Kodėl žydai nevalgo kiaulienos? Lithuanian

Pradėjome paaiškinimus, kodėl žydai daro taip ar kodėl kažko nedaro. Juos pratęsime ir ateityje…
Kitas susijęs puslapis – Žydų suka, o toliau - Kodėl reikia mylėti svetimus?

Kai kurie tėvai ir seneliai draudžia vaikams vaikščioti po namus tik su kojinėmis, be batų ar šlepečių. Kodėl?

Toroje nėra draudimo vaikščioti tik su kojinėmis. Tačiau nurodoma, kad visad reikia klausyti vyresniųjų – ir tame yra racijos. Tad ir tokios pastabos vaikams turi pagrindą.

Pagal žydų įstatymą gedantys išėjusio anapilin nusimauna batus. Tad vaikščiojantis tik su kojinėmis atrodo tarsi gedintis, o tokio vaizdo niekas nenori. Žydai šalinasi mirusiųjų, - ir daro visa, kas gali juos nuo jų nutolinti.

Žydai turi nemažai papročių, kuriais vengia asociacijų su mirusiaisiais. Kai kurie nemiega kojomis į duris, nes taip guldomas numirėlis prie jį laidojant. Jie nakalba, kas nutiks, kai jie mirs, o tik, kas bus „po kokių 120 m.“. Jie plauna rankas po laidotuvių, kad nusiplautų kapinėse gautą nešvarą...

Nėra žydui kito gyvio keliančio tokį pasibjaurėjimą kaip kiaulė. Yra daug nekošerinių gyvūnų, net nė vienas nėra toks pasibjaurėtinas kaip kiaulė. Jei sakoma, kad kažkas „elgėsi kaip čazir [kiaulė]“ tai reiškia, kad jis padarė kažką labai nepriimtina. Bet kodėl taip yra?

Tora nurodo du košerinių gyvūnų požymius: jie atrajoja ir turi skeltas kanopas. Tada ji išvardina gyvūnus, kurie turi tik vieną iš požymių ir todėl nėra košeriniai. Vienu jų yra kiaulė, turinti skeltus nagus, bet neatrajojanti.

Komentatoriai nurodo daug priežasčių, kodėl reikia laikytis nurodymo dėl košerinio maisto. Tačiau Talmudas laiko, kad jis patenka į „čok“ [daugiskaitoje čukim] kategoriją, - racionaliai nepagrįstus nurodymus ir pažymi dėl kiaulienos:
„Mūsų rabinai moko: ... ‚Laikykitės mano čukim‘ [Kun 18:4] – tai nuoroda į tuos mitzvot [Dievo įsakus], kuriuos naudoja Šėtonas ir pagonys [kaip nelogiškus ir vertus patyčių], tokius kaip kiaulienos [ne]valgymas“ [Yoma 67b].

Panašiai rabinas Elazar ben Azariah¹⁾ sakė [Sifra, Kedoshim 9], kad niekas neturėtų sakyti: „aš susilaikau nuo kiaulienos, nes jos nemėgstu“, o turėtų sakyti, kad tai mes taip darome, nes Dievas liepė.

Kiaulė nėra vienintelis nekošerinis gyvūnas, tačiau jis laikomas blogiausiu. Štai pavyzdžiai:

Šis chasidistinis pasakojimas atskleidžia papildomą kiaulių gyvenimo aspektą:

Gyveno du broliai, vienas labai turtingas, o kitas skurdžius, tačiau labai dievobaimingas. Kai vargšo duktė sulaukė vedybinio amžiaus, jis nuėjo pas turtingąjį brolį paprašyti padėti su vedybų išlaidom. Turčius buvo laimingas, kad vėl pamatė brolį, ir pakvietė jį apžiūrėti jo rūmus.

Tačiau vargšas brolis pavargo apžiūrinėti ir paprašė brolį baigti apžiūrą. Tasai nesuprato:
- Ar tu nesidžiaugi kiekvieno mano namų kampo grožiu?
- Yra gyvūnas, - atsakė vargšas, - kuris voliojasi purve kiekvieną dieną. Jei paklausi jo, ko jis nori, visa, apie ką jis gali galvoti, yra „Dar daugiau purvo!“ Tu irgi paskendęs materialių malonumų „purve“ ir visa, ko nori, tėra dar daugiau „purvo“ ir daugiau turtų, vietoje to, kad dėmesį sutelktum į tikrai svarbius dalykus gyvenime.

Tačiau ateityje bus leista valgyti kiaules^**):
„Kodėl kiaulė hebrajiškai yra časir Nes ateityje Dievas gražins [le-hačazir] ją Izraeiliui“.

Mesijo laikais pasaulis bus išvalytas ir pasieks aukštą dvasinį lygį, tad kiaulės taps leistinos valgymui. Bet kaip tai dera su esmine judaizmo nuostata, kad Toros įsakai niekada nesikeičia? Rabinas Chaim ibn Attar⁷⁾ siūlo tokį sprendimą [Ohr ha-Chaim, Kunigų 11:7]: Dievas pakeis kiaulių fiziologiją taip, kad jos pradės atrajoti, - ir taip tenkins abu košerinio maisto požymius.

^*) Įdomu, kad vienas Romos legionas (X Fretensis) turėjo šerną kaip savo emblemą. Be to, viena žinomų Romos giminių buvo Porcii („kiaulės“), kurių vyrai ir moterys turėjo garbingus Porcius ir Porcia. vardus.

^**) Ši idėja pasirodo įvairiuose Viduramžių Biblijos ir Talmudo komentaruose, tačiau jos nėra nė viename Talmudo laikotarpio šaltinyje.

Visuotinai pripažinta, kad rūkymas gali sutrumpinti gyvenimą trukmę, o taip pat susijęs su pavojais sveikatai, pvz., padidina riziką susirgti plaučių vėžiu.

Tora nurodo: „Būkite atidūs ir saugokite gyvenimą nuoširdžiai“ (Įst. 4:15) bei „Būk atidus ir saugok gyvenimą nuoširdžiai...“ (Įst, 4:9). Anot halachos, tai nurodymai saugoti savo sveikatą^***). Todėl rūkymas turėtų būti uždraustas. Net jei būtų bandoma teigti, kad žala nėra neišvengiama, o tik tikėtina, vis tik pagal halachos nuostatą, jei elgesio baigmė nėra apibrėžta (safek), ir todėl tik galimai pavojinga, vis tiek yra draudžiama.

Kai Mošė Feinšteinas⁸⁾, geriausias pokario halachos taikytojas (poskim), buvo paklaustas dėl rūkymo, jis pripažino, kad duomenys rodo rūkymą esant žalingu, tačiau nemanė, kad jis griežtai uždraustas dėl talmudinio „Viešpats gina bejėgius“ (Ps 116:6) principo, nes rūkymas yra plačiai paplitęs.

Tačiau Feinšteino amžininkas Eliezer Waldenberg‘as⁹⁾ tvirtino, kad argumentas „Viešpats gina bejėgius“ taikytinas, jei empiriškai matoma, kad daugelis, užsiimančių nesaugia praktika, nepatiria žalos, ko nėra rūkymo atveju. Jis pasirėmė Maimonido pavojų klasifikacija, pateikta šio klasikiniame žydų įstatymų sąvade („Mišna Tora“), kur nesaugus elgesys išskirstomas į dvi dalis: a) nepatariami dėl sveikatos, tačiau tiesiogiai nedraudžiami (kaip dieta ar gyvenimo būdas); b) vienareikšmiškai draudžiami. Valdenbergas manė, kad rūkymas labiau priskirtinas antriesiems.

Rūkymo žala yra besikaupianti. Viena atskira cigaretė nenužudys. Tačiau halachoje yra pateiktas pavyzdys, kai draudžiama kasti labai arti kaimyno sienos, nes besikaupiantis poveikis po kiekvieno kastuvo iškastos žemės grybšnio gali susilpninti kaimyno sieną (Babilono Talmudas, Baba Batra 17).

Yra keli papildomi aspektai:
a) galioja taisyklė, kad asmuo nėra atsakingas už priverstinį elgesį ir, atseit, tai taikoma rūkymui dėl priklausomybės jam. Šis argumentas atmestinas dėl to, kad prievarta atleidžia tik nuo bausmės, o nėra taikoma leidimui;
Chofetz Chaim‘as¹⁰⁾ nurodė, kad žmogus atsakingas už tai, kad tapo priklausomas ir savo „Mishnah Berurah“ draudžia rūkymą, kai tai kenkia sveikatai (tik jo laikais rūkymas nelaikytas kenksmingu sviekatai);
b) yra taisyklė, kad nauja nuostata neįvedama į halachą, jei manoma, kad žmonės jos nesilaikys. Tačiau draudimas rūkyti nėra visiškai naujas, nes patenka į sveikatos saugojimo principo veikimo zoną. Be to, nesilaikymo tvirtinimas nėra aiškus, nes Toros besilaikantys žydai nerūko per šabą;
c) kai kuriais atvejais halachoje nurodoma neperspėti žmonių, kad jie daro blogai, jei jie tai daro netyčia. Tačiau irgi šis principas taikytinas tik tada, kai esame tikri, kad žmonės nesiklausys, ko nėra (ankstesnis šabo pavyzdys).

Priminsime, kad Menachem Mendel Schneerson‘as¹¹⁾ griežtai buvo prieš rūkymą ir apie tai parašė kelis laiškus. Vis tik lieka neaišku,ar dabartiniai halachos autoritetai uždraus rūkymą. Taigi, klausimas atviras, tačiau sveikatos klausimas turi nepaprastą vertę žydų teologijoje.

^***) Maimonides. Hilchot Rotzeach Ushmiras Nefesh, 11:4. Shulchan Aruch, Choshen Mishpat 427

Ar gali žydas būti savininku ar dirbti ne košerinėje aplinkoje?

Čia dėmesys sutelkiamas į ne košerinių dalykų pardavimą. Tačiau kiekvienoje konkrečioje gali būti kitokie veiksniai, tad negalima tos pačios nuostatos tikyti visais atvejais. Ne košerinių dalykų pardavimas buvo nagrinėjamas per amžius. Čia peržvelgsime tik kai kuriuos praktinius aspektus.

Bendroji nuostata yra ta, kad žydas neturėtų pardavinėti ne košerinių dalykų, kurie skirti vartojimui. Pagal šią nuostatą, žydas gali turėti naminių gyvūnėlių parduotuvę, nes jie parduodami ne maistui. Taip pat leistina parduoti ne košerinius dalykus, kuriuos nesirengta įsigyti, pvz., žvejys gali parduoti pagautą nekošerinę žuvį.

Draudimas taikomas tik Biblijos uždraustiems dalykams. Į draudimus nepatenka produktai, uždrausti tik rabinų (košerinį mėsa sumaišyta (bet ne paruošta maistui) su pieno produktais ar košerinė vištiena kepta su pienu. Deginamas nekošerinis maistas

Tačiau kokia logika drausti verslą ne košeriniais dalykais?

Pagal 13 a. rabiną Šlomo ben Aderet’ą¹²⁾ (Rašba) draudimas kyla iš nuogąstavimo, kad visą dieną užsiėmus su nekošeriniu maistu gali nutikti, kad kuris nors jo paragaus (pvz., kad patikrintų skonį). Kad pašalintų net tą atsitiktinumą, Tora išvis uždraudžia užsiimti nekošeriniu maistu. 17 a. rabinas Šabtajus Kohenas¹³⁾ (Šachas) prideda baiminimąsi, kad jei kiti žydai išvys prekiaujantį nekošeriniu maistu, jie gali pamanyti, kad jį valgo ir pats.

Apie nekošerinius dalykus yra pasakyta „jie jums nešvarūs“ (Kun. 11:35), pateikus netrukus po „jei kas neštų jų dvėseną, ... jie yra jums nešvarūs“ (Kun. 11:28). Jei pirma frazė draudžia juos vartoti, tai pagal Jeruzalės Talmudą (Shevi’it 55b) antra prideda kitą sluoksnį – draudimą gauti naudos parduodant. Tačiau Babilono Talmudas (Pesachim 23a) draudimą susieja su vabzdžiais („bjaurėsitės jų dvėsena“, Kun. 11:11) – atseit, tai draudžia ir pardavinėti.

Kadangi Talmudai tą draudimą išveda iš Biblijos, dauguma rabinų jį laiko bibliniu, tačiau kai kurie, įskaitant minėtą Rašbą, rabinų, o Talmudo išvedimas iš Biblijos yra asmachta (asmachta - kai rabinai įstatymą grindžia fraze, anot jų nurodančia į tą įstatymą, tačiau tai nereiškia, kad įstatymas yra įpareigotas Biblijos). Jo prigimtis labai svarbi pasekmėms. Bibliniai nurodymai yra privalomi be svarstymų. Rabinų nurodymai skirti Toros įstatymų apgynimui – ir tais atvejais, kai nėra nuogąstavimų, kad šie bus pažeisti, papildomų atsargumo priemonių nereikia laikytis.

Tačiau yra ir trečias variantas, kurio laikosi kai kurie autoritetai – kad šis draudimas yra išimtinis ir specifinis tuo, kad yra scenarijų, kada tasai draudimas negalioja (pvz., kai žydas netyčia susiduri su draudžiamu dalyku, kaip buvo minėta pradžioje dėl žvejo). Tad tarsi Tora palieka sprendimą rabinams. Tad 19 a. rabinas Chatam Sofer‘is¹⁴⁾ tvirtina, kad kol klausimas neišspręstas, draudimo reikia laikytis. Tai griežčiausias požiūris; kiti linkę laikytis švelnesnio.

Šie klausimai liečia daugelį veiklos sričių: turėti nekošerinio maisto įmonę (net jei pats fiziškai joje nedirbi), dirbti padavėju, būti administratoriumi ar pardavėju, turėti akcijų ir pan.

Paaiškinimai

¹⁾ Eleazar ben Azariah - 1 a. žydų kohenas ir tana (t.y. išminčius, kurio požiūris yra Mišnoje) iš jaunesnės mišnaistų kartos. Laikinai užėmė patriarcho postą – ir tuo metu buvo peržiūrėti neaiškūs įstatymo punktai. Jis stengėsi būti metodiškas. Buvo prieš dažną mirties nuosprendžio vykdymą. Savo pamoksluose stengėsi perteikti etinius ir praktinius pamokymus.

²⁾ Hirkanas II - 1 a. pr.m.e. Hazmonėjų dinastijos narys, ilgametis Vyriausiasis kunigas, trumpą laiką Judėjos karalius (67–66 m. pr.m.e.), o vėliau Judėjos etnarchas (valdytojas; tikriausiai 47–40 m. pr.m.e.). Karaliumi buvo vos 3 m., kai jo jaunesnis brolis Aristobulas sukilo. Mūšis tarp jų įvyko netoli Jericho, Hirkanas pralaimėjo ir pasitraukė į Jeruzalės citadelę. Tačiau Aristobulas užėmė kalno šventyklą, - ir buvo sudarytos taikos paliaubos. Tačiau jos ilgai nesitęsė – Hirkanas susitarė su nabatėjais ir šie su 50 tūkst. karių apsupo Kalno Šventyklą. Apsiausties metu jis supykdė kunigus, nes galvijus aukojimui parduodavo už nežmoniškai didelę kainą, o tada atsisakydavo pristatyti juos aukojimui.

Civilinį karą užbaigė Pompėjaus kariai, įveikę Aristobulą Aleksandriono (Sartabos) tvirtovėje ir gražinę valdymą Hirkanui. Aristobulo sūnus Antigonas II sudarė sąjungą su partiečiais ir atkovojo valdžią. Hirkanas buvo įkalintas, jam sužalotos ausys, kad pagal žydų įstatymus negalėtų būti vyriausiuoju kunigu. Gyveno Babilone, o į Judėją grįžo ėmus valdyti Erodui. Tačiau rengė sąmokslą su nabatėjais, kuris buvo atskleistas – ir Hirkanas nubaustas mirties bausme.

³⁾ Aristobulas II - 1 a. pr.m.e. Hazmonėjų dinastijos narys, Vyriausiasis kunigas ir Judėjos karalius (66-63 m. pr.m.e.). Kai motina skyrė Hirkaną Judėjos karaliumi, Aristobulas sukilo prieš jį ir laimėjo Jericho mūšyje. Hirkanas pasitraukė į Jeruzalę, tačiau Aristobulas užėmė kalno šventyklą, Hirkanas susidėjo su nabatėjais ir laikė kelis mėnesius apsuptą miestą. Viską išsprendė romėnai, užpuolę Judėją ir pasirinkę Hirkano pusę. 63 m. pr.m.e. Aristobulas buvo suimtas ir įkalintas Romoje. Jis pabėgo 57 m. pr.m.e. ir Judėjoje sukėlė maištą prie romėnus. Vėl pralaimėjęs ir įkalintas, 49 m. pr.m.e. buvo išleistas Juliaus Cezario, kad pakeltų Judėją prieš Pompėjų. Pakeliui į Judėją buvo nunuodytas Pompėjaus šalininkų. Sukilimą sėkmingai tęsė jo sūnus Antigonas II su partiečių pagalba, tapęs Judėjos karaliumi, tačiau 37 m. pr.m.e. romėnų sumuštas ir nužudytas.

⁴⁾ Parsa - atstumas keliaujant; apytiksliai lygus, ką žmogus nueina per 72 min. t.y. apie 4 km.

⁵⁾ Modiin-Makabim-Reut - miestas Izraelio centre, apie 35 km į pietryčius nuo Tel-Avivo ir 30 km į vakarus nuo Jeruzalės (apie 90 tūkst. gyv). Jis įkurtas 1993 m. senovinės Modiin‘o gyvenvietės vietoje – joje prasidėjo Makabėjų sukilimas.

⁶⁾ Matafija (m. 165 m. pr.m.e.) – kohenas [kunigas] iš Hazmonėjų giminės, pradėjęs ir vadovavęs 167 m. pr.m.e. prasidėjusiam sukilimui. Jis jam vadovavo tik metus, bet įgavo tokį autoritetą, kad galėjo paskirti savo sūnus į aukščiausius postus: Simoną – patarėju, Judą – karo vadu, jauniausią Jonataną – Vyriausiuoju kunigu. Simono palikuonys tapo Hazmonėjų dinastijos karaliais. Apie sukilimą skaitykite Hanukos ištakos.

⁷⁾ Chaimas ben Ataras (Hayyim ben Moshe ibn Attar, 1696-1743) - iškilus Maroko rabinas, talmudistas ir kabalistas. 1733 m. paliko gimtąją šalį ir persikėlė į Izraelį, tuo metu užimtą Otomanų imperijos. Jam pakeliui Livorne [Toskanoje] turtingi žydų miestiečiai jam įsteigė ješivą [mokyklą], kurioje iškilo daugelis jo mokinių. 1739 m. aplankė Veneciją, kur išleido knygą, tapusią jo antru vardu („Or ha-Hayyim“ - Gyvenimo šviesa; tai Toros komentarai), labai vertinamą chasidų. 1742 m. atvyko į Jeruzalę, kur ir mirė bei palaidotas Alyvų kalne.

⁸⁾ Mošė Feinšteinas (Moshe Faynshteyn, 1895-1986) – amerikiečių žydų (iš Baltarusijos) ortodoksų (jų dažnai vadintas tiesiog rabinu Mošė) rabinas ir posekas (halakos žinovas), Mesivtha Tifereth Jerusalem ješivos vadovas. Į JAV emigravo 1936 m. Savo rašiniuose palietė visus technologinio progreso aspektus („Igrot Moshe“ – „Mošė laiškai“).

⁹⁾ Eliezeras Valdenbergas (Eliezer Yehuda Waldenberg, 1915-2006) – žydų rabinas, posekas ir dajanas (religinio teismo teisėjas). Jo tėvai kilę iš Kauno. Laikytas medicinos ir žydų teisės žinovu. Jo 21 t. „Tzitz Eliezer“ padengia didelę dalį halakos, apimant medicininę etiką ir kasdienę veiklą - nuo šabo iki kašruto (ko nors leidimų).

¹⁰⁾ Chofecas Chaimas (Yisrael Meir (HaKohen) Kagan, 1838-1933) – išlikus Lenkijos ir Baltarusijos žydų rabinas, halakos moralės žinovas. Gimęs Grodno srityje, nuo 10 m. mokėsi Vilniuje. 1869 m. Rodūnioje įsteigė „Chofecas Chaimas“ ješivą. Parašė „Chofecas Chaimas“ ir „Šmirat ha-Lašon“ apie neleistinų žodžių vartojimą ir kitas halakos klausimais. 1920 m. bandė kovoti už judaizmo teises TSRS, tačiau pamatęs, kad tai beviltiška, persikėlė į Lenkiją.

¹¹⁾ Menachiemas-Mendelis Šneursonas (Menachem Mendel Schneerson, 1902-1994) – ukrainiečių kilmės amerikiečių Haredi judaizmo rabinas, buvęs 7-sis Chabad Lubavitč dvasinis vadovas (kai kurie hasidai jį laikė žydų mesiju, nepripažindami jo fizinės mirties). Rusiją paliko 1927 m., o 1941 m. persikėlė į JAV. Jis populiarino žydų mesijo atėjimą, mokė Toros ir visame pasaulyje steigė žydų mokymo centrus; buvo aktyvus žydų tradicijų propoguotojas. Išleista per 32 t. „Igrot Kodeš“, jo laiškų rinkinių.

¹²⁾ Šlomas ben Aderetas (Shlomo ben Avraham ibn Aderet, 1235 – 1310) – akronimu Rašba žinomas halakos žinovas, talmudistas Ispanijoje. 1270 m. išrinktas Katalonijos vyr. rabinu. Tapo sėkmingu bankininku ir buvo savo laikmečio žydų lyderiu Ispanijoje (vadintas „Ispanijos rabinu“). Buvo dideliu Rambano knygų apie halaką šalininku, tačiau griežtai pasisakė prieš jo filosofinius požiūrius. Uždraudė iki 25 m. amžiaus studijuoti filosofiją, fiziką ir kitus mokslus, išskyrus, kai studijuojama medicina. Dėl netikro mesianizmo pavojaus kritikavo tuo metu populiarų Abulafiją ir draudė sekti jį. Išliko apie 3000 jo atsakymų į įvairius užduotus klausimus, parašė kelias knygas.

¹³⁾ Šabtajus Kohenas (Shabbatai ben Meir HaKohen, 1621–1662) – talmudistas ir halakos žinovas, istorikas iš Vilniaus. Buvo vadintas Šachu (pagal svarbiausio kūrinio „Siftei Kohen“ pavadinimo santrumpą). Chmelnickio persekiojimų metu 1655 m. pabėgo Prahą. „Siftei Kohen“ yra komentarai Josifo Karo „Shulchan Aruch“, paskelbė Chmelnickio įvykių aprašymą („Megilo Offo“).

¹⁴⁾ Mošė Soferis (Moses Schreiber, 1762–1839) – dar vadintas Chatam Sofer („raštininko parašas“) vengrų halakistas, Vengrijos žydų lyderi, vienas šiuolaikinio judaizmo ideologų. Skelbė nesutaikomą kovą su reformizmu judaizme, teigdamas, kad bet kokios naujovės yra draudžiamos Toros, nors palaikė profesinių mokyklų steigimą. Pasisakė už gyvenimo Izraelyje svarbą, tad daugelis jo mokinių apsigyveno ten. Bratislavoje įsteigė ješivą, tapusią viena įtakingiausių Centrinėje Europoje. Paliko labai nedaug raštų, daugiau jų išleista po mirties.