Jozefas Flavijus. Prieš Apioną, I:205-211

205. Nepabijosiu paminėti ir Agartarchidą, nors jis mus paminėjo tik dėl pajuokos dėl mūsų neprotingumo.
206. Jis pasakoja Stratonikos istoriją¹⁾: kaip ji paliko vyrą Demetrijų ir iš Makedonijos atėjo į Siriją; tačiau kadangi Seleukas, nepaisant jos vilčių, nepanoro jos vesti, ji Antiochijoje surengė sukilimą, kai Seleukas iš Babilono išvyko į žygį.
207. O tada, kai karalius grįžo ir užėmė Antiochiją, ji pabėgo į Seleukiją ir, nors galėjo iškart išplaukti, patikėjo sapnu, kuriame tai jai buvo uždrausta; [tad] ji buvo suimta ir nubausta.
208. Tai papasakojęs, Agartarchidas juokiasi iš Stratonikos prietaringumo, o kaip pavyzdį pateikia pasakojimą apie mus²⁾. Štai kaip jis rašo:
209. “Taip vadinamieji judėjai, turintys labiausiai neįveikiamą miestą³⁾, kurį vietiniai vadina Jeruzale, turį įprotį kiekvieną sekmą dieną švęsti⁴⁾; tuo metu jie nesinešioja ginklų, nedirba žemės, neužsiima jokiais įsipareigojimais, o vietoje to nuo ryto iki vakaro, iškeldami rankas, meldžiasi šventykloje.
210. Kai Ptolomėjus Lagas su savo kariuomene ėjo į miestą, tie žmonės vietoje to, kad gintų jo sienas, laikėsi savo kvailybės. Taip jų tėvynė gavo žiaurų valdytoją⁵⁾, o įstatymu nustatytas paprotys parodė savo netinkamumą.
211. Šis įvykis visus, išskyrus juos pačius, išmokė tik tada pasitelkti sapnus ir nuo seno priimtus įstatymo aiškinimus, kai nusivilia žmogaus sugebėjimais suprasti, kas vyksta.

Jozefas Flavijus. Judėjos senovė, XII:5-6

5. Apie tą istoriją liudija, tarp kitko, ir diadochų darbus aprašęs⁶⁾ Agartarchidas iš Knido, kai jis bara mus už tą dievo baimę, nes per ją praradome laisvę, sakydamas taip:
6. „Yra judėjais vadinama tauta⁷⁾, turinti įtvirtintą ir didelį Jeruzalės miestą; jie leido Ptolomėjui jį užgrobti, nes nenorėjo į rankas imti ginklų ir sutiko dėl savo netikusios dievo baimės kęsti rūstų valdytoją“.

Paaiškinimai

¹⁾ Stratonika – Seleukidų karalienė, Sirijos Antiocho I duktė ir Makedonijos Demetrijaus II žmona. Pabėgusi ir grįžusi į Siriją, ji sukėlė maištą prieš giminaitį Seleuką II ir per jį žuvo.

²⁾ ... pasakojimą apie mus - nelengva nustatyti, kur Agartarchidas mini Jeruzalės užėmimą: „Europos istorijoje“ ar „Azijos istorijoje“. Muller‘is rinkosi antrą variantą, Jacoby – pirmąjį.

³⁾ ...labiausiai neįveikiamą miestą... - miesto neįveikiamumą pabrėžia ir kiti heleniškieji rašytojai, pvz., Timocharas pas Eusebijų: „Tas neprieinamas miestas“ (IX 35:1).

⁴⁾ ... kiekvieną sekmą dieną švęsti... - apie atsidavimą tai tradicijai žr. apie Hekatėją Jozefo  „Prieš Apioną“. Agartarchido pastabą apie griežtą šabo laikymąsi pagrindžia 1 Mak. (2:32), kur skaitome apie daugybę “chasidų” (pamaldžiųjų), atsisakiusių apsiginti per šabą ir per tą šventą dieną išskerstų Antiocho karių. Žydai per šabą ėmėsi gintis tik verčiant Matatijui Hasmonėjui. Agartarchidas naudojasi įvardijimu „sekma diena“, o ne judėjiško „šabas“ transkripcija.

⁵⁾ ... gavo žiaurų valdytoją... - Apie Jeruzalės likimą valdant Ptolomėjui I Soteriui skaitome ir Apiano „Sirijos reikaluose“. „Aristėjo laiške“ minimas didelis belaisvių iš Judėjos skaičius: „Tada, karu nužygiavus į Kelesiriją ir Finikiją, vienus perkraustė, o kitus paėmė į nelaisvę“ [12]. Ptolomėjus užėmė Palestiną 4 kartus: 1) 320 m. pr.m.e., kai atkovojo ją iš Laomedonto ir ją valdė penkerius metus, kol nebuvo nugalėtas Antigono Vienaakio; 2) 312 m. pr.m.e., kai nugalėjo Demetrijų Poliorketą mūšyje prie Gazos, nors netrukus kraštą vėl atsikovojo Antigonas; 3) 302 m. pr.m.e., kai buvo sudaryta sąjunga prieš Antigoną; 4) 301 m. pr.m.e. galutinai įtraukiant Palestiną į Ptolomėjų imperijos sudėtį. Įvairūs tyrinėtojai Agartarchido aprašomus įvykius priskiria skirtingiems kartams.

⁶⁾ ...diadochų darbus aprašęs... - matyt, „Diadochų darbai“ nėra tikras istorinio Agartarchidas kūrinio pavadinimas – jie sudaro tik dalį jo plataus veikalo.

⁷⁾ Yra judėjais vadinama tauta... - pateikiama trumpa pasakojimo versija, nepateikiant konteksto, kuriame pasirodė žydų dievo baimės [prietaringa baimė ar pagarba – jausmas turintis ir teigiamą, ir neigiamą prasmę] paminėjimas pasakojime apie Stratonikos mirtį. Yra ir žodinių nesutapimų. „Prieš Apioną“ Ptolomėjus apibūdinamas kaip „žiaurus“, o „Judėjos senovėje“ – „rūstus, nesukalbamas“. Ne to, „Judėjos senovėje“ neigiamas „dievo baimės“ atspalvis švelnesnis.
P.J. Koets. Aeiffdatfiovia..., 1929

5. Tačiau kai kurie sako, kad Sirijos gyventojai visai neapdirba žemės, o tik ją išvalo ir sudrėkina. Tam labiau naudoja tekantį ar lietaus vandenį. Tokio vandens gausu slėnyje, kuriame auga finikinių palmių girios. Finikiečiai sako, tad šis slėnis nusitęsė per Arabiją iki Raudonosios jūros ir kad daugelis, jų pačių žodžiais, joje pabuvojo: žemiausioje jos vietoje auga finikinės palmės...

8. ... Kalba, kad išsilaikyti gali tik augančių Sirijos slėnyje, Egipte ir Kipre palmių vaisiai, o likusių derlius suvalgomas šviežias.

166. Nuo seno daugelyje [helenų] miestų žinojo apie mūsų tautą, ir daugelis mūsų papročių į ten persikėlė, o kai kur jie surado karštų pasekėjų. Apie tai liudija Teofrastas veikale „Apie įstatymus“.
167. Jis sako, kad Tyro įstatymai draudžia prisiekti svetimomis priesaikomis, tarp kurių mini ir taip vadinamą „Korbano“ priesaiką. Niekas neturi tokios priesaikos be žydų. Ji reiškia, kaip pasakytų vertėjas iš žydų kalbos, „dovaną Dievui“.

4.14. Tarp augalų išskirtiniai ir labiausiai nepanašūs į kitus – tai smilkalai, augantys Arabijoje. Sirijoje ir pas indus: ladanas, mira, cinamonas, opobalamas ir kinamonas bei kiti panašūs augalai. Kalba, kad ladaną ir mirą reikia pakirpti, kai pateka Šuns žvaigždynas, beje, kaip ir Sirijos balzamą, per karščiausias dienas.