Skaitykite:

Vaivorykštė mituose

Judafobija

Dovydo žvaigždė

Kaip buvo užrašyta Tora?

Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys

F. Nyčė ir žydai

Abraomas nebuvo žydas?

Susitikimo palapinė

Ivanas Naživinas. Judėjas

K. Tacitas apie žydus

Žala telyčia ir Šventykla

Aleksandras Didysis Jeruzalėje

Traktatas apie dvi Sarmatijas

Ką žmonės mąsto Izraelyje

Tyro vergų sukilimas

Merkaba Kabaloje

KITA:

Judėjai

Žydų suka

Gaono atminimas?

Yehuda Ašlagas

Mošė Maimonidas

Dingusi Sandoros skrynia

Francas Kafka ir judaizmas

Kodėl žydai Kristaus nepripažįsta mesiju?

Kas Saulė, o kas Mėnulis?

Siono kalno niekšybės interpretacija

Kapelionas apie gaidį ir vištą

Ezoterinės tradicijos riboženkliai

N. Žirovas. Zimbabvės mįslė

Kas blogai su tuo piešiniu?

Herodotas. Istorija

Amžinas žydas

Kai dar nebuvo vaivorykštės...

Skaitykite Vaivorykštė mituose

Po Tvano Dievas sudarė sandorį su Nojumi ir šio sūnumis: „Savo lanką padėjau į debesis, ir jis jus ženklas tarp manęs ir žemės. Kai supūsiu viršum žemės debesis ir pasirodys debesyje mano lankas, aš atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų mariųjų gyvūnų, ir vandenys niekad daugiau netaps tvanu visiems mariesiems sunaikinti. Kai lankas bus debesyje, aš į jį pažvelgsiu ir atsiminsiu sandorą tarp Dievo ir visų gyvūnų – visų žemėje esančių mariųjų.

Kodėl sandoros ženklu tapo būtent vaivorykštė? Mokslas aiškina vaivorykštę optiniu spindulių lūžimo lietaus lašeliuose. Tačiau reiktų įsigilinti ir į judaizmo šaltinius.

Pvz., rabinai Nissim ben Reubenas iš Žironos¹⁾ (1320-1380) bei Don Izaokas Abravanelis iš Lisabonos²⁾ (1437-1508) aiškino, kad iki Tvano vaivorykštės nebūdavo dėl debesų gausos. Neapsakomas garų ir kritulių kiekis sudarė sąlygas Tvanui. Rabinas Obadiah ben Jakovas Sforno³⁾ (apie 1475-1550) rašė, kad po Tvano pakrypo Žemės ašis, dėl ko atsirado metų laikų kaita. Tie radikalūs pokyčiai drastiškai sumažino žmogaus gyvenimo trukmę, dėl jų išnyko milžiniški gyvūnai ir augalai. Juk nustatyta, kad ultravioletiniai spinduliai neigiamai veikia žmogaus organizmą, sendina odą ir net gali sukelti odos vėžį. Stora debesų danga iki Tvano jų nepraleido, o tuo paaiškinama neįprasta ilga pirmųjų žmonių gyvenimo trukmė (pvz., „Adomas gyveno 930 metų“, Pr 5:5; “Setas gyveno 912 metų“, Pr 5:8 ir t.t.)

Taigi, vaivorykštė pasirodė tik po Tvano, kai debesų sluoksnis suplonėjo. Taigi, Biblijos komentatorių nuomone, vaivorykštė yra ženklas to, kad debesys daugiau nesukels chaoso ir naikinimo – tad ji ir pasirinkta Sandoros su Dievu simboliu. Reikia pridurti, kad šis aiškinimas buvo prieinamas mažam žmonių ratui, nes kabalos mokymas nebuvo plačiai skleidžiamas [ taip pat skaitykite Teisuolis – Visatos pagrindas ].

Mistinę vaivorykštės prasmę atspindi Ezekielio knyga (1:28): „Kaip vaivorykštė, kai ji pasirodo lietaus dieną debesyse, tokia buvo pašvaistė, kuri jį supo aplinkui. Tai buvo Viešpaties šlovės panašumo išvaizda“ (o taip pat ir „debesyje pasirodė Viešpaties šlovė“, Iš 16:10). Kokia tokio palyginimo prasmė?

Vėl sugrįžkime prie Sandoros su Dievu, kuris sako: „Savo lanką padėjau į debesis...“. Kodėl būtent „savo“? Midrašose⁶⁾ žodis „kašti“ (mano lankas) aiškinamas kaip kilęs iš „e-keš“ (panašumas). Tad „mano lankas“ (vaivorykštė) yra kažkas panašaus į Dievą. Kame pasireiškia tas panašumas?

„Psalmėse“ (84:12) pasakyta: „Viešpats dievas yra ir saulė, ir skydas“. Žodžiu „Viešpats“ Biblijoje dažniausiai perteikiamas dievo Jahvės vardas, o žodžiu „Dievas“ – dievo Elohimo vardas (kuris nurodo dievišką Teismo, Įstatymo, gamtos dėsnių prigimtį). „Talmude“ aiškinama: „Saulė turi skydą, kuris saugo gamtą nuo žudančių saulės spindulių“. Vaizdžiai kalbant, Jahvė, tarsi Saulė, yra šviesos šaltinis, Būties ištakos. Tačiau jei tvariniai justų begalinį Būties ištakų šviesos šaltinį, nebūtų jaučiamas sutvėrimo nepriklausomumas: visa, kas egzistuoja, tebūtų vienalytės Būties pratęsimu. Juk pasaulyje, kuriame nėra individualios daiktų egzistencijos, negali būti laisvos valios, pasirinkimo tarp gėrio ir blogio.

Nevaržoma Jahvės šviesa viską žudytų. Tačiau Elohimas prislopina tą šviesą (Elohimas yra daugiskaitinė forma, žr. Dievų vardai). Taigi, vienalytės Realybės šviesai lūžtant Elohimo prizmėje tampa įmanomas nepriklausomos būties daugybinės formos.

Todėl ir Ezekielio regėjime Dievo šlovė sulyginta su vaivorykšte. Balta saulės šviesa gali debesyje išsiskaidyti į daugybę vaivorykštės spalvų. Debesis yra „skydas“, kuris apsaugo nuo saulės spindulių. „Debesis“ įkūnija Elohimo (atspindinčio Paskutinį Teismą) veiksmą. Galutinis Teismo tikslas – ne bausti, o ištaisyti (skaitykite apie pasaulio ištaisymą).

Rabinas Raši⁴⁾ (1040–1105, Šlomo Yitzchaki) frazę „ Kai supūsiu viršum žemės debesis...“ aiškina: kai manasis Teismo atributas man siūlys į žemę užleisti tamsą ir žūtį, „pasirodys debesyje mano lankas“ – Jahvės, malonės, šviesa prasiskverbs pro debesį, Teismo atributą. Tada „atsiminsiu sandorą tarp Dievo ir visų gyvūnų“. Tačiau keista, kad Dievas kalba apie save tai pirmuoju asmeniu (Aš), tai trečiuoju (Elohimas). Matyt taip yra todėl, kad sandora tarp Dievo ir žemės galima tik tarpininkaujant Teismui (Elohimui), - juk gailiaširdingumas nebaudžia. Matyt todėl devintajame „Pradžios“ skyriuje, kuriame kalbama apie Sandorą, teminimas tik Elohimas, nes Jahvė visai nereikalingas tai Sandorai.

Pastabos

¹⁾ Nissim ben Reuben iš Žironos (1320-1380, sutrumpintai Ran) – įtakingas (ir vienas paskutiniųjų) ispanų rabinas ir Talmudo komentatorius.

Jis persikėlė į Žironą iš Kordovos, o vėliau įsikūrė Barselonoje. Buvo gydytojas ir turėjo astronomijos žinių. Jį mokė tėvas bei R. Perecas. Vadovavo Barselonos ješivai ir buvo žydų bendruomenės dajanas. Dėl filosofijos studijų ir neblogo pragyvenimo lygio nemažai žydų liovėsi laikytis tradicijų, todėl Ranas jiems už tai priekaištavo. Tačiau tie jo nepaisė ir netgi bandė keršyti, dėl ko jį kelis kartus buvo suėmusi valdžia. 1336 m. perrašė Toros ritinį ir tai ilgą laiką buvo laikomas Toros perrašymo pavyzdžiu Ispanijoje. Iš jo mokinių žinomiausi Rivašas (Izaokas ben Šešetas) ir Hasdai Kreskas.

Jo žinomiausias darbas yra Alfasi „Hilkhot“ komentarai ir išaiškinimas. Jie labai detalūs ir aiškūs ten, kur tema svarbi praktiniu požiūriu, tačiau labai trumpi, kur kalbama apie teoriją. Taip pat rašė komentarus Talmudui, kurie irgi dėmesį skiria praktiniams sprendimams (vertingiausi Nedarimui, kur jie studijuojami vietoje Raši komentarų). Dar parašė Biblijos komentarus (išliko tik Pradžios knygai), filosofijos traktatą ir pamokslų rinkinį. Būdamas labai gerbiamas, gaudavo daugybę paklausimų iš viso pasaulio, tačiau iš kelių tūkstančių atsakymų išliko tik 77.

²⁾ Don Judah Abravanel (arba Abarvanel, 1437-1508) – portugalų Biblijos komentatorius, valstybės veikėjas.

Judas Abravanelis gimė 1437 m. Lisabonoje, senoje žydų giminėje, savo šaknimis siekiančioje karalių Dovydą. Gavo gerą išsilavinimą ir buvo rabino J. Hayyim mokiniu. Savo jaunystės metus paskyrė žydų religinės filosofijos studijavimui ir jau 20-ies rašinėjo įvairiais filosofiniais klausimais. Jauname amžiuje įsiliejo į politinį gyvenimą, tapo karaliaus Alfonso V iždininku. Mirus karaliui, buvo priverstas palikti tarnybą, nes buvo apkaltintas karaliaus Jono II palankumu Braganco kunigaikščiu, nubaustu mirties bausme už sąmokslą. Abravanelis pasitraukė į Kastiliją (1483). Jo dideli turtai buvo konfiskuoti. Tolede jis užsiėmė Biblijos studijomis ir per pirmus 6 mėn. parengė plačius komentarus Jošua, Teisėjų ir Samuelio knygoms. Tačiau netrukus su draugu ėmėsi tiekti proviziją karališkai armijai. Maurų karo metu finansavo vyriausybę. Kai Ispanija 1492 m. išleido įsakymą, išvarantį žydus, jis bergždžiai siūlė Ispanijos karaliui 30 tūkst. dukatų. Tada su bendruomene pasitraukė į Neapolį ir ten stojo į karaliaus tarnybą. Kurį laiką gyveno ramiai, tačiau prancūzams užėmus miestą, neteko turtų, nusekė jaunąjį karalių Ferdinandą į Mesiną (1495), o vėliau Korfu ir Monopolį, o galiausiai 1503 m. apsistojo Venecijoje, kur dalyvavo komercinėse derybose tarp portugalų ir Venecijos. Mirė 1508 m. Venecijoje ir buvo palaidotas Padujoje.

Be aktyvios visuomeninės veiklos, jis svarbus ir savo kūryba, kurią galima skirstyti į tris grupes: 1) Biblijos aiškinimus; 2) filosofiją; 3) apologetiką, ginant žydų Mesijaus doktriną. Abravanelis, dalyvavęs didžiojoje politikoje, laikė, kad nepakanka imti tik Raštų literatūrinius elementus, o reikia atsižvelgti ir į politinį ir socialinį žmonių gyvenimą. Jis rašinius apie Biblijos knygas pradėdavo išsamiomis pratarmėmis, apibūdinančiomis knygos pobūdį, parašymo datą ir autoriaus ketinimus, tad tuos komentarus labai vertino 17-18 a. krikščionių mokslininkai.

Bendrai imant, Abravanelis buvo prieš filosofiją, - t.y. priešingai

Maimonidui ir jo mokyklai, - dėl savosios judaizmo koncepcijos, kuri buvo paremta Dievo apreiškimu ir išrinktaisiais. Jo svarbiausias filosofinis kūrinys „Tikėjimo viršūnė“. Mesijaus tema Abravanelis parašė „Išsigelbėjimo šaltinius“ (1496), „Pateptųjų išgelbėjimas“ (1497) ir “Išsigelbėjimo skelbimas“ (1498).

³⁾ Obadiah ben Jacon Sforno (apie 1475-1550) – italų rabinas, Biblijos komentatorius, filosofas ir gydytojas.

Gimė Cesena mieste, kur įgijo hebrajų literatūros, matematikos ir filosofijos žinių, o tada išvyko į Romą studijuoti medicinos. Čia jis tapo labai gerbiamas tarp mokslininkų. Taip pat turėjo gerą kazuisto reputaciją. Apie 1925-us paliko Romą ir kurį laiką keliavo. Atrodo, kad tuo metu jo sąlygos buvo prastos. Galiausiai apsistojo Bolonėje, kur įkūrė ješivą (Biblijos studijų mokyklą), kuriai vadovavo iki mirties.

Sforno buvo nenuilstantis rašytojas, daugiausia aiškinant Bibliją. Jam būdinga pagarba tiesioginei Biblijos teksto prasmei bei nenoras panirti į mistines interpretacijas. Jis tiksliai parinkdavo ankstesniųjų komentatorių (Rašdi, Abraomo ibn Ezra, Rašbamo ir Nahmanido) aiškinimus ir dažnai pateikdavo originalius savo komentarus, rodančius gilų filosofijos žinojimą. Sforno buvo aktyvus ir religinės filosofijos srityje. Traktate „Or Ammim“ (1537) jis argumentais iš Biblijos kritikuoja Aristotelio teorijas apie materijos amžinumą, apie Dievo visažinystę, apie sielos visuotinumą ir kt. Pratarmėje jis rašo, kad šį kūrinį jį paskatino parašyti tas faktas, kad toks didis žmogus kaip

Maimonidas išsakė nuomonę, kad visos Aristotelio teorijos apie tai, kas yra po saule, yra teisingos.

⁴⁾ Rabinas Šlomo Yitzhaki (1040–1105), plačiau žinomas santrumpa Raši - garsus Biblijos ir Talmudo komentatorius.

Gimė 1040 m. vasario 22 d. Trua (Troyes) mieste Šampanėje (šiaurės Prancūzija), mokslininkų šeimoje (jo dėdė buvo vienas garsiausių Vokietijos rabinų). Įgijo patirties prekyboje ir žemės ūkyje. Vėliau studijavo žydų akademijose Maince ir Vormse. Grįžęs į Trua ėmė prekiauti vynu, o 25 m. amžiaus įsteigė ješivą (mokyklą). Tačiau prasidėjo Pirmasis Kryžiaus žygis, 1099 m. jo šalininkai užpuolė žydus, nusirito keli pogromai. Raši neteko daug giminaičių ir draugų, tačiau visa tai neatsispindėjo Raši rašiniuose. Mirė Raši Trua, 1105 m. liepos 13 d.

Raši komentaruose dėmesys sutelkiamas į kiekvieną žodį; jie pasižymi glaustumu. Raši pabrėžė istorijų tinkamumą Biblijos tekstui. Raši parašė komentarus beveik visiems 60 Talmudo traktatų. Jo komentarai pirmąkart suteikė galimybę visiems studijuoti Talmudą, kuris parašytas teisine kalba: glaustai, be paaiškinimų, be skyrybos, gausu aramėjiško ir moksliško ivrito. Raši mokiniai (jei vadinami tosafistais) plėtė mokytojo komentarus Talmudui, kurie vadinami „tosafot“ (priedais). Tai buvo bandymai išspręsti pastebėtus prieštaravimus. Raši rašė komentarus beveik visoms Tanacho knygoms, kurių svarbiausi yra Torai. Jis stengėsi pernelyg nenutolti nuo pšato (bazinio teksto supratimo lygio). Dažnai naudojosi midrašomis.

⁵⁾ Noahidizmas – monoteistinė žydų ideologija („judaizmas ne žydams“), besiremianti Septyniais Nojaus įsakymais (7NĮ). Pagal žydų įstatymus, ne žydams nereikalaujama priimti judaizmą, tačiau jie privalo laikytis Septynių Nojaus įsakymų – ir tokie vadinami B‘nei Noah, Nojaus vaikais arba noahidais (noahitais). Formaliai, B‘nei Noah taikytinas visiems ne-žydams, kaip Nojaus palikuonims, tačiau dabar naudojamas įvardijant besilaikančius 7NĮ.

Pagal pradžios knygą, visa žmonija kilo iš Nojaus, kuris su sūnumis Šemų, Hamu ir Japetu (ir visų žmonomis) išsigelbėjo nuo Tvano. Su jais Viešpats sudarė sandorą, kuri, anot Talmudo, apėmė 7NĮ. Tai:

1. Draudžiama garbinti stabus;
2. Draudžiama žudyti (Pr 9:6);
3. Draudžiama vogti;
4. Draudžiamas seksualinis ištvirkavimas (apima neištikimybę, kraujomaišą, analinį santykiavimą ir gyvuliškumą);
5. Draudžiama piktžodžiauti prieš Dievą;
6. Mitybos apribojimai (nevalgykite gyvų gyvūnų mėsos, Pr 9:4);
7. Reikalavimas laikytis tik Įstatymų.

Kiekviena įsakyme yra nemažai detalių, be to, turima papildomi nurodymai, Talmude pateikti kaip privalomi (tarp jų, draudimas kryžminti augalus ir gyvūnus, kastruoti žmones ir gyvūnus, užsiimti burtais, onanizmu ir kt.).

Maimonidas surinko visus Talmudo ir halakų pasisakymus šia tema ir su savo komentarais pateikė „Mišna Toros“ skyriuje „Karalių ir karų įstatymai“. Ortodoksinis judaizmas neverčia atsiversti į judaizmą, tačiau laikoma, kad žydai turėtų suteikti informaciją asmenims, norintiems laikytis 7NĮ. Šiuo metu yra kelios žydų grupės, ypač aktyviai propaguojančios 7NĮ (ypač aktyvūs Liubavičiaus chasidai, vadovaujami M. Šneersono). Įsikūrė keletas organizacijų koordinuojančių šią veiklą (pagrindinės: United Noahide Academies, United Niahide Council).

⁶⁾ Midraša (pažodžiui, nagrinėjimas, aišlkinimas) – žodinės Toros dalis priklausanti žydų tradicijai su rašytinė Tora ir apimanti rašytinės Toros išaiškinimus. Skiriamos halakinės (nurodymai, įpareigojimai) ir agadinės (visa kita) midrašos. Tarsi lingvistai, midrašos autoriai seka Toros teksto ypatybes ir aptikę kažką neįprasta, tai priima kaip šventojo teksto užuominą apie naują prasmę, kurią reikia išsiaiškinti, interpretuojant tekstą. Tad veiksmažodis daraš talmudiškoje literatūroje, kaip taisyklė, reiškia „rasti naują Toros paaiškinimą“. Pačioje ivrito kalboje daraš reikšmė yra „ieškoti, išsiaiškinti“.