'LT'>Matematika Alisoje stebuklų šalyje. Lithuanian

Matematika Alisoje stebuklų šalyje

L. Kerolis pritarė ne visoms jo laikmečio matematinėms idėjoms, tad ir į „Alisą stebuklų šalyje“ (1865) įtraukė kai kurių jų kritiką.

Alisa per triušio olą iš įprastos „tradicinės“ matematikos pasaulio patenka į šiuolaikinės matematikos pasaulį, kuriame sutinkama topologija, iracionalūs skaičiai ir pasigirsta idėjos apie erdvės daugiamatiškumą.

Pradžioje susiduriame su „centrinės simetrijos“ sąvoka. Kol Alisa lėkė žemyn triušio ola, ji pagalvojo:
„Turbūt jau esu kur nors netoli Žemės centro. [ … ]. Ko gero, aš prasmegsiu kiaurai žemę! Kaip bus juokinga, kai atsidursiu tarp žmonių, kurie vaikšto aukštyn kojomis!“

Žemės centras – simetrijos taškas; centrinės simetrija – simetrija simetrijos taško atžvilgiu. Alisa: vikšras su kaljanu ant grybo

Epizode su Vikšru Alisa patiria keistas metamorfozes, tai sumažėdama („algebra“ kilo iš frazės arabų kalba „aldžebr al mukabala“, reiškiančios sumažėjimą arba redukciją). Bandydama atgauti savo pradinį dydį, ji gauna atvirkščią efektą. Vikšras siūlo Alisai likti proporcinga. Net jei ji nesugebės išlikti „vienodo dydžio“ nors 10 min. Proporcijų išlaikymas, o ne absoliutus dydis turėjo antžeminiame euklidiniame pasaulyje!

Vikšras, pakviečia Alisą sugrįžti, o tada liepia „Nesikarščiuok!“ Anglai jo laikais žodį „temper“ suprasdavo kitaip – jis gali reikšti būti tarp ekstremumų. Jei išlaikomos proporcijos, dydis nesvarbus. Kai Alisa neišlaiko proporcijų, tampa neaišku, kuo ji virto – atskridusi Balandė pamanė, kad Alisa – gyvatė.

Ten pat atkreipiamas dėmesys ir į apskritimo savybes (neturėjimą kampų, pusių, viršūnių):
- Atsikąsi iš vienos pusės – paaugsi, iš kitos – sumažėsi! - tarė Vikšras.
- Iš vienos pusės ko? - pamąstė Alisa. - Iš kitos pusės ko?
- Grybo, - atsakė Vikšras. [ … ]

Alisa, likusi viena, rūpestingai apžiūrėjo grybą norėdama išsiaiškinti, kur jo viena pusė, kur kita. Bet kadangi grybas buvo visai apskritas, ji nusprendė, kad klausimas tikrai labai keblus. Pagaliau išskėtusi abi rankas apkabino grybo kepurę ir atsilaužė po gabaliuką iš abiejų šonų.– Katras dabar iš katro šono? – paklausė ji save.
[ … ]
Džiaugsmas pavirto išgąsčiu, kai mergytė pajuto, kad kažkur dingo pečiai. Žvelgdama žemyn matė tik be galo ilgą kaklą, kuris kaip koks stiebas kyšojo iš žaliuojančių lapų jūros.– Kas ten taip žaliuoja? – tarė Alisa. – O kurgi dingo mano pečiai? O, mano vargšės rankelės, kaip norėčiau jus pamatyti… – Ir ji pakėlė rankas, bet vis tiek nieko nepamatė, tik apačioje truputį sukrutėjo lapai.

Netoliese augo grybas, maždaug tokio pat dydžio kaip Alisa. Apžiūrėjusi jį iš apačios ir iš visų pusių, mergytė nutarė, kad reikia žvilgtelėti, kas yra ant grybo kepurės. Ji pasistiebė, pažvelgė į grybo viršų ir pamatė stambų mėlyną vikšrą: sukryžiavęs rankas, jis ramiausiai rūkė didžiulį kaljaną…

- Kas tu esi? - paklausė vikšras. Taip užkalbinta Alisa pasijuto nedrąsiai ir pasakė drebančia širdim: -Aš... aš, gerbiamasis, nė nežinau tikrai, kas dabar esu... žinau tik, kas aš buvau, kai šiandien rytą atsikėliau, bet, man rodos, po to esu daug kartų pasikeitusi, … mano ūgis keičiasi kas dešimt minučių, … nenorėčiau taip dažnai kaitaliotis.

Apskritimas panaudojamas ir epizode, kur paukštis Dodo siūlo sušlapusiems apdžiūti bėgant ratu. Ir kai chaotiškas bėgiojimas sustabdomas, nesugebama atsakyti, kas laimėjo.

– Aš tik norėjau pasakyti, – įsižeidė Dodas, – kad geriausias būdas išsidžiovinti būtų lenktynės „bėkim lėkim“.
[ … ]

Pirmiausia jis nubrėžė bėgimo taką, kuris ėjo ratu.
– Tikslumas nesvarbu, – paaiškino.
Paskui visas būrys – kam kur patiko – sustojo ant tako. Niekas nedavė ženklo: „Viens, du, trys!“, visi ėmė bėgti, kada kam šovė į galvą, liovėsi bėgę, kada kuriam patiko, ir sunku buvo suprasti, kada lenktynės baigėsi. Taip pabėgiojus gerą pusvalandį ir visiems išsidžiovinus, Dodas staiga sušuko:
– Lenktynės baigtos!
Tada visi uždusę apspito jį ir ėmė klausinėti:
– O kas laimėjo?

Į šį klausimą Dodas galėjo atsakyti tik gerokai pagalvojęs, [ … ] Pagaliau Dodas sušuko:
– Visi laimėjo, ir visi gaus dovanų!
Alisa: neša kūdikį-paršiuką

Iš matematinės pusės Dodo sumišimą galima paaiškinti: visi pradėjo atsitiktine tvarka, pradėjo bėgti skirtingu laiku, o liovėsi pagal komandą vienu metu. Tad jis ir nusprendė, kad laimėjo visi, nes tikslas buvo pasiektas – visi išdžiūvo!

Skyriuje „Paršiukas ir pipiras“, kai Alisa išneša Kunigaikštienė kūdikį iš namų ir jisai pradeda virsti paršiuku, parodijuojamas tęstinumo (tolydumo) principas, įvestas Prancūzijoje 19 a. viduryje (Jean-Victor Poncelet*) ). Pagal jį figūrą (apskritimą, elipsę, parabolę...) galima sulenkti ar ištempti paverčiant kita, tačiau išlaikant pagrindines savybes. Taigi, kas galioja geometrinėms figūroms, turėtų galioti ir kūdikiui! Juk nesikeitė galūnių kiekis, angų kiekis ir jie skleidžia panašius garsus – tad jie kūdikis ir paršiukas yra tokie patys!

O štai (7 skyriuje) prie arbatos staliuko Skrybėlius, Zuikis Paikis ir Miegapelė slenka aplink aplink stalą (padengto daugiau nei trims) nuo vienų indų prie kitų (net indų išplauti jiems nėra laiko). Tai kvaternionų, t.y. V.R. Hamiltono įvestos skaitinės sistemos, pagrįstos 4-mate euklidine erdve, pademonstravimas (kvaternionai leidžia efektyviai perteikti 3-mačius sukinius).

V.R. Hamiltonas pradėjo tik su trimis nariais, o tada prijungė ketvirtąjį, kurį pavadino „Laikas“. Be laiko kvaternionai sukasi begalybėje. Jie prie stalo neturi Laiko, tad negali sustoti suktis. Atsisėdusi prie stalo ji negali sustabdyti sukimosi, nes ji nėra Laikas, nes neturi tam reikalingų savybių (bent jau dėl to, kad ji komutatyvi).

Be to V.R. Hamiltonas teigė, kad grynojo laiko pasaulyje priežastis ir pasekmė nebėra susijusios. O tada tampa įmanomi ir absurdiški klausimai, tokie kaip „Kodėl juodvarnis panašus į rašomąjį stalą?“

„Alisa stebuklų šalyje“ vien tuo neapsiriboja – joje galima rasti ir daugiau matematinių užuominų. Pvz., minimas trikojis staliukas ir trikoji kėdutė (ant kurios sėdėjo Kunigaikštienė) – ir geometrijos aksioma teigia, kad per tris taškus, nesančius vienoje tiesėje, galima nubrėžti vieną ir tik vieną plokštumą.

Arba štai Alisa skaičiuoja: „Reikia patikrinti, ar viską atsimenu, ką žinodavau. Pažiūrėsim: keturiskart penki – dvylika, o keturiskart šeši – trylika, o keturiskart septyni… Ojoj! Šitaip aš niekad nepasieksiu dvidešimties!“

Atrodytų, kad čia Alisa niekus mala, - ir įdomu, kokią skaičiavimo sistemą ji naudoja?! Tai teisinga naudojant skirtingas (skirtingais pagrindais) skaičiavimo sistema: 4x5=20 teisinga 18-tainėje sistemoje, o 4x6=13 – 21-mainėje… Iš tikro, 4xn daugybai Alisa naudoja 3+3n skaičiavimo pagrindą, tad 3=4x7 būtų 14 (24-tainėje).

Grįžtant prie arbatos gėrimo. Prie stalo įvyksta nedidelis ginčas:
- Visada reikia sakyti, ką manai, - – neatstojo Zuikis Paikis.
– Aš manau, – greitai atsakė ji, – taip pat… taip pat, kaip sakau. O tai, žinote, vienas ir tas pats.
– Visai ne tas pats, – tarė Skrybėlius. – Klausyk, negi galėtum tvirtinti, kad „Aš matau, ką valgau“ yra tas pats kaip ir „Aš valgau, ką matau“!

Čia Alisos pasakymas išreiškia teisingą tiesioginį ir atvirkštinį teiginį, o Zuikio Paikio – ne. Panaudojamos tiesioginės ir atvirkštinės teoremos sąvokos – ir čia reikia pastebėti, kad ne visada tiesioginė teorema turi teisingą atvirkštinę.

Paminima ir aritmetinė progresija:
– O po kiek valandų jūs kasdien mokydavotės? – paklausė Alisa, skubėdama keisti temą.
– Dešimt valandų pirmą dieną, – atsakė Netikras Vėžlys, – devynias – antrą, ir taip toliau.
– Keista programa! – sušuko Alisa.
– Matai, ten mokėsi mažieji, – paaiškino Grifas, – tai ir pamokų kasdien mažėjo.

Nieko panašaus Alisa nebuvo girdėjusi, tad valandėlę pagalvojo ir tarė:
– Tuomet vienuoliktą dieną turėdavo prasidėti atostogos.
– Taip ir būdavo, – patvirtino Netikras Vėžlys.
– O ką veikdavote dvyliktą dieną? – nesiliovė klausinėjusi Alisa.
– Na, užteks apie pamokas! – nukirto Grifas. 


*) Žanas-Viktoras Ponselė (Jean-Victor Poncelet, 1788-1867) - prancūzų inžinierius ir matematikas, projektyvinės geometrijos sukūrėjas, vienas iš medžiagų „nuovargio“ tyrimų pradininkas. Su Napoleono armija atvyko į Rysiją, kur buvo sunkiai sužeistas ir pateko į nelaisvę. Būdamas Saratove parašė traktatą apie projektyvines figūrų savybes. 1814 m. grįžo į Prancūziją, kur karinėje mokykloje įvedė skaitliukus, su kuriais susipažino Rusijoje. Tęsė projektyvinės geometrijos tyrimus ir parašė 2 tomų traktatą (1822  ir 1866 m.). Jis sukūrė lygiagrečių linijų, susikertančių begalybės taške, koncepciją ir apibrėžė apskritimo taškus begalybėje, esančius kiekviename plokštumos apskritime. Šie atradimai lėmė dualumo principo ir tolydumo principo (Ponselė pasiūlė su tolydumu susijusį persikirtimų skaičių geometrijoje) atsiradimą, taip pat padėjo sukurti kompleksinius skaičius.
Užsiėmimus matematika derino su karo inžinieriaus veikla. Tyrinėjo oro tėkmę vamzdyje, garo katilais, hidrauliniais varikliais, Fuko švytuokle. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje, taip pat Ponselė porizmas projektyvinėje geometrijoje. Čia yra įdomių reiškinių, pasireiškiančių parabolėmis, įbrėžtomis arba apibrėžtomis aplink tam tikras Ponselė trikampių šeimas.

Taip pat skaitykite:
Grandi paradoksas
Parabolės lenktas likimas
Borchesas ir matematika
Meilės ir matematikos ritualai
Kelionė į matavimų apibrėžimą
Matematikos pradžia Lietuvoje
Mokslininkui nereikia matematikos!
Kaip įmanomas begalinis klonavimas?
Dialogas: kam reikalinga matematika? 
B. Raselas. Matematiko košmariškas sapnas
M. Gardneris. Nė vienos pusės neturėjęs profesorius
Dž. Birkhofas: matematikas ir meno matuotojas
Žymiam matematikui nepatiko DI prieiga
Kaip išgyventi aukštesnius matavimus?
Kas per velnias tie pėdai topologijoje?
Pitagoro skaičiai per Fibonačio seką
Matematinė kalba ir simbolika
Egzotiškosios hipersferos
Kas gi yra tos Li grupės?
„Sunkiausias“ galvosūkis
Pi keliai ir klystkeliai
Ar viskas čia taip?
Matematikos keliu
Meilės sinusoidė