Kaip buvo užrašyta Tora? Lithuanian

Įdomu, kad yra ne vienas, o du hebrajų kalbos rašmenys. Vienas - ketab ivri (hebrajiškas), dar vadinas finikietišku ar pro-hebrajišku, kuris tebebuvo plačiai naudojamas Mišnos laikais ir buvo žinomas žydų išminčiams. Kitas ketav ašurit (asirietiškas), kuris naudojamas šiandien. Ir Tora buvo surašyta ne naujaisiais rašmenimis!

1) Mar Zutra¹⁾ (kai kurie sako, kad Mar Ukva²⁾) pasakė: „Iš pradžių Tora buvo duota Izraeliui ivri raidėmis ir šventąja [hebrajų] kalba. Vėliau, Ezros laikais, Tora buvo duota ašurito rašmenimis ir aramėjų kalba. Pagaliau jie parinko Izraeliui ašurito rašmenis ir hebrajų kalbą, ivri ženklus ir aramėjų kalbą palikdami prastuomenei“. Las yra „prastuomenė“? Rav Chisda³⁾ sakė: „Kutitai“ [samariečiai]. Kas yra ketav ivri? Rav Čisda sakė: „Libonų rašmenys“ [t.y. senovės hebrajų];
Pasak Raši⁴⁾, tai reiškia „dideli ženklai kaip kad naudoti amuletuose“. Anot tosafoto⁵⁾, tai tam tikros vietinės tautos pavadinimas.

2) Manoma, kad Rebbi⁶⁾ sakė: „Tora pradžioje buvo duota Izraeliui ašurito rašmenimis, Kai jie nusidėjo, jis buvo pakeistas roetz [ivri]. Kai jie atliko atgailą, ašurito rašmenys buvo atstatyti...“

3) Šimonas ben Elazaras⁷⁾ pasakė rabino Eliezer ben Parta vardu, kuris sakė rabino Elazar Hamoda’I vardu: „Raštas niekad nebuvo keistas“ [t.y. visad buvo ašoritu].

Tad nuomonės 2 ir 3 laiko, kad Tora buvo duota ašuritu, o 1-a – kad ivri. Tačiau tai pasirodo ne taip paprasta, kai panagrinėjame Mozei duotas plokštes. Ivri ir ašurit rašmenys

Talmudas apibūdina plokščių rašmenis:
Rav Chisda sakė: „Plokščių raidės mem ir samech laikėsi vietoje tik stebuklo dėka“.

Talmudas aiškina, kad raidės plokštėse buvo išraižytos kiaurai. Raidės mem ir samech yra uždaros, tad jų vidurys negalėjo „kaboti“ ore, nebent tik per stebuklą. O štai ivri rašmenimis mem ir samech nėra uždaros. Tačiau ivri rašmenų ayin raidė yra uždara – ir Jeruzalės Talmude, kad jinai plokštėse laikėsi stebuklingai.
Uždaros raidės

Kad išspręstų tą prieštaravimą, rabinas Yom Tov al-Išbili⁸⁾, žinomas kaip Ritva (apie 1250–1330), aiškina, kad plokštės ir Toros ritinys, kuris buvo saugomas Arkoje, buvo parašyti ketav ašurit, laikytu šventuoju raštu. Tačiau nei Mozė, nei izraelitai nenorėjo jo naudoti. Ta masėms Tora buvo perrašyta ketav ivri.

Arba kaip kaip Rabbi Yehudah Loewe⁹⁾, žinomas kaip Prahos Maharalas (m. 1609 m.), laikė, kad nors plokštės ir pirminis Toros ritinys buvo parašyti puikiaisiais ašurito rašmenimis (ašurit gali būti verčiamas „puikusis“), vienintelis logiškas sprendimas yra, kad Tora masėms gali būti pateikiama tik tuo raštu, kurį jie supranta^*).

Samariečių tekstas, kurie tebenaudoja Ivri rašmenis

Rabinas Dovydas ibn Zimra¹⁰⁾, žinomas kaip Radbazas (1479-1573) aiškino, kad kai mes sakome, kad plokštės buvo surašytos ašuritu, taip buvo tik pirmosioms plokštėms, apie kurias pasakyta: „Plokštės buvo Dievo darbas ir užrašą plokštėse darė Dievas“ (Iš 32:16). Kitas plokščių rinkinys, kurias Dievas sudiktavo Mozei (Iš 34:27), buvo surašytos rašmenimis masėms, t.y. ketav ivri. Todėl Babilono Talmudas kalba apie pirmąjį rinkinį, o Jeruzalės Talmudas – apie antrąjį rinkinį. Tačiau Talmudo Toros raidžių aptarimas liečia raides, kurias naudojo žydai.

Toliau Radbazas nurodo, kad iki Babilono tremties žydai buvo minimi kaip hebrajai [ivrim] ir jų raštas turėjo būti hebrajų [ivri]. Tačiau po tremties jie daugiau nevadinti hebrajais, matyt todėl, kad tuo metu pranašai išmoko puikųjį ketav Ašurit

Kai kurie komentatoriai tvirtina, kad tai paaiškina, kodėl užrašui pasirodžius Baltazaro puotos¹¹⁾ metu [Dan 5 sk.] nė ten buvęs vienas žydas negalėjo jo suprasti. Dauguma žydų žinojo tik ketav Ivri ir tik Danielis, išmintingiausias iš žydų, žinojo ketav Ašurit. Po šio nutikimo tas raštas tapo geriau žinomas.

Minėtas nutikimas paaiškina ir kitą istorinį įvykį. Taisant Šventyklą karaliaus Jošijos¹²⁾ valdymo laikais vyriausiasis kunigas Hilkijas¹³⁾ rado Toros ritinį ir žydai kreipėsi į raštininką, kad jį perskaitytų [2 Kar 22:8; 2 Kron 34:14]. Hilkiah apibūdina ritinį kaip ritinį, parašytą paties Mozės. Žydai tikriausiai buvo surašytas ketav Ašurit.

Pažodžiui Tora reiškia „instrukcija, nurodymas“. Kai žydas taria „Tora“, greičiausiai jis kalba apie „penkias Mozės knygas“, Penkiaknygę, kuri dar vadinama čumaš nuo hebrajų čamaš - „penki“. Dažnai, kai žmonės kalba apie „Torą“, jie omenyje turi ritinius, kuriuose surašytos tos „penkios Mozės knygos“.

Iš tikro „penkios Mozės knygos“ yra 24 knygų rinkinio, vadinamo Tanachu, (kuris irgi vadinamas Tora) dalis. Tanachą sudaro a) Čumaš, t.y. prieš tai minėta Penkiakrygė; b) Nevi`im (Pranašų knygos); c) Ketuvim (Raštai, tokie kaip Psalmės, Patarlių knyga ir kt.). Kartais Tanachas pavadinamas „Žydų biblija“.

Tačiau yra skirtumas – nors visos Tanacho knygos laikomos dieviškais kūriniais, čumaš vieta išskirtinė, nes jos parašytos Mozės ir jų tikrumas patvirtinimas, kai Mozės bendravimą su Dievu ant Sinajaus kalno stebėjo visa tauta. Tuo tarpu Pranašų knygos tėra vieno žmogaus liudijimai – jomis tiki vien todėl, kad Mozė liepė tikėti ir paklusti pranašų žodžiams. Ir joks pranašas negali papildyti ar pakeisti tai, kas sakyta Mozės; jie ateina vien tam, kad paaiškintų, išvystytų ir skatintų žmones laikytis „Mozės Toros“ nurodymų. Paskutinysis jų, Malachijus, sakė (Mal. 3:22): „Atminkite mano tarno Mozės mokymą, kurį Horebe paskyriau įstatymams ir taisyklėms visam Izraeliui.“

Be šių, dar turima žodinė Tora (Torah Sheba’al Peh). Aiškiai, Mozė mokė daugiau nei yra surašyta tose 5-se knygose. Pvz., yra pasakyta „sekmą dieną ilsėkis“, tačiau nėra jokio raštiško paaiškinimo, kokio pobūdžio ilsėjimasis turimas omenyje. Ir tokių pavyzdžių yra begalė. Be to, tekstas yra be balsių, tad galimos dviprasmybės (pvz, pienas ir riebalai užrašomi vienodai), nėra skyrybos ženklų. Tad dažnai suprasti, kas parašyta, galima tik pasiremiant tradicija.

Be to, Tora nurodo vyresniesiems – „saugok Izraelio vaikus nuo nešvaros“ ir „Apgink mano gynimus“ (Kun. 15:31; 22:9), kas reiškia, kad matant atsirandant naujoms blogoms tendencijoms reikia įvesti naujus įspėjimus. Be to, pasinaudojant naujais aiškinimais, buvo įvesti nauji priesakai, pvz., taikymui naujose situacijose (kaip purimas ar hanuka). Tad didžiąją dalį Toros teko perduoti žodžiais, tėvui sūnui, mokytojui mokiniui... Ir ši Toros dalis yra tebesiplečianti. Ir jos nuostatos yra tiek pat privalomos, nors ir nesurašytos Penkiaknygėje.

Joks žmogus neturėtų sakyti aš nesilaikysiu vyresniųjų priesakų, nes jie yra ne iš Toros.
Švenčiausiasis, tebūna jis palaimintas, tokiems žmonėms sako: „Mano vaikai, Jums neleista taip kalbėti! Turite vykdyti viską, ką jie nurodė, nes pasakyta Mano Toroje: Turite elgtis pagal Torą, kaip kad jie moko (Deut. 17:8-12.). Kodėl? Nes taip pat sutinku su jų žodžiais, kaip pasakyta: ‚Turi išleisti priesaką ir jis turi būti patvirtintas‘ (Job 22:28)“. Kalbama ne apie atskirų asmenų, o visos tautos patvirtinimą.

Iki Babelio bokšto statybos pasaulis kalbėjo viena kalba (Pr. 11) – jau įtariate, kad tai privalėjo būti hebrajų kalba, ar ne? (skaitykite >>>>>) Ir viskas, ką sutvėrė Dievas, buvo per kalbą (9-is kartus Pradžios knygoje nurodoma „Dievas tarė“).

Kabala aiškina. Kad skirtingai nei žmonių kalboje, Dievo žodis išlieka amžinai – kaip tai tvirtinama Ps 119:89: „Tavo žodis, Viešpatie, tveria amžinai, tvirtai jis laikos danguje“ (apie amžiną tvėrimą skelbė, pvz., Baal Šem Tov; plačiau apie tai žr. >>>>>). Tad esybės pavadinimas suteikia tiek energijos, kad leidžia ją sukurti (štai kodėl kai kuriose tautose slepiami tikri žmonių vardai, o judaizme negalima tarti Dievo vardo). Ir todėl gyvūnai vedami pas Adomą, kad jis jiems suteiktų pavadinimus, taip jiems suteikiant ir jų prigimtį (savybes). Ir „Zoharas“ tvirtina, kad kai kalbama šventąja kalba, su mumis randasi šečina (dieviškasis buvimas).

Maimonidas „Vadove pasimetusiems“ (3:8) teigia, kad hebrajų kalba šventa todėl, kad joje nėra privačių kūnų dalių ir nepadorių veiksmų tiesioginių pavadinimų: „neturi vyrų ir moterų reprodukcinių organų nei su gimdymu susijusių veiksmų įvardijimų – nei sėklai, nei išmatoms... juos aprašo tik per perkeltines aliuzijas ir užuominas“.

Tačiau Nachmanidas¹³⁾ nesutinka, kad kalba yra šventa vien todėl, kad joje nėra vulgarių žodžių, kurie net nėra vulgarūs, nes pats seksualumas yra šventas, jei ketinimai yra dori („būkite vaisingi ir dauginkitės“, Pr. 1:28). Anot jo, jos šventumas yra dėl to, kad per ją Dievas perdavė žmonėms Dešimt Dievo įsakymų ir joje yra Dievo ir angelų vardai (komentaruose Iš. 30:13).

Tačiau čia atsiduriame dviprasmybėje – visa yra per Dievo žodį, o dauginimosi organai neturi pavadinimų. Rebbe šią dilemą sprendžia apmąstydamas realybes iki žmogaus nuopuolio ir po nuopuolio. Iki jo lytiniai veiksmai ir organai buvo lygūs kitiems žmonių organams ir turėjo pavadinimus. Po nuopuolio jie pradėjo reikšti gašlumą ir imti sieti su geismu. Ir todėl netekta jų pavadinimų.

Yeshayah ha-Levi Horowitz’ius¹⁴⁾ žinomas kaip Šeloh dar nurodė, kad kitose kalbose raides ir žodžius žmonės pasirinko laisvai, o hebrajų kalboje svarbu kiekvienos raidės pavadinimas, forma ir garsas.

Tai Jokūbo sūnaus Levi palikuonys, pasišventę tarnauti Dievui Šventykloje. Daugelis jų turėjo antraeiles pozicijas: grojo muziką, atidarydavo ir uždarydavo vartus, dirbo apsaugoje. Mobilios Susitikimų palapinės atveju jie buvo atsakingi už jos supakavimą, transportavimą ir pastatymą. Švenčiausieji veiksmai, tame tarpe aukų atnašavimai, buvo rezervuoti kohanams (kunigams), Mozės brolio Aarono palikuonims.

Kaip buvo pasirinktas Levi? Įprasta, kad pirmagimis sūnus tapdavo šventiku. Kai Dievas pasigailėjo pirmagimių Egipte, jis „gavo“ juos ir jiems skyrė ypatingą vaidmenį. Ir kai, gavus Torą Sinajaus kalne, žydai garbino Aukso veršį, tik viena gentis tame nedalyvavo, - tai buvo levitai. Tačiau ir šiaip levitai buvo ypatingi – netgi Egipto vergijoje levitai buvo atleisti nuo darbo ir jiems buvo leista užsiimti dvasiniais reikalais.

Levi turėjo tris sūnus: Geršoną, Kehotą ir Mararį. Gabenant Susitikimų palapinę kiekvienas jų turėjo savą funkciją: Kehotas gabeno Sandoros skrynią ir susijusius dalykus, Geršonas gabeno užuolaidas, o Meraris – stulpus, movas, skersinius... Vėliau levitai buvo suskirstyti į 24 mišmarot (sargus). Kiekviena jų grupė tarnavo Šventykloje po savaitę.

O Aarono palikuonys turėjo savo pareigas ir atsakomybes. Jiems buvo draudžiama prisigerti daug vyno, vengti kontaktų su mirusiais ar vesti tam tikras moteris – kad galėtų tarnauti bet kurią akimirką. Šventykloje jie turėjo savo aprangą: lininę tuniką, tiurbaną, kelnes ir spalvingą juostą. Jiems buvo duota teisė (mitzvah) laiminti žydus specialia formule.

Kiekviena karta turėjo Aukščiausiąjį kunigą, Aarono įpėdinį, kuris atlikdavo švenčiausias apeigas. Per Yom Kippur (Susitaikymo dieną) jis atlikdavo įėjimą į Švenčiausiąją vietą, kur saugoma Sandoros skrynia.

Tačiau kai Izraelis buvo suskirstytas į 12 genčių, levitams nebuvo skirta žemė – ir jie gyveno specialiuose miestuose, išsidėsčiuose visoje šalyje. Daugelis jų buvo slapstymosi vietomis, kur galėjo slapstytis įtariami žmogžudyste. Jie buvo išlaikomi specialia dešimtinės ir „dovanų“ sistema, aprašyta Toroje. Kiekvienas valstietis duodavo maaser, derliaus dešimtinę, levitui ir mažesnę terumah - kohenui.

O šiandien? Daugelis žydų šeimų savo pavardėje išlaiko dėmenį, rodantį, kad jie turi levitų ar kohenų paveldą. Nesant Šventyklos ir dešimtinės, jei gyvena kaip daugelis paprastų žydų.

Vis tik Dievas yra prieinamas visiems. Maimonido žodžiais:
„Ne tik levitų gentis, bet ir kiekvienas žmogus, vyras ar moteris, esantis dvasiškai motyvuotas ir intelektualiai suvokiantis galįs stoti prieš Dievą, kad tarnautų ir patarnautų Jam, darydamas tiksliai kaip Dievas jį sukūrė, nuo savo kaklo pašalindamas daugelio planų, kurių siekia žmonės, naštą, nes jis yra pašventintas kaip švenčiausiasis ir Dievas bus amžinai jo dalimi ir palikimu“.

¹⁾ Mar Zutra - 6-oas kartos žydų amona (t.y. iš 200-500 m. laikotarpio) išminčius Babilone. Buvo Pumbedita jušivos vadovu.

^2)> Mar Ukva (taip pat Natan Tzutzita) – pirmos kartos žydų amona išminčius Babilone, Kafri mieste, kur turėjo rabino teismą (Beth din).

³⁾ Rav Chisda (m. apie 320 m.) - žydų talmudistas iš Kafri miesto Babilone, 3-ios kartos amora išminčius. Apie 10 m. vadovavo Sura akademijai. Pasižymėjo kazuistiniais halakotais.

4) Raši (Shlomo Yitzchaki, 1040-1105) – rabinas Prancūzijoje, pasižymėjęs Talmudo ir Tanakos komentarais, dabar įtraukiamais į visus jų leidimus. Apie 1070 m. Trua įsteigė ješivą. Jo aiškinimai pasižymėjo glaustumu, dėmesys sutelkiamas į kiekvieną aiškinamo teksto žodį. Sutikęs sudėtingą ivrito žodį, jis bando jo prasmę paaiškinti lygindamas su kitomis vietomis, kur tasai žodis panaudotas. Taip pat buvo laikomas giliu medicinos žinomu, parašiusiu apie 100 darbų medicinos tema.
Taip pat žr. >>>>>

⁵⁾ Tosafotai („papildymai“) - 12-13 a. gyvenusių rabinų (tosafitų) komentarai Talmudui, paprastai spausdinti paraštėse priešais Raši pastabas. Jis kartu su Raši komentarais įtraukiamas į visus Talmudo leidimus. Tosafotai nėra sistemingi Talmudo komentarai ir dažniausiai yra analitiniai probleminių (neaiškių) vietų paaiškinimai (kai anksčiau nebuvo paaiškintos arba esantis pats paaiškinimas laikytas probleminiu).

⁶⁾ Rebbi (Judah ha-Nasi, o taip pat Yehudah HaNasi, apie 135-217 m.) – 2 a. rabinas ir Mišna (žodinės tradicijos) sistemintojas Judėjoje, 6-os kartos tana. Buvo Sinedriono vadovu. Gavo gerą žydų teisinės sistemos žinojimą Palestinos akademijose, kurios kilnojosi iš miesto į miestą vykstant Adriano persekiojimams. Taip pat mokėsi pasaulietinių dalykų bei kalbų. Sutvarkė Mišną, įstatymus pateikęs kaip straipsnius, o rinkinį suskirstęs į 6 teminius skyrius. Taip pat pasižymėjo daugeliu bandymų suderinti prieštaringus Toros teiginius, ypač didelį dėmesį skirdamas Psalmėms.

⁷⁾ Simonas ben Eleazaras (Simeon ben Eleazar) – 4-os kartos Tana (t.y. minimas Mišnoje) išminčius. Jis gyveno Adriano persekiojimo ir Bar Kokba sukilimo laikais, tad jis dažnai išreiškia gyvenimą tokiomis aplinkybėmis, pvz., „Kas sukuria dieną tas duoda palaikymą jai“ ir aiškina: „Kas gavo maisto dienai ir rūpinasi, ką valgys rytoj, tam reikia tikėjimo, tad Biblija priduria ‚kad išbandyčiau, ar jie laikosi mano mokymo, ar ne‘ [Iš 16:4]“. Jis mirė apsiaustam Betharo mieste.

⁸⁾ Ritva (Yom Tov ben Avraham Asevilli, apie 1260-1320) – žydų rabinas ir halakistas (teisės žinovas) Ispanijoje, ješivos vadovas Sevilijoje. Žinomas Talmudo komentarais. „Asevilli” yra iš arabų „Isbili“ - „iš Sevilijos“. Didžiąją gyvenimo dalį praleido Saragosoje. Jo komentarai Talmudui yra ypač glausti ir Talmudo aiškintojų iki šiol cituojami. Jis taip pat parašė komentarus Izaoko Alfasio ir Nachmano kūriniams.

⁹⁾ Jehuda Liva ben Becalelis (Judah Loew ben Bezalel; Maharal, m. 1609 m.), žinomas kaip Prahos Maharalas - talmudistas, mistikas ir filosofas Čekijoje. Buvo įgudęs matematikoje, draugavo su astronomu Ticho Brage. Žinomas komentarais Raši komentarams Torai, taip pat komentarais apokalipsiniams agadotams, darbais etikos, filosofijos ir kabalos temomis. Jam pagal legendą priskiriamas Prahos Golemo (dirbtinio žmogaus) sukūrimas.

¹⁰⁾ Radbazas (David ben Solomon ibn (Abi) Zimra, Radbaz) – ankstyvasis 15-16 a. acharona išminčius iš Ispanijos, kelių mokslinių veikalų ir apie 3000 responsa (halakos sprendimų) autorius. Paauglystėje su tėvais buvo išvarytas iš Ispanijos ir įsikūrė Safede (šiaurės Izraelyje). 1517 m. turkų spaudžiamas persikėlė į Kairą, kur tapo vyriausiu Egipto rabinu.

¹¹⁾ Baltazaras - 6 a. pr.m.e. Babilono karalaitis, valdęs šalį ir dalį armijos tėvo pasitraukimo į Teimą (Arabijos pusiasalyje) metu. Anot Biblijos, jis per puotą pasinaudojo tėvo iš Jeruzalės išvežtais šventaisiais indais. Puotos metu ant sienos pasirodė žodžiai, kuriuos Danielis išaiškino kaip Dievo žinią Baltazarui, pranaušančią greitą jo ir jo karalystės žūtį. Baltazaras mirė tą pačią naktį.

¹²⁾ Jošija - Judėjos karalius, valdęs 31 m., pranašų Jeremijos ir Cefanijos amžininkas, religijos reformatories orientavęsis į monoteizmo idėjas, aršiai kovojęs su stabmeldyste.

¹³⁾ Hilkija - žydų vyriausiasis kunigas (kohenas), žinomas dingusios šv. Knygos atradimu Jeruzalės šventykloje (spėjama, kad Pakartotino įstatymo knygą).

¹³⁾ Nachmanidas (Moses ben Nahman, taip pat Ramban; 1194–1270) - žydų rabinas, kabalistas, poetas, filosofas ir gydytojas, iš Žironos; Tanachos ir Talmudo komentatorius. 1267 m. sustiprėjus priešiškumui su krikščionimis, persikėlė į Izraelį. Suvaidino svarbų vaidmenį atstatant Jeruzalės žydų bendruomenę po 1099 m. Kryžiaus žygio. Vertino proto rolę mistiniame pažinime.
Jam (nors ginčytinai) priskiriamame „Iggeret ha-Kodeš“ (Šventasis laiškas) aptaria vedybų ir seksualinių ryšių klausimus. Jame kritikuojamas Maimonidas dėl žmogaus seksualinės prigimties niekinimo. Anot autoriaus, žmogaus kūnas su visomis funkcijomis yra šventas, nes yra Dievo kūrinys.

¹⁴⁾ Isaja Horovičius (Isaiah ben Abraham Horowitz, taip pat Shelah haqQaddosh; apie 1555-1630) - rabinas ir mistikas iš Prahos, talmudistas ir kabalistas, žinomas trumpu žydų religijos išdėstymu „Šela“ (1621) bei mišiolo su kabalistinių mokymų pateikimu (išleistas 1717 m.). Buvo rabinu daugelyje Europos žydų bendruomenių, o 1621 m. po žmonos mirties persikėlė į Palestiną. Jis pabrėžė, kad reikia džiaugtis kiekvienu veiksmu ir kaip reikia blogą ketinimą pakeisti į gerą – tos koncepcijos paveikė hasidizmo vystymąsi.