atžvilgiu.

Moricas Šteinšneideris (Moritz Steinschneider, 1816-1907) – žydų kilmės Bohemijos bibliografas ir orientalistas. Studijavo Vienoje, kur 1838 m., kartu su draugais, įsteigė „Die Einheit“ draugiją, siekiančią propaguoti žydų gerbūvį. Dėl politinių priežasčių bandė persikelti į Berlyną, bet negavęs reikiamo paso (tik 1848 m. gavo Prūsijos pilietybę), apsistojo Leipcige, kur į hebrajų kalbą vertė Koraną.
Jis rinkosi teologijai tolimas sritis (matematika, filologija, gamtos istorija, medicina), kad parodytų žydų vietą pasaulio istorijoje. Jis parengė išsamiausią žydų literatūros apžvalgą iki pat 18 a. pabaigos. Jis manė, kad žydų kultūros supratimui trukdo šaltinių trūkumas, tad rengė bibliotekose esančių žydiškų knygų katalogus ir bibliografijas.

Čarlzas Augustas Lindbergas (Charles Augustus Lindbergh, 1902-1974) - JAV aviatorius, rašytojas, išradėjas, tyrinėtojas bei aktyvistas. Išgarsėjo, kai 1927 m. gegužės 20–21 d. be sustojimų perskrido Atlanto vandenyną (daugiau žr. >>>>>).
Su jo vardu siejamas „Šimtmečio nusikaltimas“ - kai buvo pagrobtas ir nužudytas jo sūnus (žr. >>>>>) - po kurio jis persikėlė į Europą.

Pasisakė prieš JAV įsitraukimą į Antrąjį pasaulinį karą. 1941 m. rugsėjo 11 m. kalboje „Kas agituoja už karą?“ tvirtino, kad stoti šalį karą verčia 3 grupės: britai, žydai ir Ruzvelto administracija. Jis įspėjo apie „plačią priklausomybę [žydams] ir [jų] įtaką kino pramonėje, spaudoje, radijuje ir vyriausybėje“. Toji kalba buvo priimta kaip antisemitinė. Lindbergas atsakė, kad kalba nėra antisemitinė, tačiau sako teiginių neatsižadėjo.

Beje, 1929 m. Lindbergas susidomėjo raketų pionieriaus Roberto Godardo darbais ir visą savo gyvenimą liko jo gynėju.

Henrichas fon Treičkė (Heinrich Gotthard Freiherr von Treitschke, 1834-1896) – vokiečių istorikas, politikas, literatūros kritikas, parašęs 5 t. „Vokietijos istoriją 19 amžiuje“. 1871-84 m. buvo Reichstago nariu. Jo politinės pažiūros evoliucionavo nuo liberalizmo iki konservatyvizmo, tapdamas nacionalistinės valstybės šalininku. Pasisakė prieš katalikus, lenkus, žydus ir socialistus Vokietijoje. Jis rašė apie gausėjančią Lenkijos žydų imigraciją, kuriems vokiečių kultūra buvo iš esmės svetima, o taip pat nesąžiningą žydų prekybos firmų konkurenciją, nelabai gabių žydų skverbimąsi į vokiečių inteligentiją. Jis žydus kaltino nesiasimiliuojant į vokiečių kultūrą: „mes nenorime, kad ... ateitų mišrios žydų-vokiečių kultūros epocha“, bet ir pripažino, kad pilna žydų asimiliacija ir neįmanoma – galima tik sušvelninti skirtumus.

Klodas Kaenas (Claude Cahen, 1909-1991) – žydų kilmės prancūzų marksistinės pakraipos orientalistas, istorikas. Daugelio kūrinių apie Artimųjų rytus Viduramžius autorius, didelį dėmesį skyręs socialiniams ir ekonominiams santykiams. Vienas „Arabica“ žurnalo aktyvių autorių ir vienas iš „Studia Islamica“ žurnalo leidėjų.

Šelomo Dov Goiteinas (Shelomo Dov Goitein, 1900-1985) – žydų kilmės vokiečių etnografas, istorikas orientologas, arabistas, žinomas žydų klausimų nagrinėjimu Viduramžių islamiškose šalyse.
1948 m. pradėjo Kairo genezės dokumentų (apimančių platų 9-19 a. laikotarpį) tyrinėjimus tapusius „Viduržemio jūros visuomenės“ (1976) pagrindu.

Bernardas Liuisas (Bernard Lewis, g. 1916 m.) – žydų kilmės Anglijoje amerikiečių istorikas orientalistas, specializavęsis islamo, o taip pat Osmanų imperijos tyrinėjimais. Be mokslinių veikalų, rašė knygas plačiajai visuomenei: „Arabai istorijos eigoje“ (1950), „Vidurio rytai ir Vakarai“ (1964), „Vidurio rytai“ (1995). Vienas MESA ir ASMEA įkūrėjų. Žinomas ginčytina pozicija dėl armėnų genocido – kad tai tik dviejų nacionalistinių judėjimų susikirtimas be Osmanų valstybės intencijos. E. Said‘as ir kiti orientalistai kaltino jį, kad klaidingai interpretuoja islamą.
Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių išleido tris knygas: „Kas buvo blogai?“ (2002), „Islamo krizė“ (2004), „Islamas: religija ir žmonės“ (2008)

Leonas Poliakovas (Leon Poliakov, 1910-1997) – rusų žydų kilmės prancūzų istorikas, daug rašę apie holokaustą ir antisemitizmą. Išleido 4 t. „Antisemitizmo istoriją“ (1956).

Džonis Hartas (John Lewis Hart, 1931-2007) – amerikiečių karikatūristas, sukūręs komiksų ciklus „pr.m.e.“, kuriame siužetai pateikiami priešistoriniais laikais, kai žmonės buvo „urviniai“, ir „Ido šalies burtininkas“, pradėtą 1964 m. ir vaizduojantis išgalvotą Ido šalį (su aliuzija į „Ozo šalies burtininką“). Su laiku jo tikėjimas vis stiprėjo ir 1999 m. interviu „The Washington Post“ pareiškė: „Žydai ir musulmonai, nepripažįstantys Jėzaus Kristaus, degs pragare“. Dvi jo karikatūros priimtos ypač kontraversiškai - viena jų apie menorą minima tekste, o kitoje pavaizduotas lauko tualetas, į kurį šviečiant mėnulio pjautuvui, įėjęs žmogus klausia: „Ar čia tik man, ar čia tikrai smirda?“ Ant vertikalios juostos raidės - SLAM (Islam, be pirmos raidės, taip pat galima versti kai garsų „pirst“ ar kitą pasilengvinimo garsą). Jį kaltino islamo įžeidimu, tačiau Hartas aiškino, kad čia tik tualetinis pokštas.

Valteris Lakeras (Walter Ze'ev Laqueur, g. 1921 m.) – žydų (Vokietijoje) kilmės amerikiečių istorikas politologas. Daugiausia rašė apie 19-20 a. Europos istoriją, Rusijos, Vokietijos ir Artimųjų rytų istoriją, holokaustą, fašizmą ir šaltąjį karą.

Francis Pitersas (Francis Edward Peters, g. 1927 m.) – amerikiečių religijos istorikas, žinomas lyginamųjų judaizmo, krikščionybės ir islamo studijų darbais.

Martinas Gilbertas (Sir Martin Gilbert, 1936-2015) – britų istorikas, oficialus Čerčilio biografas, žydų holokausto istorikas. 88 knygų autorius: apie Čerčilį, 20 ir žydų istoriją, istorinių atlasų ir kt. 1995 m. įšventintas į riterius. Save vadino tikratikiu judėju ir sionistu.

Barfurušas (dabar Babulas) - miestas šiaurės Irane prie Babolio upės, Mazenderano provincijoje, apie 20 km nuo Kaspijos jūros, 15 km į šiaurės rytus nuo Teherano. Apie 280 tūkst. gyv. Babolis pradėjo kurtis 16 a. ir vadintas Mamtiru („didysis Mitra“).

Kiprianas (Cyprianus Carthaginiensis, apie 200-258) – krikščionių teologas, Kartaginos vyskupas, dvasininkų hegemonijos bažnyčioje šalininkas, pasisakęs, kad būtų išaukštintos vyskupo pareigos. Taip pat rėmė visuotinės Katalikų bažnyčios sampratą ir mokė, kad išgelbėjimas yra tik per bažnyčią. Pagrindiniai jo darbai skirti ir pasitraukimo ir skilimo (kuriuos laikė sunkiausiomi snuodėmėmis) apmąstymams. Gyvenimo pabaigoje Valeriano laikais buvo persekiojamas, 257 m. ištremtas iš Kartagenos ir galiausiai pirmasis iš afrikiečių tapo kankiniu. Svarbiausią veikalą „Apie katalikų bažnyčios unifikaciją“ (kurioje randame antijudaizmo apraiškų) parašė tremtyje, o iš jos grįžęs – „De Lapsis“. Kitu svarbiu darbu yra traktatas „Apie Viešpaties maldą“. Jam priskiriamų antijudistinių kūrinių autorystė ginčytina: pamokslas „Adversus Iudaeos“, traktatas „Apie Sinajaus ir Siono kalnus“, „De iudaica incredulitate“, laiškas „De Pascha computus“ (apie Velykų datos nustatymą).
Taip pat skaitykite >>>>>