Stepherds by Gustave Dove. Fragment. Piemenys

Vieningoji trijulė

Taip pat skaitykite: Ieškant Biblinės Trejybės...
Origenas apie Trejybę
Trejybė ir unitarizmas
Kviečiame pasisakyti Šv. Trejybės klausimu

Stepherds by Gustave Dove. Fragment. Piemenys

Krikščioniškoji doktrina apie trejybę moko, jog yra vienas Dievas trijuose asmenyse: yra Asmuo Dievas Tėvas, Asmuo Dievas Sūnus ir Asmuo Dievas Šventoji Dvasia. Skeptikai nusišaipo, jog tai nelogiška ir matematiškai neteisinga. Tačiau iš tiesų tai yra viena iš pamatinių krikščioniško tikėjimo tiesų.

Kartą, kai draugės vaikai paklausė, kaip gali būti vienas Dievas trijuose asmenyse, prisiminiau paprastą pavyzdį, kurį buvau girdėjusi vaikystėje. Garai, skystis ir ledas – o vis tas pats vanduo. Tai vaikiškas ir primityvus palyginimas. Mums, suaugusiems, ieškant atsakymų belieka gilintis į Raštą. Tiesa, žodžio „trejybė“ (kaip, beje, ir žodžio „popiežius“, „katalikas“, „protestantas“ ar „žegnotis“) Biblijoje jūs nerasite. Šis terminas buvo sugalvotas vėliau.

Doktrina apie trejybę nėra iš piršto laužta. Raštas pakartotinai teigia, jog yra tik vienas visa sukūręs Dievas. Pavyzdys iš ST: „Nes taip pasakė Viešpats, dangaus Kūrėjas, Dievas, kuris sutvėrė žemę ir nepaliko jos tuščios, bet padarė ją tinkamą gyventi: „Aš esu Viešpats, nėra kito šalia manęs“ (Izaijo 45,18). Pavyzdys iš NT: „Tu tiki, kad yra vienas Dievas? Gerai darai. Ir demonai tiki ir dreba!“ (Jokūbo 2,19).

ST ir NT tuo pat metu kalba apie tris dievybės asmenis. ST pvz., „Priartėkite prie manęs ir išgirskite; nuo pat pradžios Aš nekalbėjau slaptai, Aš buvau anksčiau, negu tai įvyko. Dabar Viešpats Dievas ir Jo Dvasia siuntė mane“ (Izaijo 48,16). Kalbėtojas šioje eilutėje yra Dievas, ir Jis sako, kad Jį siuntė Viešpats Dievas (Tėvas) ir Jo Dvasia (Šventoji Dvasia). NT taip pat kalba apie trejybę, pvz., „Kai ateis Guodėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, - Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, - Jis liudys apie mane [Jėzų]“ (Jono 15,26). Jono 14,16 kalba apie kitą Guodėją: “Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius”. Graikiškame originale žodis “kitas” yra ne heteros, o allos – “toks pat, niekuo neisikiriantis, lygiavertis”.

Visiems gerai žinoma krikšto frazė:
“Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu” (Mato 28,19).

Morkaus 1,10 vėl matome visą trijulę drauge: „Vos tik išbridęs iš vandens, Jis [Jėzus] pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo.

Ir iš dangaus pasigirdo balsas [Tėvas]: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“
.

Viengimis Dievo Sūnus Jėzus ne kartą sakėsi esąs Dievas, lygus Tėvui, pvz., „Aš esuAlfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“, - sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis“ (Apreiškimo 1,8).

Stepherds by Gustave Dove. Let's be a light

Viengimis Dievo Sūnus Jėzus ne kartą sakėsi esąs Dievas, lygus Tėvui, pvz., "Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga", - sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis” (Apreiškimo 1,8).

Biblija taip pat moko, jog Šventoji Dvasia, taip pat kaip Tėvas ir Sūnus, yra realus asmuo. Jėzus pasakė: “Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti.
Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.
Visa, ką turi Tėvas, yra mano, todėl Aš pasakiau, kad Ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs
” (Jono 16,13-15).

Biblinį mokymą apie trejybę galima reziumuoti taip: tarp visų trijų tarpusavyje lygių dievybės asmenų yra tobula vienybė, ir kiekvienas iš tų Asmenų yra amžinasis Dievas. Tėvas yra nematomas viso ko Šaltinis, apreišktas Sūnuje ir per Sūnų, patiriamas per Šventąją Dvasią. Kalbant apie sukūrimą, galima išsireikšti ir taip: Tėvas – tai Mintis/Sumanymas, Sūnus - įvardinantis Žodis, o Šventoji Dvasia – tai Veiksmas, paverčiantis sumanymą realybe. Pvz., Romiečiams 5,5 sako: “O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.
Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius”.

Pagal Christian Answers parengė Rūta Rušinskienė
Pastaba: Puslapis buvo papuoštas Gustave Dore paveikslu "Tebūnie šviesa..."

Graikai ir lotynai

Viena sudėtingiausių ekumeninio dialogo problemų yra ta, kad jame įvairios besiginčijančios pusės ne tik skirtingai apsibrėždavo sąvokas, bet ir dažniausiai priklausė visai kitoms kultūroms, kur galiojo visai kiti teologinio mąstymo principai. Pats apibrėžimo sureikšminimas jau yra graikų-romėnų kultūros elementas. Todėl pirmiausia pažvelkime į neabejotiną, patristikoje aptartą skirtingų kultūrinių tradicijų pavyzdį, dėl kurio Tėvams nekilo abejonių.
Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo simbolis išpažįsta tikėjimą „į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, viengimį Dievo Sūnų, [...] vienaesmį su Tėvu“ (eis ena Kyrion Iesoun Christon ton Yion Tou Theou ton monogene [...] homoousion to Patri). Tradicinis apibrėžimas skelbė, kad Dievas yra mia ousia treis hypostaseis („viena esmė, trys buviniai“) arba treis hypostaseis, homoousios.

Kas atsitiko Trejybės teologiją perteikiant lotynų kalba? Homeousion Tikėjimo simbolyje yra išversta consubstantialem, t. y. „vienos substancijos“, o tradicinė formulė lotyniškai skamba taip: tres personae, una substantia („trys asmenys, viena substancija“). Graikiškai „asmuo“ (lot. persona) yra ne hypostasis, o prosopon. Trys prosopa ir trys hypostaseis yra du skirtingi dalykai.

Hypostasis – tai antikos filosofijos samprata. Pasak antikos filosofijos tyrinėtojo Aleksejaus Losevo, šis žodis į lotynų kalbą tiesiogiai verčiamas substantia. Aristotelio filosofijoje ousia ir hypostasis dažnai yra vartojami kaip sinonimai, o štai Plotinas šiuodu terminus ėmė skirti. Jis mokė, kad egzistuoja trys hipostazės, kurios yra tikrovės pagrindas (svarbiausia iš jų - Vienis). Gerokai sunkiau paaiškinti, kuo jo hipostazės skiriasi nuo ousiai (ousia ir hypostasis konceptualią skirtį išsamiai išnagrinėjo ir įtvirtinto kapadokijos Tėvai).

Taigi, jei graikišką formulę mia ousia treis hypostaseis į lotynų kalbą pažodžiui verstų kompiuterinė programa, ji išverstų: una substantia, tres substantiae („viena substancija, trys substancijos“). Lotynų kalboje neegzistuoja hypostasis ir ousia skirties atitikmuo, todėl teko rinktis persona ir ousia. Tačiau graikiškai mia ousia treis prosopa („viena substancija, trys asmenys“) yra eretinė formulė, kurią vartojo modalistai.

Modalistai tvirtino, kad yra tik vienas Dievas, kuris egzistuoja trijuose asmenyse tarsi trijuose avataruose, tarsi užsidėdamas tris skirtingas kaukes. Jie neigė Trejybės asmenų individualią būtį, todėl ir vartojo žodį prosopon, reiškiantį asmenį, kaukę. Bažnyčios Tėvai, priešpriešindami šiam mokymui savo teologiją, tvirtino, kad Trejybės asmenys egzistuoja ne tiesiog kaip prosopa, bet kaip hypostaseis, kaip atskiri buviniai, atskiros būtybės. Žinoma, jei šios terminijos nėra lotynų kalboje, tai juo labiau mes neturime atitikmenų lietuvių kalboje.

Graikų Tėvai suprato, kad lotyniškoji tradicija neturi tokios filosofinės kalbos. Todėl šv. Grigalius Nazianzietis rašė: „Pamaldžiai įvardijame vieną esmę (mias ousias) ir tris buvinius (hypostaseon), kurių pirmas reiškia vieną Dieviškumą (Theotetos), o kitas – tris asmeniškumus (idiotetas – individualybes), [...] italai, panašiai protaudami (noumenon), bet apriboti savo kalbos skurdo ir vardų stokos, negali atskirti esmių (ousias) nuo buvinių (hypostasin) ir todėl žodį „buvinys“ keičia į „asmuo“ (prosopa).“

Papildomai skaitykite:
Monothelitizmas
Trejybė ir unitarizmas
Origenas apie Trejybę
Ieškant Biblinės Trejybės...
Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Filosofija iš antropologinio taško
Maksimas Nuodėmklausys
Visi Viešpaties pavidalai
Vartiklis