![]() |
Dievas Tėvas, Sūnus ir Šv.Dvasia? Taip pat skaitykite: |
![]() |
Naujasis Testamentas rašo: Dievas Tėvas" (graik. ho theos kai pater).
Ar tai vartojama kaip tikrinis vardas? Trejybės atsiradimas Daug šimtmečių iki krikščionybės įsigalėjimo buvo trejetų (arba trejybių) - Mesopotamijoje (Babilone, Asirijoje): Visata padalinta į tris sritis, kurių kiekviena tapo dievo valda. Anu pasiėmė dangų, Enliliui kliuvo žemė, o Ea tapo vandenų valdytoju. Kartu jie sudarė didįjį dievų trejetą. Kaip Trejybė, kurios sąvokos nėra Biblijoje, tapo pagrindine krikščionybės doktrina? Manoma, kad ji įtvirtinta 325 m. Nikėjos susirinkime. Tai nėra teisinga. Nikėjoje tebuvo priimta, kad Kristus yra tos pačios prigimties (substancijos) kaip ir Dievas - o tai tapo vėlesnės Trejybės pagrindu. Šiame susirinkime nebuvo paminėta šv. Dvasia, kaip trečioji Dievo dalis. Daugelį metų buvo prieštaraujančių idėjai, kad Jėzus yra Dievas. Norėdamas išspręsti tą problemą, Romos imperatorius Konstantinas sukvietė visus į Nikėją, kur pats pirmininkavo ir pats pasiūlė Jėzaus dieviškumo formuluotę. Pats Konstantinas nebuvo krikščionis ir iki pat mirties nepasikrikštijo. Henry Chadwick'as*) Ankstyvojoje bažnyčioje rašė: Jo įtakoje beveik visi vyskupai (išskyrus du) pasirašė po teiginiu. Tai kodėl pagonis sprendė krikščionių dievo dieviškumo klausimą? Nes manė, kad religijos parama yra svarbi jo imperijai. Po Nikėjos susirinkimo diskusijos tebevyko. Imperatorius Teodosijus įsakė, kad Nikėjos susirinkimo nutarimai privalo galioti jo valdose ir, kad išsiaiškintų esmę, 381 m. sušaukė susirinkimą Konstantinopolyje. Būtent jame šv. Dvasiai buvo suteikta ta pati svarba kaip Dievui ir Jėzui. Pradėjo formuotis Trejybės sąvoka. Bet ir po šio susirinkimo Trejybė netapo paplitusia koncepcija. Daug kas prieštaravo jai. Pilnas jos įsigalėjimas teįvyko Viduramžių scholastikoje apvilkus filosofijos ir psichologijos rūbais. Ji aiškiai išdėstyta buvo Atanazo tikejimo simbolyje. Atanazas buvo klerikalas, palaikęs Konstantiną Nikėjoje: Mes garbiname vieną Dievą trejuose asmenyse... Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas, ir šv.Dvasia yra Dievas - visi jie nėra trys dievai, o Vienas. Tačiau aišku, kad šio rašto Atanazas nerašė. Jis nežinomas Rytų bažnyčiai iki 12 a. Tikėtina, kad yra parašytas pietų Prancūzijoje 5 a. ir jo įtaka tebuvo 6-7 a. pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje. Vokietijoje liturgijoje jis naudotas 9 a. ir tik vėliau Romoje (Encyclopedia Britanica). Tad E.W. Hopkins'as**) apibendrina, kad Trejybė buvo Bažnyčios politikos dalis. Po tris sugrupuotų dievų garbinimas buvo įprastas senovės pasaulyje. Po apaštalų mirties šie pagoniškieji tikėjimai pradėjo skverbtis į krikščionybę. Will Durant'as pastebi: Iš Egipto atėjo trejybės sąvoka. O Siegfried Morenz'as (Egipto religija) teigia: Trejybė buvo pagrindinė Egipto teologų tema. Trys dievai buvo sujungiami ir laikomi vienu. Tad 3-4 a. klerikalai Aleksandrijoje (pvz., Atanazas) atspindėjo tas idėjas (Ozyris, Izidė, Horas). Kažkiek įtakoti galėjo ir Platono (428-347 m. pr.m.e.) mokymai. Nors Platonas nedėstė Trejybės sąvokos dabartine jos forma, tačiau vėlesnės filosofinės mokyklos iš jo Dievo ir gamtos aiškinimo išvedė trejeto idėjas. Šyva yra vienas iš indų trejeto - kaip destrukcijos dievas. Kiti du yra Brahma, sutvėrėjas, ir Višnu, palaikytojas. Pažymint, kad visi šie procesai yra vienas ir tas pats, rys dievai sujungti į vieną. Unitarizmas Trejybė remiasi teiginiu, kad Sūnus gimė "amžinybėje". Kaip kažkas, neturintis pradžios, gali gimti? Kodėl niekur neminima, kad Tėvas pradėjo Sūnų "amžinybėje"? Visos nuorodos yra arba į Jėzaus gimimą (Lk 1:35, Mt 1:20, Apd 13:33) arba jo paskirtį karaliauti (Ps 2). O be pradėjimo "amžinybėje" negali būti Trejybės doktrinos. Bet ją nuo pat 4 a. teigia Bažnyčia [ne kaip įvykį, o kaip nepaaiškinamą sąryšį]. Tik kodėl Lk 1:35 trikdo ortodoksus? Unitarizmas [tikėjimas Tėvu, kaip vieninteliu Dievu (Jn 17:3) ir Jėzumi, kaip jo sūnumi ir Mesijumi] kaip teologinis judėjimas atėjo iš anksčiau - keliais dešimtmečiais prieš Trejybės įvedimą. Krikščionybė kilo iš judaizmo, unitarinės religijos. 4 a. Trejybė buvo nukrypimas nuo ankstyvosios krikščionybės. Tertulianas rašė: "Dievas ne visada buvo Tėvas, - kol negimė Sūnus Buvo metas, kai Sūnaus nebuvo". 2-3 a. krikščionių filosofai Logos laikė amžinąja Tėvo priežastimi. Sūnaus egzistavimas prasidėjo tik kai Tėvas atskyrė jį nuo savo būties ir pasiuntė į pasaulį. Tai nebuvo amžinas vyksmas, o vienkartinis aktas. Taigi Sūnus nėra lygus Tėvui. Irenėjus, Justinas, Ipolitas ir Metodijus tai vadino subordizacionizmu. Ir net 3 a. Origenas, pateikęs "amžinojo gimimo" idėją, Sūnų laikė theos (dievu) ir tik Tėvą authotheos (aukščiausias Dievas, Savipatis). Melstis reiktų tik Tėvui, per Sūnų. Neįtikėtina, kad Jėzus, būdamas žydu galėjo tikėti Trejybe. Didysis Izraelio susirinkimas [Mk 12:29] paskelbė Dievą viename asmenyje, Tėvu. Jis save nusakė kaip Viešpatį Mesiją [Ps 110:1]. Tai nepaprastai NT mini apaštalai. Toje vietoje panaudota AnonI (viešpats), t.y. žodis, nusakantis žmogų. Dievas yra AdinAI. Mesijas yra žmogus, Adoni. Masoritai mesijui taikė žmogaus sąvoką skirdami jį nuo Adonai, vienatinio Izraelio dievo. Mozė pranašavo Mesijaus atėjimą sakydamas, kad Dievas kalbės žmonėms ne tiesiogiai, bet per žmogų kaip Mozė, atsirasiančio tarp Izraelio tautos. [Kar 18:15-18, Apd 13:33] Pasakymas, kad Mesijas yra pats Dievas, prieštarauja šiai pranašystei, sakančiai, kad tai bus žmogiškasis pranašas. Apd 3:22; 7:37 nurodo į žmogiškąją Mesijaus kiltį. Tai regima Dievo forma, bet ne pats Dievas. Nenuostabu, kad tai išsako ir pats Paulius [1 Kor 8:4-6] Jonas ragina vadinti melagiu kiekvieną neigiantį, kad Jėzus yra Mesijas, Dievo sūnus [1 Jn 2:22; Jn 20:31, 1 Jn 4:2, 2 Jn 9]. Jis teigė tikėjimą Jėzumi, kaip žmogumi. Ar Bažnyčia sakydama, kad Jėzus yra ir nėra žmogus, neneigia apaštalo Jono? P. Tilichas nurodė Jn 8:58 (Prieš Abraomą aš buvau), kad Logos, dievo apraiška, buvo Jėzuje. Tai nereiškia, kad egzistavo Sūnus, bet jau buvo dieviškasis Planas. Kaip A. fon Harnakas pastebėjo apie paslaptingą Kristaus kiltį [Mt 1:18, 20; Lk 1:35] iš Nekaltos mergelės per šv. Dvasią ir išankstinis buvimas buvo atmestinas. Lukas ir Matas neigia Trejybę, kuri tvirtina Dievo sūnaus gimimą kaip stebuklą. *) Henris Čadvikas (Henry Chadwick, 1920-2008) britų teologas, anglikonų kunigas, Oksfordo Kristaus katedros dekanas, Oksfordo ir Kembridžo profesorius, ankstyvosios krikščionybės žinovas. Taip pat buvo geru muziku ir daug prisidėjo peržiūrint ir atnaujinant bažnytinius himnus. **) Edvardas Hopkinsas (Edward Washburn Hopkins, 1857-1932) amerikiečių kalbininkas, sanskritologas, Jeilo Sanskrito ir lyginamosios filologijos prof. (nuo 1895 m.). Buvo Amerikos orientologijos draugijos sekretoriumi ir jos žurnalo redaktoriumi. Jame paskelbė daug staripsnių, ypač apie skaitines ir laiko kategorijas ankstyvuosiuose sanskrito tekstuose. Rašė ir apie graikų klasikinę literatūrą. Yra išleidęs ir Religijų istoriją (1918), Epų mitologiją (1915) ir kt. Biblijos citatos Lk 1,34 Marija paklausė angelą: "Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?" Lk
Apd 13,33 Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip ir parašyta antroje psalmėje: 'Tu esi mano Sūnus, šiandien Aš pagimdžiau Tave!' Ps 2,6 Aš pastačiau savo karalių Sione, savo šventajame kalne. Ps 2,7 Aš paskelbsiu nutarimą, kurį Viešpats man pasakė: "Tu - mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau. Ps 2,8 Prašyk, ir duosiu Tau paveldėti pagonis, pavesiu Tau visus žemės pakraščius... Mk 12,29 Jėzus jam atsakė: "Pirmasis yra šis: 'Klausyk, Izraeli, - Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; Įst 18,18 Aš pakelsiu iš jų brolių pranašą, panašų į tave, ir įdėsiu savo žodžius į jo lūpas. Jis kalbės jiems, ką jam įsakysiu. Literatūra:
Papildomai skaitykite: | |