Kodėl reikia mylėti svetimus? Lithuanian

Kai kurie įsakai turi didelį moralinį užtaisą. „Mišpatimas¹⁾“ įtraukia daug įsakų, tačiau ypač išsiskiria vienas, pakartotas netgi dukart: „nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipte“ (Iš. 22:20 ) ir „Neskriausi ateivio. Juk jūs gerai žinote, kaip jaučiasi ateivis [pažodžiui, žinote svetimojo sielą], nes jūs patys buvote ateiviai Egipte“ (Iš 23:9). Pasikartojimai Mozės knygose pasižymi dideliu socialiniu teisingumu – pvz., prieš našlės ar našlaičio išnaudojimo ir pan. Tad požiūryje į svetimą irgi turėtų būti kažkas fundamentalaus, ypač, kai Biblijoje tai pakartojama dar per 30 kartų.

Jei žmogus yra prozelitų (atsivertėlių) sūnumi, iš jo negalima šaipytis sakant „Atmink savo protėvių darbus“, nes pasakyta „Neskriausi ateivio“ bei „Toks pat įstatymas bus čiabuviui ir ateiviui, gyvenančiam tarp jūsų“. Ir net maža to, kad ateivis neskriaudžiamas, jis turi būti ir mylimas: „Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi; ... mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipte“ (Kun. 19:33-34). Juk ir pats Viešpats myli ateivį (žr. Įst. 10:18). Egipto princas

Kokia tokio priesako logika? Išsamiausią išaiškinimą pateikė rabinas Mošė ben Nachmanas (1194-1270) komentare Iš. 22:22 eilutei:
„Man atrodo, kad teisingu aiškinimu yra tai, kad Jis sako: neskriausk svetimo ir nekamuok, manydamas, kad niekas jo neišgelbės nuo tavo rankos; nes žinote, kad buvote ateiviais Egipte ir aš mačiau jus engiančių egiptiečių priespaudą bei atkeršijau jiems už jus, nes matau nuskriaustųjų, neturinčių užtarėjų, ašaras ... našlių ir našlaičių neenk, nes girdžiu jų šauksmus, nes visi jie ne patys viliasi, o į mane kreipiasi“.
Ir toliau papildo apie priežastį:
„... nes jūs žinote, ką reiškia būti ateiviu, nes patys buvote ateiviais Egipte. T.y., jūs žinote, kad kiekvienas svetimas jaučiasi prislėgtas, visad dūsauja ir rauda, o jo akys visad nukreiptos į Dievą, nes jis pasigailės jo taip pat, kaip pasigailėjo jūsų“.

Pasak Nachmano, priesakas turi du lygmenis. Pirmuoju yra santykinis ateivio bejėgiškumas – jis yra be šeimos, draugų, kaimynų, bendruomenės, pasiryžusios ateiti į pagalbą, Tad Tora įspėja dėl jo engimo, nes pats Dievas yra gynėjas tų, kurie neturi kas juos apgina. Tai politinis priesako lygmuo. Kita priežastimi yra jo psichologinis pažeidžiamumas: jis gyvena netekęs įprastinio namų saugumo, jis jaučiasi vienišas ir Dievas yra ypač jautrus bet kokiems priespaudos pasireiškimams. Tai emocinis priesako lygmuo.

Chaimas ibn Ataras (1696-1743) savo komentare Iš. 22:20 tai papildo sava įžvalga. Anot jo, gali būti, kad švenčiausias dalykas, kurį izraeliečiai jaučia kaip Dievo sandoros vaikai, gali privesti iki to, kad jie ims iš aukšto žvelgti į kitus. Tad jiems liepta nesijausti esant aukščiau kitų, o prisiminti Egipte patirtą pažeminimą.

Vis tik visa tai atrodo neprastai. Ir matyt neatsitiktinai, pvz., Sodomos ir Gomoros likimas sprendžiamas, kai Loto gyventojai ryžtasi užpulti du miesto svečius. O ir Juozapo istorijoje ne kartą jaučiama, kad egiptiečiai žydus laikė atstumtaisiais („žydas“ kaip ir žodis hapiru²⁾ sutinkami to laikmečio nežydiškuose tekstuose atrodo aiškiai turį neigiamą atspalvį), pvz. (Per. 43:32): „Ir jam buvo paduodama atskirai, ir jiems buvo paduodama atskirai, nes egiptiečiai nevalgydavo kartu su hebrajais, kadangi egiptiečiams tai yra pasibjaurėtina“.

Bet taip buvo visame senovės pasaulyje: graikai svetimus vadino „barbarais“, romėnai nepalankiai žvelgė į neheleniškas rases. Tai tęsėsi ir Naujaisiais amžiais. Žydai tai žinojo iš savo patirties. Tora – tai pasipriešinimas socialinei neteisybei.
Būti žydu – tai reiškia būti svetimu. Ir galbūt todėl Abraomui buvo liepta palikti savo kraštą ir namus, dar senai iki Juozapo gimimo Abraomui buvo pasakyta, kad jo palikuonys bus ateiviais svetimoje žemėje ir t.t. Tora tvirtina, tik atmintis pajėgi stoti prieš neapykantą. Ir į klausimą – kodėl turiu mylėti ateivį? – tėra vienas atsakymas: nes aš esu ateivis.

Ką reiškia draudimas geisti?

Draudimas „negeisti“ (lo tachmod) yra paskutiniu iš 10 Dievo įsakymų, duotų ant Sinajaus kalno. Tai laikoma sunkiu nusidėjimu, kaip rašė Maimonidas:
„Pavydas skatina plėšimus. Nes jei savininkai nenori parduoti, nepaisant dosnaus pasiūlymo ir didelio prašymo dėl noro gauti daiktą, asmuo gali imtis plėšimo, kaip sakoma Senojo testamento Michėjo knygoje: ‚Jie užsigeidžia namų ir vagia‘ (2:2). O jei savininkas pasipriešins ir bandys išgelbėti turtą, ... tai kaltininkai gali imtis žmogžudystės.

Panašiai ir Rabbeinu Bechaye³⁾ (1255-1340) sako, kad jis yra paskutiniuoju, nes prilygsta kitiems 9-iems ir padeda juos įtvirtinti. Trokštantis pinigų ir turtų, neleis, kad kitas jam trukdytų – ir galiausiai pažeis visus kitus 9-is įsakymus, kad tik gautų trokštamą dalyką. Negeisk kito žuvies

Toroje šis draudimas užrašytas dukart (Iš. 20:2-17 ir Pak. 5:6-21) su kai kuriais skirtumais (Pakartotame įstatyme po lo tachmod dar seka lo titaveh - „netrokši“):
Iš. 20:2-1: Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.
Negeisi savo artimo žmonos. Netrokši savo artimo namų ar lauko, ar vergo bei vergės ar jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.

Kadangi abiejų jų prasmė labai artima, daugelis rišonimų (ankstyvųjų mokslininkų) laikė, kad tai vienas ir tas pats draudimas. Vis tik Maimonidas ir „Sefer Hachinuch⁴⁾ “ laikosi nuomonės, kad tai du skirtingi draudimai - lo titaveh ir lo tachmod: lo titaveh perteikia tik norą (ir draudimas galioja tik mintijant, kaip tą dalyką gauti, o ne vien norėti jo), o lo tachmod - ir norą, ir įsigijimą.

Taigi, draudimą geisti žmogus pažeidžia tik imdamasis aktyvių veiksmų (arba minčių apie tuos veiksmus). Tai seka iš „chatzi shiur assur min hatorah“ principo (pažodžiui, „pusinis dydis draudžiamas“). Pvz., kai Tora sako, kad draudžiama valgyti neleistiną maistą (skaitykite „Kodėl žydai nevalgo kiaulienos?“), ar tai reiškia, kad draudžiama valgyti tik už alyvą didesnį maisto kiekį? Talmude, apie tai ginčijamasi, bet prieinama išvados, kad draudžiamas net nežymus neleistino maisto kiekis. Ir halacha laiko, kad ir už alyvą mažesnio maisto kiekio valgymas draudžiamas, tačiau žmogų reikia bausti, tik jam valgant daugiau. Paprastai nuobauda už nusižengimą yra plakimas rykštėmis, tačiau dėl lo tachmod daroma išimtis – tik tai skirtingai paaiškinama (tuos niuansus sunkoka suprasti).

Laimė dalintis su kitais

Kai kada nors jūsų prašė labdaros organizatoriai (ar darbo netekęs giminaitis), galėjo būti pasakyta (ar leista pajusti), kad turite „duoti, kiek neskauda“. „Terumoje“ (tai 7-asis „Išėjimo knygos“ skyrius; sąvoka „teruma“ judaizme reiškia „davimą, pasiūlymą“) matome, kad davimas – ne „skausmo sukėlimas“, o „išgydymas“

Pagal jos siužetą, kai žydų tauta paliko Egiptą, ji sustojo prie Sinajaus kalno, gavo 10 Dievo įsakymų, bet tada, manydami, kad Mozė mirė, pasigamino aukso veršį kaip jo pakaitalą. Nubaudus kaltuosius, Dievas paliepė pastatyti miškaną (tabernaklį, Susitikimo palapinę), kurioje buvo saugomi Dievo įsakymai. Tačiau jos statybai reikėjo daug medžiagų ir brangių metalų, tad Dievas paliepė Mozei surinkti aukas „iš kiekvieno, kuris duoda laisva valia”, leisdamas žmogui pasirinkti ne kiek, kiek aukoti, bet ir ar verta aplamai aukoti. Aukojimas turint pasirinkimą sunkesnis – bet gal Dievas norėjo parodyti, kas aukojantis tampa laimingesniu?! Laisvė ne visada turi gatavas formules. Būtent pasirinkamas leidžia jums būti tuo, kuo esate. Ir jei neturite teisės sakyti „Ne“, kokia tada vertė „Taip“?

Žydai priėmė tą iššūkį ir aukojo tol, kol Mozė nurodė sustoti. Tai buvo jų laisvės ženklas, išsivadavimo iš vergo sąmonės ženklas, žmogiškumo ženklas. Galbūt artumo su Dievu jausmas, jaustas tuo metu, padėjo jiems atskleisti savo dieviškąją esmę. Kaip sakė Veinas Dajeris⁵⁾: „Gausa – ne tai, ką įgyjam. Gausa – tai, kuo naudojamės“.

Aukojantys labdarai dažniau už kitus teigia esą patenkinti savo gyvenimu. Gera darymas koreliuoja su gera savijauta. Harvardo verslo mokyklos tyrimai rodo, kad labdara ne tik padidina laimę, bet ir tai, kad laimingi žmonės dalijasi daugiau. Ana Frank⁶⁾ rašė: „niekas netampa vargšu dėl aukojimo“. Taigi, neatsisakykite prašymo paaukoti geram reikalui ar padėti artimam – tai jus įkvėps ir leis gyventi „širdies įkvėptame pasaulyje“.

¹⁾ Mišpatimas („Įstatymai...“) – 18-as Toros skyrius ir 6-as „Išėjimo knygos“ skyrius (Iš. 21:1-24:18); tai vienas iš 54-ių savaitinių skirsnių. Žydi dažniausiai skaito „Mišpatimą“ vasario mėnesį. Po apsireiškimo Sinajaus kalne (kas buvo Išėjimo iš Egipto kulminacija) Dievas Izraelio tautai paskelbia įstatymus. „Mišpatimą“ sudaro 23 nurodymai ir 30 draudimų. Jie nusako elgesį su vergais, skolinimo reikalus, sugadinimų kompensaciją, šabo laikymąsi, šventes, stabų naikinimą, ...

²⁾ Apiru (akad. „dulkinas, purvinas“) – 2 tūkstatm. pr.m.e. Mesopotamijoje naudotas terminas, kuriuo buvo įvardijami klajokliai, maištininkai, nusikaltėliai, plėšikai, pirkliai, darbininkai, tarnai, vergai... 14-12 a. pr.m.e. apirai masiškai persikėlė į dykumingą kraštą Oronto upės aukštupyje (šiuolaikinės Sirijos teritorijoje). Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad apirai turėjo sąryšį su žydų tautos (hebrajų) etnogeneze.

³⁾ Bachya ben Ašeras (Bahya ben Asher ibn Halawa, 1255-1340) – rabinas ir Tanacho komentatorius iš Ispanijos, vienas iš dviejų žydų mokslininkų, vadinamų Rabbeinu Behaye. Pagrindinis jo darbas buvo Toros komentarai. Kitu svarbiu jo kūriniu buvo „Kad ha-Kemah“ („Ąsotis miltams“) iš 6 skyrių, aptariantis reikalavimus religijai ir moralei, o taip pat žydų apeigas.

⁴⁾ Sefer ha-Chinuch („Mokymosi knyga“) – žydų rabiniškas tekstas, sistemingai aptariantis tariamai visus 613-is Toros nurodymus (mitzvot), anonimiškai paskelbtas 13 a. Ispanijoje. Joje priesakų išvardijimas paremtas Maimonidu bei jo „Sefer Hamitzvot“ („Priesakų knyga“). Dėl savo struktūros populiarus ir dabar.

⁵⁾ Veinas Dajeris (Wayne Walter Dyer, 1940-2015) – amerikiečių rašytojas, lektorius, savęs vystymo propagandistas. Dėstė, rašė straipsnius, įsteigė privačios terapijos ofisą. Literatūrinę karjerą pradėjo su „Jūsų neteisingos zonos“ (1976). Metė dėstytojo darbą, rašė knygas ir keliavo po JAV jas reklamuodamas. Jo skleidžiamos idėjos tapo artimos „Naujojo mąstymo“ judėjimui. Pradžioje vengęs „dvasingumo“ etiketės, nuostatą pakeitė po knygų „Tikroji magija“ (1992) ir „Jūsų šventasis Aš“ (1994), kurioje jau aptarė ir aukščiausiąją sąmonę.

⁶⁾ Ana Frank (Annelies Marie Frank, 1929-1945) - žydų mergaitė iš Vokietijos, Holokausto auka, žymi dėl po mirties išpopuliarėjusio dienoraščio „Anos Frank dienoraštis“. Atėjus į valdžią Hitleriui, Frankų šeima emigravo į Amsterdamą, tačiau jų slėptuvė buvo išduota. Ana dienoraštį pradėjo rašyti būdama 13 m.; ir jame aprašė kiekvieną savo gyvenimo dieną. Dienoraštį atrado Myp Hys, pas kurią slėpėsi Frankai, ir atidavė jį Anos tėvui. Pirmąkart išleistas 1947 m. Amsterdame. 1997 m. išverstas į lietuvių kalbą.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis